Debesys atslinko, šalta – ilgiuosi saulėtų dienų, ilgiuosi ankstyvosios vasaros…
Parudavo žolė, pagelto lapeliai – ilgiuosi gaivios pavasario žalumos…
Išsivaikščiojo, išsivažinėjo moksleiviai, studentai – ilgiuosi šurmulio, pamokų ir paskaitų jaudulio…
Pasilpo akys, raukšlėjasi oda – ilgiuosi savęs jauno, tvirto ir greito…
Kepėm apaugo mano jaunystės statiniai, paseno obelys – ilgiuosi pradžių…
***
Niekai visai tai! Net pačiam savęs sugraudinti nepavyksta. Viskas ratu! Yra pabaiga – ir vėl pradžia! Yra gėrio pradedant, yra palaimos subrendus.
*
Išsivežė mažuosius… „Pailsėkite“, – pasakė tėvai. O kaip pailsėti, jei ilgesys graužia? Tikras ilgesys, gilus giliausias. Žinau, kad vėl nuvažiuosime, kad vėl atvažiuos, galvoju apie tai – nepadeda… Tada ir suprantu, kad tikras ilgesys yra tik labai mylimų žmonių ilgesys. Labai mylimų žmonių! Tas supratimas padeda. Prisimenu žiaurų ilgesį paskutinę viengungio vasarą ir palyginu su dabartiniu ilgesiu – padeda! Gera suprasti, kad viskas ratu.
Gera suprasti, kad visada buvo, yra ir bus labai mylimų žmonių.
Atsakymai
Burgis, 2012-08-12 08:49:32
Užjaučiantiems…
Burgis, 2012-08-12 15:25:41
Parvažiavome iš miesto. Daug žmonių vaikšto su vaikučiais ant rankų… Ir aš noriu eiti su Emelie ant rankų! Koks tai gėris, koks tai lobis – kūdikis ant rankų!
*
Lukai, tu nenusimink, nemanyk, kad vyresnieji man nepatinka. Kai tik žvilgteliu į dušo kabiną, iškart matau, kaip tu, niekieno neparagintas, visai „nepasikartojęs“ ant aprasojusio stiklo pirščiuku parašei: LUKAS.
*
Iki kito susitikimo – daugiau kaip mėnuo…
Regina D., 2012-08-12 18:59:31
Kaip pazymeti simta “patinka”?
Saulius, 2012-08-12 19:24:37
Reginai D. štai taip:
jei nesusimaišiau, – čia šimtas pliusų 🙂
anonimas, 2012-08-13 09:48:06
O kaip numalsinti ilgesi sunaus kuris pries kelis menesius isejo anapilin…?zinau, niekas neduos atsakymo.
miklis, 2012-08-13 11:17:44
Gamtos ženklai rodo, kad vasara baigėsi. Mačiau išskrendant gerves. Na, pažiūrėsim, kaip bus iš tikrųjų…
Man mėgstamiausi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo. Pavasarį atsiranda žalumos, gamta įžengia į vasarą. Vasarą belieka tik mėgautis. O rudenį kvėpuoju paskutinėm vasaros liekanom, dar pasidžiaugiu ta laisve, kai į veidą nesisega šaltis ir apima rudeninis ilgesys. Nors tai ir neatsiejamas ir savotiškai gražus rudens ingredientas.
Loreta, 2012-08-13 11:38:33
Anonimui: gal padės supratimas, kad žmogui toks kryžius uždėtas, kokį jis gali panešti. O žmogus gali daug. Tai tik žodžiai, mintis, kuri kažkada man labai įstrigo, padėjo, o atsakymo nežinau…
Filo, 2012-08-13 11:42:50
Kai jausmas toks didelis, kad rodos, jog didesnio niekas niekada nėra patyręs, tai bet koks patarimas atrodo kaip išsišokimas. Sukeliantis nebent liūdną šypseną: “Ačiū… bet… jūs nieko nesuprantat…”
Bet su savo ilgesiu galima susidraugauti. Svarbiausia nežiūrėti į jį kaip į priešą. Nereikia su juo kovoti. Nereikia gėdintis. Nereikia ignoruoti. Lai jis laisvai ateina, pasisvečiuoja, išeina. Kaip ruduo. Kaip pavasaris. Kaip viskas.
Burgis, 2012-08-13 12:42:26
anonimui: nuoširdžiausiai užjaučiu. Gal ir nepadės, bet parašysiu:
-
Mes nežinome, kiek baisių netekčių yra patyrę žmonės, kuriuos sutinkame gatvėje, parduotuvėse, darbovietėse. Mes tiesiog nežinome! Nežinau, ar sumažėtų asmeninis skausmas, jei sužinotume… Gal.
-
Išėjusieji mums daug palieka. Daug! Jūs turėjote sūnų – turėjote, ir to niekas negali atimti. Su juo, per jį Jūs patyrėte meilę – ji visada su Jumis.
Saula, 2012-08-13 14:01:33
anonimui: nuoširdi užuojauta. Stiprybės Jums! Neteisinga, kai vaikai išeina anapus anksčiau už tėvus! Ir tas, kuris to nepatyrė, negali suprasti, kokia tai netektis… Galiu tik nujausti, koks tai nepakeliamas skausmas…
Man buvo labai sunku netekus abiejų Tėvelių (buvau vienturtė). O čia vaikas…
Gal pusantrų metų po Mamytės mirties prabusdavau naktį verkdama. Mamytė man buvo labai artimas Žmogus, mirė skausmuose, išsikankinusi keletą metų. Slaugydama ją stengiausi būti stipri kaip įtempta styga. Po laidotuvių stygos nutrūko…
Laikas apmalšina skausmą… Dabar prisimenu šviesias akimirkas ir šypsausi. Kai Dievulis nuspręs pasiimti mane, gal kažkur mūsų dūšelės susitiks…
Saula, 2012-08-13 14:08:56
P. Bronislovai, super tema! Taip gražiai parašėte. Po kiekvienu Jūsų žodžiu pasirašyčiau:-) Ačiū.
Burgis, 2012-08-13 15:08:35
Ačiū, Saula – Saule…
Saula, 2012-08-13 15:39:24
@Burgiui:
Aš, matematikė, pritrūkau žodžių jausmams išreikšti:-)
O lituanistė Regina tiksliau tą išreiškė skaičiumi 🙂 Tikrai 100 pliusų 🙂
Rasa, 2012-08-13 17:15:49
Filo: Kaip manai, o ar galima ilgėtis to, ko realiai net neturėjai? Gal būt netiksliai pasakiau- kai net pats nežinai, turi (turėjai) tai ar ne? To, kas nepaliesta ranka, nepačiupinėta, o ilgiesi taip, tarsi praradęs?
Burgis, 2012-08-13 18:23:01
Rasai: nežinau kodėl, bet kažkoks vidinis balsas man retkarčiais primena, kad parašyčiau eilėraštį, kuris prasidėtų taip:
Ilgiuosi negimusių savo vaikų…
*
Neabejoju, kad kažkas jau parašė arba parašys – tai tikrai skaudi tema.
Rasa, 2012-08-13 20:19:27
Burgiui: na, aš ne apie negimusių vaikų ilgesį turėjau galvoj, nesu tokio patyrus, bet tikiu, kad jis, toks, yra skausmingas. Ilgesys būna visoks. Turbūt visiems ir skirtingu metu kitoks. O kartais ilgesys visai nevargina, kartais jis būna gražus… Bent jau man. Maniškis. Kai būna.
Dabar net prisiminiau vieną Marcinkevičiaus eilėraštį, irgi apie ilgesį:
Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.
Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.
Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.
Burgis, 2012-08-13 20:37:33
Gėris Rasa šioje svetainėje, gėris!
Rasa, 2012-08-13 20:40:31
Ačiū 🙂
Filo, 2012-08-13 21:15:51
Rasai: Tai, ko stokojam, kas atrodo nepasiekiama, paslėpta, mes sutaurinam, ir taip patys tampame tyresni. O ko turim apsčiai, tas ilgainiui mus atbukina ir sugadina.
Ir todėl mums niekas nieko reikšmingo nei duoda, nei atima — tik čia paslepia, čia atidengia… čia vėl paslepia…
Gailėti savęs dėl to, kas buvo duota, o po to atimta, yra žmogiška. Siaurai žmogiška.
Žmogus gražiausias, kai žino, bet vis tiek dirba, ir stengiasi, ir aukojasi dėl to, kas nesuturima.
Rasa, 2012-08-13 22:21:56
Filo-sofui: dėl pirmos pastraipos. Naaaa, tu teisus, bet mano manymu, jei ir kai išties mokam vertinti tai ką turim ir turim tikrai gerą dalyką, tai niekada nei atbukina, nei sugadina. Nuo to gera ir gera ir gera. Visada. Ir tai taurina visada. Kaip pav. gera ledų porcija… Argi tai gali nusibosti?! Na, gerai, pajuokavau. Beveik 🙂
anonimas, 2012-08-14 01:21:41
Aciu visiems atsakiusiems. Tik ilgiuosi ,deja, ne ilgesio, ir nesigailiu visai saves. Su ilgesiu susigyvensiu, ir toliau visus mylesiu kaip mylejau iki tos dienos. Gaila kad niekas nezino atsakymo, bet vistiek dekoju…
Vika - Vetra, 2014-02-11 21:43:37
Mes visada ilgėsimės skaistumo, to spindinčio balto švarumo: Sieloje, širdyje, mintyse, praeityje…
Į padangių baltą tylą balti dūmai tyliai kyla.
Lyg balandžiai ant sparnų – balti dūmai kaminų.
Balta žemė ir namai, baltų žvakių kaminai.
Ir balti Svajonių Rūmai plaukia dangumi su dūmais.
Tarp namų, per baltą sniegą, Baltas Ilgesys prabėga.
Pasibeldęs – tarpduryje baltą ašarą nuryja…
Atrakinęs namo tylą Baltas Ilgesys sušyla.
Baltą patalą pakloja, širdį – ilgesiu užkloja…
Baltas Ilgesys užmiega… Susapnuoja baltą sniegą,
Balta pūga jam į veidą aštrias strėles taikliai laido,
O į baltus šaltus delnus pučia baltus baltus kalnus.
Baltą dainą jam niūniuoja, baltą žirgą dovanoja.
Baltas kamanas uždėjęs, skrenda Liūdesys lyg vėjas.
O už balto balto lango jis su vėju šoka tango…
Ir ant žirgo baltakojo į baltus kalnus nujoja…
O ant balto balto kalno Žirgui – nuima jis balną.
Ir per balto miego tylą Baltas Liūdesys nutyla…
Tik toli toli už lango, šiaurės pūgos šoka Tango,
Tarp jų juodas garvežys juodus bėgius dar raižys…
Kai pabus iš balto miego jis ilgėsis Balto Sniego…
/Vika – Vetra/