*
… visur buvo sekmadienis…
Günter Grass. „Skardinis būgnelis“
*
Man ir šiandien sekmadienis… Paskaitinėsiu, gal ir parašinėsiu čia, dviejose feisbuko srityse (dalyvauju projekte „Mokytojų kambarys“). Pakalbėsiu radijo laidoje „10 balų“. Aplankysime močiutę. Pamokysiu matematikos. Sprendimų saugyklą papildysiu vieno uždavinio sprendimu.
*
Šiaip tai dirbu seneliu, mokau visus, kurie sutinka būti mokomi, dirbu vairuotoju, skaitau knygas, žiūriu TV…
Ir man smalsu, ką veikia mano bendraamžiai, buvę bendradarbiai. Kartais šen bei ten pastebiu tai…
Pavyzdžiui, virtualiojoje erdvėje radau tokią pastabą:
*
A.M.J.: Užuojata, Bronislovai, kad nesutikote tikrų mokytojų-andragogų…
*
Ir pasakiau sau – nesu saugus virtualiojoje erdvėje. Žinoma, realiojoje erdvėje irgi nesu saugus, bet laimė, kad saugesnis nei tada, kai dirbau…
*
Dabar visi, senjorai, pasikartokime tokią mantrą:
*** Visko – su saiku.**
*** Nepyk visą laiką.**
*** Nesigraužk dėl politikos.**
*** Nebūk hipohondrikas (bijantis ligų).**
*** Nemokyk visų ir visko.**
Atsakymai
skaitytojas, 2017-03-23 11:16:10
Manau, šie patarimai tinka ir nesenjorams, kad laimingai sulauktų senjorų amžiaus.
petras, 2017-03-23 16:22:50
Reikės prie laiptinės ant suoliuko sėdėt ir bambėt gal.
Sokolovas, 2017-03-23 20:30:56
Stengsiuos neturėt iliuzijų, kad “gyvenimas tik prasideda”. Jau neturiu…:)
Banderolėj-laiminga minutė,
Nugarmėjusi Laiko gelmėn,
Priešaky- besileidžianti Saulė,
Teks su ja leistis laiptais išvien
Kiekvienam-savo Saulė pakyla,
Ir tik kartą pragys vieversys,
Gal kur klystu, bet liksiu su Saule,
Ir užgesiu, kai ji įsakys…
Neišduokim kelių, kuriais eita,
Neieškokime džiunglių klaidžių,
Antrąkart nepakils jokia saulė,
Tad…palydžiu, bet jau neliūdžiu.
Elena, 2017-03-23 21:57:23
Papildysiu p.Burgį,-
į praetį žvelk su dėkingumu,
į ateitį žvelk su viltimi.
į dangų žvelk su tikėjimu,
į šalis žvelk su meile.
Tegul mums visiems neblėsta dėkingumas, meilė, viltis ir tikėjimas.
Rasa, 2017-03-23 23:38:55
Senatvė… Turbūt sėdėsiu ir bezdėsiu 🙂
O iš tiesų, tai senatvėje norėčiau vis dar mylėti ir pasitikėti Pasauliu. Norėčiau vis dar nepykti. Kaip moku nepykti dabar. Norėčiau dar mažiau vertinti viską ir daugiau stebėti, grožėtis, mėgautis, mylėti. Norėčiau tiesiog priimti viską. Paprastai. Norėčiau nebūti labai jautriai reaguojanti, įžeidi ir ambicinga. O ką veikti tai nelabai svarbu 🙂
O senatvė- tai jau kada? 🙂 Petriukas jaunas turbūt. Petriuk, kada jau senatvė? Nes pagalvojau, kad aš čia rašau “norėčiau būti”, o gal jau “turėčiau būti”, nes gal jau ir aš sena, tik neįmatau dar savęs tokios 🙂
petras, 2017-03-24 08:15:36
Nežinau, Rasa. Galim susitart 🙂 bet kokiu atveju, jei sena nesijaučiat, tai ir nesat tokia 🙂
Šiaip jei bandyčiau pažvelgt grynai iš biologinės pusės, tai manyčiau senas žmogus (ir kiti gyviai), kai jau nebegali daugintis.
ainana, 2017-03-24 11:40:42
Petrai, Rasa,
Ar jus dar galit daugintis iš dviejų ?
petras, 2017-03-24 13:27:41
Ainana, matau gudras žmogus esi, gal tu žinosi. Ar įmanoma, ar galėtų kas nors sukurt mano kloną – žmogų su identišku dnr ? (aišku nepykčiau jei būtų smulkių netikslumų 🙂
tada aš tau pasakysiu ar galiu daugintis iš dviejų.
Simonas M., 2017-03-24 13:51:01
Jaunuolio akimis. ,,Visko – su saiku” man irgi tinka. Tačiau… negi tai vienintelis linksmesnis dalykas, kurį galima patarti senjorams? Nebūk toks, nedaryk taip… Lyg brandaus amžiaus žmogus turėtų vien save riboti šalia to, kad senatvė jį ir taip riboja. Spėju, kad čia kai ko trūksta.
Įsivaizduoju, kad senatvėje žmogus turi tapti laisvu. Ne tuo požiūriu, kad jo išmintis jau didesnė už kitų ir jis leidžia sau politikuoti, pykti, auklėti kitus – taigi, riboti šiuos dalykus priderėtų. Kaip tik, ta laisvė slypi kitoje srityje: jis turi mokėti išsilaisvinti nuo to minčių srauto, kuriuo mąstė visą gyvenimą. Juk visą gyvenimą šitiek skubėta, planuota, mokytąsi, dirbta, o dabar ateina metas pailsėti. Dažnai būna, kad niekas nesupras, nepajaus, kokį kūrinį žmogus kūrė visą gyvenimą, tad gal geriausia yra tiesiog jam pačiam labiau suartėti su savo vidiniu pasauliu, pajausti ramybę, įsigalinčią po visų mūšių. Nors ir senjoras išmintingas, tačiau galbūt jam yra daugiau svarbu pajausti, kiek jo išminties kiti nori priimti ir nešvaistyti jos veltui. Kalbėti vis po mažiau…
Ir, gyvenimo galui artėjant, išsiruošti į nejautros, amžinos atilsies pasaulį. Teisingai, nehipochondriškai, nedramatiškai, ne kaip kariui mirštančiam nuo sužalojimų išeiti, jei tik pavyksta.
Pabaigai:
https://www.youtube.com/watch?v=MUKqG4KEKcY
petras, 2017-03-24 14:29:50
Na, yra žmonių kurie jauni gyveno laisvai ar nepervargę, neskubėdami. nėra vieno recepto visiems ir būt negali.
kaimietė, 2017-03-24 17:02:52
Bravo Sokolovui. Nesvetima pasirodo ir jums lyrika-nelyrika.
Rasa, 2017-03-24 21:59:50
Petriukui: nu nežinau kaip čia mes susitarsim 🙂 Va Antonovas 76m. susilaukė vaikučio… Bet man jis į jauną nelabai panašus… 🙂 Į senoką panašus 🙂
petras, 2017-03-27 13:25:04
Gali būti ir kitas variantas su Antonovu. jeigu jam 76 m, o vaiko mamai tarkim kokių 35 – 40 metų (na tikrai, jei būtų bendraamžė pagimdžius, tai rašytų turbūt net užsienio spauda :), tai manau labai didelė tikimybė, jog vaikas gali būti visai ne Antonovo. Nebent jis jums nemeluoja ir galit visiškai juo pasitikėt, bet net ir tuo atveju, jis pats gali būti suklaidintas. iš tikro be tėvystės nustatymo tyrimų net neverta ginčytis 😀
sonata, 2017-03-27 23:54:54
Kai susiskaičiavau savo pensijinį amžių, tai labai nudžiugau -dirbsiu, dirbsiu ir dar kartą dirbsiu, kol mirtis mus išskirs 🙂 o jei kaulėtoji patingės atidalint nuo darbo stalo kai švęsiu savo 70 pavasarį, tai bus proga dovanų užsiprašyt savo antrai vaikystei – sauskelnes susižiūrėt, dantukų muliažą pasidaryt , vaikštynę “brendovą” gaut, jei dar liks santaupų – ilgalaikius antakius nusipaišyt ir paredaguot testamentą – gal šitas sūnėnas nenusipelnė mano jaunystės nuotraukų albumo, o dukterėčia gal visai nemokės elgtis su greitpuodžiu (dar apsiplikys savo pianistės pirštukus). Aš juk ne kokia padraika aštuoniasdešimtmetė vokietė ir ne prancūzė, kad galvą pametus kabrioletan šokt ir į “Mulen Ružą”patraukt. Naujametinius koncertus iš Vienos pažūrėsiu per TV, o La Scaloj gal jau ir nerodys Turandot. Anoks čia nuostolis, vynuogės juk neprinokę:) Jau nebe ironija, jau sarkazmas. O jei rimtai… na nieko sugalvot nepavyksta, apart to, kad persodintais lęšiukais knygas “virint”. Na dar jei labai labai užsimanysiu, iškepsiu kokį patęžusį pyragą du kart į metus, o jei bus tokia šventė ir sūnytis nuveš į Suvalkų turgų, tai apsipuošiu iš dviejų pensijų visam sezonui (rytojus gali ir neateit) ir ta antra vėjais paleista pensija gali būt “Paskutinis tylus džiaugsmas” , kas dar atmenat Baltušį). Realybė, atskiesta rezignacija. Valgyt yra, nepiktžodžiaukim, rūbelis nearmani, bet nešalta, katė, kurios vardas Katė irgi maitinimu nesiskundžia. Va Vilties nebėr – kalbanti galva sako, kad pensininkai yra našta, tūlas kultūringesnis dar ima ir susipranta; tada ta pati kalbanti galva rėkia, kad vėl padidėjo savižudybių skaičius. Na čia pamąsčiau apie standartinį vidurkį. Matematikos asams, kurių pilkosios ląstelės sumąsto pabėgimus pro adatos skilutę, tai negalioja.