Mane kviestis į svečius pavojinga – ateinu.
Michailas Žvaneckis
***
Norėčiau jums suteikti šiokios tokios psichologinės pagalbos…
Tik nesakykite, kad jums jos niekada neprireikia!
Prieš ilgą ir sudėtingą kelionę.
Prieš sunkią operaciją.
Prieš laidotuves.
Prieš vedybas ir prieš skyrybas.
Prieš pakeičiant darbą, būstą.
Prieš projektų, disertacijų gynimus.
*
O, yra daug situacijų, kai mus stipriai purto nerimas, baimė, pyktis, neviltis!…
Tai va, man padeda, gal ir jums padės toks metodas.
Susiriesk lovoje į kamuoliuką, užsimerk ir galvok: kam dabar pasaulyje rūpi, kas tave kamuoja, ką tu galvoji? Vienam kitam artimam žmogui rūpi, bet net jie negali pasiekti to tavo vidinio pasaulio. Išorinis pasaulis gyvena visai atskirai nuo tavęs, suprask tai. Tavo vidinio pasaulio audros veikia tik tave, tavo mažą, bet tau labai svarbų vidinį pasaulį. Pasigėrėk, koks įdomus, koks įvairus tavo vidinis pasaulis, pajusk, kad jame tu su savimi kalbiesi savo, tik tau vienam suprantama kalba, o tai jauku! Bet nesureikšmink to savo pasaulio. Dabar pažvelk (užsimerkęs), koks didelis, koks keistas ir svetimas yra tas išorinis pasaulis… Koks mažas tu jame… Ir kai tu darysi tai, dėl ko dabar nerimauji, pasaulis reaguos štai taip: visi važinėja; visus operuoja; visi miršta; visi tuokiasi, skiriasi; ir t.t. Pasaulis reaguos ramiai, abejingai… Tai ir tu reaguok ramiai, abejingai! Neleisk, kad didelis išorinis pasaulis pranoktų tavo mažą, bet svarbų vidinį pasaulį. (Vos nepasakiau – spjauk!)
Ir tu pajusi, kad jau laimėjai!
Atsakymai
Burgis, 2014-07-28 09:31:05
Norintiems padėkoti… 🙂
Giedrius, 2014-07-28 10:56:09
Būna kartais ir taip, kad gauni per mažai grįžtamojo ryšio iš išorinio pasaulio, kad užgožti tas vidines abejones. Buvo man toks laikas. Gyveni savo mažame kambarėlyje ir pini minčių voratinklius, kol tas tavo gyvenimas tave gyvena. Panašiai kaip Raskolnikovas iš F.Dostojevskio romano “Nusikaltimas ir bausmė”, kai jis kūrė savo didelę teoriją, savo mažame kambaryje. Nors nusikaltimo nepadariau, bet nepasakyčiau kad toks gyvenimas yra itin malonus, nei jis aplinkiniams visai suprantamas, nei kartais pačiam… Bet visai nevaisingas irgi nebuvo. Keisiu dabar jau ir miestą, ir būstą, ir darbą. Įdomus įrašas. 🙂
qwerty, 2014-07-28 12:57:08
Vienas geriausių tinklaraštininkų įrašų .
Rasa, 2014-07-28 13:01:12
Giedriui: sakai “Keisiu dabar jau ir miestą, ir būstą, ir darbą.” Bet… nuo savęs nepabėgsi… 😉
***
O pasvarstant apie p. Burgio įrašą, tai išties gana įdomu. Kaip skirtingai žmonės reaguoja į stresus, kokias mintis mintija 🙂
Kai man stresas, aš nebėgu nuo Pasaulio, nes jis man ne priešas. Yra gamtoje vietų, kur daug Jėgos. Va tokiose ir stengiuosi pabūti. Šamaniška? Gal. Bet mano giminės milžiniškas uosis, kai atsiguli po juo, užstoja ne tik pusę dangaus, jis moka atitverti žmogų nuo minčių triukšmo. Jis moka leisti jam pailsėti nuo kankinančių bėdų. Pro jo šakas gali matyti koks gilus dangus. O mano tėčio akmuo… Kai nueini ant jo pasėdėti, jauti žemę… Ir supranti- iš žemės į žemę… Bet ne blogai tai, tiesiog taip yra. Ir tas Pasaulio lengvumas- tu esi jo dalis. Tu jame, jis tavyje… Pasaulis niekada nereaguoja abejingai. Jis dalinasi! 🙂 Bent jau mane tai jis myli 🙂
O va jei sakydami “pasaulis” turime galvoje žmones, tada gal ir taip, būna jų visokių 🙂 Bet daugiausia tai gerų.
Aš retai susiriečiu į kamuoliuką. Nes sunkios mintys linkę daugintis. Jos kaip sniego lavina. Jei leisi joms augti, jos gali sutraiškyti. Jos gali nužudyti. Kai sunku, reikia ne užsisklęsti, o atsitraukti ir pažvelgti iš šalies, iš aukščiau. Apžiūrėti faktą kuo mažiau vertinant. Dažnai jis būna ne toks ir baisus 🙂
O dar kita vertus, skausmas nėra blogai. Niekas negimsta be skausmo. Tik mes ne visada pajėgūs tai suprast.
_Krūtinė prisipildė gervių klyksmo.
Žemele mano, ak, sieroji mano,
ak, po žvaigždynais margas akmenėli!
Ranka pakyla tolstančių palaimint.
Jau taip tylu, kaip iš kapų parėjus,
kai atdūsiais įpučiama ugnis
kalbėti ima. Klausom ir suprantam.
Netekdami suprantam. Imk tą plunksną,
kad jaustum gyvą paukščių lizdo kvapą,
kad žvėrys eitų prie tavęs numirt.
Kažkas lyg reikalauja tavo žodžio,
kažkas jį dar neištartą sulaiko.
Mylėdamas laikykis. Kad vis būtum.
Kad neiškristum kaip aštrus akmuo
iš laikančių tave šiltų gyvybės rankų.
(J. Marcinkevičius)
Giedrius, 2014-07-28 13:29:07
Rasa, aš jau pailsėjęs, o gyvenimas juda į priekį. Baigiasi studijos ir reikės daryti karjerą, o išsikraustymas iš Kauno į Vilnių, ar didelis čia pokytis? 🙂 Bėgsiu ne nuo savęs, savo bėdas jau daugmaž susitvarkiau, ten buvo gana rimtas reikalas, visai neseniai. Reikia šį tą daryti, kad bėdos nesikartotų.
Aš visai džiaugiuosi gyvenimu, nepamanykit kad kankinuosi. 🙂
Rasa, 2014-07-28 13:38:49
Giedriui : Žinoma, kad nemanau 🙂 Aš tik šypsausi 🙂
Giedrius, 2014-07-28 14:04:01
Įdomu Jus skaityti Rasa, bet kartais stebiuosi, kad toks skirtingas mūsų matymas… Labai daug vietos nesusipratimams, todėl tik šiek tiek save paaiškinau.
Rasa, 2014-07-28 14:14:30
Giedriui 🙂 Būtų išties keista, jei matymas būtų vienodas 🙂 Juk kaip ir skirtingos kartos mes. Turbūt 🙂 O tu puikiai ir aiškiai rašai, viskas gerai 🙂
Ką tik su viena moterim kalbėjaus apie tą susirietimą lovoje. Ji jau ilgai taip guli. Kalbėjausi apie tai, kad iš esmės abi mes turime beveik tokį patį gyvenimą, bet viena juo mėgaujasi, kita guli lovoje. O juk jas skiria tik menkas požiūrio skirtumas… 🙂
Gražu, kad žmonės skirtingi 🙂
Giedrius, 2014-07-28 14:20:49
Taip, Rasa, tie skirtumai žavi, todėl ir jus skaityti man būna įdomu, kaip ir kitus šios svetainės lankytojus…
Tik aš taip noriu tuos žmones suprasti, ypač tuos kitokius. Bet dabar turiu lėkti, Laimingai. 🙂
Rasa, 2014-07-28 15:37:29
🙂 Va kaip su tuo jaunimu… Ir išlėkė! 😀 Net nespėjau pridurt, kad moteris ne suprast, o mylėt reikia 😉
Rasa, 2014-07-28 17:32:41
Burgiui: kodėl ramus jums asocijuojasi su abejingu? 🙂 Net kelis kartus pakartojot tai. Ar aš klystu?
Burgis, 2014-07-28 18:33:47
Rasai: nediskutuosiu… Jei diskutuočiau, atrodytų, kad abejoju. Gal pastebėjote, kad pastaruoju laiku vis parašote priešingai man? Atsitiktinumas? Vis dar erzinu?
*
Tegu žmonės paskaito… Mudu pabūkime atskirai.
Rasa, 2014-07-28 18:58:54
Jūs manęs neerzinat.
Man tik smalsu, nes kai kas mano, kad ramybė ir abejingumas tai tas pat, o mano supratimu ramybė labiau harmonija nei abejingumas.
🙂 Pabūkim… 🙂 Atskirai. Tarsi kada nors būtume buvę kartu 🙂 Juk sakėt: “nebuvo nei draugas, nei priešas, ir nebus nei draugas, nei priešas… ” Tik nesupraskit vėl klaidingai. Aš nesikabinėju ir nepykstu. Aš neturiu ko pykti. Jūs esat koks esat 🙂
qwerty, 2014-07-28 19:35:54
“…nediskutuosiu… Jei diskutuočiau, atrodytų, kad abejoju…”. Diskutuoti-tai abejoti? Reikia dabar pagalvot.