Artėja pirmadienis, laikas pasirinkti. 🙂 Tuoj abiturientai sužinos brandos egzaminų rezultatus ir ne vienas pakeis gyvenimo kryptį. Nedidelė bėda pirmuoju bandymu pasirinkti netinkamą profesiją, bet didelė bėda pasirinkti netinkamą lavinimuisi vietą. Bet šį kartą pakalbėkime apie profesiją.
*
Turiu elektroninės technikos inžinieriaus diplomą. Raudoną. Bet aš niekada nebuvau ir negalėjau būti ne tik elektroninės technikos, bet apskritai inžinierius. Dabar tai jau žinau, todėl jus ir perspėju. Inžinierius jau vaikystėje turi norėti ir turi mokėti gaminti daiktus. Aš nemokėjau. Galėjau sugalvoti įvairiausių įmantrybių, bet negalėjau pagaminti.
*
Tūkstančiai žmonių per vėlai supranta, kad inžinieriaus, mediko, matematiko profesija – ne jiems, ir „persikvalifikuoja“ į vadybininkus, edukologus, politikus. Deja, ir antrasis bandymas, kaip tai būna ir su santuoka, nemokantiems rinktis dažniausiai būna nesėkmingas…
*
Devyniolika metų buvau programuotojas. Man patiko, bet visada žinojau, kad šalia dirba 3-4 geresni programuotojai. Dvi moterys, Audronė ir Violeta, nužudė savo išskirtinius talentus, o pats geriausias anksti paliko šią žemę… Vėl: aš lyg ir neblogai sugalvodavau, ką padaryti, bet nemokėdavau to gerai padaryti. Daug metų esu matematikos dėstytojas. Ką nori pavyduoliai tesako – esu geras dėstytojas! Bet niekada nebuvau, nenorėjau būti ir nebūsiu matematikas…
*
Dabar dirbu tai ir taip, kaip ir turėjau dirbti nuo pat pradžios. Mano pašaukimas – kalbėti, rašyti, bendrauti, kurti (ne realizuoti). Tai ar jūs, jaunieji mano draugai, gerai žinote, kuo negalite būti? Pasidomėkite, ką paveldėjote iš tėvų ir senelių. Tarkime, esu patenkintas, kad anksti supratau – nepaveldėjau sportininko, muzikanto, menininko duomenų. Bet per vėlai supratau, kokius tėčio, mamos, senelio, močiutės gabumus paveldėjau. Jei dėdė laisvai kalbėjo devyniomis užsienio kalbomis, tai kodėl aš apie tokį kelią nepagalvojau?
*
Bet profesija – ne žmona. Pravartu turėti dvi tris. Tai praplečia akiratį, skatina lavintis visą gyvenimą. Todėl nepulkite į paniką, jei „pirmoji meilė“ pasirodys esanti tik jaunystės apgaulė.
Atsakymai
Burgis, 2011-06-26 21:41:39
Reitinguokite. Ar tai aktualu?
Andrius, 2011-06-27 00:20:08
Aktualu, ir ne tik abiturientams.
Baigusiems bakalauro studijas irgi apmąstymų sezonas – tęsti toliau, bandyti iš naujo, ar pasakyti “ačiū, gana (bent jau tam kartui)”.
Persona Grata, 2011-06-27 08:27:59
Man pasirodė įdomus fenomenas tai, jog jauni studentai, po 2 metų studijų supratę, kad nori kažko kito, nedažnai ryžtasi mesti studijas, o yra linkę per kančias pabaigti, nes gaila “investicijos” 🙂
Kaip prie pokerio stalo, kai žinai, kad kombinacijos neturi, o ir ant stalo daug paaukojęs, sunku pasuoti ir visa tai prarasti, nors ir suvoki, kad greičiausiai tik prarasi daugiau.
giedrius_m, 2011-06-27 09:30:18
Universitetai kaip sistema nuvertina profesijas iškeldami į pirmą vietą diplomą. 90% baigusių, turbūt, negalėtų dirbti toje srityje kurios diplomą gavo. Bet dalis jų galėtų dirbti darbą, susietą su žiniomis kurias gavo.
Su informatikais viskas labai aišku – mokyklose mažiau moko algoritmuot ir programuot… Todėl stiprus įsitikinimas, kad mokėjimo naudotis photoshop ir word geriausias panaudojimas – informatikos studijose. Universitetai nenori sugriauti tos iliuzijos, kadangi kentėtų besimokančių skaičius. O ir daugelis dėstytojų nelabai žino kaip tas darbas, kuriam jie ruošia studentus, atrodo 🙂
Arturas, 2011-06-28 16:30:45
http://www.youtube.com/watch?v=ylnMb6niDJ0
geriausia ziureti nuo 7:00, bet galima ir nuo pradziu.
Burgis, 2011-06-29 09:07:09
Ačiū jums, pirmą kartą matau tokį reitingą: 53/53.
Andriusb, 2011-06-29 12:55:58
Gera tema, bet truputi pikta, kad niekas man anksciau to nepasake, dabar sunku. Apie tai reikia kalbėti su abiturientams, kad jie pagalvotų, kad jie suvoktų.
Nepris, 2011-06-29 13:41:25
Profesiją reikia rinktis ne pagal prestižą ir pageidaujamą uždarbį, o pagal talentus.
Kitu atveju, prieš tuos, kurie dirba iš pašaukimo, jausiesi antrarūšis. Ir būsi antrarūšis.
Kiek jie beplušėtų, kiek besistengtų, nerandu užuojautos žodžių dirbantiems ne pagal talentus. Tokie žmonės nuskriaudžia ne tik save, bet ir visuomenę, nes kol daro kas jiems neskirta, lieka nepadarę to, kas pagal jų talentus priklausytų.
Dovilė, 2011-06-29 14:37:11
Visi Jūsų įrašai šia ir panašiomis temomis labai naudingi. Jie man padėjo susidaryti sveikesnį požiūrį apie studijas ir karjerą. Ačiū!
Burgis, 2011-06-29 15:45:03
Ačiū, Gerb. (miela?) Dovile!
Ir Nepris vėl labai teisus…
Buvusi mokytoja, 2011-06-29 17:50:16
Nepris labai teisus, bet bėda ta, kad labai sunku įvardinti tuos talentus, pagal kuriuos reikėtų rinktis profesiją, kad nebūtum antrarūšis. Na pvz., abiturientė, kuri gabi viskam (tokie pat 85 balai iš tiksliųjų mokslų ir kalbų). Ką jai patarti, jei mergaitė neturi aiškiai išreikštų talentų, bet yra gabi, stropi? Ir va tada suveikia tie ekonomikos-vadybos-teisės-medicinos spąstai… lyg kitų profesijų nebūtų. Nėra taip lengva pasirinkti protingai, kai neturi jokios gyvenimiškos patirties… ir tėvams nėra lengva patarti vaikams… Juk kiek profesijų mes net nežinom… o kiek inžinerinių specialybių per vadybos karštinę bus uždarytos, nes nesurinks studentų? Nėra taip paprasta…
Nepris, 2011-06-29 18:10:20
Rinkti(s) profesiją reikia labai rūpestingai. Visa šeima turėtų labai sistemingai domėtis, metodiškai rinkti informaciją, svarstyti variantus, ir turėtų tai daryti bent kelerius metus iki stojimo, o ne vakarą prieš nešant dokumentus.
Daugelis tėvų yra VISIŠKAI nekvalifikuoti bent ką nors tuo klausimu patarti. Nes mokslų ir krypčių yra gausybė, ir nesidomint tuo profesionaliai visko žinoti tiesiog neįmanoma.
Daugelis sėkmingų žmonių yra VISIŠKAI nekvalifikuoti bent ką nors tuo klausimu patarti. Nes kas susiklostė vieniems, gali visai nesikloti kitiems. Be to, pasaulis keičiasi, ir ta kaita vis spartėja. Konkrečios srities specialistai mato tik savo sritį, ir menkai orientuojasi kas vyksta aplinkui.
Daugelis universiteto darbuotojų yra VISIŠKAI nekvalifikuoti pasakyti, ar tas ar kitas mokslas/specialybė/profesija tiktų konkrečiam žmogui, nes nėra psichologai, o neretai visai nieko nenutuokia apie konkrečių specialybių darbo specifiką.
Ir taip jau gaunasi, kad specialybės ir studijų vieta pasirenkamos visiškai atsitiktinai, tiesiog “prestižo” mažėjimo tvarka. Rezultatus matom.
Buvusi mokytoja, 2011-06-29 18:20:24
Tiesa, Nepri ! 100 proc. su jumis sutinku. Bet net tuo idealiu atveju, kai šeima keletą metų iki mokyklos baigimo svarsto, ką reikėtų sūnui / dukrai rinktis, – net ir tada ne visada pavyksta. Pvz., mano sūnui koją pakišo tai, kad vis dvejojęs tarp inžinerijos ir ekonomikos, paskutiniais metais jau labiau linko prie inžinerinių mokslų, bet pasirinkimą nulėmė tai, kad jis nebuvo pasirinkęs mokytis fizikos A lygiu :(, ko reikėjo stojant į inžinerinę specialybę. Aišku, jei norės, viską galima keisti ir viskas yra jauno žmogaus rankose, bet net idealiu atveju pasirinkimas kartais suvaržomas nelabai protingų profiliavimų ar pan. naujovių… O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai renkamasi paskutinę minutę ir tik pagal šios dienos reitingus…
Nepris, 2011-06-29 18:53:12
Reikia stengtis numatyti kaip vyks tas perėjimas iš studento į dirbantį pagal specialybę.
Kai kurios profesijos yra žinomos dėl uždarumo ir mafijinio kodekso. Todėl į politikos mokslus siūlyčiau stoti biurokratų vaikams, į vadybą — verslininkų vaikams, į mediciną — medikų vaikams, į teisę — teisininkų vaikams. Žinoma, su sąlyga, kad atžalėlės turi bent kokį potraukį tam.
O gabiam žmogui, neturinčiam įtakingų tėvų, ypač vyrukams, pirmiausiai siūlyčiau kibti į tiksliuosius/inžinerinius mokslus, nes iš taikomąjį pobūdį turinčių mokslų jau nuo vyresnių kursų galima pradėt save išlaikyt dirbant pagal specialybę. Be to, yra gerai pastebėta, kad iš inžinieriaus padaryti vadybininką lengva, o atvirkščiai — sunkiai… Tai šį tą pasako ir apie vadybą kaip mokslą.
Tuo tarpu “minkštųjų mokslų” atstovai studijų metais tegali dirbti kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, o po studijų, truputėlį pasidairę, dauguma kabinasi vos ne į pirmą pasitaikiusį darbelį. Liūdna, bet tokia tikrovė.
Ir nelabai galiu tuos socialinius, humanitarinius ir laisvuosius menus pasirinkusius guosti, nes studijų metais daugelis laužia bohemą ir užsiiminėja visiškais niekais. Lyginant su fundamentalistais ir inžinieriais, daugelis mažne piktybiškai muša dinderį. Kad ir jiems būna egzaminai, kur tenka nemažai paplušėti, tai dar nepateisina tų tuščių mėnesių iki sesijos.
Tai gal tuomet ir teisinga, kad po kelių metų dykinėjimo, ateina sunkios dienos, kai supranti, kad, norėdamas išgyventi, turi būti kažkaip naudingas visuomenei, turi kažką kurti, nes vien būti fainu ir perspektyviu — negana.
Vis tik turiu pastebėti, kad tai ne pačių minkštųjų mokslų trūkumas, kad juos studijuojantieji dauguma nesupranta į kurią pusę juda ir kodėl. Nes jei žmogus tikrai atsidavęs savo reikalui, tai gali išgyventi ir iš filosofijos, ir iš meno, muzikos, šokio, ir iš visko. Bet tam turi būti savo reikalo fanatiku. Bet kiek tokių šiais laikais yra? Vienas procentas?… Tai tas vienas procentas ir stumia žmoniją į priekį, kol kiti vaidina specialistus.
Reziumuojant:
-
jei turi įtakingus tėvus, rinkis elitinę specialybę, su kuria turėsi visas teises suktis tame rate, kur sukasi tėvai;
-
jei turi galvą, stok į techninius mokslus, nes juos baigęs galėsi kažką kurti, ir mažiau priklausysi nuo kitų malonės; skaitinėti socialines teorijas, gėrėtis poezija, mokintis kalbų galėsi laisvalaikiu;
-
jei turi patraukimą menams ir humanitariniams mokslams, tai turi tam atsidėti labai rimtai, nes nei knygų lentynos, nei meno galerijos nepakenčia vidutinybių.
Nepris, 2011-06-29 19:11:58
Ir dar viena prizmė yra mokslų perspektyvumas. Čia būtų skirta išskirtinių gabumų žmonėms su orientacija į abstraktų mąstymą ir begalinį kruopštumą.
Mano akimis, perspektyviausiai atrodo:
genų technologijos,
nanotechnologijos,
neurotechnologijos,
biotechnologijos,
lazerių technologijos,
medžiagų mokslas,
robotika.
Visiems jiems reikalinga matematika ir informatika, kai kuriems fizika, chemija ir biologija.
Didieji atradimai bus aukščiau išvardintų mokslų sandūroje ir netikėčiausiose jų kombinacijose.
Su keletu malonių išimčių (lazeriai, fermentai),
visas tikras mokslas yra užsienyje. Mano kuklia nuomone, kalbos apie robotiką Lietuvoje tėra nostalgiją Šaltojo karo projektams puoselėjančių akademikų plepalai.
Tai yra kryptis žmonėms, kurie pajėgūs siekti ilgai ir kantriai… bet savo pasiekę, jie bus neprilygstami.
Buvusi mokytoja, 2011-06-29 19:14:22
Vis dėlto turiu nulenkti galvą prieš Neprio sugebėjimą diskutuoti ir reziumuoti. Siūlau paskutinį Neprio komentarą persiųsti profesinio rengimo centrams, kad galėtų naudoti, konsultuodami moksleivius dėl profesijos pasirinkimo. Čia be ironijos 🙂
Buvusi mokytoja, 2011-06-29 19:16:34
…oi, kol parašiau komentarą, Nepris dar sugebėjo kažką pamąstyti 🙂 Na žodžiu, turėjau mintyje komentarą, parašytą 18:53.
Saulius, 2011-06-29 19:47:27
Nepris matyt dabar “skaniai” juokiasi, iš pradžių siūlo realizuoti talentą, nebūti antrarūšiu, o poto … bac tipo rinkis tėvų verslą, dirbki tėvuko UAB’e arba būk po sparneliu ir pamiršk visus talentus… 😀
Nepris, 2011-06-29 19:54:01
Talentų realizavimas yra viena ašis, karjeros sklandumas kita, o mokslų perspektyvumas — trečia.
Privardinčiau daugiau ašių, pvz., charakterio ypatybės, interesų kryptis, ambicijų mastas, ir pan., bet panašu, kad jau ir su tom trim ne kiekvienas susidoroja.
Saulius, 2011-06-29 20:09:20
Talentas yra ir suvokti, jos su talentu negimstama, jog aplink kartais viskas vyksta daug greičiau nei sugeba mąstyti smegenys, jog tikrasis talentas yra elgtis būtent taip kaip reikalauja būtent ta situacija, būtent tokiomis aplinkybėmis kartais pamiršus ir visą sukauptą patirtį pasinėriant į dabarties akimirką, jog talentingas ne tik tas “nanodalelėsatomoexpertas”, o ir tas kuris tyrai užsiima bet kokia veikla…
O paskutinis tavo komentaras apskritai iš serijos: skaldyk, privardink, maišyk ir pats nebesuprask ką norėjau pasakyt.
petras, 2011-06-30 12:48:52
Šiaip pagal gamtos tvermės dėsnius reikia kuo mažiau dirbt, kad būtų išeikvota kuo mažiau energijos. aišku tada neturėsi aipodo ar kišeninio šuniuko su basienu, gal dar skalbimo mašinos, bet tokia gamtos mintis :D:P
Tadas M., 2011-06-30 18:33:52
Susidūriau ir aš su šia problema. Taip pat labai pritariu Nerpio mintims. Visa bėda yra ta, kad žaliems mokinukams niekas to neaiškina. Tėvai turi savų darbų, be to, nuo jų laikų yra daug kas pasikeitę, ypač pats požiūris į savo talentus ir galimybes juos realizuoti. Mokytojai, deja, patarti taip pat negali. Bendraamžiai dar tokie pat žali.
Nerpio mintims pritariu. Bet kad tai suvokčiau, pats turėjau padaryti klaidų, nueiti ne ten, o tik po to tai ištaisyti. Bet aš bent jau galėjau tai padaryti.
Kai aš buvau 9 klasėj, mano mokyklą baigė labai gabi dvyliktokė, kuri buvo mano kaimybė. Iš serijos, kaip sako buvusi mokytoja: ką daryti žmogui, kuriam viskas sekasi? Valstybinius egzaminus ji išlaikė 95+, dalyvaudavo respublikinėse olimpiadose, baigė muzikos mokyklą ir turėjo nuostabų balsą, grojo smuiku, šoko. Dabar nuo to laiko praėjo daug metų. Ji tris kartus pakeitė specialybes, turi du bakalauro diplomus ir vienos iš specialybių magistrą užsienyje. Tai yra ekonomika. Liūdna, bet savęs ji iki šiol neatrado arba suprato, kad prieš daug metų padarė klaidą nepasirinkusi tikrų tikrų mokslų, konkrečiai fizikos ir (ar) matematikos. Ten ji buvo geriausia. Aš dažnai pamąstau apie šį atvejį ir pagalvoju, kaip turėtų būti sunku žmogui, kuris per vėlai supranta padaręs klaidą. Dabar metai nebe tie. Reikia dirbti, išlaikyti save, bet kai laimės neteikia dirbamas darbas – sunku. Bet ką dabar tokie žmonės gali pakeisti?
Todėl sakau, kad tokių temų reikia. Ne tik dabar, kai artėja stojimai. Nes laimės pojūčiui tai labai svarbu 🙂 Linkiu pasirinkti išmintingai (kiek tai įmanoma…)!
Tadas M., 2011-06-30 18:35:34
Atsiprašau Neprio, kad kelis kartus kartoju tą pačią korektūros klaidą.
Buvusi mokytoja, 2011-06-30 20:39:07
Taip, Tadai, aprašėte atvejį, kuris, manau, ne vienintelis. Aš irgi, kaip matote, buvusi mokytoja. Ne todėl, kad būčiau jau pensijoje, o todėl, kad nepataikiau rinkdamasi profesiją. Nors baigiau mokyklą aukso medaliu (tarybiniais laikais), bet nežinojau, kas mane traukia. Buvau aktyvi, stropi, viskas vienodai gerai sekėsi. Taigi, kadangi turėjau nuostabią auklėtoją, tai nusekiau jos pėdomis ir pasirinkau pedagogines studijas. Ir nors mokiniai mane mylėjo, kolegos vertino, bet po kelerių metų galutinai įsitikinau, kad sėdžiu ne savo vežėčiose. Tas darbas man kainavo per daug jėgų ir nervų ląstelių… Taigi teko keisti profesiją, kai jau turėjau šeimą ir vaikus… Vadinasi, kažkiek nuskriaudžiau ir juos, bėgdama po darbo ne namo, bet į vakarines studijas. Kaip mano mama sakydavo, viską reikia daryti savo laiku – ir mokytis, ir vaikus gimdyti… O šiuo atveju išėjo šiek tiek atvirkščiai. Žodžiu, profesijos pasirinkimas yra labai svarbus gyvenimo etapas. Ir duok dieve, kad visi tokie protingi tėvai, kaip Nepris būtų :), tada daugiau vaikų pasirinktų teisingą profesinį kelią ir, tikėtina, būtų laimingesni.
Nepris, 2011-06-30 21:16:53
Pamiršau dar vieną dalyką pasakyt. Kad labai vykęs gerb.Burgio įžanginis palyginimas apie profesijas ir žmonas/vyrus.
Bet iš to išplaukia vienas liūdnas pastebėjimas — romantikai ir lyrikai teužmėtys rožiniais akmenėliais, bet:
**šių laikų žmonės jokiais klausimais neklysta tiek,
kiek rinkdamiesi profesiją ir antrąją pusę.**
Mano pusėj skyrybų ir pasitenkinimo darbu statistika…
O jei prisiverstume bent tuos du sprendimus priimti atsakingai! Jei deramai jiems ruoštumėmės, šviestumėmės, jei realiai ir sąžiningai įsivertintume savo poreikius ir galimybes, jei puoselėtume teisingus lūkesčius, jei sutramdytume savo ydas ir paikybes…