Įniršęs prisimink…

• tavo įniršis nėra pavojingas tau ir kitiems, kol jis neišreikštas žodžiais ir veiksmais;

• tavo įniršis yra šventas ir teisėtas, jei jis kyla dėl šventumo vertų dalykų;

• įniršis blėsta eksponentiniu dėsniu, o eksponentė niekada nebepasiekia nulio;

• įniršis kaip ugnis – naikina ir piktžoles, ir lizdus;

• gyvūnai įniršta tik tada, kai serga; medžioja ir ginasi jie be įniršio;

• žinok, tavo artimiesiems gaila tavęs, įniršusio;

• to, ką baisaus gali padaryti įniršęs, gali nepavykti atkurti atsiprašymu;

• įniršęs ar apgirtęs tu leidi už save tavo gyvenimą gyventi kitam sau; leisk nedažnai ir neilgai;

• įniršęs tu esi nepakaltinamas, bet gali būti apkaltintas;

• įniršk tik tada, kai eisi tikras – po to būsi laimingesnis.

Atsakymai

Burgis, 2011-09-06 15:59:34

Reitinguoja tik nenirštantys (šiuo metu)…

sonata, 2011-09-06 22:15:06

Įniršis – bejėgiškumo požymis. Kiek daug aplinkui bejėgių…

Žydrūnas, 2011-09-06 22:36:49

antras punktas…kaip gali neįniršt jei tas liečia tau brangius žmones tarkim…kodėl tai bejėgiškumo požymis?

Burgis, 2011-09-07 08:11:26

Aš – Žydrūno pusėje. Jei gamta mums dovanojo galimybę įniršti, tai dovana reikia tinkamai pasinaudoti.

Ema, 2011-09-07 09:03:31

Negaliu nesutikti su gerb. Burgiu

Rasa, 2011-09-07 10:21:51

Sonata teisi 🙂 Ir įniršis kenkia. Net neišreikštas. Mes jį išspinduliuojam, kai ir gerus jausmus. Kai būnu tik piktoka, net neįniršus, mano darbe pas mane sumažėja klientų dvigubai, pastebėjau jau seniai 🙂 Net nieko nekalbant su jais 🙂 Jei laikytume tai nesąmone, vis vien net neišreikštas įniršis kenkia mums patiems. Nuo ko dažniausiai ima durti širdį?

Tai vat, nėr ko čia “psichuot” liaudiškai tariant 🙂

Burgis, 2011-09-07 10:32:07

Rasai: įsivaizduokite, kad nugyvenote gyvenimą nė karto neįniršusi. Juk apsiverktumėte supratusi, kad kažko labai svarbaus nepatyrėte?

O jei niekas niekada neįnirštų? Net žudant, prievartaujant artimus žmones?

Arvydas, 2011-09-07 11:02:46

Negi įmanoma kontroliuoti įniršį?? Juk tai emocija – kaip baimė, kaip meilė, kaip džiaugsmas.. Emocijas įmanoma slopinti, bet iš viso jų nejausti – neįmanoma :)) Na, ar įmanoma sąmoningai nejausti, pavyzdžiui, džiaugsmo??

Rasa, 2011-09-07 11:20:52

Burgiui: jei mano mylimą žmogų skriaudžia, aš įnirštu kada? Ogi tada, kai nieko negaliu padėti! 🙂 Tai Sonata ir teisi sakydama, kad tai bejėgiškumo požymis. Nes jei galiu kažką pakeisti, aš DARAU, o ne nirštu 🙂

Nors aš beveik nenirštu. Ir tikrai nesidžiaugiu per daug tuo, kad sūnaus šimtadienio dieną įniršau taip, kad drebėjo darbe rankos, sukilo temperatūra per kelias minutes… Tiesiog reikia stengtis numaldyt tą įniršį ir nepamiršti giliai pakvėpuoti… :)Tada ir supranti ką daryti, ir niršulys atlėgsta 😀

Burgis, 2011-09-07 11:25:33

Rasai: kiekvienam – savo… Aš laimingas, kad vis dar galiu įniršti. Pritariu Arvydui.

Rasa, 2011-09-07 11:35:50

Burgiui: nirškit sau į sveikatą, jei jums taip patinka. Tik jei susitiksim, pereikit tuo metu į kitą gatvės pusę, prašyčiau 😀 Ir nesistebėkit, jei kitiems būsit juokingas, nes kai esi ramus, labai juokingai atrodo įniršęs žmogus 🙂 Kai jis tavęs neliečia… Kur kas blogiau, kai kažkas mano, kad tarkim aš esu jo įniršio priežastis ir puola. Įniršę gana dažnai nesusivaldo. Ar tada turėčiau vis dar galvoti, kad tai normalu? 🙂

sonata, 2011-09-07 11:39:57

🙂 matyt mano suvokimas apie įniršį kiek kitos, nei gerbiamų komentatorių. Žinau tokį dalyką, kaip “sveikas pyktis”, kuris stimuliuoja veikti konstruktyviai, ieškoti išeities iš nepalankios situacijos, bet įniršis, mano supratimu, tai jau destruktyvi jėga. Tiesiog – skiriasi mūsų visų “apibrėžimai” pykčiui

Arvydas, 2011-09-07 11:42:28

Manau, jei žmogui duotos emocijos, reiškia, kad jos – reikalingos. Baimė padeda apsisaugoti, džiaugsmas skatina judėti į priekį, meilė užtikrina tęstinumą. Panašu, kad įniršis turėtų padėti apsiginti – širdis plaka smarkiau, greičiau cirkuliuoja kraujas ir dėl to atsiranda papildomų jėgų.

Tačiau, tobulėjant visuomenei, savigyna tampa ne tokia svarbi, todėl ir įniršis nukreipiamas netinkama linkme – žmogžudystės, užpuolimai, prievartavimai ir pan. Kita vertus, tai jau priklauso nuo kiekvieno individo – kažkas šią emociją slopina geriau, kažkas ne taip gerai.

Burgis, 2011-09-07 11:45:07

Rasai: aš jau seniai nebijau būti juokingas. „Iš ko juokiatės, ponai? Iš savęs juokiatės!“ (Nikolajus Gogolis. „Revizorius“)

Rasa, 2011-09-07 12:08:36

Arvydui: nežinau ar įniršis padeda apsiginti, manau įniršis vis tik skatina pulti. Bent jau iš patirties. Ginantis reikia pakankamai ramaus proto. Gal kiekvieno žmogaus emocijos skirtingu metu skirtingai veikia, nežinau. Turbūt. Bet kai man pav. kartą įniršęs žmogus paleido į galvą kokius 20kg. sveriančią dėžę (laimė, kad išsisukau,nes pamačiau :), tai ką žinau. Aš nei įniršau, nei išsigandau tada, tiesiog pasidarė liūdna už jį, kad jis toks nesivaldantis asilas.

O jei ginantis… Man asmeniškai kai teko rimtai gintis, manyje buvo baimė. Buvo aiškus žinojimas, kad negaliu pralaimėti ir jis teikė jėgos. Neniršti, bet tiesiog žinai, kad… iki galo nepasiduosi. Kartais netgi ramybė, kai neabejoji savo jėgom, bet esi priverstas gintis ir visiškai tiksliai žinai, ką daryti. Kaip gali įniršis pagelbėt ginantis, jei kai įniršti norisi savom rankom ką nors prismaugti? :))))) Čia nepanašu į gynybą, vis vien į agresiją ir puolimą panašu 🙂

Turbūt mes visi labai skirtingi… 🙂

Štai juk ir indiškus filmus žiūrėdavom su draugėm, jos verkdavo, o aš juokdavaus… Paskui jos manęs nebesivesdavo į juos 😛 sakydavo, kad aš karvė tikra 🙂

Arvydas, 2011-09-07 12:19:26

Rasa, aš nieko konkrečiai ir neteigiu. Mintys apie emocijas – tiesiog pamąstymai. Kaip kiekviena emocija veikia žmogų, jo veiksmus, reiktų klausti psichologų nuomonės 🙂 O aš norėjau pasakyti, kad emocijos žmogui yra reikalingos – jos padeda išgyventi, tobulėti, eiti į priekį ir t. t. Jos mums suteikia individualumo. Todėl ir negalima neigti kažkokios konkrečios emocijos.

Kad su kiekviena emocija reikia mokėti sugyventi, ją kontroliuoti – čia jau kita kalba ;))

Rasa, 2011-09-07 13:27:49

Arvydui: taip, niekas ir neneigiam, kad visko mumyse yra 🙂 Bet kai jau per daug ko nors tai nėra gerai. Nenoriu nei kad mane kas įniršęs pridobtų, nei kad kas nors iš meilės uždusintų… :))))))

Arvydas, 2011-09-07 13:52:51

Beje, Rasa, Jūs labai teisingai pastebėjote, kad tos pačios situacijos mums sukelia skirtingas emocijas. Pvz., Jūsų draugės žiūrėdamos indiškus kino filmus verkdavo, Jūs juokdavotės, o aš, juos žiūrėdamas, nirštu 🙂

saulius, 2011-09-07 17:54:29

Kaip Jums Kemzuros inirsis ?

Petras Ražanskas, 2011-09-07 18:06:42

Emocijos, žinoma, yra neatskiriama žmogaus dalis, tačiau kuo daugiau mes leidžiame, kad emocijos mus, o ne mes emocijas valdytume, tuo labiau proto balsas traukiasi į kampą ir tyli. Tada darom milžiniškas klaidas su ilgalaikėmis pasekmėmis. Viskam reikia saiko, kad ir kaip kartais sunku būtų suturėti besiveržiantį iš vidaus ugnikalnį.

Burgis, 2011-09-07 19:07:58

Sauliui: nežinau tikrosios priežasties (gal suvaidintas įniršis?…), bet pateisinu! Tik nepateisinu, kad stumtelėjo savo partnerį. Bet atsiprašė – šaunuolis.

mariux, 2011-09-08 10:25:20

Šiek tiek apie įniršį, pyktį ir jo pasekmes:

Kartą Buda ir jo mokiniai keliavo per kaimą, kuriame gyveno budizmo priešininkai. Taigi, to kaimo gyventojai išbėgo iš namų, apspito Budą ir jo mokinius ir ėmė juos koneveikti. Budos mokiniai taip pat įsikarščiavo ir norėjo aniems deramai atsikirsti, bet juos kiek tramdė Mokytojo buvimas šalia.

Tačiau Budai prabilus, sutriko visi, ir kaimo gyventojai, ir atėjusieji.

Jis kreipėsi į savo mokinius:

-Jūs nuvylėte mane. Juk šie žmonės tik atlieka savo pareigą. Jie įniršę. Jiems atrodo, kad aš esu jų religijos, jų moralinių vertybių priešas. Jie ant manęs pyksta, ir tai natūralu. Bet kodėl pykstate jūs? Kodėl jūs leidžiate tiems žmonėms valdyti jus, manipuliuoti jumis? Dabar jūs priklausote nuo jų. Argi jūs ne laisvi?

Kaimo gyventojai nesitikėjo tokios reakcijos. Jie susirūpino ir nutilo. Toje tyloje Buda kreipėsi jau į juos:

– Na, o jūs jau ar viską pasakėte? Jei pasakėte ne viską, tai jūs dar turėsite galimybę išreikšti man savo priekaištus tada, kai mes grįšime.

Kaimo žmonės visai pasimetė. Vienas jų paklausė:

– Juk mes tave įžeidėme, kodėl gi tu nepyksti?

– Jūs- laisvi žmonės, tai ką jūs darote ir sakote- jūsų teisė. Aš į tai nereaguosiu. Aš taip pat laisvas žmogus. Niekas negali priversti manęs reaguoti ir priešintis, niekas negali manęs įtakoti ir mane valdyti. Aš esu savo jausmų valdovas. Mano veiksmai seka iš mano vidaus būsenos. Bet dabar aš norėčiau kai ko paklausti būtent apie jus. Kaimyninio kaimo gyventojai mane sveikino, jie atsinešė gėlių, vaisių ir saldumynų. Aš jiems taip atsakiau: „Dėkojame, bet mes jau pusryčiavome. Pasiimkite savo dovanas kartu su mano palaiminimu. Mes negalime jūsų dovanų priimti, mes maisto nesinešiojame“. Taigi, dabar aš klausiu jūsų- ką jie turėjo daryti su tom dovanom, kurių aš nepriėmiau ir gražinau jiems atgal?

Vienas iš minios atsakė:

– Turbūt, jie visai tai parsinešė namo, o namie išdalino vaisius ir saldumynus savo šeimoms, savo vaikams.

Buda nusišypsojo:

– Tai ką gi jūs darysite su savo pykčiu ir prakeiksmais? Aš jų nepriimu. Kai aš atsisakiau tų vaisių ir saldumynų, jie gavo juos pasiimti atgal. O ką gi galite padaryti jūs? Aš nepriimu jūsų pykčio, neškitės šią naštą sau namo ir darykite su ja, ką tinkami.

Burgis, 2011-09-08 10:57:08

mariux: taip, tokios istorijos dabar plinta po internetą kaip skėriai. Žmonės mėgsta jas skaityti. Žmonės nori gyventi kaip Buda, kaip Kristus, kaip Mahometas, kaip… Bet apsidairykite – žmonės gyvena kaip mes! Todėl, kad gyvenimas yra gilesnis ir painesnis, nei atspindys tose istorijose. Juk nieko esminio per amžių amžius neišmokė nei pasakos, nei patarlės, nei protingų žmonių pasakyti žodžiai. Mes išmokstame tik gerdami išmintį iš visų šaltinių: mokomės iš protingų ir kvailių, iš dorų ir niekšų, iš turtingų ir skurdžių, iš gyvenančių dabar ir gyvenusių prieš šimtmečius; mes mokomės iš gamtos, iš knygų, iš … savęs.

Rasa, 2011-09-08 11:06:42

Burgiui: “Bet apsidairykite – žmonės gyvena kaip mes!” Kaip kas “mes”?

Burgis, 2011-09-08 11:15:57

Rasai: mes – tai Jūs, aš, mano kaimynas, mano sūnus, dukra, mano viršininkai ir mano pavaldiniai, mano žmona, jos bendradarbiai… Mes – tai statistinis Lietuvos gyventojas. Ne budistas, ne krišnaistas, ne …istas, ne …istas…

Arvydas, 2011-09-08 11:26:42

Aš norėčiau gyventi kaip Buda tik vienu atveju – kai ateina šildymo sezonas. Tada galėčiau nepriimti sąskaitų iš komunalininkų, jiems tardamas: „Jūsų sąskaitų aš nepriimu, neškitės jas namo ir darykite su jomis ką tinkami“. Būtų jėga! :))

Rasa, 2011-09-08 11:35:11

🙂 aš nemanau, kad gyvenu kaip jūs 🙂 Mes skirtinguose pasauliuose gyvenam, ir tik labai retai kažkur jie susiliečia. Jei imtume siauriau. Net jei visi esam “statistiniai” 🙂 Jei imtume plačiai, tada man “mes- žmonija”, tada ten įtelpa ir Krišna su Buda ir Jėzus, Burgis ir visi kiti.

Burgis, 2011-09-08 11:44:37

100 balų Arvydui! :-)))))

Rasa, 2011-09-08 12:06:23

Beje, jei jau kalbant apie Arvydo norą, tai mano kaimynė taip ir gyvena. Jau kokius 10m. Geria ir nesuka sau galvos. “Valdžia” jau ir skambinėti nustojo, kažkelis procentus atskaito nuo jos pašalpos ir tiek.

Arvydas, 2011-09-08 12:13:23

Rasa, sveikinu! Jūsų kaimynė turi didžiulį potencialą tapti legendine figūra. Nenustebčiau, jei žmonės po 1000 metų kalbės apie Jėzų, Budą, Mohametą ir Jūsų kaimynę :))

Beje, kalbant apie religinius tekstus, jie man visda pakelia nuotaiką 🙂 Na, nebeatitinka jie šių dienų realijų, nors Tu ką. Kai skaitau, kaip Buda keliauja per nedraugišką kaimą ir jį apsupa priešiškai nusiteikusi minia, o jis kalba lyg niekur nieko, bandau įsivaizduoti, ką jis sakytų, jei jį naktį apsuptų nedraugiškai nusiteikę panevėžiečiai :))

Rasa, 2011-09-08 13:12:02

Arvydui: na negalėjo jie ten parašyti “ėjo Buda per Panevėžį”, negalėjo… 🙂 Tai ką dabar daryt? Manyt, kad tai nėra teisinga? Net nebandyt suprast?

Ką aš suprantu paskaičius? Štai ateina pas mane isterikuojantis klientas ir rėkia. Jei aš susinervinu, gaunasi konfliktas. Šimtaprocentinis. Jei išlieku rami ir nepriimu asmeniškai jo pykčio, palieku jį jam pačiam, beveik 100 procentų jo problema išsprendžiama per 5 min. Ir aš nepykstu ir man nuotaika nesugadinta, nes jis tiesiog piktas ir aš žinau, kad aš niekuo nekalta. Paprastai ir žmogus nusiramina. Štai Buda kalba tą patį, tai kodėl aš turėčiau manyti, kad tai “svaigalai”? Nes gražioj istorijoj neparašyta konkrečiai: “Stovi Rasa darbe ir ateina įniršęs Arvydas…”?

Petras Ražanskas, 2011-09-08 13:32:49

Jei nepatinka religinės konotacijos (man irgi nepatinka), pakeiskit „Buda“ į „Kubilius“, o „religija“ į „politika“. Nuo to esminė istorijos mintis apie tai, kad svetimo pykčio perėmimas psichologiškai įkalina, nepasikeičia. Taip buvo anais laikais, taip yra ir dabar. Žinoma, pritaikyti kontekstą arčiau šiems laikams būtų galima.

Paskutinį kartą įniršęs buvau ant kurjerio, kuris man kopėčias vežė. Aiškiai pasakiau, „pirma laiptinė“. Sustojo jis prie vidurinės, žinoma, mano buto nerado, paskambino, išplūdo „Ko nekeli? Tai kur tu esi, ****?“.

Nulipau laiptais žemyn ir supratau, kad aš jam niekuo padėti negaliu. Pasiėmiau kopėčias, praleidau visus jo žodžius pro ausis, grįžau namo ir parašiau mandagų laišką kurjerio šefui su savo nuomone ir pastabomis. Nežinau, kuo jam baigėsi, bet jaučiuosi pasielgęs efektyviau nei jei būčiau išsidaužęs su juo snukius ar apsikeitęs riksmais ir keiksmais.

Rasa, 2011-09-08 13:45:17

Petrui Ražanskui: aš taip nesielgčiau. Pasalūniškai mandagiai. Jau geriau reikėjo snukius išsidaužyt, būtų gražiau buvę 🙂 O dabar taip vyriškai pasielgėt… Maždaug niekuo jam padėt negaliu, kam man čia rankas teptis, bet tegul kiti po mano liežuvio įkišimo jį pribaigia, ko man čia nervintis… 🙂

Rasa, 2011-09-08 15:58:33

Dar Petrui: pagalvojau ir atsiprašau, kad “užstūmiau” ant tavęs, t.y jūsų 😛 Tikriausiai jūs elgėtės taip, kaip jums atrodė teisinga. Tiesiog aš dažnai elgiuosi kitaip negu kiti.

Be to, žinau, kas darosi vežėjų firmose ir kaip jie turi dirbti- dažnai išvažiuoja į tolimus reisus net be atsarginių ratų, dažnai kasdien jiems duodami kiti automobiliai, dažnai 8val. darbo diena gaunasi nuo 8 ryto iki 22:30 vakaro. Dažnai net jų automobiliai neapdrausti ir už avariją jie turi mokėti iš savos algos, jei jie kalti. Ir atlyginimo moka jiems labai mažai.

Neturėčiau jų teisinti? Neturėčiau, sutinku. Tik aš dažnai nemoku žiūrėti siaurai. Na, tokia jau esu 🙂

mariux, 2011-09-09 08:43:48

Nepykite, ponai ir ponios, nenirškite, atsipalaiduokite.

1. Paspauskite šią nuorodą: http://www.youtube.com/watch?v=DbpdmY2GiRI

Žiūrėkite, klausykite.

2. Paspauskite tą pačią nuorodą: http://www.youtube.com/watch?v=DbpdmY2GiRI

Nežiūrėkite, bet klausykite. Užsimerkite. Grojant muzikai mintyse atkurkite artimų žmonių veidus- padarykite mintyse tokį savotišką slideshow.

3. Nespauskite jokios nuorodos. Mintyse atkurkite girdėtą melodiją ir jums artimų slideshow.

4. Jei reikia- pakartokite.

Sekmės!

Žydrūnas, 2011-09-10 00:20:49

Šnekučiai 🙂

neniršt gali tik tuo atveju jei tau tai iš tiesų nerūpi ir tavęs ar tau brangių žmonių tai neliečia…kitaip nemanau, kad tu normalus žmogus jei gali dar imt ir mąstyt ar svarstyt kažką, kai tai tave liečia tiesiogiai…