*
Anksčiau mokytojai dar rasdavo būdų ir priemonių, kaip pažaboti siautėjančius, smurtaujančius ir iš kitų besityčiojančius paauglius, bet kuo toliau, tuo vaizdas prastesnis. Ypač daug žalos atnešė vadinamasis Bronislovo Burgio bylos precedentas. Nesiimsiu vertinti pačios istorijos, teisus ar ne pats B. Burgis, tačiau istorijos baigtis tikrai pragaištinga. Po teismo daugybės mokyklų mokytojai, klasių auklėtojai, mokyklų administracijos ir vadovai jaučiasi nebe taip užtikrintai, kaip anksčiau ir bijo. Bijo kaltinimų, kad peržengė kompetencijos ir atsakomybės ribas, bijo tėvų teisininkų, bijo švietimo skyrių, bijo teismų. Atsirado net šioks toks sutrikimas, abejonės, ar teisingai suprantamos vaikų teisės, ar mokyklos taisyklės tikrai privalomos, ar kai kurios vaikus disciplinuojančios priemonės neprasilenkia su teisės aktais.
*
(Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius, Žinių radijas 2015 m. spalio 19 d. 17:21;
„Patyčios mokyklose: ko bijo mokyklų vadovai ir mokytojai“. www.delfi.lt)
Atsakymai
Aitvaras, 2015-10-20 12:58:20
Apeliacinio teismo posėdis gali ir neįvykti, jei neatvyks koks nors advokatas, nukentėjusysis ar pan. Teisininkai žino, kaip vilkint bylas.
Burgis, 2015-10-20 13:02:05
To straipsnio komentaras:
Su patyčiomis nieko nepakeisite, nes mūsų tautoje ši yda užprogramuota. Pasiskaitykite komentarus ir pamatysite, kad esame kalti mes patys. Mokytojai yra bejėgiai prieš vaikus, nes tėveliai visuomet teisūs, nors jų atžala bus kalta. Tai buvo pavyzdys su Burgiu ir šito neišvengsime ateityje. Kalti esame mes patys ir visų pirma tėveliai beviltiškai nematantys savų atžalų.
Burgis, 2015-10-20 13:07:02
Aitvarui: gali ir neįvykti… Bet jei ir įvyks – niekas nepasikeis. Ir gerai! Jei mane išteisintų, visi bematant pamirštų ir mane, ir tą bylą, ir tą problemą. Nereikia to. Geriau tegu visi gyvena baimėje… Arba sprendžia problemą.
no name, 2015-10-20 16:09:06
Net ir ši citata parodo sisteminę klaidą – visi kaip prisukti žaisliukai kalba tik apie vaikų teises. O kur vaikų pareigos? Ar jos apskritai neegzistuoja? Su tuo teisių aukštinimu išauginam visokius ir visokias “unikalias” asmenybes.
Rasa, 2015-10-20 22:16:45
Pasaulis margas.
Seniau suaugę (mokytojai) gindavo vaikus, dabar jau jie patys ginasi nuo vaikų.
Įvairios mokyklos, įvairūs mokytojai, įvairūs tėvai.
Kartais vis prasuku mintyse du tėvų susirinkimus.
Vienam sėdžiu ir stebiu, kaip jaunutė mokytoja sako, kad berniukas x (jau bernas, ne berniukas po teisybei, kokių 17-os) nesupranta pamokos (ji buvo tėvų kaltinama, kad vaikai nemoka jos pamokos) nes per jos pamoką jis skaito geografiją, vietoj to kad klaustų. Mama labai rimtai paaiškino, kad tai jos, mokytojos, pareiga sudominti vaikus jos dėstomu dalyku, o jei ji nesugeba, tai ne už tai jie pinigus moka… Stebėjau ir negalėjau atsistebėti. Galvojau, kad gal tai jaunai gražiai mokytojai reikėtų pasimokyti kokio striptizo, kad tokių svarbių vaikų dėmesį atkreiptų?
Kitas susirinkimas kitoje mokykloje. Klasės vadovė sako, kad jau mano sūnus (apie 17-os) nesiklauso pamokoje, plepa 🙂 Aš sakau: jokių problemų, taigi prieikit ir užplokit gerai per pakaušį. Prie visų. Ir pasakykit: pareik į realybę, t.y. į pamoką. Mokytoja, kuri labai myli mano sūnų, mane auklėja, kad tai nepedagogiška, ji negali mušti, nes ją nubaus. O aš sakau, o jūs jam pasakykit, kad mama liepė. Pasijuokiam. Grįžęs po kelių dienų sūnus pasakoja: plepėjau per pamoką, tau auklėtoja atėjo ir sako: aš tave lupsiu, vėl plepi. Sakau: nu čia dabar kas, taigi negalit! O ji sako: man tavo mama liepė. Sūnus atsiduso ir sako: nu lupkit jei jau šitaip, ką padarysi. Žinoma, visa klasė prisijuokė, auklėtoja paplekšnojo per galvą ir viskas visiems aišku.
Tėvai turi veikti išvien su mokytojais. Deja, dabar tai virsta visišku chaosu.
Aitvaras, 2015-10-20 23:30:11
Jau bunda šio forumo žvėriukas – Rasa.
qwerty, 2015-10-21 01:58:56
Jo, Raselė, tai kažkas nerealaus, taip vaizdžiai rašo. Rašytoja. Tikra.
Rūta, 2015-10-21 10:53:09
Mane Rasos pasakojimas pačią nunešė į vaikystę. Mes buvome 7-okai. Gavome naują matematikos mokytoją. Tylią, ramią, švelnią. Klasė buvo išties pasiutusi. Ir jaunieji ereliai atkutę sukėlė triukšmą. Mokytoja pasakė – kuo jūs garsiau rėksit, tuo aš tyliau kalbėsiu. Ir ėmė kalbėti tyliau ir tyliau, galiausiai net pirmuose suoluose beveik nebesigirdėjo. Vidinis klasės mechanizmas susitvarkė labai greitai, nes tie, kurie norėjo girdėti užčiaupė tuos, kurie norėjo rėkauti. Per pamoką, po pamokos, bet savomis jėgomis, be tėvų, be skundų išsprendė problemą. Mokytoja vėl galėjo mokyti ir triukšmaujančių daugiau nebeatsirado. Kartais pagalvoju – įdomu, dabar toks mechanizmas suveiktų? Ar yra dar bent pusė tokių, kurie nori mokytis? Mus tuomet labai motyvavo žinojimas, kad už blogus pažymius keliausi į proftechninę, niekas vidurinėje nelaikys… Kas motyvuoja dabar, jeigu ir nemokytinus aukštojoje moko?
Andrius, 2015-10-21 12:19:42
Ar yra dar bent pusė tokių, kurie nori mokytis?
Tai kad net tarp sąmoningų suaugusių kartais tiek nebūna. Jie moka pinigus už mokymąsi, kartais net užima aukštas pareigas. Ir vis tiek, kaip tie vaikai, trukdo kolegoms mokytis.