Rugsėjo pirmąją buvo karšta vasara.
Rugsėjo antrąją jau buvo įprastas ruduo.
Jau kaip šiemet tai atsitiko staiga!
Ir aš iškart prisiminiau bulgarų poetės Stankos Penčevos eilėraščio pabaigą:
*
Ir vieną rytą pamatysime staiga:
pasnigo jau,
ir mes abu pražilę.
*
Bet ar staiga?
*
Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo –
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.
(Justinas Marcinkevičius)
*
Dar žydi ir mano gėlės… Aš jas laistau, tręšiu, bet juk žinau – nebeilgai, nebeilgai…
*
Mums tik atrodo, kad kažkas atsitinka staiga, netikėtai: meilė, nėštumas (planuotas ir neplanuotas), sunki liga, avarija, išdavystė… Tik atrodo. Viskas dėsningame Laiko rate. Šis rugsėjis priminė tai visiems, kurie buvo pamiršę…
Atsakymai
Andrius, 2015-09-04 13:41:55
Man niekad nepatiko poezija. Bet kai paskaitau kitų atradimus, kartais pagalvoju: “stipru”. Pavydu atrandantiems perliukus.
Labai jau grėsmingas atrodo tas neišvengiamumas. Man labiau patiktų manyti, kad viskas vis vien išeis į gerą.
Burgis, 2015-09-04 13:50:38
Andriui: gyvenimas beviltiškas – neišvengiamai baigiasi mirtimi. Pokštas. 🙂
qwerty, 2015-09-04 16:04:12
Mirtis nėra beviltiškumas.Priešingai-kartais pati geriausia išeitis.
Temidė, 2015-09-04 23:17:53
qwerty: Pritariu. Bent jau mano situacijoj tai tikrai.
qwerty, 2015-09-05 00:12:13
Temide, laikykis, kiek gali laikykis,jei ne dėl savęs, tai dėl tų, kurie tave myli.