Rytas mane pakvietė į lauką. Išėjau į kiemą ir įkvėpiau tavęs, pavasari. Bematant papyliau sėklelių savo paukščiukams, nes mudu, pavasari, tokį rytmetį negalime gyventi be paukščių čiulbesio tiesiai į širdį, kuri plaka taip, kad visos Fredos mergaitės ją girdi. Ką aš padarysiu? Tai pase man 60+, o siela ir kūnas gieda tą patį himną kaip kasmet: „Ateina pavasaris, ateina!“
*
Ne, tu jau atėjai, pavasari! Ačiū tau! Dabar aš vėl jaučiu savo kraują kaip potvynio vandenis nešantį lauk visas šiukšles, nuoskaudas, liūdesį – visas tas smulkmenas, kurias, lėtai gyvendami, mes kartais sureikšminame taip, lyg jos ir būtų gyvenimas. Ne, gyvenimas yra greitis, jėga ir aistra! Gyvenimas yra darbas ir meilė. Gyvenimas yra gražus margumynas. Jaučiu gyvenimo svorį ir skonį, jaučiu!
*
O jums kas iš to? Jums pažadas, kad taip bus, jei dar nėra. Jums pavyzdys, kaip galima laimingai netekti proto, bet gauti daugiau jausmo, kai kiti tave siunčia į rudenį, o tu nueini į pavasarį. Jums įrodymas, kad jaunystėje sublimuotas geismas gali subrandinti ištikimybę, o mūsų amžiuje prarastos fizinės galimybės gali virsti atrastais jausmų vulkanais…
Atsakymai
Burgis, 2013-02-07 12:35:46
Įvertinkite dabar, nes aš tuoj parašysiu kita tema… 🙂