Artėja vasara, mokslo metų pabaiga. Pirmadienį – baigiamasis KTU gimnazijos pedagogų posėdis. Kalbėsime ir apie tai, kas dirbs kitais metais, kiek dirbs. Vėl pasakysiu savo žmonėms tai, ką dabar parašysiu jums.
*
Kapitalizmas numato lojalumą darbovietei. Daug bendrovių, organizacijų net reikalauja pasirašyti lojalumo deklaracijas. Tarkime, vieno banko vadovai jokių būdu nepakęstų, jei darbuotojas laisvalaikiu dirbtų kito banko naudai. Nors nežymiai, nors nemokamai – nepakęstų, patikėkite.
*
O mokytojai? Ar gali mokytojas dirbti mūsų Gimnazijoje be vidinės, širdyje įrašytos, lojalumo (ištikimybės) Gimnazijai deklaracijos? Liūdna, jei gali… Menkas tai žmogus, negarbingas, nepatikimas ir savimi nepasitikintis. Neišprusęs, nenuovokus tai žmogus, jei nesupranta, kada ir kaip pažeidžia ištikimybę. Niekšelis, jei pažeidžia sąmoningai. Ar pas mus tokių yra? Pirmadienį pasiklausiu…
*
O dabar negalvokime apie darbovietę, apie tos darbovietės vadovus (žinoma, netikusius, argi būna kitaip?…), bet pagalvokime apie ištikimybę apskritai. Tegu jūsų nestebina – ištikimybę darbui (ne darbovietei) prilyginu ištikimybei moteriai. Nes ištikimybė darbui irgi yra ne vien proto, bet ir širdies, jausmo išraiška. Ištikimybė darbui ugdo ištikimybę viskam, kas turi vertę. O juk darbas turi vertę, tiesa?
*
Bet yra skirtumas tarp ištikimybės moteriai ir ištikimybės darbui. Jei žadi keisti darbą (darbovietę) – nieko blogo! Bet būtina iki paskutinės sekundės išlaikyti lojalumą dabartinei darbovietei, darbui. Jei žadi keisti (išduoti) moterį, su kuria gyvenai, kurią mylėjai – labai blogai! Paskutinis sąžiningas tavo veiksmas bus šiokia tokia paguoda jai – ji turi tai sužinoti pirmoji. Ir būtent tu jai pasakysi, ir pasakysi kaip įmanydamas atsargiau, švelniau…
*
O pirmadienį kalbėsime tik apie darbą. Ir vėl pakartosiu: mes neturime nei draugų, nei priešų – mes turime interesą: Gimnazija turi būti gera moksleiviams, jų tėvams, mokytojams. Jei pavyks – ir direktoriui…
Atsakymai
Burgis, 2011-05-03 12:49:52
Vertinkite temą…
Andriusb, 2011-05-03 13:21:32
Mano žiniomis, be direktoriaus pareigų Gimnazijoje p. Burgis dėsto KTU, prieš kurį laiką dar ir žurnalą leido. Matyt kažko nesupratau.
Burgis, 2011-05-03 13:56:34
Andriuib: taip, tai aktualu! Ištikimybės žmogus gali turėti daug: esu ištikimas savo žmonai, vaikams, KTU, Gimnazijai, seniau – „Lietuvos rytui“, trims užsienio firmoms ir pan. Čia tinka taisyklė: svarbu nesupainioti interesų. Kiekviena mano veikla yra gerinanti kitas veiklas. Iš tiesų, kaip aš papasakočiau gimnazistams apie cikloidę, Fibonačio seką ir kt., jei nedirbčiau universitete? Turėjau išleisti keletą knygų, kad žmonės geriau žinotų, kam atiduoda savo vaikus. Rašinėju štai svetainėje, kad mokyčiau, kaip tai galima daryti. Ir t.t., ir pan. Bet kiek daug jau visko atsisakiau vien dėl to, kad tai pradėjo trukdyti tam, ką veikiu. Neabejoju – visada tinkamai suderinau ir suderinu veiklas.
Rasa, 2011-05-03 14:11:24
Ištikimybė darbui… Hm. Žiūrint koks požiūris į tą dirbamą darbą. Visada (na, beveik) dirbau su meile darbui. Bet mano supratimas apie tą darbą ne visada atitinka darbdavio supratimą 😀 Mat mano supratimu, darbas turėtų teikti malonumą ir naudą man, naudą žmonėms (nes dirbu su žmonėmis) ir pelną darbdaviui.
Jei palygintume tą ištikimybę su ištikimybe moteriai… Negerai, jei moteris/darbdavys nori padaryti tave vergu. Negerai, jei moteris/darbdavys visiškai egoistiškai “myli” tave tik tol, kol neši didžiausią pelną ir neleidžia tobulėti, neleidžia spręsti ir neduoda laisvės, negerai, kai reikalaujama tavo ištikimybės niekuo nekompensuojant:) Maždaug tu būk mano nuosavybe ir tuo džiaukis, didžiuokis ir būk laimingas, o aš tau arba numesiu kąsnelį arba ir ne 🙂
Aišku, yra dar darbai ir moterys (vyrai), kuriuos mylim tik už juos pačius, tai tokius dirbam ir mylim nemokamai 🙂 Bet čia jau kitokia tema.
Nepris, 2011-05-03 15:05:27
Yra manančių, kad ištikimi galime būti tik asmenims ir grupėms, o idėjoms ir veiklai galime būti nebent atsidavę.
Ištikimybės galima reikalauti tik kai yra abipusiškai praturtinantis — t.y. žmogiškas — ryšys. Todėl ištikimybės vertas tik žmogiškas darbdavys ir žmogiški kolegos, o jei darbas yra tik darbas, o darbuotojai tik darbuotojai, tai ištikimybės nėra ir būti negali.
Antra vertus, žmogus gali būti atsidavęs idėjai, šiuo atveju, ugdymo idėjai, bet jei nejaučia, kad darbovietėje laikomas žmogum, tai jai ištikimas nebus.
Panašiai, moksleivis gali būti geras mokinys, bet jei mokykloje nesijaučia nei ypatingas, nei labai reikalingas, tai net jei gaus daugiau žinių ir faktų, nei galėtų gauti bet kur kitur, ypatingo prielankumo jai nejaus, ištikimas nebus.
Tuo norėjau pasakyti, kad ištikimybės reikia nusipelnyti, o darbuotojas gali būti neištikimas net kai yra pačiai įstaigos misijai yra atsidavęs.
(čia ne kritika, tik teorinis pasvarstymas)
Į orą, 2011-05-03 15:07:43
O gal jūs potekstėje turėjote ir kitą ištikimybę? Pvz. bendradarbiams ar bendraklasiams?
Nepris, 2011-05-03 15:14:34
Beje, ar gali šeimai atsidavęs žmogus būti neištikimas? Manau pritarsite — dar ir kaip gali!
Tai va klausimas — kokiais atvejais ištikimas šeimos žmogus būti jai neatsidavęs? Gal tada, kai yra vergiškoje priklausomybėje, ir bijo ar nesiryžta ką nors keisti, nors širdyje šeimos idėja nebetiki?..
Nepris, 2011-05-03 15:20:51
Tą patį pritaikius darbuotojams… yra daug “ištikimų”, kurie nėra “atsidavę”.
Aš mieliau dirbčiau su atsidavusiais nei su ištikimais, nes polėkis yra pas tuos, kas širdimi tarnauja Idėjai, o ne žmogui.
Burgis, 2011-05-03 16:38:28
Nepris, kaip visada, skustuvo ašmenų tikslumu pasako… Aš paprasčiau tariu žodžius, bet tikiuosi, kad norintys supranta prasmę…
Darth Vader, 2011-05-03 17:01:40
Žmogus privalo būti ištikimas darbovietei, nes ji [galbūt] pati geriausia. Tai natūralu.
Baisuoklis, 2011-05-03 18:29:00
Panašu, jog per posėdį bus pasakyta: “arba-arba”.
Yra tokiu vadovų, kurie nemėgta kai kas nors turi altrnatyvų…
Baisuoklis, 2011-05-03 18:29:29
altErnatyvų
Ema, 2011-05-03 18:41:29
Gyvenime teko dirbti, vadovaujant nuostabiam viršininkui. Bėda tame, kad po tokių viršininkų kiti atrodo (nes tokie yra) menkystos arba monstrai.
loreta, 2011-05-03 19:04:54
Nepris: idėjai tarnauti? Oho, baisu truputį, kai pagalvoji apie Raskolnikovo idėją arba apie fašizmo, stalinizmo idėjas ir t. t. Gal jau geriau žmogui tarnauti:) O darbe pakanka būt lojaliems, kam tą gražų žodį ištikimybė čia vartot.
Nepris, 2011-05-03 19:26:17
Loreta, taip, tarnauti verta Žmogui (iš didžiosios raidės, t.y. idėjai), bet ne asmeniui.
Jūs teisi — baisios, iškreiptos, niekingos idėjos irgi yra idėjos. Bet šviesių, puikių, didingų idėjų yra daugiau. Ir tai jau mūsų sąmoningumo reikalas atsirinkti, kuri yra kuri.
sonata, 2011-05-03 19:33:19
Nepris Auksaburnis. Jo galima nemėgti arba dievinti. Bet abejingų nelieka:)
Nepris, 2011-05-03 19:51:26
Ačiū, nereikia manęs nei mėgti, nei dievinti. Nebūtina nei garsiai pritarti, nei prieštarauti.
Jei žmogus bent akimirkai stabteli ir pamąsto, tai, ką jis ten sau benuspręstų, man jau yra pasiekimas, nes svarbiausia — kad nebūtume akli automatai.
Evaldas, 2011-05-04 16:38:07
Nepritarsiu. Bet kokia darbo sutartis turėtų (kaip yra iš tikrųjų – kitas klausimas) būti sąžiningas ir abipusiai naudingas susitarimas. Darbuotojo užduotis – atsiduoti darbui, dirbti jį kuo geriau ir kuo daugiau savo darbu atnešti naudos įmonei. Pagrindinė darbdavio užduotis – sukurti darbo sąlygas, kuriomis darbuotojas galėtų dirbti efektyviausiai, ir užtikrinti, kad darbuotojas jaustųsi tinkamai įvertintas už savo atsidavimą. Iš to išplaukia, kad:
a) jei darbuotojas atleidžiamas, nes netinkamai vykdė savo sandorio pusę, kaltas darbuotojas;
b) jei darbuotojas išeina, nes darbdavys nepasiūlė jam tinkamo atlyginimo už pastangas, kaltas darbdavys.
Reikalauti kažkokio lojalumo ir ištikimybės, mano nuomone, yra bandymas priversti darbuotoją pasijausti silpnesniąją sandorio puse. Sukurkit tokias sąlygas, kad žmonės norėtų pas jus dirbti ir jaustųsi tinkamai įvertinti, tas lojalumas bus savaime, nereiks jokių papildomų reikalavimų ar grūmojimų.
Burgis, 2011-05-04 19:09:17
Evaldui: nepritarsiu. Panašu, kad Jūs nesusidūrėte su darbo įstatymais. Darbdavys, ypač mokyklos direktorius, beveik neturi jokių teisių darbuotojo atžvilgiu – tik pareigas. Ką reiškia, pavyzdžiui, man atleisti netinkamą Gimnazijai mokytoją? Pirma, tai reiškia beveik nepakeliamą, todėl itin retai priimtiną, išmokų naštą. Antra, tai reiškia beveik neįvykdomą užduotį formaliai įrodyti, kad mokytojas yra netinkamas. Trečia, tai reiškia labai nepageidautiną nestabilumą, „susiskaldymą“ mokytojų, moksleivių ir jų tėvų bendruomenėje. Ketvirta, tai reiškia sunkiai pakeliamą psichologinę naštą direktoriui.
Taigi, Gerb. Evaldai, aš visada buvau, esu ir būsiu silpnesnioji sandorio pusė. Tai žino visi mokytojai.
*
Todėl ir galvoju, rašau apie ištikimybę darbui, o ne darbovietei…
giedrius_m, 2011-05-04 19:13:11
Iš dalies nepritariu Evaldui.
Darbuotojas gali bet kada keisti savo darbą ir ieškoti geresnio. Tačiau yra t.t. darbo aspektai kurie yra darbo paslaptis.
Darbuotojas neturėtų dirbti 2-se konkuruojančiose įstaigose, kur jo patirtis viename darbe suteiktu pranašumą kitai įstaigai.
Darbuotojas turėtų informuoti išeidamas iš darbo, kad eina pas konkurentus, arba kurs kažką savo. Tiesiog elementarus sąžiningumas.
Darbuotojas turėtų atsisakyti vieno iš darbų, jei nebespėja gerai atlikti nors vieno iš jų.
bruno, 2011-05-04 19:16:15
o aš kažikaip neturėjau problemų su atleidimais. Dažniausiai išeidavo bendra kalba (laikui bėgant) – aš sakau savo lūkesčius, prašau man išvardint galimybes ir tikimybes. Vėliau jau natūraliai gaunasi, kad jei neįvykdom kažkuris kažko, reikia sėst, kalbėt, nuspręst. Visada yra du būdai – piktas ir geras. B.B. yra geras žmogus, todėl visada stengiasi geruoju būdu spręst (manau):)
o dėl lojalumo (matau tikslesnį terminą “ekskliuzyvumas” čia) galvoju paprastai – darbas iš idėjos išlieka tik skandinavų ir didelių korporacijų, mokančių konsultantams (mokantiems “motyvuoti” žmones) rudimentas. Kaip jau kolegos aukščiau išdėliojo – darbas – mokytojo, programuotojo ar dizainerio yra darbas už atlyginimą. Kaip suderini sąlygas, taip ir turi vykti. Jei sąlygos nesuderintos, jas reikia derint iškilus tokiems klausimams. O jei mokytojas dirba dviejuose darbuose, bet darbą padaro tobulai, idealiai? Ar yra bėdos dėl to?
Evaldas, 2011-05-04 20:10:19
Vat aš irgi apie tą patį! Jei sako, kad darbo sąlygos tenkina, bet dirba per du darbus ir dėl to kenčia kokybė – blogai! Jei dirba konkuruojančiose įmonėse, bėga pas konkurentus ar pan. – irgi blogai! Čia viskas logiška ir suprantama. Bet svarbiausia, kad visada būtų sveikas ir pagarba pagrįstas dialogas, o ne kurios nors pusės naudojimasis padėtimi.
Apie mokytojų samdymo/atleidimo niuansus nežinau, mano mintys labiau apie verslą. Kažkaip piktokai Direktorius atsakė, tai net susigėdau 🙂
Burgis, 2011-05-04 20:12:37
Atsiprašau, Gerb. Evaldai, aš nenorėjau piktai! Tik sunkus pedagogų posėdis pirmadienį bus…
Evaldas, 2011-05-04 21:25:54
Tai sakykit, jei reikia pagalbos – ateisim su transparantais palaikyt 🙂
Andriusb, 2011-05-05 08:35:31
Viena pastaba, labai daug kalbėta apie darbdavius todel noriu priminti, kad p. Burgis ne darbdavys, o vadovas (gal kiek privilegijuotas lyginant su panasiais). Gimnazija ne UAB. Visas Gimnazijos kolektyvas veikia tam tikroje sistemoje. Nagrinejant Gimnazija reiketu rasti Jos tikslo vektoriu, susidedanti is Direktoriaus, švietimo sistemos, mokytojų, moksleiviu ir gal dar kazkieno tikslu. Kai bus aisku , ko Gimnazija siekia, bus aisku kaip ja valdyti, gal ji pvz skirta tik mokytoju gerbuvio uztikrinimui, arba Direktoriaus pasitenkinimui.
Perskaičiau daug gerų idėjų, apie meile darbui, atsidavimą ir nors nenoriu atrodyti pesimistu, bet manau, kad daug zmoniu dirba tik todėl, kad jau nebeturi kito pasirinkimo. Savokia, kaip svarbu realizuoti save per darba vienetai, tai igyvendina dar maziau.
Burgis, 2011-05-05 10:14:22
Andriuib: labai gera teorija! Labai tiksli tos teorijos pabaiga – deja, motyvacijos dirbti taip, kad tiktų „vektoriui“ dažnokai nėra…
*
O praktika tokia: direktorius yra darbdavys. Jis turi tam tikrą laisvę duoti daugiau ar mažiau darbo (ir uždarbio), duoti vienokio ar kitokio darbo. Bet tai ir tampa sunkia darbdavio našta – apie tai jau rašiau.
surskis, 2011-05-06 22:25:32
reikia mylėti darbą, o ne darbovietę…
praėjusiais metais, po 20 metų mokyklą, kurioje ir pats mokiausi, pakeičiau dėl mokyklų tinklo pertvarkos mieste. Gerą pusmetį kūnas ir protas buvo naujojoje, o širdis – senojoje darbovietėje. Liko daug sentimentų, bet džiugina darbas su motyvuotais vaikais. Mielai susitinku su buvusiais kolegomis, o į naująjį kolektyvą stengiuosi įnešti vertingos ankstesnės darbovietės patirties. Tai kaip su ištikimybe?
O jei mokytojas ruošia už pinigus kitos mokyklos mokinius egzaminams? Ištikimas?
Turiu vieną pažįstamą, kuris dirba kredito unijoje. Ir sąmoningai nėra lojalus darbdaviui – vietoj to, kad kuo greičiau nuo prasiskolinusio kliento nuvilktų paskutinius marškinius ar išvarytų į gatvę, padeda ieškoti problemos sprendimų. Pinigėliai ir turtas slysta iš savininkų rankų…
Sunku būti ištikimam…
Sėkmės jums pirmadienio posėdyje. Tikiuosi, neatsidursite ligoninėje tokios būklės, kai ir uždavinio sąlygos negalėsite sugalvot…