Ministras domėjosi, kaip pasirengta brandos egzaminų sesijai
2009-05-08
Iš www.smm.lt
Matote, ministras domėjosi, o aš nesidomiu. Apėmė nerimas, kaip abiturientai parašys interpretacijas. Apsiniaukė, degintis negaliu, rytoj sunki diena, todėl žolės daugiau nepjausiu – rašysiu interpretaciją. Pirmiausia pasirūpinau instrukcijomis:
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro
2006 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-756
(Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. ISAK-86 redakcija)
LIETUVIŲ GIMTOSIOS KALBOS BRANDOS EGZAMINŲ
PROGRAMA
Gebėjimą spręsti problemas, analizuoti, interpretuoti, vertinti mokinys parodo, kai:
1) nagrinėja, atrenka, tinkamai sieja ir apibendrina informaciją;
2) išskiria ir aptaria skaitomų tekstų struktūrines dalis, atskleidžia jų ryšius, kuriamas prasmes;
3) formuluoja teksto/ teksto dalies pagrindinę mintį, problemą, tikslą;
4) interpretuoja grožinį kūrinį ar jo ištrauką remdamasis kūrinio, autoriaus kūrybos, srovės, epochos kontekstais;
5) savais žodžiais paaiškina žodžių, posakių, didesnių teksto fragmentų ir teksto dalių perkeltines prasmes;
6) vertina skaitomų tekstų turinį ir raišką;
7) tinkamai komponuoja rašomą tekstą (pradžios pastraipa, dėstymo pastraipos, baigiamoji pastraipa);
8) argumentuotai išsako savo požiūrį;
9) paisydamas komunikacijos tikslo ir situacijos pasirenka tinkamą kalbinę raišką.
***
Lakoniška, sausa – reikia ko nors „iš pirmų lūpų”…
Iš www.mokslai.lt (klaidų nedrįstu taisyti):Literatūros teksto interpretacijos uždavinys
• Gerai suvokti kūrinio pobūdį, tipą, žanrą, jo vidinę sandarą, tematiką ir problematika, meninės kalbos bruožus ir mokėti juos apibūdinti, naudojantis tinkamomis sąvomis;
• Žinoti pagrindinius lietuvių literatūros kontekstus, su kuriais yra susijęs interpretacijai pateiktas tekstas, gebėti konkrečiame tekste atskleisti bendresnius autoriaus kūrybos, literatūros srovės, krypties, epochos bruožus, jais remtis kūrinį skaitant; išryškinti, kuo interpretuojamas kūrinys savitas;
• Susidaryti ir pagrįsti savo nuomonę apie nagrinėjamą tekstą, jo problematiką, vertybes;
• Gebėti interpretaciją išdėstyti sklandžiai, rišliai, argumentuotai, tassyklinga ir gyva kalba.
Literatūros teksto interpretacija
Bendriausi teksto broužai
• Kokios literatūros rūšies jis yra? Ar tekstas gryno žanro? Kokiai literatūros epochai, laikotarpiui, krypčiai, srovei jis priklauso? Gal jis susijęs su kokiu nors reikšmingu literatūros istorijos epizodui, ypatingu autoriaus kurybinės biografijos įvykiu?
• Koks kalbos tipas vyrauja tekste? Prozoje – pasakojimas, aprašymas, dramoje – dialogas, lyrikoje – išpažintinis monologas, dalykiniuose raštuose – įvairūs samprotavimai.
• Ar tekste veikia kokie nors veikėjai, kokie jų santykiai, ar pastebimas veiksmas, o gal vienintelis asmuo yra pasakotojas, subjektas?
• Koks yra teksto pasakotojo, subjekto santykis su vaizduojamuoju pasauliu, išsakomais dalykais? Koks jo santykis su teksto adresatu?(pavyzdžiui, didaktinė proza pasižymi pamokomu tonu).
• Ar galima atpažinti bendriausius teksto kompozicijos bruožus? (pavyzdžiui, tam tikra žvilgsnio ,,kelionė” per peizažą).
• Kokie yra teksto stiliaus, kalbos pastebimiausi bruožai, ar galima justi jų ypatingą įtaką prasmei?…
• Apie ką tekste kalbama – apie žmogaus ,,širdies skausmus”, o gal apie būties slėpinius? Kokia galėtų būti jo tema.
Įsigilinimas
• Suskaidykite tekstą kompozicinėmis dalimas. Natūrali išorinės kompozicijos dalis yra posmas, pastraipa, dialogas, monologas, scena. Tačiau dažnai vidinės kūrinio kompozicijos dalys su išorinėmis nesutampa: pavyzdžiui, per kelias strofas arba pastraipas nusidriekiantis peizažas, veikėjo monologas ar kt. Išsiaiškinkite, kokie tų išorinės ir vidinės kompozicijos dalių tarpusavio santykiai, o paskui įsigilinkite į kiekvieną atskirai.
• Pasekite teksto erdvės ir laiko charakteristikas.
• Įsigilinkite į pasakotojo poziciją ir jos kitimą. Kur pasakotojas ,,yra”: ,,aukščiau” už vaizduojamąjį pasaulį (visažinis pasakotojas) ar įvykių dalyvis; o gal kalbama apie lyrinio subjekto vidaus pasaulį? Kuriuo asmeniu kalbama? Kokia eilėraščio lyrinio subjekto nuotaika?
• Atkreipkite dėmesį į visų tipų elemtų pasikartojimus, tarpusavio sąsajas tekste. Svarbu pastebėti rimavimą, aliteracijas, asonansus, erdvės ir laiko apibūdinimo apibūdinimai, veikėjų tarpusavio panašumai arba akivaizdžios preišingybės, įvairias potekstes įgaunantys aplinkos elementai.
• Jei nagrinėjate ištrauką, reikės aptarti jos vietą kūrio visumoje. Gal tekstas, jo vaizdai, veikėjai primena kokius nors kitus to paties rašytojo arba kitų kūrėjų kūrinius? Gal yra užuominų į Antikos, Biblijos vaizdinių ir idėjų pasaulius, nuorodų į tautosaką ir mitologiją.
Visumos aptarimas
• koks teksto santykis su literatūros kryptimi, žanru, kuriam jis priklauso? Kokiam istoriniam literatūros, kultūros reiškiniui, krypčiai, stiliui jis atsovauja?
• Kokie teksto struktūros, kompozicijos, meninės kalbos bruožai tra svarbiausi, formuojantys jo prasmę?
• Kokie šio teksto meninia tikslai – kokios pagrindinės ir antraeilės jo temos, idėjos, problemos, kokio poveikio veikėjui šis tekstas siekia? Koks jo santykis su žmogaus vertybių pasauliu?
p.s.
Jūs savo rašiniuose neturite aklai sekti šiais arba kitais patarimais. Patarimus reikia apmąstyti ir paskui pamiršti, kad sąmonėje liktų tik tam tikra kūrybingumą skatinanti patirtis, nuojauta, kaip galima skaityti, interpretuoti, rašyti. (pabraukta mano – B.B.)
***Ką interpretuoti?
Šis poetas 1985 m. apdovanotas Jotvingių premija, 1996 m. paskelbtas Poezijos pavasario laureatu, 2002 m. apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija. Jei dar parašyčiau, kad jis buvo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, jūs iškart atspėtumėte, kas jis. Sutikite, autorius vertas to, kad jo kūrinys būtų pateiktas abiturientams interpretuoti. Ypač kūrinys, parašytas prieš paskiriant Nacionalinę premiją. Taigi pasirenku kūrinį ir interpretuoju…
***
Velykinis sąmyšis
Mūsų kiaušinių nevogs nešvarios rankos.
Mūsų kiaušinių nekirs plėšrūnų snapai.
Mūsų kiaušinių neuostys dvokiantys snukiai.
Mes kiaušinių nedėsim į jūsų lėkštes.
Mes kiaušinių nedėsim į žemės pražiotą burną.
Mes kiaušinių nedėsim į transmutacijos kapą.
Mūsų kiaušiniai neišmarginti raštais.
Mūsų kiaušiniai slepia savy pažinimą.
Mūsų kiaušiniai tobuli kaip pasaulis.
Mes išaugom iš žemės, išsiritome iš kiaušinių.
Iš kiaušinio giliai po žeme
kiaušinį pervėrus žaibui.
Mus rado kopūstų lysvėse.
Kopūstų su mandragoros
šaknim. Tas pirmgimis – mandragora,
kopūstgalvis, begalę kartų
imituojantis savo sąmonę,
save ėdantis ir save gimdantis.
Tą pirmgimį, štai, ir aukojame
alkaniems kaip ir mes dievams.
Velykos, 2001 04 16
***
B.B. interpretacija
Eilėraštis – tai ne straipsnis laikraštyje. Nenorėkite, kad perskaitytumėte ir iškart suprastumėte. Išties suprasti net nebūtina, svarbu, kad pajustumėte jaudulį, nerimą, gal neapykantą – apskritai nesvarbu kokį jausmą. Paskui išsiaiškinsite, kodėl būtent tokį jausmą pajutote.
Šis eilėraštis yra šiuolaikiškai mistiškas, daugiaprasmis ir daugiaplanis. Gražu, įdomu ir svarbu, kad eilėraštis parašytas per Velykas ir yra apie Velykas, svarbiausią tos šventės simbolį – kiaušinį. Kodėl pavadinime yra žodis „sąmyšis”, išsiaiškinti nepavyko, bet taip dar įdomiau: gali būti, kad poetas matė sąmyšį namuose. Visi rengiasi šventei, o šeimos galva rašo eilėraštį – kyla sąmyšis: kaip elgtis, kada pradėti?
Kiaušinis simbolizuoja gyvybę, turi mitologinę prasmę, nėra suprastas biologiškai, todėl suprantama, kad poetas įlieja ir savo dviprasmybės. Ką jis turi galvoje sakydamas „mūsų kiaušiniai”?
Pirmasis posmelis yra lyg užuomina apie vištų kiaušinius, parengtus pakylėtai šventei, o ne banaliam valgymui. Tačiau antrasis posmelis priverčia mus galvoti apie visai kitokius kiaušinius. Trečiasis posmelis lyg ir patvirtina, kad galvojame teisingai: kiaušiniai neišmarginti raštais, slepia savy pažinimą. Pamenate, Ieva pažino nuodėmę atsikandusi obuolio, bet daugumai iš mūsų nuodėmės pažinimas vienaip ar kitaip susijęs su kiaušiniais.
Ketvirtojo posmelio ritmas jau visai kitoks. Gali būti, kad šventė jau prasidėjo ir poetas rašo jau užstalėje, gurkšnodamas mūzų pateiktą nektarą. Pripažinkime, kad pirmoji ketvirtojo posmelio eilutė primena tostą, bet tolesnės eilutės lyg rodo, kad tostą sako jau pakylėtas nuo žemės žmogus. Susinervinęs, kad mažai kas jo klausosi, poetas pradeda painiotis: išsiritimas iš kiaušinio ir gimimas kopūstų lysvėje yra labai skirtingo amžiaus, skirtingo intelekto ir skirtingo humoro jausmo žmonių interpretacijos apie gyvybės paslaptį.
Poeto susinervinimą rodo ir žodis „kopūstgalvis”, visiškai netinkantis Velykų dienai. Autorius pamiršo, kad „kas ant kitų sako, ant savęs pasisako”: tai jis irgi yra kopūstgalvis, „save ėdantis ir save gimdantis”.
Eilėraštis baigiamas visai netinkamai šventinei dienai: jei pats esi alkanas, tai užvalgyk, bet kam sakyti, kad ir dievai yra alkani? Atrodo, kad poetas supainiojo Velykas su Didžiuoju penktadieniu, kai Kristus buvo nužudytas, paaukotas (gali sakyti – „alkaniems dievams”). Bet juk Velykos yra prisikėlimo šventė! Nereikia piktžodžiauti! Žinoma, nervina, kai esi alkanas kopūstgalvis, bet pats kaltas – ne kvailus eilėraščius reikia rašyti, o rimtu darbu užsiimti.
***
Laukiu jūsų, ypač lituanistų įvertinimo.
Atsakymai
Neprisistatantysis, 2009-05-10 18:47:46
Manau interpretacija neblogai atliepia kūrinį. Jei išvis įmanoma “neblogai atliepti” į murziną (ne)sąmonės srautą…
Matilda, 2009-05-10 19:01:31
Pone Burgi. Sakyčiau pagavote ,,cinką”- žaismingai interpretavote. Tik viena pastaba- posmeliais prašoma neanalizuoti. Reikia aprėpti visumą. Na, o iš tokio ,,šedevro” nieko geresnio ir negali tikėtis. Įdomu, ką į tai atsakytų eilėraščio autorius?
Vainius, 2009-05-10 19:04:03
Išsidirbinėjimas. Net baisu skaityt. Tik egzaminą išlaikytumėte, nors už tai, kad intepretacijoj mažai kultūrinio konteksto, ypač apie patį autorių-epochą nutylėta balų netektumėte. Be to trūksta normalios įžangos ir pabaigos, ir eilėraščio vertybės nelabai iškeltos, metaforos nepanagrinėtos, rimas.
O šiaip nereikia taip nuvertinti interpretacijos egzamino, dažnai ten įdeda tikrai neprastus tekstus, kurie “š.. malimui” taip lengvai nepasiduoda, kaip šitas “keistas”. Tada darant daugiau rašybos klaidų ir panašiai egzamino galima ir neišlaikyti.
Atsakymas, 2009-05-10 19:18:29
Dabar aišku, kodėl niekas neskaito Kornelijaus redaguojamo “Literatūrmenio” :))))) Man tik įdomu, apie kieno kiaušinius K. P. galvojo, rašydamas, kad “Mūsų kiaušiniai tobuli kaip pasaulis”? Panašu, kad ne tik apie privačią nuosavybę… Kaži, ar šis eilėraštis (?) – ilgų ir išsamių studijų rezultatas? Įdomu, kas buvo tyrimų objekto pateikėjai (“MŪSŲ kiaušiniai tobuli…”)?
Manfredas, 2009-05-10 20:25:49
Kai nustojo imt juokas, pasidarė gaila. Galima nesuprast eilėraščio, bet šitaip…
Neprisistatančiam reikėtų pasiaiškint, kas gi yra palimpsestas, galbūt tai atsakytų ir į B.B. nuojautą apie K.P. eilėraščių daugialypumą.
B.B.: pradėkim nuo to, kas eilėraštyje esam “mes”? Koks laiko tarpas? Galbūt tada jau jausit, kad ne apie kiaušinienę čia kalba.
Kodėl transmutacija – filosofijos akmuo, alchemija? Kodėl plėšrūnai, kodėl čia ta pražiota žemės burna?
Kodėl mandragoros (šėtono obuolio) dvilypumas – lapų išvaizdos, šaknų išvaizdos; ar žinote, koks jos arabiškas pavadinimas, kad ji – haliucinogenas ir kad būdavo naudojama šamanų apeigose, dėl to, kad jos šaknys labai primena žmogų? Ar žinote apie Eurinomę senovės Graikijoje, iš kurios padėto kiaušinio atsirado pasaulis? Apie pirmą žmogų, Pelasgą, išaugusį iš žemės? Apie Pasaulio Kiaušinį (induizmo, budizmo kosmologijoje – egzistencijos plotmes)? Ar prieš tai pastebėjote dabartyje, krikščionybėje tebeegzistuojantį, įsipynusį pirmapradiškumą, pagonybę? Ir niekada nesistebėjote, kad su šeima švęsdami Kristaus prisikėlimą daužote kiaušinius? O dabar tikriausiai jau suprantat sąmyšį…
(Tarp kitko: kasdienybės mitologija – universalus raktas šito rinkinio eilėraščiams. Čia jeigu sugalvosit ir dar vieną perskaityt.)
Poniai Matildai: eikit skaityt S. Nėries, Maironio ir Žemaitės, ir nusiųskit už mane vieną SMS jeigu Radži dainuos. Prie šitų šedevrų ir kabučių nereikės.
Matilda, 2009-05-10 20:50:27
Manfredui- galia , kad ponas taip rimtai ėmė ,,gilintis” į šitą vadinamą ,,interpretaciją”. Gaila žmonių, neturinčių humoro jausmo. O Maironį, S.Nėrį aš esu perskaičiusi , ir ne kartą. Radži- nevirškinu. O ponui- net nežinau ko palinkėti- čia kaip su talentu- arba davė Dievulis , arba ne. Taip kad humoras tamstą aplenkė. Pardon.
VV., 2009-05-10 21:07:53
Manfredui.
Ačiū, kad parašėte. Apie mandragorą, Pasaulio kiaušinį, K.P. eilėraščių daugialypumą (ne prastumą!) Kaip tik svarsčiau, kaip čia išvertus į paprastesnę kalbą cituoto eilėraščio simboliką – ir išvis ar tą daryti. Abiturientams toks tekstas gal sunkokas, reikia išmanyti kiek daugiau negu literatūrą.
Ir Vainiui, ir Matildai, ir kitiems reiktų taip lengvai nepasiduoti pagundai šaipytis iš to, ko paprasčiausiai nesuvokėte.
Juk daugelio šalių mituose (pvz., Kalevaloje, Babilono Gilgamešo epe ir t.t.) egzistuoja Kiaušinis, kaip pradžių pradžia. Ir net lietuvių mitologijoje, etnografinėse dainose apdainuojama kaip “dužo kiaušinis, pasiliejo marės mėlynos” – susitvėrė pasaulis.
Kiaušinio forma visuotinai pripažinta kaip tobula – jei girdėjote ką nors apie Aukso Pjūvį. Tai simbolis. Nors ir netvirtinu, kad man šita cituota poezija patinka – bet tai gal labiau filosofija, negu eilėraštis.
O jei kas žodį “kiaušiniai” supranta tik kaip kažką slypintį glaudėse… tai tikrai, jums skaityti reikia kitką. Ir daug. Atsiprašau.
Mindaugas, 2009-05-10 21:11:54
Gražu! tik bėda, kad čia juokas pro ašaras, todėl jog tie abiturientai yra mūsų šalies ateitis, ir ko jie yra mokami, kam jie yra ruošiami? Tai tik kalti, ir ne savarankiškai mąstyti, o visada ir visur remtis kažkuo kitu bei interpretuoti.
Burgis, 2009-05-10 21:55:18
Žinovams: įtariau, kad su(si)pyksite, bet nemaniau, kad taip greitai… Patikslinu diskusijos kryptį: nė nemaniau aiškinti geras tai eilėraštis ar blogas (abiturientui nepriklauso! o jūsų interpretacijos yra tik jūsų interpretacijos – ne daugiau, nors ir kaip stengtumėtės atskleisti savo erudiciją…), bet noriu parodyti (ir jau sėkmingai parodžiau jūsų reakcija!), kad vertinti interpretaciją – absurdas! Tyčia parašiau arti blevyzgų, bet kas tai gali uždrausti abiturientui? Kokiu pagrindu? Tai, kad jūsų nuomonė kitokia – ne argumentas! Tai, kad nukrypta nuo interpretacijos schemos – ne argumentas! Kas tą schemą drįso primesti? Aš – originalaus mąstymo abiturientas ir mano interpretacija – originalios schemos. Tai privalumas!
Bet vertinkite, vertinkite – tegu vaikai verkia…
Mantas, 2009-05-10 22:03:30
Kai prieš dešimt metų buvau vienas iš tų bandomųjų triušių, kuriem teko garbė pirmąsyk rašyt šį gaivalą buvau tokios pat nuomonės kaip B.B. – bet argi tai kamnors rūpėjo 🙂
VV., 2009-05-10 22:05:24
Na, jeigu be “chi chi chi”, tai glaudėse irgi pasaulių pradžia.
B.B. o jūs rašote čia ne tam, kad įsipliekstų diskusijos? Iki su(si)pykimo?
Burgis, 2009-05-10 22:13:12
Ne, Mokytoja VV, rašau čia tam, kad ir Jūs kada nors kur nors pasakytumėte – gana tyčiotis iš vaikų, gana demonstruoti čia savo visatinę išmintį ir galybę visus priversti galvoti taip “kaip reikia”. Juk tai jau buvo, tiesa?
Tik paklausykite:
– Pionieriau, kovai už komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs!
– Visada pasiryžęs!
Išverskite savo vaikams – kas tai? Kokiai kovai? Koks reikalas? Kaip pasiryžęs?
O jums, VV, dar pridursiu – gal ir Jūsų romanus kas nors jau interpretavo pagal schemą?
Vainius, 2009-05-10 22:24:32
O kaip tada įvertinti humanitarinius dalykus? Čia ne matematika, ir niekada nebus tokio vertinimo, kad tik teisinga arba neteisinga. Tačiau rašyti ir vertinti rašinius (o tame tarpe ir interpretacijas) juk reikia. Idealizuotam atvejy turėtų būti vertinami argumentai, o ne nuomonė, ir niekas neprašyti pagrįsti kito to, kas jam nepriimtina. Kiek nuo to idealizuoto atvejo mes atitrūkę čia kitas klausimas, bet rašymo ir to vertinimo išvengt neišeis.
VV., 2009-05-10 22:24:54
Ne, dar neinterpretavo… Tikiuosi to išvengti :)…
Dėl tyčiojimosi iš abiturientų – tai sutinku su jumis. Blūdų blūdas tos interpretacijos.
O dėl “visada pasiryžęs”, tai kaip tik apie tai rašau dar tik būsimam romane… Tikiuosi bent kažkam paaiškinsiu, kas tai buvo…
Atsakymas, 2009-05-10 22:48:50
Gerbiamieji, problema – ne interpretacijose, o vertintojuose. Kažkada svarsčiau, kodėl bandoma visus moksleivius išmokyti rašyti pagal vieną unifikuotą modelį? Buvo baisu pripažinti, bet teko: vienoda rašymo sistema sukurta ne mokiniams, bet jų vertintojams, kurių dauguma (ačiū Dievui, kad ne visi – teko susidaurti su daugybe puikiausių lituanistų) pasimeta pamatę originalų tekstą, parašytą ne pagal schemą, ir nebežino, kaip jį vertinti. Todėl, deja, moksleiviai ir grūdami į tą “Prokrusto lovą”…
Mindaugas, 2009-05-10 23:27:47
Pone Burgi, bet Jūs užimate aukštas pareigas, JŪS gali mėginti kovoti su vėjo malūnais, manau abiturientai tikrai prie Jūsų prisijungtų.
Adomas, 2009-05-11 01:13:11
Manfredui apie mandragorą ir poeziją:
Jūs manote, kad K.P. “eilėraštis” – gilus šedevras? Atsiverti mitologijos enciklopediją, nupili (copy-paste) pasirinktas eilutes apie jums patikusius mitologinius personažus ar įvykius ir jau – šiuolaikinis eilėraštis? Parodykit šiuolaikinį poetą, kuris mokėtų taip rimuoti kaip S. Nėris. O K.P. “šedevras” kaip tik atviras, be jokių užslėptų prasmių – mano antrokas sūnus, mačiau, kaip tik jau dabar skaito kažkokią knygutę “a la mitologija”. Svarbiausia – ką duoda tokia poezija? Nežinau. O su S. Nėries eilėmis gali paverkti, gali pakilti iš duobės, gali net per Vėlines paskaityti kapinėse (“Tavo pats jaunumėlis,/Rytmetinė daina – /Vai, mylės tave smėlis/Ir velėna drėgna!”).
Apie ką aš čia? A! Mandragora. Manfredai, iš kiek lažinamės, kad mandragoros šaknys nėra panašios į žmogų? Aš auginu mandragorą, tai, sakau, iškasam. Žiūriu, kad viduramžių paistalais tikite. Taip, šėtono obuolys, bet jos vaisiai beveik tokie pat, kaip bulvių, nes yra labai artimos giminės. Haliucinogenų ir Lietuvoje augančių galiu jums surasti ir be mandragoros… Vienžo, mitologijos prisiskaitome ir prirašome, nors viduramžiai baigėsi. Manfredai, mitologijos išmanymas, manau, nėra erudicijos matas.
Vainius, 2009-05-11 05:34:32
Adomui:
Šiaip mitologijos išmanymas yra kartu ir žmonijos ištakų išmanymas, ir istorijos, ir kultūros istorijos išmanymas. Taip kad tai yra erudijos matas.
O dėl eilėraščio, tai jis nėra mitologijos copy-paste. Jis kaip ir visi eilėraščiai yra išgyvenimo perteikimas (šiuo atveju pasitelkiant ir mitologinius simbolius-metaforas). Ir tiktai čia jis yra ne tiek emocinis, kaip, pavyzdžiui, daugumoj S. Neries eilėraščių, kiek egzistencinis.
Kiek jus toks išgyvenimo perteikimas įtikino yra subjektyvu.
VV., 2009-05-11 08:22:05
Adomui
Paprastai rimuoti rašančiam žmogui nėra taip sunku. Taigi dabar tikriausiai nesunkiai atsirastų kažkas panašaus į Salomėją Nėrį. Tik ji buvo SAVO LAIKU. Dabar jos lygio eilės taip nebesuskambėtų ar net būtų laikomos banaliomis, nusaldintomis.
Bet bėda ta, kad visose žmogaus veiklos srityse “keičiasi mados”. Kažkada pati gražiausia mašina buvo Pobieda. Paskui Volga. Dabar Lexus ar dar kas… (nekalbėkit, kad formos reikalingos dėl aerodinamikos ir pan. – automobiliui neverta galėti lėkt 300 km/val greičiu- to niekur nepanaudosi)…Siauros kelnės – plačios kelnės. Batai su platforma – “špilkos”. Plaukai ilgi – plaukai trumpi, ir t.t. ir t.t.
Menuose irgi egzistuoja mados. Mozartą mes vertinam kaip klasiką, o juk savo metu jis buvo grynas”popsas”. Ir su vaizduojamaisiais menais, ir su poezija panašiai. Sklandžiai eiliuotai rašyti dabar tiesiog “nemadinga”. Bet – bent kiek išmanant kad ir cituoto eilėraščio prasmes, jis neatrodo kaip “murzinas (ne)sąmonės srautas…” (cituoju Nepristatantįjį”.
Beje, “nepri…” tikriausiai grynas “tiksliukas”?
Adomas, 2009-05-11 11:53:08
VV., ačiū apie madą; tikslu.
Bet aš nesu tiek nušvitęs, kad galėčiau pasakyti – man nesvarbu, ką mano apie mane kiti, tad Nėrį skaitau pasislėpęs, muzikos klausausi per ausines, kad negirdėtų bendradarbiai (toks darbas, kad muzika netrukdo), kai išeinu parūkyti, skaitomą knygą (kad laikas nepraeitų veltui, skaitau net tas kelias minutes) stengiuosi įvynioti kad ir į laikraštį (atseit, kad nesusiteptų) – nenoriu (bijau?) pasirodyti nemadingas. Bet juk taip, mados kontekste, visuomenė kišama į tam tikrus rėmus (kažkas minėjo Prokrusto lovą). Tai siejasi su B.B. tema – interpretacijos. Žinau, kas tai. Dukra – abiturientė. B.B. dar pernai (gal užpernai) berods “Dialoguose” ir šioje temoje parodė (parodo), kad interpretacija pagal kažkieno nubrėžtas normas ir trafaretus – absurdas. Iš kur mokytoja gali žinoti, ką vienas ar kitas autorius norėjo pasakyti savo kūriniu. B.B. anksčiau rašė, kad mokinys negali rašyti interpretacijoje tai, ką jaučia, kaip jam atrodo, bet reikia rašyti taip, kaip reikia mokytojams. Ot “dasigyvenom” – mados, trafaretai… Nuo mokyklos suolo – iki daktaratų. Nesvarbu, kokia pritrenkianti bebūtų jūsų daktaro disertacija, bet… Jei ji nebus pagulėjusi Prokrusto lovoje (įvadas, apžvalga, tarpas tarp eilučių, paraščių plotis…), daktaro laipsnis tiu tiū – nuplauks. Ne dėl turinio, bet dėl formos.
Raimundas Zabarauskas, 2009-05-11 16:48:10
Pamažu imu miglotai savo kailiu justi, kaip vidinio žinojimo rievėmis nugula šioje gyvenimo trukmės ekskursijoje surenkami eksponatai, įdomiausia, kad kokie prieštaringi jie bebūtų – sistema visvien susidaro kažkaip savaime, aprėpdama šią neaprėpiamą amžiną bekraštę priešybių vienybę.
Skaldydamas valdyti savo patirtį kažkodėl jau senokai lioviausi.
df, 2009-05-12 09:50:48
Nemanau, kad mokytojai labai jau žiūri, ar vienas tikrai tą norėjo pasakyti autorius ir ar tą patį interpretacijoje parašė mokinys. Svarbiausia pateikti ARGUMENTUOTĄ nuomonę ir geras įvertinimas garantuotas. Kažin ar įmanomos kažkokios fundamentalios diskusijos egzaminų metu – nei mokytojai, nei mokiniai mokykloje nepasiekia tokio lygio…
Neprisistatantysis, 2009-05-12 11:50:03
Ne toks jau ir “grynas”.
O šitas eilėraštis man murzinas, nes naudojami (geriausiu atveju) murzini įvaizdžiai:
_
nešvarios rankos.
plėšrūnų snapai.
dvokiantys snukiai.
žemės pražiotą burną.
transmutacijos kapą.
kopūstgalvis,
save ėdantis ir save gimdantis.
aukojame alkaniems kaip ir mes dievams.
_
Tikri menininkai tokio buko negatyvo netransliuoja, o grožiui jautrūs žmonės tokio šūd0 patys neskaito ir kitų skaityt anei interpretuot neverčia.
Rasa, 2009-05-12 12:13:15
Linksmai jūs čia, žiūriu, šnekatės :))))))))))
Įvairūs mes, žmonės… Kažkas mąsto galva, kažkas širdimi, kažkas kiaušiniais… Tai visokie eilėraščiai ir gaunasi… :))))) Ir patinka skirtingi skirtingai mąstantiems. Neinterpretuosiu, nes gausis blogiau negu Burgiui :))))))))))), bet man tikrai patiko jo supratimas 🙂
O lauke kaštonai jau žydi! Ir man gražu, kai žmonės rašo paprastai, tiesiog taip:
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
(Henrikas Radauskas)
Ir net jei kokiam ponui Manfredui tai atrodo, tik kaip neišprususios glušos bobos prastas skonis, vis vien nuo tokių eilių gera… Kažkaip nei išradinėt nieko nereik, nei interpretuot… Ir galvot nereik- nei galva, nei kiaušiniais, tiesiog širdis jaučia ir tiek… :))))))))
O man atostogos!!! Bučkis jums visiems!
Manfredas, 2009-05-12 13:57:31
Rasai: neatrodo. Bet nenuvertinkit H. Radausko – nėra tai taip paprastai (pabandykit!).
Žodžio meistrai: H. Radauskas, P. Širvys, J. Vaičiūnaitė… Skambesio, ritmo, estetikos meistrai.
Rasa, 2009-05-12 14:30:27
Manfredui: aš nenuvertinu Radausko, man kai kuri jo kūryba patinka! O pabandyti tai ką? Suprasti? Panagrinėti? Ar nuvertinti? 🙂
Mindaugas, 2009-05-12 15:59:59
Visi turi teisę į skėtį
į savo širdies plakimą
visi turi teisę mylėti
aistringai ir be praradimų
visi turi teisę į saulę
į debesis miegą vyną
į savo paties apgaulę
į savo paties neigimą
į pilną stiklinę pieno
į mažą kvailą šuniuką
(tačiau nesakyt “jis mano”
tik švelniai glostyt kailiuką)
visi turi teisę žaisti
ir jei patinka švepluoti
visi turi teisę geisti
ir apie tai negalvoti
visi turi teisę kartais
išbėgti basi į lietų
per šaltį pamiršti paltą
ir kojines keisti vietom
dar turi teisę sapnuoti
kad skrenda arba kad krinta
visi turi teisę bijoti
netgi kai tai nerimta
visi turi teisę į tėtį
mamą ir tikrą draugą
visi turi teisę liūdėti
ir garsiai verkti kai skauda
save pasaulį ir dievą
visi turi teisę kurti
laikyti per speigą žiemą
rankoj vaiko rankutę
visi turi teisę į žodį
jausmą ir prisiminimą
visi turi teisę svajoti
ir juoktis kai juokas ima
ir teisę viską iškęsti
dėl truputėlio teisybės
visi turi teisę tęsti
šį sąrašą lig begalybės
Kai skaitai, skaityk ne protu, o širdimi…
Burgis, 2009-05-12 19:31:19
Pagaliau prasidėjo pavyzdžiai! Tu gali pykti, įtikinėti, žarstyti erudicijos perlus, bet kol nepateiksi to, kas užima žadą – nesivargink…
Pirmasis, kuris pasakė “smuikas verkia”, buvo genijus, visi kiti, kurie tai pakartojo, – mulkiai.
Dabar jau neįmanoma parašyti jokio gero eilėraščio, kuriame būtų frazė “būti ar nebūti”. Bus lėkšta, banalu, pretenzinga – ne daugiau.
Keista, kad daugybė žmonių (žr., pvz., rašyk.lt) mano taip: aš rašau nuoširdžiai, stengiuosi, todėl mano eilėraščiai geri… Juokdariai! Aš galiu dainuoti krūtinę perplėšęs ir širdį kaip Danko (M.Gorkis) iškėlęs – nieko iš to nebus, tik graudus nesmagumas. Rašyti – reiškia turėti talentą ir profesiją (išmokti).
Pirmąjį “eilėraštį” parašiau, berods, penktoje klasėje:
Kaip būtų linksma ir smagu,
Skrajoti virš aukštų kalnų
Ir žvelgti iš padangės mėlynos
Į žemę tėviškės gimtos.
Broliui pasirodė per geras, nepatikėjo, kad tai aš parašiau… Bet ar tai eilėraštis? Nejuokinkite…
O štai po daugelio metų, kai Žąsliuose geležinkelio avarijoje žuvo mano kambario draugas, parašiau tokią epitafiją:
Pasiliekame teisę atminti,
Iš visų galimybių tik vieną…
Atmintis – tavo kapui paminklas,
Atminties nerūdijantis plienas.
Jau geriau, tiesa? Bet mėgėjiška… Beveik kaip Mindaugo pavyzdys.
Taigi, mielieji, daugiau pavyzdžių! Ir suprasime, kad nebūtinai “iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina…”.
VV., 2009-05-12 22:53:42
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”.
Tas pakuždėjo broliui, o brolis – dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė, ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara,-
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: “Balta, balta, balta!”
Atsakymas, 2009-05-13 00:47:09
VV: Pamaloninot mane – mėgstu Radausko poeziją (labiausiai – eilėraščius proza). Beje, šis eilėraštis buvo patektas moksleiviams interpretuoti egzamine paties interpretacijų vajaus pradžioje :))
Povilas, 2009-05-13 06:46:29
Prieš daug metų, stodamas į VU fizikos ir matematikos fakultetą, rašiau atpasakojimą (Žemaitės “Marti”). Iš maždaug 250 stojusiųjų devyniese gavome po 5. Baigiau VU “raudonu diplomu”, šį tą mokslo apačioje grabalioju. Labai mėgstu literatūrą, patinka, tarp kitų, skandinavai. Bet ar aš moku lietuviškai? Juk neteko rašyti interpretacijos!
Rasa, 2009-05-13 09:32:40
Povilui: seniau būdavo toks geras dalykas “laisva tema” 🙂 Kai reikėdavo rinktis iš kokių trijų temų, viena būdavo tokia. Ji turėdavo apytikrį pavadinimą, bet būdavo “laisva” 🙂 Visada ją rinkdavausi, ten galėdavai leisti savo fantazijai ir supratimui lietis laisvai 🙂 Ir interpretuoti ką nori ir kaip nori.
Net dabar linksma prisiminti, kaip “įsivažiuodavau”… Atsimenu, bendramokslis, kuriam trūko minčių, už manęs sėdėdamas vis baksteli tušinuku į nugarą: na, apie ką rašai, apie ką rašai?! O aš: naaaaa, dabar pradedu nuo pirmykščių žmonių… O tas su nusivylimu: duuuuurnė… 😀
O skandinavai neblogai rašo, dabar kaip tik skaitau vieną savotišką knygą 🙂
Nuomonė, 2009-05-13 10:57:30
Kažkada jau ir be pono Burgio iš to buvo pasišaipyta (deja turėjau cenzūruot)
Eilėraštis:
Mano batai buvo trys
Du nu***dino Kazys
Vienas liko – za**bys…
Eilėraščio interpretacija:
…ghmm… neblogai…. pirmoje eilutėje iš karto galime įžvelgti lyrinio subjekto didybės maniją… jo gobšumą… liguistą potraukį į religiją – gan ryškios iliuzijos į šventąją trejybę… o gal tai paprasčiausiai liguisto, sergančio encefalopatija žmogaus instinktyvus prisipažinimas – juk kam žmogui trys batai?
Antroje eilutėje pastebime, jog herojus linkęs į matematiką, be to yra gan smulkmeniškas, nes siekia suversti kaltę kažkokiam tariamam Kaziui… Kazys labiau simbolizuotu etalonini atpirkimo ožį, ant kurio kariamos visos tariamos nuodėmės… Bet jei atsižvelgtume į išeivių poeziją, rastume akivaizdžias asociacijas su tipiniu Kaziu – taip pat nevispročiu subjektu… Darant atitinkamas išvadas gauname, jog Kazys, greičiausiai, bus mūsų lyrinio herojaus palatos draugas… Kadangi trečioje eilutėje suprantame, jog 2 batai iš tikrųjų dingo, suvokiame, jog bręsta konfliktas… artėja kulminacija…. Deja, kaip būdinga visiems šio stiliaus poetams, lyrinis herojus nusprendžia gan taikiai išspręsti dilemą. Kita vertus, kam iš viso reikalingi batai palatoje minkštomis sienomis ir grindimis… kaip plastiškai autorius sugeba aprašyti visą lyrinio herojaus būseną, išgyvenimus, tik vienu žodžiu – za**bys… vienu šitu
žodžiu galutinai ir atskleidžiamas lyrinio “aš” visiškas pamisimas… Lyrinis laikas nežinomas ir nesvarbus… erdvė iš konteksto nenusakoma, bet galima spręsti, jog tai Vasaros 5 tipo įstaiga… Vertybės veikiau materialinės – 3 batai… veikėju sistema ribota, nors vis dar gali kilti abejonių, ar aplamai egzistuoja toks Kazys, juk lyrinis herojus paprasčiausiai galėjo tuos du batus susikišti į atitinkamą vietą… galutines išvadas paliekame “daryti” pačiam skaitytojui…
Norintiems rimčiau pasiruošti siūlome knygute “Nu***dinti batai – mitas
ar realybė”
Manau nors ir nešvankiai, bet taiklu 🙂
petras, 2009-05-13 14:56:05
Visi čia daugiausiai rašė apie kažką, bet apie nieką. Tačiau nuomonės nuomonė mane prajuokino ir labiausiai patiko :DD Kitavertus ginčytis (diskutuot) apie subjektyvius dalykus yra smagu. Nes dažniausiai nebūna nuomonės laimėtojos ir ginčas gali būti begalinis 🙂
Tėtis, 2009-05-15 13:17:29
o mano sūnus – abiturientas. Man jo labai gaila.
Atsakymas, 2009-05-15 18:23:15
Ko jo gailėt? Abiturientas – ne diagnozė :))) Geriau paremkit jį morališkai – tai labiau padeda.
VV., 2009-05-15 21:26:45
Tėčiui
Jūsų vaikas – vienas iš keliasdešimties tūkstančių abiturientų. Tikrai nėra ko jų gailėti, būkit ramūs – jauni, protingi, susitvarkys su viskuo – ir su interpretacijom. Tiesiog rašai, kaip tau atrodo…
Atsakymas, 2009-05-15 23:37:37
B. Burgiui: parašykite savo nuomonę apie šį tekstą http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/95017
Burgis, 2009-05-16 08:21:25
Atsakymui: neslėpsiu, V. Daujotytės nemėgstu nuo tų laikų, kai ji kovojo dėl savo disertacijos. Nežinau, gal ir teisingai kovojo, bet išdidus, orus žmogus taip negyvena. V. Daujotytę laikau kalta dėl daugelio bėdų mokykloje, ypač mokant kalbos ir literatūros. Šis jos straipsnis atidesniam skaitytojui galėtų būti mano teiginio įrodymas.
Mokykla turi būti humanistinė, humanistinė…! Kas dėl to ginčijasi? Bet ką tu padarei ar bent leidai padaryti, kad ji tokia būtų? Jūs, “humanistai” turėjote ministrus Z. Zinkevičių, K. Platelį, tai ką dabar kaltinsite dėl idiotiškių kalbos ir literatūros programų, egzaminų?
V. Daujotytė visada užlieja skaitytoją žodžių lavina, iš kurios aišku tik viena: aš, aš esu teisi! Tai ji su tuo savo teisumu “teisingai” surikiavo, kurie rašytojai geri, o kurie blogi – ir moksleiviai turi klausyti “humanistės”! Bet juk ne visi moksleiviai ir mokytojai akli, kurti literatūrai – supranta, kad juos verčia veidmainiauti baisiau nei sovietmečiu. Ir po to V. Daujotytė kalba apie humanizmą!
Atsakysiu trumpai: pasitrauk iš kelio, humanizmas ateis pats.