Išgirsti gali tik klausantis…

… suprasti gali tik tas, kuris išgirdo, pamatė.

*

Toks jau mano darbas, toks jau mano būdas, tokia jau mano vieta gyvenime, kad labai dažnai ką nors privalau (noriu, galiu…) kam nors paaiškinti: studentams, moksleiviams, mokytojams, savo vaikams, savo anūkėliams, savo vadovams… Dabar, kai jau vasara, kai jau tiesioginių darbų sumažėjo, galiu ir jums paaiškinti, kaip matau tą aiškinimą…

*

1. Pirmiausia, aš gerai suprantu, kad aiškinu per dažnai, per ilgai, per daug apie viską… Bet!

2. Didžiausia bėda, kad nebėra tinkamo grįžtamojo ryšio: ką nors aiškinant, kas nors turi pasakyti, kad gana aiškinti, kad to nereikia; kas nors turi pasiklausti, ar teisingai suprato; kas nors turi turi parodyti, kad nori to aiškinimo…

3. Jau esu rašęs, kad dabar visi visada žino, ką daryti, kur būti, kaip elgtis, kaip mokytis. Bet! Rezultatai prastėja ir šen, ir ten… Tai gal vis tik verta išgirsti?

4. Žmonės neturi laiko. Žmonės viskam turi laiko (kelionėms, vilionėms, pramogoms, kompiuteriams…), bet neturi laiko knygoms ir pokalbiams. Todėl ir nebemoka kalbėtis.

5. Svarbiausia, kodėl dabar apie tai rašau: žmonės nebegirdi, nebemato, nebejaučia patys savęs! Ką tik egzaminavau antro kurso studentus. Keli epizodai tokie, kad nors medikus kviesk… Žmonės klauso, bet negirdi. Žmonės kalba, bet nekontroliuoja savo kalbos logikos.

*

O mano problema tokia: liko visai nedaug žmonių (žmona, mano vaikai ir dar vienas kitas…), kurie drąsiai, atvirai, nuoširdžiai, ramiai, gražiai, tiksliai kalba su manimi apie mano kalbėjimus… Kodėl? Nes, panašu, aš esu griežtas, žiaurus, žioplas, senas, neįdomus, klastingas, kurčias… Nejaugi?! Kaip norėčiau, kad po vasaros padaugėtų žmonių, kurie su manimi kalbės matydami, kad aš esu geras, švelnus, protingas, teisingas, dosnus, atlaidus, atidus, linksmas…

Atsakymai

Burgis, 2014-06-04 12:14:57

Pasikalbėkime apie pasikalbėjimus… 🙂

Matas, 2014-06-04 12:48:47

Nors vienas tikras, nuoširdus ryšys su kokiu nors žmogumi, tarpusavio supratimo jausmas yra žymiai nuostabiau už bet kiek paviršutininškų santykių. Vienintelė bėda – tokiam ryšiui sukurti ir palaikyti reikia labai daug laiko ir pastangų. O kol žmonės nepamato to vertės, patys, matyt, irgi nesivargina išbandyti – su vis daugiau žmonių santykiai tampa tik profesiniai, techniniai ar jų išvis nėra. Galbūt tuoj ir gimnazijos mokytojai bei direktorius taps tik paslaugų tiekėjais… 🙂

Rasa, 2014-06-04 13:48:16

Nuoširdžiai kalbantis geriausia būtų žiūrėti į akis 🙂 O dabar kalbamasi per el. paštą, sms, telefoną. Tai kaip susikalbėsi? Juk nematai kaip žaibuoja akys ar kokios jos gilios… Tokios, kuriose norisi nuskęst 🙂 Nematai kaip žmogus ima pykt ir perbėga jo veidu šešėliukas. Kaip kilsteli antakį vos vos. Nematai, kaip jis mosikuoja ranka, su užsidegimu stengdamasis kažką įrodyt… Mes labai atpratę sutelkti save į kitą žmogų, kai su juo bendraujam. Būti su juo iš tiesų. Ne tik sėdėti greta ir kalbėtis. Būti tikrąja prasme.

Kita vertus mes tikrai dažnai tiesiog labai skubam. Tai vos spėjam išsakyt ką patys norim, o dar ir išklausyt tai jau laiko pritrūksta 😀 Žinoma ne vis taip 🙂

Ema, 2014-06-04 19:50:33

Kalbėsiu ,,drąsiai, atvirai, nuoširdžiai”. Kalbėsiu, matydama, kad Jūs ,,geras, švelnus, protingas, teisingas,… atidus, linksmas…”.

Kadangi gyvename tame pačiame Kauno rajone, karts nuo karto sutinku Jus su žmona (niekad vieno! – čia informacija kitiems) MAXIMOS bazėje. Kiekvienąsyk ketinu prieiti, pasisveikinti, padėkoti už sūnų (jis mokosi KTUG), palinkėti ko nors labai labai gero. Bet… Jūs sugebat nusukt akis, išvengt kontakto. Tikrai, tikrai. Tuomet pagalvoju: na, žmogus nenori, na, žmogus turi savo asmeninį gyvenimą, netrukdysiu…

Ta pačia tema: iš kolegės sulaukiau priekaištų, kad mano mokiniai su ja nesisveikina (įtarimai super: gal aš ko pykstu ir mokinius nuteikiu prieš ją!!!). Kai mokiniams papasakojau šį pokalbį, atsakymas buvo elementarus: o kaip su ja pasisveikinti, jei ji visada nusisuka. Vėliau paaiškėjo, kad ir kiti mokiniai su ja negali pasisveikinti, gal ir kiti kolegos ko pyksta…

Gerbiamas Direktoriau, pasižadu kitąsyk MAXIMOJE užkalbinsiu, net jeigu nusisuksit 🙂

Sėkmės visiems bendravime, nes bendravimas – didelė vertybė.

Burgis, 2014-06-04 20:07:58

Emai: ar Jūs pasiutote?!… Aš niekada nenusisuku! Atvirkščiai, kaip tik labiausiai nemėgstantiems manęs žiūriu tiesiai į kais, kad jie akyse viską perskaitytų…

***

Bet kiek aš kartų turiu guostis, kad neįsimenu nei žmonių, nei vardų, pavardžių? Jei tai didžiausias mano trūkumas, tai visų, kurie tai pabrėžia, didžiausias trūkumas yra žiaurumas! Kita vertus, tik genijus gali įsiminti beveik dviejų tūkstančių gimnazistų mamas…

*

Dabar išdrįskite mane prakalbinti! Pradėkite taip: „Aš esu Ema…“

Kaimietė, 2014-06-04 20:25:29

Nesuprantu, kaip gali trūkti laiko…

Baigiu skaityti pirmą Murakami knygą apie bėgimą(tokia pasitaikė). Įdomiai rašo, bet dar nesuprantu, koks tai rašytojas.Nežinau, ar ieškosiu kitos.

Apie pokalbius. T-a-a-a-aip, geras pokalbis – vertybė. Kaip ir geras laiškas. Gal todėl čia su Jumis daug kas dantis ir šipina.

Du žemaičiai pasėdi pusvalandį tylėdami ir pilni gerų minčių išsiskiria.

Ema, 2014-06-04 20:26:33

Aš jau pažadėjau, kad taip ir padarysiu.

Beje, Jūs neturite atsiminti visų mamų. Bet Jūs žinomas žmogus, tad pasisveikinti ar užkalbinti gali panorėti ir nepažįstantis, bet gerbiantis žmogus 🙂

Burgis, 2014-06-04 21:28:58

Emai: ar aš kada nesisveikinau su pasisveikinančiais? Ar aš kada nekalbėjau su užkalbinusiais? Tai kas, kad nežinau, su kuo kalbu, jei neprisistato…

Ema, 2014-06-04 21:41:32

Taigi puiku! Neabejoju, kad VISADA kalbatės ir atsakote. Kaip aš Jūs įsivaizduoju, kitoks variantas neįmanomas. Aš tik aprašiau, ką patiriu susitikusi. Aš gi Jūsų nekritikuoju. Mes jau lyg ir išsiaiškinom, aš jau pasižadėjau.

Gražaus Jums vakaro.

Simonas, 2014-06-04 23:21:53

po tokio pasikalbėjimo žiūrėk ir dingo noras Emai užkalbinti Burgį 😀

qwerty, 2014-06-04 23:59:46

Sunku suprasti norą pakalbinti žmogų, kuris tavęs nepažįsta Maximos bazėje…Koks to tikslas? Padėkoti? Tai čia juk galima.Patenkinti savo norą pakalbėti su kažkiek žinomu žmogumi?Gal būt. Bet ar būtina. Ar reikia tokių pokalbių tinklaraštininkui, kuomet jis perka kruopas Maximos bazėje? Abejoju. Jo darbas bendrauti. Atsibendrauja darbe))) Todėl tas tinklaraštininko ir Emos pokalbis bus toks bereikšmis…Nors…gal ir esu neteisus.Maximos bazėje pamatęs Adefagiją čia pat prišokčiau ir pats nepajausčiau, kaip išveblenčiau: -Aš esu Qwerty, ką veiki šiandien vakare…?)

Ema, 2014-06-05 08:14:36

gwerty: skirtingi nuoširdumo laipsniai bendrauti tinklaraštyje ir betarpiškai ,,žiūrint į akis” (apie tai puikiai parašė Rasa).

Tavęs nepažįstantįjį pakalbinčiau ne šiaip, bet nuoširdžiai turėdama ką jam pasakyti. Tai gali būti ir vienpusis pasisakymas.Gerų žodžių ir šypsenų nebūna perdaug. Linkiu ir Jums kada nors būti užkalbintam tokio nepažįstamojo 🙂

Burgis, 2014-06-05 08:33:48

Visiems: nuoširdumas turi būti spontaniškas. Apie tai parašysiu atskirai…

Arturas, 2014-06-05 08:53:38

Apie pasikalbėjimus ir pasitikslinimus 🙂 Mano jau toks stilius, kad rašydamas Jūsų svetainėje, tik klausinėju. Bet kaip gi galiu praleisti proga gauti truputėlį Jūsų patirties ir pasidėti į savo lentinėlę.

Taigi pasitikslinsiu 🙂 „Aš nesu vergas ir niekada nebūsiu! Nei pinigų, nei politikos, nei religijos, nei santvarkos, nei valdžios. Esu laisvas.“

Vis dėlto, būti laisvam ir nevergauti nei pinigams, kuriuos reikia užsidirbti (ar užsidirbti reikia ne pinigus?), nei politikai, kuri aplink mus ir reikia rinktis (ar rinktis nereikia?), nei religijai, kuri mus supa ir spindi močiučių akyse, nei santvarkos, kurioje gyvename, nei valdžios kuri mums dirba ir su kuria galbūt kartais sunkoka susitarti 🙂 Ar tai viskas nėra jau savaime savotiška priklausomybė, gal nelaisvė, nenoriu vartoti žodį vergija 🙂

Beje taip pat norėjau kartą prieiti valgykloje pasisveikinti ir padėkoti už Jūsų žiniatinklį, bet tada nenorėjau trukdyti pietauti, galvojau labai užimtas esate, ištrukot pavalgyti, o čia dar aš 🙂 Bet kitą kartą butinai sutrukdysiu 🙂 Juk laisvas žmogus taip pasielgtu?

Burgis, 2014-06-05 09:30:53

Artūrui: pradėsiu nuo pabaigos – netrukus paskelbsiu temą „Nuoširdumas turi būti spontaniškas“, iš jos turėtumėte suprasti, kad prieiti ir pakalbėti galite bet kur ir bet kada…

*

Pirmąją dalį galiu pakomentuoti dar kartą: nedirbu jau bent 30 metų, o tik visą laiką ką nors pasimėgaudamas veikiu, o man už tai kažkodėl moka pinigus (ir nemažai!); esu laisvamanis, bet nesmerkiu religingų; vargšams politikams reiškiu užuojautą, nes jie gyvena iliuzinį gyvenimą; prie kapitalizmo prisitaikiau taip greitai ir tinkamai, kad net pats nustebau; vienintelė mano valdžia – mano žmona, ją aš myliu!

Iš arčiau, 2014-06-05 10:53:22

Aš asmeniškai laukiu ir tikiuosi sulaukti nuomonės apie šių metų matematikos egzaminą 🙂

Giedrius, 2014-06-05 11:05:05

Kalbėtis reikia visada. Pasitaikė neseniai eilė įvairiausių problemų, prisidariau sau žalos. Bet nematau nieko nepataisomo. Nerimauti nėra dėl ko. Užvis nerimo daugiausia būna dėl pačių žmonių, gaila, kad dabar tik aš pats galiu save tinkamai suprasti. Tikrai geriau ką nors šalia turėti, nei neturėti. Užtat jei suprati nepavyksta, tai gali tikėti, tai labai padeda. 🙂

sonata, 2014-06-05 20:04:02

Jūs čia visi gražiai porinat… o man kaip visad noris “groti pro šoną” – paskaičiau paskaičiau ir ne į temą suvokiau, koks vienas esminių kaimo ir miesto skirtumų – kaime sveikinasi. Kaip Šeiminkas rašė – spontaniškai. Pažįstu nepažįstu – “laba diena”. Prigimtinis kaimietiškumas karts nuo karto įvelia į smagias situacijas – pirmakursė studenčiokė žirglioju Vilniaus gatve ir staiga sušmėžuoja matytas veidas. Mano biologinis kompiuteriukas gerokai””lagina”. Dėstytojas? Kaimynas? Pokšt – “laba diena”- nespėjau sulaikyt. “Sveika, mieloji, kaip sekasi?”. “Ačiū, gerai” – blyškumas persimainė į raudonį. Prisiminiau. Kunigas Mikutavičius. Matytas tik “Kaunadienėj” ir per televizorių. Nėr skirtumo, ką pagalvojo – kad apsipažinau, kad parapijietė ar jo poezijos gerbėja. Svarbu, kad atsakė. Pasijutau kaip savo kaime:)