Pamanyk darbas – išardyti vaikišką lovytę! Bet tas darbas kažkoks graudus… Taip, svečių kambaryje vietos padaugėjo, vaikučiai galės pažaisti, bet maža lovytė – geriau… O dar tas elektromobiliukas stovi, žibintukais mirksi ir sako: „Užaugo vaikučiai, užaugo…“
*
Gerai, kad užaugo! Bet aš vis tiek noriu lopšinę niūniuoti (dainuoti gi nemoku…), noriu pienuku pagirdyti… Gerai, kad lovytės nereikia išmesti, vaikų draugai išsiveš, jie turi, ką guldyti. Gerai, kad prireikus kitą nusipirksime, ne milijonus kainuoja. Milijardus laimės akimirkų pasirengęs mokėti už vaikučius…
*
Nuėmiau, išvaliau ir vėl įkėliau du inkilėlius. Atskris paukščiukai, išperės vaikučių. Tebus kompromisas: mūsų anūkėliai dideli, o paukščiukų vaikučiai maži. Visi būsime laimingi.
Atsakymai
Burgis, 2013-04-07 20:25:37
Paguoskite senelį… 🙂
Stud.ktu.lt, 2013-04-07 20:38:30
Galima paguosti matyt tik tuo, kad tai yra gyvenimo ratas, primena mums, kad einame į priekį, kad nestovime vietoje ir nejudame atgal.
O liūdesys ir nostalgija visiškai suprantami, gi žmogiški jausmai:).
Tai linkiu iš kuo optimiškesnės pusės žvelgti į tai, bet nepabijoti ir nubraukti ašaros, bei su šypsena ir tik gerais prisiminimais prisiminti ją:)