Vandenyje atsiguli aukštielninkas. Tave lėtai supa bangos… Ir tu pradedi tirpti. Pirmiausia ištirpsta jausmai, mintys, pojūčiai. Jie lėtai, amžinai pasklinda amžinajame vandenyne – jausmų, minčių, pojūčių vandenyne. Ir tai jau ne tavo, o visų – visų Visatoje.
Po to ląstelė po ląstelės tirpta tavo kūnas, bet tu to jau nejauti. Nejauti nei skausmo, nei baimės. Ląstelės skaidosi į molekules, atomus – ir visa tai išnyksta beribėje vandens Visatoje.
***
Tu niekada nesužinosi, kada būsi pasirengęs ištirpti. Tie, kuriems dar skirta gyventi, netirpsta. O tų, kurie ištirpsta, niekas negedi, nors pasiilgsta taip, kaip visi mes pasiilgstame savo gražios praeities, jaunystės. Bet be sielvarto. Žinojimas, kad žmogus ištirpo palaimoje, mus guodžia. Žinojimas, kad jis yra ir bus beribiame vandenyne, mus guodžia.
***
Pasvajok, pasvajok… Ne kažin ką veiki jūroje.
Atsakymai
Nepris, 2010-06-07 09:31:58
gražu ir teisinga…
petras, 2010-06-07 10:38:54
pirma pastraipa, kaip narkotikų pavartojus 🙂
Ingrida, 2010-06-07 16:19:14
Patys geriausi žodžiai meditacijai, tik dar jūros ošimo melodiją reikia įsijungti (pažengusieji gali visa tai įsijungti iškart savo galvelėje 🙂 …). Petras pasirodo tai vadina narkotikais :), jogai tai vadina “savasanos” asana :). O iš tiesų koks skirtumas ….
Rasa, 2010-06-07 16:43:05
Žinot, ko noriu paklausti? Ypač to Neaiškaus Mahatmos iš Šambalos 🙂 Bet ir kitų. Na, ramybė budizme ir ne tik budizme yra teigiamybė, ar ne? Bet kaip tada jie gali aistringai mylėt man neaišku, turi tada meilė išmušt pagrindą tiesiog iš po kojų! Rimtai, juk meilė neprasideda ramiai, juk ji tai ir aistra, užkaitinanti kraują, kaip gali aistringai ramus būti? Jei jūra rami, tai ji rami, o jei joje audra, tai audra 🙂 Gali ji aišku išlikti rami gilumoje, bet, paviršius šėlsta…
Labai prašyčiau man paaiškinti.
Ir ne apie bendražmogišką meilę, o apie aistringą meilę žmogui budizmo supratimu, jeigu galima 🙂
Beje paskaičiau Burgio čia parašymą ir net nuėjau užsileisti roko operą “Jūratė ir Kastytis”, kol lyginau krūvą skalbinių, paklausiau 🙂
Norėčiau prie jūros ne mintyse.
Plinijus, 2010-06-07 17:42:26
Aš, matyt, nepakilsiu iki aistros pagal budizmą. Nepažįstu aš jo (budizmo). Ką dabar daryti? Teks gyventi “žemiška” aistra. Svarbiausia, kad aistringos meilės būtų. Štai ir aną šeštadienį, dumdamas į Kauną, pasivogiau žmonelę iš darbo (jos statusu retkarčiais tai galima) ir smagiai pralėkėm Panemune. Aplankėm visus įmanomus piliakalnius, miestelius. Ekspromtas super. Aplink mus yra visko, tik ko mes siekiame, ką mes priimame, pagaliau ką aš pats padariau, kad aistros būtų.
Bet kas Rasai paaiškins apie aistrą pagal budizmą?
Rasa, 2010-06-07 17:54:05
Plinijui: gal budistiškai aistra, kaip cunamis, jei mes jau čia apie jūrą? Kažkur giliai atsitinka… Bet paviršiuj ramu, nei laivas gali nepajusti, nei iš lėktuvo pamatysi, bet tai vyksta… Ten lekia neapsakomu greičiu banga, kurios niekas neįtaria esant. Bet kai ji priartėja prie paviršiaus, pakyla į milžinišką aukštį ir smogia… Ir tada jau “chana” viskam, praryja viską 🙂
Plinijus, 2010-06-07 18:03:28
“Chana tai chana”, bet aistra pasiekta, o tai ir svarbiausia!
Rasa, 2010-06-07 18:15:06
Plinijui 🙂 na ir galiausiai budistą tada sugraužia nuosava sąžinė… 🙂 Kad ramybės nebeliko 🙂
Juk jiems aistros tai negerai, jie ramūs.
Plinijus, 2010-06-07 18:21:06
Ar tikrai? Privertei budizmu pasidomėti (negaliu palikti “atviro” klausimo).
attente, 2010-06-07 18:37:40
Jie nėra ramūs, jie tiesiog moka nusiramint greitai:) o kas dėl tos meilės, tai ji jiem svarbi. tik ta jų meilė kiek kitokia nei mūsų:) jiems niekas nėra kažkas “labiau” už ką nors kitą:)
Plinijus, 2010-06-07 18:45:03
Na, štai ir man ramiau pasidarė:):)
Rasa, 2010-06-07 19:13:43
attente: taip negali būt, jei jiems kažkas nebūtų “labiau” už kažką kitą, tai nesiskaitytų meile konkrečiam žmogui, tai būtų tik meilė žmonėms apskritai, atjauta.
Tikiu, kad budistai, kaip ir visi brandūs žmonės, tikrą brandžią meilę supranta panašiai- kaip sielų bendrystę, kaip nesisavinančią, nepririšančią, nereikalaujančią, atsakingą, duodančią, auginančią, kuriančią ir t.t.
Gal jie dar supranta taip, kad ir sekso metu dvasia tobulėja, nesu įsitikinus.
Bet… mes ne visi ir nugyvenę netrumpą gyvenimą išmokstame mylėti, o tas laikotarpis “įsimylėjimas” sukelia labai daug emocijų, visokių visokiausių. Krikščionybėj kančia neblogas dalykas, taigi gali kankintis iš meilės, tik apsivalysi 🙂 Skraidyti irgi gali 🙂 Bet kaip budistui jaustis, jei jį užpuola visokios emocijos, pav. pavydas, besibanguojantis džiaugsmas su liūdesiu dėl mylimo tokio ar ne tokio žodžio 🙂 Netikrumas dėl jausmo tikrumo, abejonės ar esi mylimas ir tu? Na jis užsimedituoti turėtų, kol būtų ramus. Ir dar, jei jis stengtųsi emocijas suvaldyt pradžioje, tai jos negalėtų peraugt į tikrą meilę, viską gi išgarintų, visas liepsnas?
Nepris, 2010-06-07 20:05:00
Miela Rasa, numušinėjat šeimininko temą — negražu. 🙂
Po teisybei, nelaikau savęs budizmo ekspertu, bet pabandysiu atsakyt kaip pats matau. Kadangi labai liberaliai vartojat sąvokas, tai pabandysiu nuosekliai — ir vėl kažkas keiksnos, kad vadovėliškai kalbu, bet Dekartas sakė — kalbant apie transcendentinius dalykus, dera siekti transcendentinio aiškumo 🙂
Kūniškų malonumų tenkinimas sukelia daugiau kančių, nei džiaugsmo. Nes kai užsinori gerti, valgyti, ar sekso, tai iš pradžių tik šmėkšteli mintis, po to galvoji kad jau gal nori, po to kad jau tikrai nori, paskui nori vis labiau, dar labiau, tada nori čia ir dabar, ir tada atrodo nori taip kad mirsi jei negausi; ir taip kankiniesi, švaistai energiją, gaišti laiką, ieškai, dairaisi, kur tai gauti, galiausiai gauni, suryji, tam kartui nusiramini, bet viskas vėl užsisuka nuo pradžių, ir kartojasi, ir kartojasi, ir kartojasi, ir tam nėra galo per amžių amžius.
Budistas vienuolis išsižada kūniškų malonumų, su tikslu pasiekti būseną, kur džiaugsmas niekada nesibaigia. Bet išsižadėjimas, kaip žinia, yra valios aktas, o fizinis nenorėjimas pasiekiamas per susivaldymą. Susivaldymas — tai ir energijų atitraukimas iš tam tikrų centrų, ir įgudimas kūnišką prigimtį apeiti vengiant minčių, vaizdų, kalbų ir pan.
Nepaisant visos susivaldymo praktikos, net ir geriausiems pasitaiko paslysti. Todėl bendraudama su vienuoliu moteris privalo pridengti viską, kas laikoma moterišku grožiu. Kitu atveju, tai didelė nepagarba ir nesupratingumas, nes (neatsakingu ar savanaudišku) elgesiu moteris gali gerokai sudrumsti sąmonę, ir išmušti iš būsenos, kurios žmogus gal siekė daug metų.
Pasaulietis budistas, kuris nėra išsižadėjęs kūniškų malonumų, ir gyvena pagal paprastesnes normas, turi teisę tenkinti kūniškus poreikius ir polinkius, kiek tuo nenusižengiama kitoms taisyklėms. Detalės, kokios tiksliai tos taisyklės, ir kokia tiksliai ta praktika, priklauso nuo konkrečios budizmo atšakos ir mokyklos.
Medituojantis žmogus — nebūtinai budistas — moka išjungti “minčių malūną”, ir gali geriau susikoncentruoti į tai, ką čia ir dabar daro ir ką galvoja — geriu tai geriu, valgau tai valgau, dirbu tai dirbu.
Kitas dalykas, medituojantis žmogus geriau jaučia emocijas, geriau supranta, iš kur jos ateina ir kur nueina, ir patyrimai skaidresni, aiškesni, ryškesni — džiaugiuosi tai džiaugiuosi, ilgiuosi tai ilgiuosi, liūdžiu tai liūdžiu, myliu tai myliu.
Trečias dalykas, dvasinėm praktikom užsiimantis žmogus geriau jaučia energijas — ir savo, ir partnerės. Nujaučia emocijas, elgesį dar prieš jiems įvykstant. Ir gali šiek tiek įtakoti.
Visi šitie dalykai prisideda prie to, kad žmogus geriau valdo savo mintis, jausmus, kūną ir energijas. Ir geriau jaučia partnerės. Tai reiškia, kad geriau ją supranta, ir geriau su ja apsieina. Ir ne tik lovytėj, beje.
Jei grįžti prie jūros metaforos, tai praktikuojantis žmogus yra skaidri jūra (nesudrumsta minčių, dienos emocijų, neaiškių energijų).
Be to, tai yra gili jūra. Ir tas paviršius gali atrodyti nekaltai, nes vyrui išorėje jausmus rodyti “nevyriška”, o moteriai — nepadoru. Na čia gilesnėse tradicijose taip. Pas mus gaunasi belekaip, ir nebeįsivaizduojam “ramios aistros”, nes žmonės liko be jokios susivaldymo kultūros. Tiek to.
Žodžiu, ta jūra iš šono gali atrodyti nekaltai. Bet save suvaldęs ir askezės sukaupęs vyras, kaip okeano banga gali savo susidomėjimo objektui išmušti žemę iš po kojų vien į ją pažiūrėdamas. Jau nekalbant apie kreipimąsi žodžiu ar prisilietimą. Bet nesigąsdinkit, tokių nėra daug.
Grįžtant prie sąvokų, tai meilė be “bendražmogiškos meilės” yra ne meilė, o tik kažkokie geismo ir savinimosi atspindžiai. Dėl “užkaitusio kraujo” — panašiai — pakilusi temperatūra yra fiziologinė reakcija. Bet jei mylėjimasis vien fiziologija ir mechanika, tai jau nėra mylėjimasis. O klausimas lygtais ne apie techniką. 🙂
sonata, 2010-06-07 20:17:03
aš vėl kaip Pilypas iš kanapių – meditacija arba rekolekcijos arba (kaip kam patogiau įvardinti) tiesiog pabuvimas su savim manyčiau yra neblogas daiktas. Bet kam man kartoti Omni mani padme hum, jei lygiai taip pat padeda susikaupti Dugaideliai dugaidelia baltus žirnius kūlė… ir jokio šamanizmo
Nepris, 2010-06-07 20:31:58
sonata, oro vibracija yra subtili energijos išraiška, kuria galima ir ląstelių branduolius, ir kalnus išjudinti.
Tikriausiai sutiksite, kad “Omni mani padme hum”, vibruoja kitaip, nei “Du gaideliai, du gaideliai”. Ką išjudina ši mantra ją užrašę išminčiai manau žinojo. Ką išjudina “Du gaideliai” — niekas neištyrė. 🙂
O jei paklausysite “Tėve mūsų” skirtingomis kalbomis, manau nesunkiai užčiuopsite kai kokių panašumų…
Rasa, 2010-06-07 20:35:56
Atsiprašau Burgio, kad jo temą ištrenkiau iš vėžių, žmonės sako, žmonės žino… 🙁 Bet kad mes visose temose “pagrybaujam”, nuo to Burgio parašymai ne mažiau gražūs ir mintyse mes visi jais pasigėrim. Tai kad jis jau nebedaro “nesąmonių skrynelių”, kur galima belenką šnekėt 🙂
Mahatmai: kodėl moterims ir apskritai žmonėms rodyti jausmus- nepadoru? Jausmai jausmams nelygūs. Man taip nepatinka. Labai kartais nepatinka.
Dėl paskutinės pastraipos, aš manyčiau atvirkščiai, kai žmogus išmoksta mylėti vieną žmogų, jis išmoksta mylėti ir pasaulį. Paskui gali mylėti ir visą pasaulį, bet mokomės ant kažko konkretesnio, kuris būna didesnis už pasaulį. Vienas. Gal žmogus, gal Dievas ar Absoliutas, bet vienas. 🙂 O gal aš ir neteisi.
Dėl to vyro Okeano… Gal geriau, kad jų nėra daug? Nes asmeniškai aš tik rasa, tik lašas… Paskui būtų sudėtinga…
…Nežinau, kas aš: ar didelis, ar mažas,
tik žinau, kad aš galiu banguoti.
Kad galiu, kaip ir kiekvienas lašas
saulėje numirti. Išgaruoti.
Bet vis viena ir tada aš jausiu
OKEANĄ. Mirdamas jo geisiu.
Aš, dalelė, visumą priglausiu
prie savęs,- ir jau nebepaleisiu…
(Lyg J.Marcinkevičius)
sonata, 2010-06-07 20:46:52
aha, Nepri, ilgai taip vibruojant galima įpulti į ekstazę, kas yra ne kas kita, kaip pakitusios sąmonės būsena, paskui ir psichiatrams tenka įsikišt, beuždarinėjant čakras. Aš paliksiu prie tų gaidelių – užlipi ant treniruoklio valandai laiko ir taip tie žirniai išsikulia, kad nepakitusia, o praskaidrėjusia sąmone išsiiriu darbukan. Tiek jau to, paliksiu mantrų originalus tiems pateptiesiems, nušvitusiems ir visokiems kitokiems žmonėms su kokybės ženklu:)
Nepris, 2010-06-07 20:47:28
Rasa, aš ne mahatma, ne šventasis ir ne okeanas, nepaikinkit manęs tokiais epitetais.
Jausmus rodyti galima ir reikia. “Būkite kaip vaikai”… Ko negalima tai demonstruoti “privačių zonų”, sklaidytis nepadoriais gestais ir stotelėse seilėtis. 🙂
Dėl “paskutinės pastraipos” — kiek sielų, tiek kelių. O be to… Vieniems meilė duodama pažinti Rojų, kitiems — pažinti Pragarą.
Gilus posmelis… Surišant su ankstesniu parašymu — banguoti ir vibruoti yra tas pats.
Nepris, 2010-06-07 20:50:24
sonata, nereikėtų vibruoti ko nesupranti. o kartoti kaip koncentracijos pratimą tinka ir “du gaideliai” — bent jau kol nepasigirdo žinių, kad gaideliai su čakrom ar meridianais ką krėstų 🙂
Rasa, 2010-06-07 20:59:25
Ne Mahatmai: 😀 Naaaa, aš ne apie jus čia, kaip apie okeaną, ponas ne okeane 🙂 turėtumėt susigėsti ir ausys paraudonuoti. Aš apie tokius vyrus, kaip okeano bangos, kuriuos jūs turėjote galvoje, nežinojau, kad jūs ten gal apie save 😀
Geriausias ritmas lietuviškas. Gal be gaidelių, bet su stintom… Mes juk vis dar apie jūras okeanus vandenynus ir lašus… 😀
http://www.youtube.com/watch?v=WLKftYGHFZs
sonata, 2010-06-07 20:59:54
Oi, Nepri, 10 balų- pagaliau supratot ir “davėt durnai kelią”:)))
Nepris, 2010-06-07 21:12:17
Rasa, pagal viską žiūrint, man pritiktų Rūkas — iš kojų neverčiu, bet galiu paklaidint neišbrendamai … 😉
Rasa, 2010-06-07 21:35:01
Aaaa, tai vadinasi Rūkas- prieblandos zona… :))) Matote yra šiais laikais toks dalykas, kaip akiniai geltonu filtru, ir rūkas beveik tampa permatomas ir aiškus… 🙂
Bet rūkas- pavojinga, klaidinga, taip, žinom… Juk užaugom su gerom pamokom:
http://www.youtube.com/watch?v=1uWjxB2wymo
Einu dar kartą pažiūrėsiu, taip gražu 🙂
attente, 2010-06-07 21:47:26
kažkas paminėjo, jog geriau kartoti tai ką supranti. čia ir yra klaida. tai reikia nesuprasi, o tiesiog daryti. ir mantros buvo rašomos ne tam, kad būtų verčiamos į įvairias kalbas ar kad jas suprastų. be to, jei ir perskaitytumėt Om Mani Padme Hum vertimą, mažai tai jum duotų naudos, manau:)
Ingrida, 2010-06-07 22:17:59
attente: aš su jumi beveik sutinku, tik … prieš pradedant kažką “tiesiog daryti”, visų pirma reikia NORĖTI tai tiesiog daryti, turėti bent minimalių žinių (įžangai), o paskui ir supratimas ateis. Neveltui sakoma, jei mokinys pasiruošęs, mokytojas visada atsiras 😉
Nors pvz., kai ryte reikia atsibusti labai anksti (t.y neįprastai kasdieniam ritmui) daugelis gi iš mūsų taip susikoncentruoja į šią mintį ir atsibunda net nesuskambus žadintuvui. Štai jum savihipnozės rezultatas, o kiek žmonių apie tai pagalvojo, kad jie užsiima savihipnoze 😉
mariux, 2010-06-08 23:52:41
🙂
Apie jūrą, palaimą ir Budą:
– Koks tavo palaimos skonis?- paklausė kažkas Budos.
– Atsigerk iš jūros,- atsakė Buda.- Atsigerk viename krante, atsigerk kitame, paragauk iš vandenyno vidurio: skonis visada vienodas, sūrus. Palaimos skonis tėra vienas.
Plinijus, 2010-06-10 16:59:42
Šiandien buvau prie jūros!
Žinojau, kad dirbsiu Palangoje, išvažiuodamas “nusikopinau” visą Jūra.Vizija su visais komentarais ir, baigęs darbus objekte, nulėkiau “ištirpti”.
Nesutvertas aš dar tokiems jausmų išreiškimams, Jūs negalite net įsivaizduoti, su kokia palaima pušyno, kopų ir jūros ošimo apsuptyje aš visa tai skaičiau…