*
Sutikau tave ankstyvą rudenį…
Buvau jau šauktas pavasarių, buvau jau degintas vasarų, bet viską buvau ištvėręs, viską išsaugojęs ir subrandinęs. Buvau vis dar jaunas ir karštas, bet laimė, kad žemė šiek tiek mane jau vėsino, todėl galėjau ne tik jausti, bet ir matyti, galvoti… Todėl toks laimingas tiek daug metų!
*
Bet iki šiol tie pavasariai mane veikia kaip bitę nektaras… Įsivaizduoju, kas dabar dedasi aštuoniolikmečių, dvidešimtmečių širdyse ir… na, visur. Kaip tie mano anūkėliai ištvers tas pavasarių atakas, jei paveldėjo senelio genus? Gerai, kad dar keletą metų galiu nesijaudinti, atsipūsti…
*
O aš einu per žydinčią žemę, per miškelius ir parkus, į kuriuos nusileido šviesiai žalias pavasario rūkas, ir galvoju taip, kaip turi galvoti, kaip turi jausti kiekvienas jautrią širdį turintis žmogus: aš jaunas, aš jaunas, aš jaunas!
Atsakymai
Amber, 2017-05-01 13:41:02
O kodėl niekas nenori užaugti, subręsti? Nejaugi senatvė yra bevertis gyvenimo etapas? Juk gamta irgi sensta ir augalų bei gyvūnų karta keičia kartą. Galbūt reikėtų sakyti, kad gamta pavasarį pabunda, bet neatjaunėja.
Vilkas Pilkas, 2017-05-02 17:11:42
…kad jau “užkabinot” pavasarinės poezijos temą, norėčiau paklausti: gerb. komentuotojai, ką (Jūsų nuomone) Henrikas Radauskas pavadino pakaruokliu savo eilėse “Žiaurus pavasaris”:
O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles
Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!
Lengvoj mėlynėje siūbuoja pakaruoklis,
Jo siela rojuje, jis rojaus neparduos
…
Kodėl klausiu? Dėl to, kad jaučiuosi kaip:
…
aklas elgeta, linguodamas sūpuokles,
Kvatoja prieglobsty fanatiškos gamtos.
skaitytojas, 2017-05-02 18:45:09
Kuo žiaurus pavasaris? O gi po beveik pusantro mėnesio vėl ims trumpėti dienos…
Rasa, 2017-05-02 22:46:14
Vilkui Pilkui: ☺ Ką tu asmeniškai jauti, tą tau eilės ir nori pasakyti. Kaip ir visas menas. Kai kam jis pasako daugiau, kai kam mažiau. Kai kam nepasako nieko. Interpretacijos bandant paaiškinti, ką poetas, dailininkas ar pan. norėjo pasakyti, yra kvailas išmislas. Mano nuomone. Ir ne tik mano. Tuo įsitikinau ne kartą. Kartą kai su dukra, kuri tebuvo kokia ketvirtokė (ji tada lankė dailės mokyklą) lankėmės muziejuj ir žiūrėjom į Čiurlionio paveikslus. Tuo metu priėjo gidė kaip ir menotyrininkė su grupele ir ėmė aiškinti, kas nutapyta viename jų. Man buvo gėda klausyt. Pagalvojau, kad tokie aiškinimai tik atima iš žmonių galimybę matyti, jausti, girdėti. O dukra manęs tyliai paklausė: “mama, ar tu girdi ką ji kalba? Ar tu irgi taip matai?”. Pasakiau, kad tikrai ne. O kai ėmė interviu iš vieno dailininko ir jo paklausė, ką jis pavaizdavo viename jo paveiksle, jis atsakė, kad niekada nepasakoja, nes žmonės mato taip, kaip sugeba matyt. Kai kurie mato kur kas daugiau nei jis pats, kai kas nemato visai ir aiškinimas nepadės 🙂
Ir žmonės kaip meno kūriniai. Ar kada atkreipėt dėmesį, kad būna tokių nuostabių paprastų žmonių, kad… kad jie patys nesupranta kokie jie nuostabūs! Jie kalba apie kažką lyg ir paprasčių paprasčiausius dalykus, bet išties kalba žmonijos lobiai jų lūpomis… Ir vien nuo buvimo šalia jų gera. Nes tu supranti tai, ko nesupranta net jis pats. Ir gera…
***
O Radauskas… Mhm… Jis gerulis. Man patinka šitas jo:
KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Autistas, 2017-05-02 23:22:46
…Kada sninga žiedais 🙂
Rasa, puikus eilėraštis.
Ir nebegalima liūdėt,
Už lango pradeda žydėt…
Matilda, 2017-05-06 10:09:24
Rasai- ačiū už H.Radausko eiles. Man jos nesvietiškai gražios. Menas- nepaaiškinamas. Kiekvienas žmogus jį supras kitaip. Ir čia nėra jokių ,,rėmų”. Kvailystė kūrinį įsprausti į rėmus, uždėti kažkokias klišes. Tik kvailų biurokratų išmislas.