Ši tema seniai „prašosi į laisvę“. Vis dar neatveža mūsų saulučių, tai paskaitinėjau jūsų, gerb. lankytojai, komentarus ir vienas komentaras (sn) nurodė – laikas tai temai į laisvę! Atsiprašau gerb. sn – toliau rašysiu tikrai ne apie jį, o apie gyvenimo stilių apskritai.
*
Kiek daug žmonių mąsto teisingai, kalba teisingai, rašo įtaigiai, protingai! Kiek daug pamokančių, įrodančių komentarų žiniatinklyje. Kodėl tų žmonių niekas (beveik niekas?) neklauso, kodėl gyvenimas nesikeičia taip, kaip jie nurodo, įrodo? Daug metų šito savęs klausiu ir pagaliau turiu atsakymą!
*
Tie mokytojai, aiškintojai, auklėtojai išlavintu protu gyvena tik sau. Jie neleidžia sau pasiduoti jausmui, emocijoms, nes jų tikslai – išlaikyti teisumą, viską kuo griežčiau įrodyti, jausti savo pranašumą. Baisiausia, kad jie niekada neabejoja savo teisumu. Kaip kitaip, galvoja toks minties robotas, juk aš šaltu protu viską apsvarsčiau, surinkau visus „įkalčius“ – aš negaliu klysti. Deja, deja… Kai nebeveikia savikontrolės, savikritikos mechanizmai, tie žmonės beveik visada klysta…
*
Bet ne dėl to kiti nuo jų bėga nė neišklausę. Ne dėl to juos palieka žmonos, nusigręžia vaikai. Su jais atsargiai bendrauja darbo draugai. Tik tiek, kiek neišvengiama. Normaliam gyvam žmogui su minties robotu gyventi labai sunku.
*
Dabar jie mane gali užpulti – aš taip negyvenau ir negyvensiu! Negyvensiu be jausmo ir aistros! Patikrinta – geriau šimtą kartų suklysk, bet nė sekundei neprarask gyvybės. Aš maištauju, kaunuosi, šūkauju, verkiu ir keikiuosi, nes mano protas tik prižiūri, o ne užgožia visą kitą esybę. Taip ir bus! O kai taip nebebus – palaidokite mane. Nė neabejokite – tada būsiu visai miręs.
Atsakymai
Burgis, 2012-08-19 14:42:08
Reitingams…
Filo, 2012-08-19 17:35:08
Skaitantys žmonės nėra tokie kvaili, nei kad patosą priimtų už nuoširdumą, nei kad loginius išvedžiojimus priimtų už išmintį.
Didžiosios tiesos egzistuoja pačios savaime, ir dažnai jos visiškai paprastos. Joms pristatyti nebūtini nei loginiai išvedžiojimai, nei perdėtas išraiškingumas.
Dekalogas būtų geriausia iliustracija. Kalno pamokslas taip pat yra gan glaustas — be ilgų įrodymų ir be įmantrios ornamentikos.
O jei kalbama apie mažesniais klausimais — pavyzdžiui, kaip susitvarkyti buitį, kaip įsitvirtinti sociume, — tai jau yra ne išmintingumo, o pasaulietiško apsukrumo dalykas.
Rasa, 2012-08-19 18:00:09
Filo-sofui ir kitiems: o vis tik- kas tai yra- išmintis? Koks žmogus yra išmintingas jūsų supratimu?
Vladas, 2012-08-19 18:34:33
Rasai: Labai įdomus klausimas. Galiu pateikti savo versiją.
Kuo skiriasi protingas žmogus nuo gudraus mums Kauno 21-oje vidurinėje dar 1973 metais aiškino matematikos mokytojas Strošunskas. Kaip pavyzdį gudraus žmogaus jis pateikė apsukrų turgaus prekeivį, kokių šiais laikais kiekvienas esame sutikę Egipto turguje.
Ne per seniausiai sau sukonkretinau skirtumą tarp gudraus ir protingo:
Protingas nemano, kad kiti yra už jį kvailesni ir nebando jų apgauti, o gudrus – mano ir bando.
Nubrėžti ribą tarp protingo ir išmintingo daug sudėtingiau, bet pabandysiu.
Protingas žmogus adekvačiai suvokia aplinkinį pasaulį, supranta priežastinius reiškinių ryšius ir žino teisingus atsakymus į daugelį klausimų.
Išmintingas žmogus be to, ką žino ir supranta protingas, dar supranta, jog jis labai daug ko nežino ir suvokia, kad kitas žmogus į tuos pačius klausimus gali turėti kitokius atsakymus ir jie gali būti lygiai taip pat teisingi (žiūrint iš to žmogaus pozicijos), kaip ir jo žinomi atsakymai.
Nežinau, kiek suprantamai pavyko išsireikšti. Gal kas apibrėš aiškiau ir suprantamiau.
Rasa, 2012-08-19 19:30:39
🙂 Vladui: viskas taip įdomu! Ir taip painu… Juokėmės šiandien su tokia mažute kompanija iš įvairiausių dalykų. Tai va ir galvoju Logiškai- protinga tai aš nesu tikrai, tai visiems aišku. Bet va ar aš išmintinga ar kvaila, sunku apsispręsti… Aš bevelyčiau manyti, kad esu kvaila, bet yra pakankamai daug tam prieštaraujančių… Žinau viena, kokia bebūčiau, vis vien, kai pasakiau, kad “nors tobulų pasaulyje nėra, išskyrus mane, žinoma…” prieštaraujančių nebuvo anei vienutėlio… Ir visiems buvo labai linksma :)))))))
O jei rimčiau, nežinau ar išmintingumas tai “tobulesnis protingas”. Gal. O gal ir ne.
Filo, 2012-08-19 20:38:49
Rasa, pasistengsiu glaustai.
Man Išmintis yra kitas dalykas negu “labesnis protingumas” ar “jausmingesnis protingumas”.
Protingumas (kaip polinkis mėgautis minčių dėlionėmis, filosofijomis, argumentacijos schemomis, intelektiniu dominavimu) verčia socialinę ir fizinę tikrovę matyti kaip tam tikrą konstruktyvą, kurį galima išnarstyti ir surinkti atgal kaip patinka. Tokie žmonės, dažnai patys to nesuvokdami, ne gyvena, o tarnauja savo įsitikinimams.
Jausmingumas (kaip polinkis perdėtai mėgautis fiziniais ir emociniais potyriais, ir lyriko aureole) tikrovės suvokimą perkreipia taip, kad gyvenimas teiktų kuo mažiau kančios ir kuo daugiau malonumo. Tokie žmonės dažnai ne gyvena, o tarnauja savo juslėms.
Tuo tarpu išmintingumas nei nuo protingumo, nei nuo jausmingumo tiesiogiai nepriklauso.
Aš manau, kad žmogus yra išmintingas tada, kai Tikrovę priima tokią, kokia ji yra. Kuo plačiau iš giliau tą tikrovę išgyvena, tuo yra išmintingesnis.
Tai viena priežasčių, kodėl išminties daugėja su amžiumi. Bet vien gyvenimo situacijų įvairovės negana. Kad pasaulį iš tikrųjų pamatytų koks yra, reikalingas išskirtinis jautrumas — jautrumas, kokiu apdovanotas retas poetas ir retas dainius.
Kad toks jautrios sielos žmogus savęs nenuodytų tuo, ką mato (ir neatsidurtų be laiko išėjusių poetų draugijoj), jis privalo turėti tam tikrų žinių ir pakankamai savidisciplinos. Tik tada jis turi sąlygas iš lėto augti išminties tikrosios linkui.
Išmintis kyla iš betarpiško Tikrovės pajautimo ir įpareigoja gyventi pagal jos dėsnius.
Jei žmogus teigia žinantis kaip-viskas-yra, bet pats dar negyvena pagal tą žinojimą, tai reiškia, kad žinot jis gal ir žino, bet išmanymo dar neturi. Nes tikrasis išmanymas vaikšto kartu su valia pagal tą išmanymą ir gyventi.
Kai žmonus ir išmano, ir gyvena, taip, kad išsilaikytų harmonijoje su viskuo-kas-yra, tai jis yra Išminčius.
Rasa, 2012-08-19 20:59:52
Šitai man patiko pilnai. Nu vat užtat, kad jis- “filo”-mylintis ir dar filo-sofas 🙂
φιλοσοφία < φιλο – „myliu“ + σοφία – išmintis
O argi gali mylintis ir mylintis išmintį papasakoti apie ją negražiai? 🙂
Žinoma, jei kam nepatinka, kad aš kartais jums duodu savus vardus, atsiprašau. Bet man taip patinka. Be to, aš stengiuosi nevadinti jūsų negražiai 🙂
Lop, 2012-08-19 21:59:53
Protingas žino kaip problemas išpręsti, ismintingas žino, kaip problemų išvengti …
Filo, 2012-08-19 22:16:59
Rasa, malonu kad patiko.
Lop, pagal tokį apibrėžimą bet kuris sėkmingai “prasisukęs” aferistas ir kyšininkas galėtų būti laikomas išminčiumi. Ai, tiesa, jie tokiais ir jaučiasi… Su pašaipa žvelgia į mus iš laikraščių, ekranų, rinkiminių bukletų… Ne tik žvelgia, bet ir pamokslauja.
nuoba, 2012-08-19 22:21:47
Komentarai gal ir teisingi, bet į pagrindinį B.B. klausimą (jeigu teisingai supratau), kodėl išminčiai ir protingieji mažai įtakoja žmones, atsakymo nesimato.
Vladas, 2012-08-19 22:42:40
Filo: puikus, išsamus atsakymas apie išminčius.
Filo, 2012-08-19 22:51:13
nuoba, pastebėsiu, kad pradinis įrašas klausia apie įtakingumą ne “išminčių ir protingųjų”, o “minties robotų”.
Rasa, 2012-08-19 22:56:49
Nuobai: o gal išmintingi ne mažai įtakoja, o tiesiog tyliai įtakoja? Gal jie neturi poreikio rėkti kažką prarėkiant? Gal kartais tie tylūs dalykai išgirstami tų, kuriems to reikia, žmonės tyliai susimąsto ir tai tyliai pakreipia kažkieno gyvenimą į geresnę pusę? Išmintingi žmonės įtakoja tuo, kad jie yra, ir nuo jų gera. Gera visiems, kas gali pabūti greta, kas gali pabendrauti. Ir tada gerumas plinta kaip ratilai vandeny… Va tokie puikūs būna išmintingi žmonės! Nuo jų šilta. Išmintingi žmonės visada geri.
O grynas protas beveik visada šaltas. Protingi žmonės gali būti geri protingi ir blogi protingi. Taigi pasitikėti tik protu per daug negalima.
Na, taip man pasigalvojo dabar 🙂
Vladas, 2012-08-19 23:23:13
Apie poveikį “be poveikio” labai neblogai rašė Irvingas Yalomas savo knygoje “Žiūrėti į saulę”. Ten daugiau kalbama apie mirties baimės įveiką, bet manau iš esmės ta citata tiktų prie temos:
“RATILAI
Iš visų minčių, kurios kilo daug metų kovojant su mirties baimėmis ir nerimu dėl gyvenimo laikinumo, mintis apie ratilus man pasirodė itin veiksminga.
Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame dažnai net nežinodami ar sąmoningai neketindami. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Poveikis, kurį darome žmonėms, per juos persiduoda kitiems, kaip ratilai vandens telkinyje sklinda tol, kol tampa nematomi, nors net tada vanduo milijardosios sekundės greičiu teberaibuliuoja. Mintis, kad galime kai ką palikti kitiems, net ir patys to nežinodami, labai padeda žmonėms, kurie tvirtina, kad laikinumas ir baigtinumas neišvengiamai reiškia prasmės nebuvimą.
Skleisti ratilus — tai nebūtinai palikti savo įvaizdį ar vardą. Daugelis iš mūsų dar mokykloje, skaitydami šias Sėlio (Percy Bysshe’o Shelley) eilėraščio apie didžiulę sudužusią antikinę statulą dabartinėje dykvietėje eilutes, supratome, kokia bergždžia ši strategija:
Esu Ozimandijas, didingasis karalius:
Žiūrėk į mano darbus ir drebėki.
Bandymai išsaugoti asmens tapatumą visuomet pasmerkti žlugti. Tik laikinumas yra amžinas. Skleisti ratilus, kaip tai vadinu, tai palikti savo gyvenimo patirtį, charakterio savybę, išminties krislą, pamokymą, paguodą, kurie sklistų toliau mums žinant ar nežinant. Tai iliustruoja Barbaros istorija.
„Pažvelk į draugus ir išvysi ją“: Barbara
Barbara, kurią daugel metų kamavo mirties baimė, papasakojo du įvykius, kurie labai ją nuramino.
Pirmasis nutikimas įvyko per mokyklos susitikimą, kai ji pirmą kartą po trisdešimties metų sutiko Alisą, artimą, truputį jaunesnę draugę iš paauglystės laikų. Ši pribėgo prie jos, puolė glėbesčiuoti, bučiuoti ir dėkoti už didžiulę paramą, kurią iš jos gavo per draugystės metus.
Barbara jau daug anksčiau intuityviai suvokė ratilų idėją. Dirbdama mokytoja jautė, kad jos įtaka mokiniams visiškai nesusijusi su jų prisiminimais apie ją. Tačiau susitikusi užmirštą vaikystės draugę dar aiškiau suprato, kas yra ratilai. Ji apsidžiaugė ir šiek tiek nustebo sužinojusi, kad draugės atmintyje išliko tiek daug jos patarimų ir pamokymų. Tačiau dar labiau ji apstulbo kitą dieną sutikusi trylikametę Alisos dukterį — mergaitė, akivaizdu, nekantravo susipažinti su pasakiška mamos drauge.
Skrisdama namo Barbara mąstė apie susitikimą, ir staiga jai nušvito mintis, padėdama naujai pažvelgti į mirtį. Galbūt mirtis nėra visiškas išnykimas, kaip ji manė. Galbūt nėra taip jau svarbu, kad išliktų jos asmenybė ar bent prisiminimai apie jos asmenį Ko gero, svarbiausia, kad nuo jos sklistų ratilai, kokio nors veiksmo ar minties ratilai, kurie padėtų kitiems atrasti gyvenimo džiaugsmą ir vertę. Tie ratilai pripildytų ją išdidumo ir padėtų kovoti su amoralumu, žiaurumu ir prievarta, užvaldžiusiais žiniasklaidą ir išorinį pasaulį.
Šiuos apmąstymus sustiprino antrasis įvykis. Po dviejų mėnesių mirė Barbaros mama, ir per laidotuves jai reikėjo sakyti trumpą kalbą. Į galvą atėjo vienas mėgstamiausių mamos posakių: „Pažvelk į jos draugus ir išvysi ją.“
Šis posakis turėjo galią: Barbara žinojo, kad joje, vienturtėje dukroje, glūdi jos mamos rūpestis, švelnumas ir gyvenimo meilė. Sakydama kalbą ji apžvelgė susirinkusiuosius ir tiesiog fiziškai pajuto mamos įtaką, persidavusią draugams, kurie savo ruožtu perduos tą įtaką savo vaikams ir vaikų vaikams.
Nuo pat vaikystės niekas taip negąsdino Barbaros, kaip mintis apie nebūtį. Epikūro argumentai, kuriuos jai pateikiau, nepadėjo, jai, pavyzdžiui, nepalengvėjo, kai pabrėžiau, kad ji niekuomet nepatirs nebūties siaubo, nes po mirties nebeliks suvokimo. Tačiau mintis apie ratilus — apie tolesnę egzistenciją per rūpestį, pagalbą ir meilę, kuriuos ji dovanojo kitiems, – smarkiai susilpnino jos baimę.
„Pažvelk į jos draugus ir išvysi ją“ — kokia paguoda, kokia gyvenimo prasmė slypi šioje mintyje. Kaip toliau kalbėsiu penktame skyriuje, tikiu, kad pasaulietinė „Žmogaus“ (Everyman), viduramžių religinės dramos, žinia yra ta, kad į mirtį žmogų lydi geri darbai, nuo kurių sklinda ratilai į paskesnes kartas.
Po metų Barbara nuvažiavo į kapines atidengti mamos antkapio ir vėl patyrė ratilų poveikį. Užuot liūdėjusi prie mamos ir tėvo kapų tarp gausybės kitų palaidotų giminaičių, ji pajuto nepaprastą palengvėjimą ir dvasios pakilumą. Kodėl? Jai buvo sunku išreikšti tai žodžiais. Paaiškino maždaug taip: „Jei jiems tai pavyko, pavyks ir man.“ Net ir mirę tėvai jai kai ką perdavė.”
Lop, 2012-08-20 08:43:38
/Lop, pagal tokį apibrėžimą bet kuris sėkmingai „prasisukęs“ aferistas ir kyšininkas galėtų būti laikomas išminčiumi./
Čia interpretacija, beto, tendencinga.
Nereikėtų vertinti/interpretuoti teiginių/formulių ir t.t. pagal lokalią gėrio/blogio sampratą. Bet kokią formulę/išradimą/dalyką/idėją galima pakišti tiek po gėriu, tik po blogiu.
- Ne ginklai žudo žmones, žmonės žudo žmones …
Lop, 2012-08-20 08:45:01
Ai, nėr koregavimo …:(
aukštesniame post’e skaityti: tiek po blogiu.
Filo, 2012-08-20 10:44:38
Lop, tikėtis ir reikalauti, kad kažkokį kalambūrą visi supras vienaip, o ne kitaip, kvepia paties autoriaus “sampratų lokalumu”.
Jei aforizmas pasiduoda prieštaringoms interpretacijoms, tai ne aforizmo problema ir ne interpretatoriaus, o to, kas tą aforizmą iškėlė.
Filo, 2012-08-20 11:04:53
Pritariu Rasai ir Vladui, kad išmintingi žmonės aplinką “veikia net neveikdami”. Vienas iš išminčiaus požymių yra nesuinteresuotumas.
Tuo pačiu papildysiu, kad kvailumas irgi yra užkrečiamas — pažiūrėkim į čia siaurėjančius, čia besiplečiančius ratelius rūkalių, išgėrinėtojų, fanatiškų prekeivių, aršių religijos propaguotojų…
Kokie dalykai kolektyve plis, didžiąja dalimi priklauso nuo organizacijos kultūros. Kurią lemia įkūrėjų ir vadovų sąmoninės lygis.
sonata, 2012-08-20 15:12:51
užkabino “…kai Tikrovę priima tokią, kokia ji yra.” Kas įvardins, kokia yra iš tiesų Tikrovė? Yra Filo Tikrovė, yra B.B. Tikrovė, yta mano tTikrovė. Nes priimančios “antenos” yra subjektyvios.
Vladas, 2012-08-20 15:38:22
sonatai: pastaba teisinga. Aš toje vietoje rašyčiau “Tikrovę priima labiau adekvačiai nei kiti” Ar “Tikrovę suvokia realiau nei dauguma”, nes kiekvieno tikrovė išties yra kiek skirtinga (kai kurių – net labai). Tačiau manau nesiginčysi, kad tikrovės suvokimo adekvatumo laipsnis gali labai skirtis.
Filo: taiklus pastebėjimas apie nesuinteresuotumą. Apie tai kuo tikslingas bendravimas skiriasi nuo netikslingo neblogai yra išdėstęs A. Maslou knygoje “Būties psichologija” tik dabar po ranka neturiu citatos.
Pabandysiu įkelti keletą nuorodų į savo rašinėlius apie tai kuo tikslingas, manipuliatyvus bendravimas skiriasi nuo buvimo. Deja jie kiek ilgoki, betgi skaityti neprivaloma:)
http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/nepsichologo-po%C5%BEi%C5%ABris-%C4%AF-kai-kuriuos-%C5%A1iuolaikin%C4%97s-psichologijos-aspektus
http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/apie-buvim%C4%85-ir-manipuliacijas
Filo, 2012-08-20 16:53:28
Atsakant į Sonatos repliką:
Tikrovė yra viena (todėl iš didžiosios raidės). Žodžiais galime išreikšti tik menkus didžiosios Tikrovės atspindžius, todėl išminčiai apie ją visada kalba mažiau, nei kad protinguoliai norėtų. Joks išminčius niekada nepasprings vardindamas, kokia ta Tikrovė tiksliai yra. 🙂
Tuo tarpu, mažosios tikrovės yra subjektyvūs (vienos ir tos pačios) Tikrovės matymai. Skirtingų žmonių matymai dažniausiai persidengia pakankamai, kad jie susišnekėtų, bet ne tiek, kad abi pusės viena kitą suprastų pilnutinai.
Aišku, kai bendrauja siaurų interesų žmonės, ir jų supratimas panašiai siauras, tada atrodo, kad jie tiesiog nuostabiai susikalba. Tas pats galioja žmonėms turintiems vadinamąjį gerą išsilavinimą — jie labai gerai žino, ką ir kaip jų sluoksnio žmogui priklauso kalbėti, galvoti, norėti, už ką kovoti… jie visada gali pateikti nuorodas į kanoninius literatūros klasikus, į mokslo autoritetus, istorinius veikėjus… Bet gyvo Tikrovės pajautimo tokie žmonės turi niekingai mažai.
Savaime suprantama, kad aukštesnio sąmoningumo žmogus gali suprasti mažiau mąstantį, paprasčiau jaučiantį… Bet tas esantis aukščiau, jei siekia tikro tobulėjimo, (t.y. kokybiškai vis naujame lygmenyje, o ne vis daugiau to paties), tai visada godžiai klausysis ir laikysis kuo arčiau to, katras supranta dar plačiau ir giliau. Todėl išmintingas žmogus visada pasižymi kuklumu ir paprastumu.
O šiaip sąmonės augimui, išmintingumui ribų nėra — ribas užsibrėžia patys žmonės, — tiksliai ten, kur ima tapatintis ir aklai ginti savo įsitikinimus.
Vilė, 2012-08-20 19:20:20
cituoju gerb. Burgį “Aš maištauju, kaunuosi, šūkauju, verkiu ir keikiuosi, nes mano protas tik prižiūri, o ne užgožia visą kitą esybę.” Klausimas: ar tai išmintinga ar tiesiog žmogiška?:)
Saulius, 2012-08-20 21:25:45
o gal ir Tikrovių (iš didžiosios raidės) yra begalės ? tik jos suvedimas į vienetą tėra noras lengviau ją perprasti ? čia šiaip…
nuoba, 2012-08-20 21:28:14
Rasa, sakot “Gal kartais tie tylūs dalykai išgirstami tų, kuriems to reikia, …”, bet čia mes kalbame apie skirtingus dalykus. Aš norėčiau kad protuoliai įtakotų tuos, kurie nėra nusiteikę keistis, o Jūs kalbate apie ištroškusius pokyčių. Ištroškusį arklį pagirdyti nereikia didelės išminties.
Saulius, 2012-08-20 21:41:36
nuoba “kodėl išminčiai ir protingieji mažai įtakoja žmones” ? tiesiog gal ir todėl, kad jie stereotipiškai ne taip patraukliai ir glamūriškai pateikiami kaip kad pvz. turtingieji.
Rasa, 2012-08-20 21:48:11
Nuoba: 🙂 gali kreiptis ir “tu”… Ačiū iš anksto 🙂 Na, matai, tas “aš norėčiau”… Aš irgi daug ko norėčiau, bet… O tai vis tik norėtum, kad protuoliai ar išmintinguoliai įtakotų? Šiaip smalsu 😛 Nes kaip ir išvartėm, kad jie šiek tiek skiriasi.
Jei pažiūrėtume iš arkliškos pusės, jei jau taip užsiminei ir tas arklys kažko nenori gerti (juk kiekvienas normalus ir dar gyvas arklys kartais gerti nori…) :))), man matosi taip (toliau tik cituoju):
Sena indėnų patarlė sako: “Jei arklys pastipo – nulipk nuo jo”.
Tačiau gyvenime mes dažnai stengiamės vadovautis visiškai kitomis strategijomis kritusio keturkojo atžvilgiu.
Mes įtikinėjame save, kad dar yra vilties.
Mes stipriau pradedame plakti arklį.
Mes mėginame arklį pašerti.
Mes sakome, kad jei šiuo arkliu jojome iki šiol, tai ir toliau turime daryti tą patį.
Mes organizuojame mirusiųjų gyvūnų prisikėlimo renginius.
Mes sėdime prie arklio ir įkalbinėjame jį nebūti pastipusiu.
Mes perkame priemones, kurios leidžia greičiau joti pastipusiais arkliais.
Mes mokomės jojimo meistriškumo kursuose.
Mes kreipiamės į specialistus, kad moksliškai ištyrinėtų pastipusį arklį.
Mes ieškome papildomo finansavimo šaltinių šiems tyrinėjimams apmokėti.
Nors, atrodo, kad būtų kur kas paprasčiau, tiesiog, imti ir pasinaudoti senąja indėnų išmintimi: “Jei arklys pastipo – tiesiog, nulipk nuo jo”.
nuoba, 2012-08-20 21:49:07
Sauliau, bet jie turėtų pasirūpinti ir pateikimu. Čia gal išminties ne mažiau reikia. Protingiausia, giliausia, vertingiausia mintis, jeigu manęs nepasiekia, ji man yra bevertė.
nuoba, 2012-08-20 21:55:54
Rasa, ar nebus čia Tavo nukrypimas į egoizmą – išeitų, kad gal trečdalį, ar didesnę visuomenės dalį reikia palikti už borto, kaip nudvėsusį arklį?
Rasa, 2012-08-20 22:31:58
Nuoba, nežinau, kaip čia su tuo egoizmu, nenorėčiau kalbėti apie visus ir už visus. Galiu atvirai pakalbėti apie save. Štai mano mama labai protinga moteris, mano manymu. Ji labai norėjo padaryti iš manęs “žmogų”, pagal jos suvokimą. Protingą ir sėkmingą… Dievaži, man jos šiek tik gaila, kad jai nepavyko, bet… Na, nenorėjau ir nenoriu aš būti Einšteinu, nenoriu būti Burgiu (kad ir kaip jį mylim :), aš noriu būti tokia, kokia noriu, noriu rinktis tai, ką noriu, noriu semtis žinių iš ten, kur man atrodo verta. Ir galėjo mane bandyti palaužti, barti, finansuoti, spirti į subinę, na nereik man to ir viskas. Aš noriu būti savimi- tokia, kokia noriu būti. Esu kitokia, esu ne protinga, esu paprasta, bet man taip atrodo teisingiausia, tai kam man kažkas turėtų daryti tą “dirbtinį kvėpavimą” ar mane stumti kažkur, ko man nereik? Aš sąmoningai renkuosi būti savimi, o ne kažkieno svajone, ne “puikiu žmogum” pagal kažkieno kurpalį ar norą. Taigi, sprendžiu pagal save- negirdykit manęs tuo, ko aš negeriu… Ir, žinai, paskui dažnai gaunasi keistas rezultatas… Štai prieina koks žmogus ir sako: “Žinai, Rasa, duok paragaut to, ką TU geri…” 😀
Gyvenimas toks gražiai juokingas!
Ir, manau, kiekvienas turim jame savo vietelę. Kas jos nežino, tas ieško, bando, ragauja, renkasi, atsirenka. Ir… kaip ten sakoma? “Kas ieško, tas randa”. O dar “Belsk ir bus atidaryta”. O jei kažkam nieko nereik, tai per užpakalį nei išminties, nei nieko neprikiši juk. Parodyti gerus dalykus žmonėms reik, bet leisti rinktis irgi reikia. Prievarta nei žmogaus nei arklio neatgaivinsi, nei teisingai gyvenančiu išminčium, nei ristūnu nepadarysi…
Galim tik būti tokiais, stengtis gyventi taip, kad kiti norėtų būti panašūs į mus, kad kažkam nuo mūsų būtų geriau… Tai taip nedaug, bet taip reikalinga! 🙂 Mano manymu.
Na, gal čia per gražiai užlanksčiau gale, iš manęs tai pavyzdžio neimkit, aš nesu geriausias pavyzdys, aš netyčia moku išvest iš kelio, nes man paklaidžioti smagu… 😛
Vladas, 2012-08-20 22:38:39
nuobai: tai kad žmogus bando įtakoti ar pakeisti kitą žmogų yra pirmas požymis, jog jis nėra išmintingas. Jeigu visi tie protuoliai ir ne protuoliai sugebės pasikeisti patys- pasikeis ir pasaulis. Beje jis ir keičiasi kiekvieną dieną, kai bent per žingsnį peržengiame save.
Man labai priimtina Lenkijos dienraščio “Gazeta Wyborcza” redaktoriaus Adamo Michniko mintis:
„Būkite tas, kuo, jūsų nuomone turi tapti visa visuomenė.
Jūs tikite žodžio laisve? TADA KALBĖKITE LAISVAI.
Jūs mėgstate tiesą? TADA SAKYKITE TIESĄ.
Jūs tikite atvira visuomene? TADA ATSIVERKITE.
Jūs tikite padoria ir humaniška visuomene? TADA ELKITĖS PADORIAI IR HUMANIŠKAI.“
(iš Ryto Staselio interviu su A. Michniku “Verslo klasėje” prieš keletą metų)
Filo, 2012-08-20 23:54:31
Sauliui: taip, galim sakyti, kad Tikrovių yra begalė. Ir galim susitarti visas jas vadinti Visata. Ir galim sakyti, kad Išminčius yra tas, kas suvokia Visatą, jos Dėsnius, ir gyvena Darnoje su ja. Jei taip patogiau. 🙂
Taip ir panašiai galim prigalvoti vis naujų ir naujų komplikacijų, užimti protą vis naujais ir naujais žaisliukais… (Daug protingų žmonių taip prasižaidė daug gyvenimų.)
Bet galų gale vis tiek ateina laikas, kai pasakai sau — gana! Mano supratimas nėra tobulas. Ir niekada nebus tobulas. Nes galvoje laikomas tikrovės vaizdas visada bus tik modelis. Ir todėl protu aš niekada nesuvoksiu kaip viskas yra iš tikrųjų. Bet tai, kiek aš žinau, yra pakankamai detalu ir teisinga, kad galėčiau save tobulinti būdamas ramus ir tikras, kad žengiu teisinga linkme.
Kai supranti, kad sukti minčių malūną ir dirbti vidinį darbą yra skirtingi dalykai, tada proto žaidimus baigi, ir imiesi vystyti tikrąjį jautrumą.
Filo, 2012-08-21 00:01:59
Dar apie jautrumą.
Visokiausių pobūdžių ekstremizmas, fanatizmas, kategoriškumas, užstrigimai mus bukina. Prarasdami jautrumą tolstam ir nuo žmonių, ir nuo pasaulio, ir nuo gyvenimo.
Jautrumą kelia įvairovė. Ne ta įvairovė “kur dabar pabandysiu su blondine, po to su brunete, o tada su mėlynake… ne ta, kur “turėjau BMW, dabar MB, o žmona vairuoja Lexus”… ne ta, kur “tris kartus buvau Turkijoj, du Egipte, ir vėl noriu į Kretą…”
Gyvenimo įvairovė — tai sportas, menas, gamta, kūryba, fizinis darbas, poezija, bendravimas, knygos, maistas, tarnystė, judesys, teisinga kova…
Ne šiaip putojančios aistros, o subalansuotas ir pilnavertis gyvenimas leidžia ugdytis jautrumą, ir taip artėti į išmintį, laimę, meilę, sveikatą ir visa kita, kas gražu, gera ir teisinga.
Vladas, 2012-08-21 07:56:53
Labas rytas Rasa, paskutinis įrašas puikus:)) (beje, kai sakome puikus, protingas arba teisingas, tai reiškia, jog jis labai arti arba sutampa su mūsų požiūriu), o pati pabaiga tai tiesiog žodis žodin sutampa su V. Vysockio žodžiais iš dainos “Koleja” (provėža rus.): “Ei zadnie, delai kak ja, eto značit ne nado za mnoi, vyberaites svojei kolejoi”
Burgis, 2012-08-21 08:24:43
Keista… Geri, įdomūs 33 komentarai, o man už temą – tik 14 pliusų. Nedraugiški jūs… :-)))
Saulius, 2012-08-21 08:50:32
:))) …va va, gal tokia indėnų tautosaka ir privedė prie to, kad bent jau aš apie juos žinau tik iš K.Majaus romanų 🙂
Vladas, 2012-08-21 10:52:48
gerb. BB, negi jums tie 33 komentarai nėra vertingesni už tuos pliusus?
Kartais žmogui nepadovanodami nei vieno gvazdiko ar tulpės žiedo sugebame parodyti, jog jis mums tikrai svarbus gerbiamas ir mylimas, nes taip iš tikro YRA. Ir didžiausios rožių šluotos, kartais nieko nereiškia jei to iš tikro NĖRA.
P.s. pliusą padėjau. nes tema iš tikro to verta. Buvau pamiršęs. Atsiprašau:))
Rasa, 2012-08-21 11:52:50
Ačiū, Vladai už labą rytą 😉 Kaip tik spėjau dar prieš darbą tą dainą perklausyt. Gera daina 🙂 Kaip,beje, ir visos jo dainos.
Saulius, 2012-08-21 13:58:03
nuoba, tave pasiekusi mintis tam tikru momentu būtent ir yra protingiausia, giliausia ir vertingiausia. (juk pasiekia mintys) Į visa kitą gali ir nesigilinti.
—
Filo, užsimindams apie proto žaisliukus tiesiog pateikei standartinį atsakymą. Žodžius “Tikrovės” apibendrindamas žodžiu “Visata” vistiek visaką suvedei į vienetą. Ar gi tau pačiam neįdomu, kodėl mąstymas užsibaigia/užbaigiamas būtenti tuo…
Ir juk rašiau: “čia šiaip…” – nebūtina paaiškinti ar plėtoti 🙂
Filo, 2012-08-21 14:34:20
Sauliui, taip, suvedžiau į vieną. Šv. Rašto aiškintojai susigalvojo Švč. Trejybę. Na, ir kas iš to, kad susigalvojo? Ar nuo to Bažnyčios mokymas tapo suprantamesnis, prieinamesnis, artimesnis?
Atsiverčiam Bibliją, ir skaitom ką: “Pradžioje buvo Žodis”… Ne penki žodžiai ir ne dešimt — vienas!
Vienetas yra vienintelis tikras skaičius. Visi kiti skaičiai yra jo dalmenys ir kartotiniai. Būtent dėl to viskas juo prasideda ir juo užsibaigia.
Saulius, 2012-08-21 17:20:54
Filo: Supratau…, bet prie progos pasiklausiu ką mano ir tie, kurie nėra skaitę Biblijos ir šio trijų žodžių junginio.
Ne visada viskas nuo vieneto prasideda, laipiok sienom nelaipiojęs, vienas naujos gyvybės nesukursi… – čia taip elementariai pagalvojus.
Rasa, 2012-08-21 17:43:28
🙂 Sauliui: tu visai teisus- vienas gyvybės nesukursi. Ji sukuriama tik tada, kai du tampa vienu… 🙂 Taip elementariai pagalvojus 😉
Filo, 2012-08-21 17:49:17
Tiesa, vienas gyvybės nesukursi. Bet vyras ir moteris VIENI užsidarę, apsijungę VIENOVĖJE — gali. 🙂
Saulius, 2012-08-21 18:00:22
:))) ir vėl skaičiai ?!? …vėl lygtis rašot su rezultate vienetu, nu ne … čia ne mano, čia Burgio daržas :))))
Burgis, 2012-08-21 19:49:03
Vladui: aš juk pokštauju! Minusai manęs nedirgina, o pliusai – šiek tiek džiugina…
nuoba, 2012-08-21 20:42:50
Rasa, dar kartą grįšiu prie įtakos. Apie robotukų ir klonų gamybą tai jokios kalbos negali būti. Bet kodėl nevykėliams neįpūtus meilės žmonėms ir pasauliui, tėviškei ir gamtai, darbui ir pažinimui. Neįkvėpus nuoširdumui, atvirumui, supratimui ne tik artimo žmogaus, bet ir bendradarbio, pavaldinio, viršininko. Kodėl neįtakoti jo džiaugtis gyvenimu – vakardiena, šiandiena ir rytdiena. Ar tokia misija išminčiams per žemiška?
Rasa, 2012-08-21 21:13:40
Man tai keista, Nuoba, o kodėl tu manęs šito klausi? Tai tu susirask išminčių ir jo paklausk!
Rasa, 2012-08-21 21:15:55
Nuobai: Be to, vėl ratu sukamės, tai juk mano manymu jie ir įtakoja, sakiau.
Vladas, 2012-08-21 21:26:58
Nuoba: negi tau taip sudėtinga suprasti, kad nevykėlis ar vykėlis yra labai reliatyvi sąvoka. Kaip taisyklė protingais ir netgi išminčiais laikome tuos kurie pasaulį mato ir supranta taip kaip ir mes, o kitus laikome kvailiais, nevykėliais ar, geriausiu atveju, keistuoliais. Kokius žmones tu vadini nevykėliais?
Gal būt jiems tu, aš, Filo ar Rasa taipogi atrodome aiškūs nevykėliai ir keistuoliai, kurie gyvena ne taip kaip reikia.
Mes su Rasa jau antrą dieną bandome tau įpūsti meilę pasauliui ir žmonėms, tokiems kokie jie yra, bet kaip matai ne per daug gerai sekasi:((
Taigi, kiekvienas prie savo pažiūrų ir vertybių turi ateiti pats, pasiremdamas savo asmenine patirtimi. Tiesa yra dar vienas kelias kai vertybes ir nuostatas žmonėms įdiegia autoritetai iš esmės naudodami hipnozę, bet tai jau kita tema.