Gerai pasakė Kostas Kubilinskas šiame eilėraštyje. Taip gerai, kad ir „Hiperbolė“ dainai tuos žodžius pasirinko, ir Lemon Joy, ir…
***
Reikia patikslinti. „Pamiršk mane…“ kol kas netinka. Nei tu mane pamirši, nei aš tave pamiršiu. Kol kas. Gali būti, kad mudu nebesusitiksime, bet vis tiek – tu apie mane galvoji, aš apie tave galvoju. Ir va čia svarbiausia – kuo skiriasi mūsų galvojimai? Žinau, kad skiriasi, bet nežinau nei kiek, nei kaip skiriasi…
***
Toks žmogaus gyvenimas. Visi galvojimai apie kitus žmones – artimesnius ir tolimesnius, mylėtus ir nemylėtus – nusėda į širdį ir protą. Kaip aukso dulkės. Kaip dumblas. Kaip gėris. Kaip gėla. Kaip neapykanta. Kaip ilgesys. Kaip gėda…
***
O tada mudu susitinkame… Kaip gera, kai mūsų galvojimai vienas apie kitą lengvai „perskaitomi“, kai nėra veidmainystės, kai nėra lūžtančių žodžių…
Aš tau pažadu – būsiu „perskaitomas“! Jei mylėjau – parodysiu, jei esu abejingas – parodysiu, jei nekenčiu – parodysiu. Geriau taip. Nenoriu, kad tu būtum tik mano sapnuose.. Nenoriu, kad su tavimi tik mintyse kalbėčiau nemigo naktimis…
***
Dabar paspėliokite, apie kuriuos žmones čia parašiau, dabar pasiryžkite su visais savo žmonėmis kalbėti be lūžtančių žodžių…
Atsakymai
skaitytojas, 2016-05-04 19:38:09
Teko skaityti,kad Kostas Kubilinskas buvo labai tragiško likimo žmogus.
Burgis, 2016-05-04 22:03:48
skaitytojui: ir man teko skaityti… Bet čia jau esu rašęs, tai tik trumpai pakartosiu: nepainiokime meno, literatūros, talento su politika, morale, teisingumu.
„O tu pašvilpauki, bernioke…“
Per kūrinį neįmanoma „užsikrėsti“ jo kūrėju, jo ydomis, gal net niekšybėmis, išdavystėmis. Kūrėją galima pasmerkti, kartais net reikia pasmerkti, bet negalima, nereikia pasmerkti kūrinių, kurie yra teisingi, kilnūs, gražūs, įspūdingi. Tik pagalvokite – mes grožimės Egipto piramidėmis, kurios aplaistytos šimtų jas stačiusių žmonių krauju, kurias užsakė niekšai, tironai, budeliai! Tai gal nugriaukime tas piramides?
Lina, 2016-05-04 23:53:45
Taip ir gyvenu – sakau tiesiai, o jei negaliu pasakyti – parodau: tiksliau, nuleidžiu akis, nebekalbu… Meluoti negaliu, todėl stengiuosi, kad man gyvenimo kelią kirstų tik kiek įmanoma ATVIRI žmonės. Pagarba jų tėvams, išugdžiusiems tą gebėjimą.
——————
Šlykštu, kai žmogus su manim bendrauja ir aš jaučiu savyje šaltį. Net pradedu MATYTIi tą šaltį. Tada nusipurtau ir švilpiu nuo tokio kuo toliau…
Sokolovas, 2016-05-05 08:34:35
Kalbėt (prikalbėt) reikia kiek įmanoma mažiau, daryt (padaryt) kiek įmanoma daugiau. Tada “pėdsakų” nelieka 🙂
Rūta, 2016-05-05 09:21:39
Linai: žmonės skirtingi. Man pvz. šlykštu, kai svetimi žmonės meilikauja, familiariai elgiasi, tujinasi, lenda į ne savo reikalus, per daug smalsauja, per daug atvirauja, priekaištauja ir pan. Man geriau “šaltis” iš svetimų, nes žinau, kad tai nėra šaltis, tai yra tik riba, kuri mano manymu yra būtina, kaip namui tvora. Kad dūšia netaptų kaip tas namas be tvoros – “prochodnoj dvor”.
O apie tiesos rėžimą į akis – labai patiko vieno žmogaus “atsikirtimas”, kai viena ciocė pradėjo viešoje vietoje mokyti, ką jam daryti ir ko nedaryti.
Jis sako (lyg tarp kitko, savo vaikui): “šita teta labai stora ir visi tai mato, bet juk kiekvienas nerėkia garsiai, kad jinai tokia stora, kad net kitiems trukdo praeiti” :))) Savo rezultatą jis pasiekė – ponia užsičiaupė.
Mes daug ką žinom, daug ką matom, daug ką suprantam, prie bet kurio stulpo galim prisikabinti, jeigu tik noro yra, bet jeigu visada ant liežuvio tas, kas galvoje, tai… na aš asmeniškai bėgu nuo tokių kuo toliau…
Burgis, 2016-05-05 11:55:39
Rūtai: labai pritariu!
Ingrida, 2016-05-06 00:30:02
Burgis, žiūriu, čia kaip lakmuso popierėlis 😉 ir visi stebi, kaip sureaguos – pamėlynuos, pažaliuos ar nieko nedarys 🙂