Jiedu – mano vaikai. Abu juos išugdė mūsų Gimnazija.
Dabar jie – šeima.
Nuostabus jausmas yra gauti tokių žmonių vestuvinių nuotraukų!
Pirmiausia dėl to, kad tai gražūs, protingi, geri žmonės.
Dar ir dėl to, kad savo gyvenimo palaimos dienomis jie prisimena Gimnazijos direktorių.
Dar ir dėl to, kad aš visada gėrėjausi ir gėriuosi gimnazistų šeimomis.
Dar ir dėl to, kad aš noriu savo vaikus ir anūkėlius išmokyti taip dalytis džiaugsmu.
*
Aš labai norėčiau paskelbti jų ne anoniminę vestuvinę nuotrauką. Bet juk to (pasirodyti žiniatinklyje po įvairių asmeninių įvykių, renginių…) labai nori pupytės ir pupuliukai, todėl šiems mano vaikams tai netinka. Tiktų solidžiajai žiniasklaidai parašyti, kas ir kaip kuria teisingas šeimas – visų mūsų ateitį. Gal parašys?
*
Sveikinu jaunąją porą! Labai noriu, kad ši šeima būtų didelė ir laiminga. O jei jau aš noriu, tai taip ir bus!
Atsakymai
Aitvaras, 2015-10-14 10:21:42
Man nepatinka tik vienas dalykas: kai dar gana jaunos gimnazistės teka už pagyvenusių kitataučių. Žinau vieną tokį atvejį, bet jų tikriausiai yra daug…
A., 2015-10-14 17:05:15
O ar būtinai didelė? Argi kitaip laimė negalima? Gimnazija privertė nemažai susimąstyti apie gyvenimo realybę, tad net ir po vestuvių gyvename dviese ir laimingai, gausėjimą vis nustumdami ateičiai.
Burgis, 2015-10-14 17:34:23
A.: Kaip smagu apie Tave išgirsti!
Na, ir trys žmonės – jau didelė šeima. Nestumkite toli į ateitį, nestumkite… Kai atsiras vaikučiai, pamatysite, kokia tai laimė! Žinoma, anūkėliai yra didesnė laimė, bet kad be vaikų neįmanoma jų susilaukti…
kaimietė, 2015-10-15 19:02:28
Kodėl visi vestuvėse linki didelės šeimos, o patys jauni daug vaikelių nenorėjo?