_… ir sena, ir jauna,
Visos geria – ir gana!_
*
Tai mūsų jaunystėje pamėgta dainuška…
*
Bet pasikartokime Omarą Chajamą:
*
_**Dar vyno draudimu ne viskas pasakyta:
Svarbu, kas geria, kur, su kuo, kada ir kita,
Jei visa tai yra kaip reikiant išlaikyta –
Išminčiai gali gert kiek nori – tai ne yda.**_
***
Artėja Hanzos dienos, Joninės, „Paskutinis skambutis“, abiturientų išleistuvės, daug kitų pavasario ir vasaros švenčių – tiesiog būtina išgerti, tiesa? Juk „išminčiai gali gert kiek nori – tai ne yda“. O gal vis tik yda?
*
Man labai smalsu, kaip jūs, mieli mano svečiai, pradėjote gerti? Kokio amžiaus buvote? Nuo kokių gėrimų pradėjote?
*
Diskusija neprasidės, jei šio to neparašysiu apie save… Pirma, tais laikais, kai buvau vyresniųjų klasių moksleivis tolimoje provincijoje, draudimas paaugliams išgerti buvo tik formalus. Ir iš tėvų, ir iš mokyklos, ir iš visuomenės pusės. Jei ir buvo kalbama, tai tik apie normą, saiką.
Antra, tada galiojo (manau, kad ir dabar galioja!) geležinis įstatymas – draugai (o šiek tiek vėliau – draugės…) svarbiau už šeimą, mokyklą ir viską pasaulyje. Atsisakyti išgerti, jei siūlo draugai, beveik reiškė visuomeninę mirtį.
Trečia, dar nė nebuvau įpratęs išgėrinėti, o to mokyti mus ėmėsi mūsų klasės vadovas. Amžiną jam atilsį, mirė nuo kepenų cirozės…
*
Tai va, tame fone galiu pasidalyti įspūdžiais apie savo pirmąsias alkoholio dozes. Kokio alkoholio? Tokio, kokį tau pasiūlo… Draugai, mokytojas, tėvai. Buvau neturtingas, tai, kiek pamenu, pats alkoholio (keturis butelius „rislingo“ vyno…) pirkau tik bendrabučio draugams, švęsdamas savo dvidešimtmetį. Bet prieš tai įspūdžių, patirties jau turėjau daug! Labai svaigsta galva. Grindys atsistoja prieš tave piestu. Vemi. Labai vemi… Bet po savaitės kitos į alkoholį vėl žiūri kaip į linksmą savo priešą, kurį privalai įveikti šturmu. Į gėrimą žiūri kaip į intriguojančią pramogą. Bet pamažu, pamažu (oi, kaip pamažu!) mokaisi išgerti saikingai, mokaisi gerti tinkamus gėrimus.
*
Kodėl tai rašau dabar? Todėl, kad ir dabar kažkas eina tuo nepramintu taku. Todėl, kad mano gimnazistai žiūri į mane kaip į mamutą, kai aiškinu apie taisyklę, draudžiančią gerti bet kokį alkoholį ir bet kur. Ir čia pat jie suglumę stebisi, kodėl „Sangria“ vyno gėrimą ispaniškos vakaronės metu leista gerti… Ir jie patyliukais kalbasi, kad kažkas ne tik gėrė, bet ir pasigėrė. O tų pasigėrusiųjų tėvai apie tai žino? O apie ketvirtąją taisyklę per šeimos šventes visi tėvai prisimena? Vaikams primena? Nejuokinkite! Nesu naivus. Man įdomu stebėti pasaulį, žmones. Man įdomu, kaip kiekvienas iš jūsų, kaip jūsų jauni, gal net mažamečiai vaikai „santykiauja“ su alkoholiu. Norėčiau padėti. Gėriuosi tais, kurie demonstruoja valią ir ištvermę, plaukdami prieš srovę!
Atsakymai
Burgis, 2011-05-19 09:22:00
Temą verta reitinguoti…
Aš, 2011-05-19 09:56:10
16 pradėjau… nuo alaus. Kitus gėrimus dvyliktoje klasėje (arti pabaigos). Ar gailiuosi. Nemanau. Dabar yra dar blogiau. 12 metų jau prisigeria…
Rasa, 2011-05-19 11:13:07
Nepamenu pačių pirmų kartų, gal 15-16? Septyniolikos, užsitepus pakankamą makijažo sluoksnį, (visada atrodžiau vyresnė ir šiaip), alkoholį man parduodavo jau visuose “kabakuose”. Nueidavom su sese pasėdėt į kavinę, jai 21-eri, ji užsakydavo. Kad niekas neapkaltintų, tarsi sau du nevienodus gėrimus. Padavėjas atnešęs dažniausiai abu pastatydavo prieš mane…
Jei nenorėdavo parduoti kur nors, kokioj parduotuvėj, visada atsirasdavo “gerų” dėdžių, kurie mielai nupirkdavo.
Draugų įtaka… Žinau, kad ji paauglystėj stipri. Niekada negerdavau todėl, kad geria ar siūlo kiti. Nelabai turėjau “bandos” jausmo. Galiu pilną atsakomybę prisiimti tik sau, nes gėriau tik tiek ir kiek norėjau 🙂
Ar esu padauginus? Taip. Esu laiminga, kad tuomet visada greta atsirasdavo mano draugų vyrukų, kurie mane saugojo, kurie palydėdavo namo. Niekada niekas iš jų nebandė tuo pasinaudoti, iš draugų tarpo. Na, o nuo svetimų jie ir prisaugodavo 🙂 Iki dabar esu jiems už tai dėkinga ir visada padėkoju, kai turiu progą 🙂
Net dabar prisimenu vieną situaciją, sėdėjom pas draugę ir prisigėrėm. Atvažiavo draugas (TIK draugas, NET draugas? Nes buvo jis ne toks, kuriuos “kavalieriais” vadindavom 🙂 Sako: “palydėsiu tave namo”. Einam, žiema, slidu, mane užmeta, o jis man tyliai aiškina: “Rasa, pasistenk eit tiesiai, tu taip manęs netampyk, tu susikaupk. Klausyk- jei mama pamatys, sakyk, kad buvai su manim. Kai grįši, eik greit miegot, kad niekas nematytų! Ar sesė bus? Ji nukreips dėmesį, jei kas. Jei nori, aš pas tave dar pabūsiu…” Štai va tokie buvo jie, mano draugai, kuriuos ir dabar, po kokių 25-erių metų labai myliu, net jei susitinkam su kai kuriais per 5 metus vieną kartą.
Ar tėvai matė? Ne. Beveik niekada.
***
Alkoholio kiekiai ėmė mažėti su amžium. Na, tiesiog pažiūrėjau kažkada į veidrodį… Nepatiko man tai, ką pamačiau, akys krauju pasruvusios- nuėjau praustis makijažą 🙂 Pradėjau nemėgti savęs apgirtusios, atrodžiau sau apgailėtina ir nutriušus 🙂 Supratau, kad alkoholis ne visada atpalaiduoja, kartais jis iškelia pyktį.
***
Dabar? Išgeriu to, kas man skanu ir tam, kad būtų smagu. Išimtinais atvejais (labai išimtinais) tam, kad galėčiau išsiverkti.
Kiekiai? Nedideli. Tarpai tarp kiekių- jie vis ilgėja… 🙂 Paskutinis vartotas kartas? Hmmm, turbūt mix-o buteliukas prieš kelias savaites kavinukėj plepant 🙂 Bet vis žadu ir pamirštu nusipirkt, noriu martinio su ledukais. Įsipilčiau sau kokį vakarą taurę 🙂
***
Ar ar mačiau savo vaikus? Na, manau, beveik visada. O jų pirmus kartus puikiai atsimenu.
Būtų įdomu, kaip kiti auklėja tuo klausimu savo vaikus? 🙂 Ir ar jie “auklėjasi”? 😀
Tra, 2011-05-19 11:18:26
Mokykloje buvo susiformavęs toks savotiškas klubas “geri vyrai geroj giroj…”. Direktorius miegodavo kabinete arba “dirbdavo” kažkur rūsiuose, kol viskas baigėsi infarktu. Matematikas irgi nesveikai maitinosi, kol taip pat atsidūre ligoninėje ir dėl drebančių rankų nebegali užpildyti žurnalo (tai padaro vyresnių klasių mokiniai). Kiti viską sėkmingai atlaikė… Mokytojams gal tas visas triukšmas kažkaip sukelia poreikį atsipalaiduoti.
įdomu, 2011-05-19 11:27:49
Per Naujuosius ir per gimtadienius šampano įpildavo berods nuo dvylikos metų, visai patikdavo taurę kitą išgerti. O nuo keturiolikos mečiau gerti ir buvau abstinentas iki maždaug 25 metų. Bijojau nusigerti (ne koks tėvo pavyzdys), tai iš viso negėriau.
Paskui pradėjau ragauti, ir buvau nusistatęs sau išgėrimo limitą – 300 gramų degtinės. Dabar tų griežtų limitų nebetaikau, per pasisėdėjimą turbūt dažniausiai apie 500 gramų gaunasi, bet dar nei karto neteko apsivemti arba smigti prie stalo. Alaus ir vyno nemėgau, tai tik stipriuosius ragaudavau. O dabar, dar po penkmečio, pradedu atrasti alų (lietuviško alaus ir toliau nelabai mėgstu), kokteilius ir pan. Kažkaip pamažu man vystosi visas tas alkoholio atradimas, niekur neskubu 🙂
Veikėjas, 2011-05-19 11:30:23
Ši tema man asmeniškai pakankamai skaudi, tačiau šiek tiek paatvirausiu, gal vienas kitas moksleivis, užsukantis čia ir tai perskaitęs, šiek tiek susimąstys prieš kilnodamas bokalą ar stikliuką.
Taigi. Viskas prasidėjo kai buvau 13-14 metų. Iki šio amžiaus mano “draugystė” su alkoholiu buvo tik kokio gurkšnio alaus paragavimas (kuris nepatiko) ir stikliuko dugnelio paragavimas (kuris dar labiau nepatiko). Iki šio laiko apskritai nesupratau, kodėl žmonės tas šlykštynes geria.
Tokio amžiaus dažnai vasaras leisdavau kaime. Kadangi didelių darbų nebūdavo, kaip ir nebūdavo nei televizoriaus (nekalbant apie kompiuterį) – reikėdavo kažką “veikti”. Susiradęs senelio svirne ąžuolinę statinę, nusprendžiau, jog bandysių pasidaryti “girą”. Nesigilinant į smulkmenas, gira pavyko. Taip pavyko, kad net turėjo kokius 3-4 laipsnius. Išgėręs jos apie vieną litrą (skonis buvo pakankamai nešlykštus), pasiekiau intoksikaciją, ir supratau, kodėl gi tie suaugusieji geria tą brudą – ogi apsvaigti pasirodė visai “malonu”. To neiššaukė nei noras “būti suaugusiu”, nei noras “atrodyti tikru vyru”, kaip daug kas mano, dėl ko pradedama gerti, tai iššaukė elementarus smalsumas. Nesigilinant į detales, maždaug už mėnesio, buvau pasidaręs analogiško “brudo”, kurio išgeriau apie 3 litrus ir taip apsinuodinau, kad motina (ji yra seselė) statė lašelines po 2 iškart. Bet nieko – atsigavom.
Nuo ~15m tokiom nesamonėm nebeužsiėmiau – mat buvo daug paprastesnių “metodų” – pirkti alų. Kadangi pinigų daug neturėjau, tai dažnai nepirkdavau, bet pirkimo tikslas jau buvo aiškus – ne koks nors “atsigėrimas”, “mėgavimasis skoniu” – o tiesiai šviesiai aiški priežastis – apsvaigimas (dėl kurios visi ir geria. Juoką kelia tokie žmonės, kurie sako, jog geria dėl to, jog jiems “skanu”). Prie šio tikslo siekimo daug prisidėjo kai kurie mano artimieji, kurie švelniai tariant “nevengia taurelės” (Kaip aiškiai matosi, jog banalus pasakymas “viskas ateina iš šeimos” dažnai yra teisingas). Tokie retkartiniai (proginiai) prisigėrimai iki apsvaigimo tęsėsi maždaug iki 17m. Tuo metu maniau, jog aš tai valdau, jog kada panorėjęs galėsiu sustoti, jog tai “atsipalaidavimo priemonė” ir ne daugiau. Netrukus atradau už alų efektyvesnį “brudą” – degtinę, bet vėlgi – pajamų nebuvo, tad ir išgėrinėjimai buvo proginiai.
Tokia situacija (proginiai prisigėrimai iki apsvaigimo, kuomet eini jau ne visai tiesiai) tęsėsi maždaug iki bakalauro 3 kurso. Na, tęsėsi taip, jog tos progos tapo “vis dažnesnės”. Trečiame kurse, proga tapo kiekvienas penktadienis, ir šiai progai užteko tik manęs vieno – pradėjau gerti vienas, ir pradėjau gerti žymiai daugiau – iki “lūžimo”. Maždaug šiuo metu supratau, kad galbūt turėjau problemą (kuomet dabar suprantu, jog problemą turėjau nuo nuo 14 metų). 4 kurse, pradėjau gerti kelis kartus į savaitę ir pradėjau gerti bet ką: stiprų alų, “rašalą”, spiritą. 0,7Litro degtinės per naktį buvo “dozė”. Į kelis “kolius” ryte dar neišsiblaivius teko eiti “pusiau girtam”. Šiuo metu aiškiai supratau, kad turiu bėdą, ir labai nemažą. Ėmiausi valios pastangų mažinti alkoholio vartojimą – tai buvo neefektyvu, nors sugebėdavau prisigerti bent jau kartą į savaitę, o ne 3/4 kartus per ją.
Įstojau į magistrą. Tradicinis “savaitinis prisigėrimas” buvo vėl režimas “by default”. Ir štai, magistro pirmo kurso metu, vieną žiemos rytą įvyko lūžis: “namo parėjo” pasekmės sveikatai, kurios buvo motyvacija keistis. Neminėsiu konkrečiai kas įvyko, tik galiu drąsiai teigti: jei nebūtų sušlubavus sveikata, ir dabar gerčiau. Po minėtojo įvykio, gerti nustojau visiškai. Pradėjau domėtis alkoholizmu (juk aš ir esu alkoholikas), jo priežastimis, pasekmėmis. Jau maždaug du metai, kai negeriu nei lašo. Dabar gailiuosi tik prarasto laiko, kurį galėjau panaudoti literatūrai, kvalifikacijos kėlimui ir kitiems svarbesniems dalykams, kuriais dabar ir esu užkišęs visą savo laisvalaikį. Nemeluosiu, jog retkarčiais noras prisigerti vistiek iškyla, tačiau kolkas su juo susidoroju efektyviai.
Štai tokia mano istorija. Man baigėsi (kolkas) “laimingai”, tūkstančiai tuo negali pasigirti. Nelinkiu niekam praeiti šio “kelio”.
Kelios priemonės, kurios padėjo pakeisti požiūrį į alkoholį, padėjo mesti gerti:
-
http://joga.365.lt/knygos/Lengvas-budas-suvaldyti-alkoholi_Alenas-Karas
-
http://joga.365.lt/knygos/Lengvas-budas-mesti-rukyti_Alenas-Karas
Šios knygos žmonių dažnai priskiriamos prie “smegenų plovimo/įtaigos metodų”. Neesu psichologas – galbūt tai ir tiesa, kitavertus, man tai visiškai nerūpi, nes man tai padėjo ir tai man svarbiausia.
- Nebloga paskaita: http://vimeo.com/20019516
Buvusi mokytoja, 2011-05-19 11:51:57
Mane griežtai auklėjo tėveliai, tai kažkaip net minties nebūdavo gerti, netgi kai švęsdavom mokykloj ar draugų ratelyje. Pradėjau tik studijuodama, bet kažkaip man reikėdavo labai nedaug – tiek, kad tik būtų šiek tiek linksma… Nesu gyvenime padauginus tiek, kad neatsiminčiau. O dabar juokiuosi, kad kai ką švenčiame, kiti geria, o man rytojaus dieną už juos galvą skauda 🙂 Tiesiog dėl kraujotakos negaliu gerti, net vyno taurė kartais atsirūgsta galvos skausmu kitą dieną.
O kai atėjo laikas ta tema kalbėtis su sūnum, kažkaip ilgai ieškojau argumentų, kaip paaiškinti, kodėl negalima gerti (ar kad negražu, ar kad sveikatai kenkia…). Bet aš esu tikrai laiminga, kad jis kažkaip per savo patirtį atrado tą supratimą, kad gerti tik dėl to, kad prie kompanijos, kad visi draugai geria, kad kietu reikia atrodyti – nėra prasmės. Gerai pamenu pirmą kartą, kai grįžo turbūt vienuoliktokas būdamas po tokio gimnazistų baliavojimo, visas “susiglamžęs” ir susinepatoginęs ir tik vieną žodį pasakė: “Atsiprašau”… Matyt, labai jam gėda buvo. Ir paskui po visą dieną miegojimo, matyt, jam atėjo supratimas, kad gaila prarasto laiko…
Dabar studijuoja tokioj aukštojoj, kuri irgi turi savotišką įvaizdį: “kai mokomės, tai mokomės – intensyviai ir atiduodami visas jėgas, bet jau paskui kai švenčiam, tai iki… pergalės”. Taigi iš pradžių bijojau, kaip čia bus, tokioj aplinkoj. Bet dabar matau, kad jis tikrai atsirinko ir suprato, kad nebūtinai reikia prisigerti tiek, kad paskui 2 kitos dienos būna išbrauktos iš gyvenimo…
Ir dar kažkaip užstrigo man jo kažkada dar gimnazijoj pasakyti žodžiai: “… žinai, mama, bet mūsų mergaitės kai kurios daugiau geria, nei bachūrai…”
Darth Vader, 2011-05-19 11:53:01
Negėriau nė karto, negeriu ir negersiu. Ir kvaila (nes prisigėręs gali įsivelti į bėdas), ir nuostolinga, ir betikslis užsiėmimas. Skanauti kokį “šateniofą” – menas, bet ne kiekvienam duotas.
Aš, 2011-05-19 12:11:08
Darth Vader -> Jums tai reikėjo išgerti, ne toks piktas gal dabar būtumėt 🙂
Andrius, 2011-05-19 12:33:16
Įdomus sutapimas – kaip tik perskaitęs šį įrašą, užtikau šitą istoriją: http://www.gq.com/news-politics/newsmakers/201105/tokelau-teenagers-lost-ocean?printable=true
Trys paaugliai iš vienos ramiojo vandenyno salos prisigėrę sugalvojo “žygį” – nuplaukti iki kitos salos…
Įdomi istorija.
D., 2011-05-19 12:34:05
Į temą, prisiminus pernykštį “Dialogą” – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-09-vytautas-toleikis-isgerk-stikleli-ir-parodyk-dugneli/46030
Rasa, 2011-05-19 12:38:48
Veikėjui: labai malonu už tave. Tu tikras tikras šaunuolis puikuolis!
Labai labai per daug alkoholio pas mus visur.
apb, 2011-05-19 13:44:41
Šiuo metu man – 30 metų. Silpnų alkoholinių gėrimų esu ragavęs (gurkšnis alaus ar taurė vyno), bet gėręs ar prisigėręs – niekada. Nesu jautęs spaudimo iš draugų, bendradarbių, giminaičių ar pažįstamų, kad reikia išgerti. Nors gyvenime teko susidurti bei bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Taip pat man niekada nekilo problemų dėl bendravimo su aplinkiniais ar atsipalaidavimo po darbų ar mokslų. Tėvai niekada neakcentavo alkoholio ar tabako vartojimo žalos..
Tačiau aš neturiu nieko prieš žmones, kurie alkoholį vartoja. Tai yra kiekvieno žmogaus sprendimų pasekmė bei pasirinkimo teisė.
petras, 2011-05-19 13:45:37
man tik keista, kai sako jog pradedama gert ar geriama, kad pritapt prie draugų ir kad būti kietam. yra ir daugiau paprastų priežasčių. nors gal yra žmonių, kuriem labai svarbi kitų nuomonė, bei stengiasi bet kokiu būdu įtikt net ne tikriem draugam. nes tikras draugas (tarkim geriantis labai kietas ir šaunus) draugaus ir su negerenčiu žmogum. vnž mažiau kaltinkit kitus dėl savo bėdų. čia tas pats ir galioja: mano vaikas geras, bet susidėjo su prastais draugais ( tą patį sako ir draugų mamos ) :DD
Mr. Student, 2011-05-19 14:04:52
Visą savo gyvenimą kai gyvenau po mamytės “padu”, išgerinėdavom tik simboliškai. Ji labai konservatyvi moteris ir aš visada gerbiau jos nuomonę, todėl namo niekada negrįždavau girtas. Bet štai įstojau į universitetą, pirmas kursas. Ir ką jūs manote: susiradau draugų studentų, iš pažiūros tokie teisingi žmonės, kone kiekvieną savaitgalį tradicinės jų šventės, vakarėliai, merginos, gitaros, dainos. Ir taip viskas atrodo teisinga ir kaip turi būti. Bet suvartojams alkoholio kiekis, tai yra katastrofa. Tiesą pasakius alkoholio pumpavimas įmanomas beveik be sustojimo, nes atsargų “chebrytė” nestokoja. Taigi, po tokių studijų ir “sportavimo” metų baiginėju antrą kursą. Pradedu suvokti, kad geriau jau mažai, bet gero gėrimo (turiu už tai taip pat padėkoti gerb. dėstytojui Burgiui) . Ir neabejotinai – tai tik sausas raudonas rūšinis vynas.
Buvusi mokytoja, 2011-05-19 14:10:27
O aš manau, kad negalima suabsoliutinti, bet šiame klausime aplinka ir draugai visgi turi reikšmės. Pirma, jei kalbam apie mokyklas ir mokinių šventimus – jaunam žmogui draugų nuomonė yra tikrai svarbi. Ir kai švenčiama draugų kompanijoj, nevalia pasiduodama bendrai nuotaikai… Aišku, visada pirminis veiksnys yra šeima ir auklėjimas joje, tai yra visa ko pagrindas.
Kitas dalykas, kai kalbame apie žmogų, kuris turi alkoholio problemų (jau ne apie mokinį kalbame), ir va šiuo atveju visi draugeliai garaže – didžiausią įtaką turintys žmonės. Ir kol tas alkoholikas nepripažins pats sau, kad jis yra alkoholikas – niekas nepadės…
Nepris, 2011-05-19 14:16:22
Tereikia pabūti prie gerokai apgirtusių, ir galima pajausti, kaip sąmonė ima niauktis. Aišku, su sąlyga, kad ji nebūna apsiniaukusi nuolat…
Lygiai taip pačiai jaučiu, kaip ima protestuoti kepenys, vien tik pasistačius kavos puodelį priešais save. Taigi kūnas “žino” ką mes nusiteikę iškrėsti, ir dar prieš tai padarant, nusiteikia skaidyti nuodus.
Subtiliam lygmeny visi esame VIENA, ir kai nuodijasi vienas, tai nuodija visus. O artimuosius ir esančius arti — ypač. Todėl svaigintis ar nesisvaiginti yra apsisprendimo “laisvė” tik tiek, kiek kiekvienas yra “laisvas” apsispręsti visuotinai kenkti ar nekenkti.
Antra vertus, kai žmogus pabrėžtinai baidosi bet kokios taurės ar taurelės, man tai byloja ne apie sąmonės skaidrumą, o apie nesugebėjimą adekvačiai elgtis viešumoje.
TAURIEJI GĖRIMAI (ne svaigioji cheminė medžiaga c2h5oh!) yra gerai, nes neša savyje tam tikrą informaciją, kuri žmogų (ne tik organizmą) veikia palankiai. Bet… informacijai paimti pakanka tik pasiūbuoti taurėje, pauostyti aromatą, ir vos vos suvilgyti lūpas… ir tai tikrai nėra leidimas prisikliukinti pilvą. 🙂 Niuansai, niuansai…
Rasa, 2011-05-19 14:37:53
Neprisiui: labai jau jautrūs tie tavo kepenai… Pamanyk tik, jaučia kavos puodelį! :)))))
Rasa, 2011-05-19 14:59:36
Ir pasistačius puodelį kavos… Rasai mintyse praplaukė Kajoko eilės…
***
neištversiu. meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu
ir nukrisiu prie tavęs kaip krenta gėlės
pilną taurę juodo rudenio išgėręs
pasigersiu iš taurės tos ir paverksiu
ir paverksiu meile mano tau prie kojų
prisiversiu ir paverksiu kad kažko jau
neradau ir kad tikriausiai neištversiu
mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu
šalia to ko taip ilgai ieškojau
***
Rasa, 2011-05-19 15:31:01
Kalbant apie jaunimą, vėl gi, kiekvienas iš senimo :))) turbūt auklėjam skirtingai. Aš neauklėjau dideliais draudimais, bet negaliu skųstis rezultatais. Visada reikia tiesiog žmoniškai kalbėtis, juk visi žinom, konfliktai ir pamokymai tik skatina elgtis atvirkščiai. Ar būnu ir griežta? Mhmmmmmm… 🙂 Bet savotiškai. Nerėkaujant tai tikrai.
Pav. sūnus kažkada parašė žinutę, kad parneščiau jam 2 skardines alaus. Nustebau pati sau, bet nupirkau. Parėjau, sakau: “Tai kaip čia dabar tu vienas nei iš šio nei iš to gersi?” O jis sako: “Mam, tu pažiūrėk, koks prikolas internete, mokysiuos pirštu skardinę pradurt” :))) Reik pasitikėt vaikais 🙂 Maniškis mažiukas 🙂 kai buvo grįžęs iš Londono, išvarė į “miestą”, sėdi kavinėj, vakare skambina sesės draugui, kad naktį jį parvežtų. Na, galvoju, pinigų turi, be mašinos, jau dabar apvems man visus namus ir laukiu… Grįžta kaip agurkėlis šviežias… “Tai tu kur buvai?”- klausiu. “Mama, tai išgėriau per vakarą pora bokalų, užtenka” 🙂 Kažkada jis skaičiavo ir lygino mat alų su treniruotėm ir skaičiavimai parodė labai alaus nenaudai, mat po jo negali eit sportuot 🙂
Puikus tas jaunimas, daugelis. Maniškis labai mėgsta vairuot, tai kompanijose dažnai jis būna vairuotojas, visi tuo labai džiaugias 🙂 Ir, dar kaip jis sakė kažkada: “kai daug nusminga, VISOS MERGINOS MANO!!! 😀 Iki ryto galiu šokt su jom…” :))) Na, užtenka ir tiek man, kaip mamai, žinot :))))) Ką šoka, neklausinėju… 🙂
D., 2011-05-19 15:49:24
Rasai: o giros skardinėse nebūna? 🙂
petras, 2011-05-19 16:03:39
D, prikolas tada lėvas gaunasi 😉
Rasa, 2011-05-19 16:05:22
D.: būna, bet jei gali, vaikai mėgsta išbandyti tėvų reakcijas 🙂 Ir pagąsdinti, kad tėvai susinervintų 🙂 Ir širdy pasijuokti, jei jiems tai pavyksta 🙂 Ir mokytis reaguoti 🙂 Jie jau tokie… Juokingi ir puikūs. Netgi kai palipa ant sąžinės, jie irgi tai moka 🙂 Juk jie mokosi gyventi 🙂 Ir stebėti, ties kur ta riba, kai tėvai praras kantrybę… 🙂 Žinoma, jei tėvai visiškai kategoriški, jie bus akyse geruliai, bet viską bandys daryti už akių. Aš visada mėgau atvirumą, bent kiek įmanoma.
Beje, neišgėrė to alaus jis vienas 🙂
D., 2011-05-19 16:12:33
Rasai: na jei jie mėgsta tokius pokštus ir aš papokštaučiau – nupirkčiau bealkoholinio alaus. Dar dabar pamenu kaip Vokietijoje grupiokai, nemokėdami kalbos, prisipirko kelias dėžes bealkoholinio alaus 🙂
Rasa, 2011-05-19 16:53:36
D.: na, mes ir be pokštų atradome, kad bealkoholinis vynas – labai skanus. Labai, kai kuris. Paragavau aš jo vienam vakarėly, kur šventėm restorane “Gange”, ten vegetariška virtuvė ir nėra alkoholio visai, paskui su vaikais skanavom. Sėdim kartais vakarais ir skanaujam. Ko norim. Kartais bealkoholinio, kartais kokio beilio po taurelę, jei sūnus atveža, nes man brangu jis 🙂 kartais alaus, kartais kokio džino ypatingesnio, jei dukros draugas užsimano atsinešt, kartais prisiryjam picų šeimyninių užsisakę, kartais kartu ką nors gaminam. O paskui žaidžiam stalo žaidimus arba šnekam, kartais ginčijamės, kartais svarstom, net ir tai, kuriose vietose aš juos teisingai ar neteisingai auklėjau ar baudžiau, prisimenam konfliktus ir išsiaiškinam draugiškai, nes jie seni. Pasvarstom apie atlaidumą ar … (susilaikiau, nereik jums žinot 🙂 Dideli juk tie mano vaikai jau 🙂 Taigi aš jau senoka… :)))))) Gal mūsų šeimos humoras kažkam nesuprantamas, bet mes visi (net nežinau dabar kiek sakyt, gal keturi? Nežinau ar vieną, dukros draugą, priskaičiuot, manau mes jam jau šeima 🙂 suprantam, mums gera, mums smagu, kai būnam kartu. Su visais pasierzinimais, kartais grubesniais 🙂 Su tuo, kad galiu stuktelt sūnui kumščiu į “raumeną”, o jis sako: “Nu mama mama, kaip tau negėda mane mušt, aš gi storai verksiu, pažiūrėk, koks mano balsas… Tau bus gėda! Be to, pažiūrėk, koks aš stiprus!” ir pakelia mane už pažastų iki pat lubų…
Na, mes taip gyvenam… Gal kai kam atrodo, kad neteisingai 🙂
Agnė, 2011-05-19 20:48:36
O. Chajamas
Aš rankomis laikau ąsotį su vynu,
O šventraščio jomis vartyt neketinu
Aš permirkęs vynu, o tu sausai išdžiūvęs.
Katras gi užsidegs nuo pragaro liepsnų?
Saikas svarbiausia, kai pajunti, kad nebesimėgauji, sakai stop, organizmas sušnabžda, tik ne visi spėja išgirst.
Negalima žiūrėti iš kraštutinių pozicijų, prisiminkit jaunystės atradimus išgeriant, kaip gali pamatyti žmogų kitaip,juk ir pačių pasąmonė nustebina “išmetusi” tai ką slepi sau.
Pradėjau vynu 16-iolikos, draugų burys taip pat, po didesnių patirčių vėl ramūs vakarai su vynu mus grąžina.
Vikas, 2011-05-19 23:53:43
Na, aš vartot alkoholį pradėjau 18 metų. Ir tada ir dabar man svarbiau “su kuo”, o ne “ką”.
Ir pastebėjau, kuo toliau, tuo labiau nebesinori tų paprastų, kadaise tokių “gerų” gėrimų kaip “Monastyrskaja izba” (I kursas), Starka (II kursas), Degtinė (III kursas).
Dabar turbūt maloniausia paskanauti gero šalto belgiško alaus “Skliautų” kiemelyje arba gero škotiško/airiško viskio (na kartais ir amerikietiško Jack Daniels, nors ir nėr jis labai geras).
Giedrius, 2011-05-20 08:31:39
Agne, o O.Chajamas tikrai rašė apie vyną?
Burgis, 2011-05-20 10:29:14
Giedriui: atsakysiu už Agnę… Yra prielaida, kad tas viduamžių poetas vynu vadino ne gėrimą, o sielą, jos būseną ar pan. Nes jau labai daug vyno tuose rubajatuose…
Rimvydas, 2011-05-20 11:47:02
Ir kaip gi negert
jei gyvenimas šitas
juodesnis už naktį…
Jau nebeprisimenu- pats sugalvojau, ar kur išgirdau.
D., 2011-05-20 14:10:46
Rasai: aš tai kartais išgeriu bealkoholinio alaus, nes man patinka skonis, o svaigintis nebūtina – mano brangioji svaigina labiau už stipriausią alų 🙂
Rasa, 2011-05-20 14:15:08
D.: labai už tave ir smagu 🙂 Ir už tavo svaiginančią brangiąją 🙂 Jei ji svaigina savimi, žinoma, o ne keptuve per galvą apsvaigina…. :))))))))))))
Giedrius, 2011-05-20 14:16:26
Sklinda kalbos, jog poetas “peršoko” bent 600 metų. Pikti liežuviai plaka, jog įžymiausi I.Niutono darbai…iš O.Chajamo rankraščių.
Giedrius, 2011-05-20 14:18:48
D.: tai kaip dirbate? Nejaugi apsvaigusiam lengva dirbti? O gal brangioji…taip pat bealkoholinė?:)
marciuxg, 2011-05-20 15:35:10
zekit kad burgis.lt domeno galiojimas nesibaigtu. o tai neduok dieve pasibaigs tai as ji nupirksiu ir tiek visko prirasysiu kad jums ausys links beskaitant burgis.lt
D., 2011-05-20 17:04:37
Rasai: nei keptuve, nei kočėlu 😉
Gedriui: apsvaigusiam tikrai nesunku dirbti, gal net padeda, ypač jei tas darbas kūrybinis. Juk gražiausi darbai sukuriami iš meilės.
Nors mano pirmasis vienas iš geresnių kūrybinių darbų buvo sukurtas išgėrus 1-2 butelius alaus 🙂
Giedrius, 2011-05-21 16:24:27
D: bealkoholinio?:)
D., 2011-05-22 02:16:34
Giedriui: ne, tada dar buvo alkoholinis. Tuo labiau jog tuomet dar nebuvau sutikęs savo brangiausiosios 🙂 Šiaip patinka alus, nesvarbu koks, trai priklauso nuo situacijos 😉 beje šiam įpročiui (?) didelę įtaką padarė vokiečiai.
Andrius, 2011-05-23 00:20:16
– Blogis, – paaiškina Alchemikas, – ne tai, kas patenka žmogaus burnon. Blogis – tai, kas iš jos išeina.
O man gira patinka. Skani būdavo “Bernelių gira”, bet gaila jos jau negamina. Dar patinka “Bačkorių”. O jums? 🙂
Nepris, 2011-05-23 00:50:06
Originalas skambėjo taip:
„Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
Andrius, 2011-05-23 09:35:34
Ar tikrai originalas priklauso Morkui? O gal Matui, Lukui ar Jonui? 😀
O gal Vis tik Jėzui Kristui?
O gal čia visų Mesijų žodžiai.
petras, 2011-05-23 11:02:58
Na išties alkogolis nekaltas, kad žmonės kvaili 🙂
Andrius, 2011-05-23 14:08:23
Man patinka lietuvių posakis: “Alkoholis į namus – protas iš namų”.