Kapų šalis

Šiandien apsukau per Lietuvą beveik 500 kilometrų ratą. Karvutės dar ganosi. Prie Šeduvos – didelis pulkas avių. Tik vienur kitur burzgia traktoriukas, pravažiuoja sunkvežimis. Ramybė. Nykuma.  Knygynai tušti. Kur tie atostogaujantys moksleiviai?

Senoji Lietuva – kapinėse. Vieni – po žeme, kiti – prie kapų. Šiuo metu gyvenimas verda kapinėse…

Stebėjausi pernai, dar labiau stebiuosi  šiemet. Yra tik du variantai: arba lietuviai pamėgo makabriškas (Danse Macabre) šventes, arba jie yra mazochistai.

Pirmasis variantas: žvakėms ir degtinei pinigų turi užtekti! Nedrįsk šaipytis – pagerbiame mirusiuosius, dalyvavimas privalomas. Susirenka visa giminė, pakalbame, pavalgome, išgeriame. Pasirinkti tam geresnę dieną? Ne, be nuorodos į amžinąsias vertybes – neatvažiuos. Gal tiktų Motinos diena? Gal tiktų Valstybės diena? Juokauji…

Antrasis variantas: kuo lietuviams blogiau, tuo jie vieningesni, tuo dar didesnio liūdnumo siekia. Krizės neužtenka – reikia pajusti virpulį, žvelgiant į mirtį. Daržus galime užleisti piktžolėmis, bet kapų – jokiu būdu. Vaikui nėra už ką pirkti knygų, bet žvakėms ir iki svaigulio liūdnoms gėlėms – turi atsirasti. Rytoj nelankysime ligonių, senelių – lankysime (???) mirusiuosius. Visi taip daro!

Rytoj ir mudu su Albina peršoksime per Lietuvą iki pat Priekulės. Stabtelsime prie mano mamos ir tėvo kapo: mamai šiemet būtų sukakę 80. Atleisk, Mama, atleisk, Tėve, ilgai neužsibūsime – vakare norime per „skaipą“ su Vaiva pakalbėti, Luką pamatyti, sužinoti, kaip močiutei sekasi aukle dirbti. Prosenelė viena nuskrido, nes gyvena, o ne verkia prie kapų… Gyvenimą reikia gyventi (E.M.Remarkas).

O juk dar reikia užsukti į Klaipėdos kolumbariumą – Albinos tėvas prieš metus ten perkeltas. O grįžtant (ar nuvažiuojant) dar tradicinis posūkis į Raseinių kapines.

_**Mama, tu nepyk, kad nelankau,

Kad laiškais manais gali vien pasiguosti.

Mintimis veržiuosi pas tave,

Kaip laivai kad veržiasi į uostą.**_

Tokius laiškus į Drukius rašydavau pradėjęs studijuoti Kaune. Gal tikrai pagaliau imkime dažniau mintimis bendrauti su išėjusiais, o darbais ir žodžiais – su esančiais? Ir ne liūdesio, o džiaugsmo neškime vieni kitiems. Todėl mes su Albina rytoj niekur su niekuo nieko nešvęsime, neminėsime už stalo. Kitą dieną tam pasirinksime.

(Šios svetainės viešnios Violetos nuotraukos. Ačiū.)

2008 11 01

Atsakymai

V., 2008-11-01 00:16:50

Tai kodėl važiuojate, lankote, žvakutes degate, jei neteikiate tam reikšmės ar netgi tuo baisitės?

O aš jaučiuosi gerai kapinėse, kai visur dega žvakutės. Atrodo, lyg tikrai su mama ar seneliais būčiau susitikusi.

Ir šiaip, gal “makabriška”, bet kapinėse per Vėlines jaučiuosi maloniai. Juk nieko daugiau negalim išėjusiems – tik gėlę pasodinti, žvakutę uždegti.

Ar geriau būtų balandom apėję kapavietės?

Neprisistatantysis, 2008-11-01 00:25:11

V, išėjusiesiems galime:

1. geru žodžiu paminėti, prisiminti malonias ar prasmingas akimirkas, padėkoti jiems už tai ką davė, ko išmokė;

2. pasimelsti už jų ramybę;

3. atlikti kažką prasmingo jų vardu ar jų atminimui;

4. pasižadėti nekartoti jų klaidų;

5. kol esam čia, stipriau, labiau, prasmingiau gyventi, kad ir mus būtų už ką prisiminti.

matematikos mokytoja, 2008-11-01 00:49:20

Kapų šalis… Nenorėčiau, kad būtų helouvyno šalis.

Saula, 2008-11-01 01:29:20

Kodėl rašote „lietuviai pamėgo…“? Nuo seno lietuviai šventė Vėlines. Ne helouvyną, ne. Šis „importinis“ kičas – tikslu išgąsdinti, išvyti kuo toliau vėles. Lietuviai per visas šventes pagarbiai prisimindavo mirusiuosius. Per kūčias lėkštelę joms ant stalo padėdavo (tarsi tą vakarą vėl taip kaip seniau – visi kartu) ar maisto ant stalo palikdavo nakčiai, ir t.t.

Iš iki mūsų laikų atėjusių pagoniškų Vėlinių (Ilgių) giesmių, papročių aprašymų – tai buvo sakralinė šventė. Dalyvaudavau jaunystėje su folkloriniu ansambliu jose (žinoma, jos buvo rekonstruotos – deja, tik pagal tai, kas atėjo iki mūsų). Bet jausmas nenusakomas žodžiais. Gerumu prisipildo širdis…

Ir šiaip niekada neteko man to pirmo varianto patirt.

O dėl antrojo varianto. Užtenka nugrėbti lapkričio lapus, 1 žvakutės ir poros gėlyčių (knyga už tiek neišeis) ir pasimelsti (jei tikintis) ar tiesiog prisiminti, pagalvoti apie tau brangų žmogų.

Saula, 2008-11-01 01:45:16

Dar atėjo mintis. Amerikonai švenčia helouvyną, ir jų kapinėse tik žolytė užsėta. Mums tokia „šventė“ nepriimtina-atvirkščia mūsų papročiams, tai pas mus ir yra kitaip.

O kapines tvarkyti reikia nuolat visus metus arba minimaliai kažkaip, užsėti žolyte ar kitaip kaip, bet tvarkingai, kad usnys, metrinės balandos neaugtų… Nes kitaip – nepagarba ar panašiai. Tėveliai augino, vargo, o jų kapelių nors retai, bet iš kelių vaikų ar anūkų nėra kam pažiūrėt. Kai kas prisimena artimųjų kapelius tik per Vėlines, gal todėl tokie srautai. Gal dar jaučia kokį sąžinės perštėjimą – tai ir glėbiai gėlių ir jūra žvakių.

Nors man gražu, kažkaip šilta, kai matai žibančias žvakeles sutemus. Tai tarsi šviesos debesėlis gerų minčių, prisiminimų…

O dėl ligonių, senelių, tai gal daugumas irgi “tuo pačiu” aplanko. Aš irgi savo senąją tetulę aplankau Anykščiuose.

„iki svaigulio liūdnoms gėlėms“ – ant tėvelių kapų visada nešu geltonas „saulutes“, kad būtų šviesiau:-)

man aktualu, 2008-11-01 01:45:54

Šiandien nuvažavom į prekybos centrą nusipirkti žvakių (bažnyčioje nesilankau, nors krikščionė, bet nepraktikuojanti).Žvakių kiekis tolygus alkoholio kiekiui – žvakių ir degtinės lentynos tuščios. Išvada – žmonės be žvakių perka didžiulius kiekius alkoholio. Ko renkasi žmonės į Vėlines – paminėti artimųjų ir pasigerti. Vis proga. O Raseinių kapinės man artimos. Tai mano tėviškė. Tik artimųjų ten nelankau. Neartimi ten mano seneliai – aš jų nei nemačiau. Neįskiepijo tėvas meiles artimui, neturėjo laiko – gėrė. O mamos artimųjų kapus lankau. Be mamos ir manęs nebūtų kas juos prižiūri. Artimi jie man labai, nors jų ir nemačiau. Aš tikiu, kad mano vaikai nepamirš savo protėvių (bent jau iš mamos pusės).

prad kl mokytojas 34m, 2008-11-01 07:53:43

as savo vaikams VISADA sakau kad Velines ir mirusiuju pagerbimas yra sventas dalykas, kad gerbti reikia ne tik GYVA ZMOGU, BET IR MIRUSI.. kas nori tas pasirenka ir alkoholi….bet tokiu vis mazeja,,,man grazu, jauku ir ramu kai kapinese matau degancias zvakutes… manau dar vis parodome kad nesame nuzmogejusi tauta, (nors valstybe jau nepajegia savo pilieciu apginti I.Rihnau atvejis, kad gali pedofilai buti nebausti laisveje), jei mums dar rupi mirusieji….. man savotiskai geda , kai tautieciaia bando svesti ta iskrypusi helovyna, prekybininkai vel eilini karta susuka bizniuka, 66,6proc ta vakara nuolaida….tai kas geriau???

matematikos mokytoja, 2008-11-01 11:05:24

O aš sakau atvirkščiai: “Gerbti, mylėti ir prisiminti reikia ne tik mirusį, bet visų pirma gyvą žmogų…” Heluovynas jau yra ir niekur nedings. Kas tai? Tai, galbūt, sąmoningas ar instinktyvus jaunų žmonių protestas prieš pernelyg didelį ir dažnai nenuoširdų (“Ką žmonės pagalvos?”) dėmesį mirusiems.

Vėlinės graži ir prasminga tradicija. Deja, jau tapo davatkišku kiču.

V., 2008-11-01 13:10:34

Kodėl vadinate “davatkišku kiču”? Ar tai, kad sodinate gėlę ant savo tėvų ar senelių kapo, yra kičas? Ar kičas tai, kad dabar visur nusipirksi žvakių ir puokščių, na, ką darysi, kad ne visuomet skoningų. Prekybininkai dirba savo darbą, bet ar geriau buvo sovietmečiu? labai gerai prisimenu, kai buvau maža, kaip su mama ieškojom žvakių likus gal mėnesiui iki Vėlinių – neradom jokių, net ūkinių prekių parduotuvėse…

Gauti gėlių tada, kai jų reikia – irgi buvo problema.

O dėl to, ar prisimenami ir ar lankomi gyvi artimieji, tai yra šeimos tradicijų ir auklėjimo klausimas.

matematikos mokytoja, 2008-11-01 15:56:49

Todėl, kad ritualas tapo svarbesnis už esmę. Jei šiandien nenuvažiuosi 100 – 200 km iki kapų, neišrausi žolės, nepasodinsi gėlės, ir neuždegsi žvakės, liksi mažų mažiausiai nesuprastas, bet greičiausiai pasmerktas giminių, kaimynų, kolegų, bendradarbių. 10 km kamščiai, avarinės situacijos keliuose, netgi avarijos, visa tai nesvarbu. Svarbu, kad visi pamatys kaip tu rūpiniesi mirusiais. Ir būtent šiandien.

Nereikia lyginti su sovietmečiu, tai demagogija. Nieko ten nebuvo geriau, bet dažnai nuoširdžiau ir tikriau.

v., 2008-11-01 16:04:42

Negi tik dėl to, “ką žmonės pasakys”, tai darote?

O kas jums neleido nuvažiuoti, pavyzdžiui, prieš savaitę artimųjų kapų sutvarkyti? Jokia žolė per tiek laiko vėlų rudenį neišdygs, chrizantemų kerelis irgi nenuvys. Bent aš darau taip. O ryt visai vėlai, kai jau nebebus spūsčių keliuose (ir tikrai nebebus – patikrinta) kokią 19-20 val. važiuosime su vaikais tik žvakučių uždegti ir liepsnelių pažiūrėti – atrodo, visos vėlės suskrenda. Jauku ir labai gera būna. Žmonių jau tik vos vienas kitas.

Ir jokia demagogija sovietmečio prisiminimas – nebuvo Vėlinių laisvadienio, buvo tikrai sunkiau kapus aplankyti.

matematikos mokytoja, 2008-11-01 17:09:43

Bet Jūs juk kalbate apie ritualą, nes jis gi labai svarbus: chrizantemos. žvakutės ir t.t ir būtent šiandien, prisitaikius prie eismo sąlygų. O apie esmę nė žodžio.

V., 2008-11-01 17:43:18

Kapelius jau seniai sutvarkiau, aną savaitę. Kodėl šįvakar ir kodėl su žvakutėm ir chrizantemom? Ogi kad chrizantemos vienintelės gėlės, kur nebijo šalnų, ir niekas geriau nesugalvojo, kaip geriau gyvą ugnelę užžiebti, kaip tik žvakute…

Man atrodo, kad kaip tik per Vėlines tos mirusiųjų dūšelės suskrenda tarsi į susitikimą. Ir (gal kvaila) atrodo, kad mama ten, anapus, nuliūs, jei mes jos ugnele “neišsikviesime”.

Be to, šį vakarą kapinėse kaip niekad jauku ir gražu nuo tų ugnelių. Būtent, jauku – tebūnie tai mirusiųjų miestas, bet jis nebaisus. Be to, visi juk numirsime.

Tradicijos man patinka. Ritualai irgi. Jei jų – jokių – nebūtų, gyventume kur kas pilkiau.

Jei jūs važiuojate į kapus tik dėl to, kad “ką žmonės psakys”, tai gaila. Tada tikrai geriau sėdėti namie.

Beje, kad važiuotume sutemus paprašė mano dvylikmetis, kuris, kaip ir visi jo draugeliai, kaifuoja nuo Helovino.

Burgis, 2008-11-01 19:02:08

Atsiprašau, pradiniame laiške pamiršau vieną svarbią aplinkybę, todėl kilo šiek tiek nereikalingų diskusijų: tiems, kuriems lapkričio pirmoji yra šventa (katalikiškąja ar pagoniškąja prasme), tiems, kurie tiki bendravimu su vėlėmis, tiems, kurie saviitaigos būdu sugeba sureikšminti būtent šią dieną iki dvasinio pakylėjimo – mano komentarai netaikytini! Jokiu būdu! Tų žmonių veiksmams aš nuoširdžiai pritariu, tiems žmonėms net baltai pavydžiu…

Kaip tik siekdamas dvasinės harmonijos būtent šiandien su savo Albina aplankiau trejas kapines: Raseiniuose, Priekulėje ir Lėbartuose (Klaipėdos). Aplankiau savo Drukių kaimą. Sukorėme per 500 km. Grįžome prieš penkias. Esu savimi labai patenkintas: 1) pamačiau dabartinę Lietuvą; 2) panardžiau prisiminimuose; 3) įtikau man brangiems žmonėms (brolis ligoninėje, tai už jį tėvų kapą aplankiau; močiutė Stokholme, tai už ją jos tėvų kapą aplankėme…).

Ne, nemanykite, kad esu pasirengęs per metus kitus visą šalį pakeisti… Bet keisti reikia! Nekenčiu nenuoširdžių ritualų! Nekenčiu dirbtinio tikėjimo! Negaliu apsimesti, kad nematau, kas užpuls mane ne dėl dvasios skurdinimo, o dėl neparduotų gėlių, žvakių… Negaliu nematyti senolių, kuriems reikėtų pakelti akis į dangų, o ne nudelbti į žemę: kas, jei ne aš, jiems pasakys – “stovėkim taip, kaip saulė stovi!”

Čia paminėti vaikai. Taip, baisu, liūdna, kai vaikai nežino, kur ir kuo dirba jų tėvai, kur gyveno ir ką veikė jų jau mirę seneliai. Tik ar tai nėra šios keistos tradicijos padarinys? Ir “helovynas”? Aš galiu būti tūkstantį kartų laisvamanis, bet jokiu būdu negalėčiau kokiu nors “helovynu” stoti prieš nuoširdų tikėjimą! O jie, mūsų vaikai, neigia ne apeigas – neigia tikėjimą. Tai gal per maža to tikėjimo? Kaip čia vėl neprisiminsi gimnazijos “krikštynų”…

V., 2008-11-01 20:20:53

Vaikai išaugs. Taip, kaip išauga drabužėlius išaugs is “helovino” kaifą, kai norisi būti drąsesniam begu visi, kitokiam!

O tam, kad jie suprastų, kas tai yra kapinės (ir, ko gero, Vėlinės), deja, turi numirti nors vienas jam artimas ir jo mylėtas žmogus. Tada jokių “helovino” kaukių nesinorės, o parymoti prie kapo ir prisiminti – taip.

Beje, gal tai “makabriška”, bet aš kapinėse gerai jaučiuosi. Ramu. Niekas niekur neskuba. Atrodo amžina…

V., 2008-11-01 20:25:53

P.S. Beje, lietuvių kalbininkai siūlo tą helouvyną norminti, lietuvinti ir vadinti “helovinu”.

Audrius, 2008-11-01 22:00:09

V. teisi – yra žmonių, kuriems kapinės patinka. Man irgi… 😉 Žinoma, ne Karmėlavos “mirusiųjų miestas”, o tokios jaukios, kaime, ant kalnelio, kur auga kelios pušys… Prisėdi ir atrodo, kad laikas sustoja. Tyluma, ramuma.

Žydrė, 2008-11-02 12:36:43

Man taip pat gera aplankyti savo artimųjų kapines. Ne, tikrai nesu mazochistė. Vakar, tose mažose kapinaitėse, kur palaidotas senelis, buvo taip jauku ir visiškai tylu. Nesu didelė apeigų šalininkė, tačiau kadangi gyvenu toli nuo jo kapelio, važiavome vakar. Ne todėl, kad šitai daro visi. Uždegėme nedidelę žvakutę, ne paverkėme, o pasidžiaugėme, kad teko tą Žmogų pažinti, klausytis jo patarimų, jam pasiguosti, su juo kartu pasidžiaugti.

Tačiau tai, ką pamačiau apskritai, mane kiek šokiravo. Kapas, ant kurio iš spalvotų žvakelių sudėta širdelės forma, kryžiaus forma, netgi žmogaus veidas… Atrodo kaip pigus šou visai nevietoje ir visai ne laiku.

Ir netgi labai pritarčiau dėl nenuoširdžių ritualų. Štai močiutė, kurią labai myliu, į kapus vaikšto beveik kasdien, ir deja, daro iš to kultą. Apie senelį ji ir namuose galėtų pamąstyti, gražiu žodžiu paminėt. Bet štai eina tik tam, kad kaimynai nepagalvotų, jog neprižiūri, kad kapas neatrodytų prasčiau, už kitus šalia esančius. Šito aš nesuprantu. Ir sutinku, keisti reikia, bet… kaip pakeisti šitos kartos mąstymą, kai žmogus savo veiksmą grindžia “reikia, nes ką pagalvos kiti”?

Saula, 2008-11-02 13:41:06

Mano tėvelis mirė jaunas. Mamytė eidavo prie jo kapelio pabūti su juo, pasikalbėti, paliūdėti, kai bloga, pasidžiaugti, kai kas gera nutikdavo. Ir taip dvidešimt penkerius metus iki savo mirties. Kitiems sakydavo, kad eina “tvarkyt”. Man tik pasipasakodavo: “Atsisėdu ant suoliuko ir taip gera būti su Juo”.

Burgis, 2008-11-02 13:57:19

Saulai: mano mama liko našlė 44 metų! Ar būtų buvę teisinga, jei jai likusius 21 metus būtų praleidusi prie tėvo kapo? Čia – vertybių klausimas. Norėčiau, kad mano vaikai gyventų mano anūkėliams, o ne man. Prisimenate pasaką apie varniukus?

Saula, 2008-11-02 14:27:24

Tiek pat buvo ir mano mamytei. Ji buvo energinga, optimistiška asmenybė. Jos energijos ir meilės užteko ir man, ir anūkui, ir jos tėveliui bei giminaičiams, ir dar likdavo. Bet jos, moters, gyvenime buvo tik vienas mylimasis, jos Žmogus; nepamilo daugiau nieko. Tik keletą minučių sau ir Jam. Gerų minučių, nuo kurių atsigauna širdis. O ir kapinės už 500 m. Ukmergėje, mažam mieste, kiti atstumai.

Viešnia, 2008-11-02 16:28:49

Dėl helovyno…. Kažkoks košmaras. Šiaip tai Helovynas yra vienas iš velnių vardų, toks pats kaip Liuciferis, Mefistofelis ik t.t. O dabar velnio vardadienis užgožė visų šventųjų dieną (pažiūrėkite į televizijos prigramą). Ir ko iš vaikų norėti kai taip?…

Nepagonis, 2008-11-02 17:14:45

Man visos tos Vėlinės, žvakutės primena pagonybę ir labai gilią. Taip reikia prisiminti mirusius (bet individualiai), taip aš suprantu, kad motina lanko vaikų kapus, vaikiai-tėvų. Bet tai turime atlikti pastoviai, nesvarbu kokia tai diena. O visi tie ritualai, žvakutės (gal uždegame šventuosius laužus, pastatome paminklus požemių valdovams) prie gero neveda. Tada atsiranda kuo geresnę žvakę uždegti, kuo brangiau papuošti mirusio kapą, kažkokios lenktynės tarp gyvųjų, gali pagalvoti, kad aname pasaulyje svarbu, kiek tų žvakių dega jam ant galvos, kieik gėlių ir kokios jos, koks granitas ten stovi. Manau, kad svarbiausia yra ATMINTIS mūsų širdyse, o ne atmintis 10 km kamščiuose prie kapinių, ar aplankytų kapų skaičiuose. Visgi mes krikščionys, o ne senovės Egipto pagonys.

tikras lietuvis, 2008-11-02 19:39:24

Pritariu Nepagoniui – visa tai yra mūsų savarankiškumo(kiti sako pagoniškumo ) įrodymas.Toks prisirišimas prie praeities ir daro lietuvių tautą neįveikiamą – betkokiomis sąlygomis stengiamės išlikti lietuviais.

V., 2008-11-02 20:30:57

Bent aš save laikau pagone, nors ir esu krikštyta, kai buvau nesąmoninga,( t.y. kūdikis) ir negalėjau tam pasipriešinti.

Pagonybė sena, gili, ir man rodos daug išmintingesnė už krikščionybę – į Lietuvą atneštą prievarta, kalavijais, kryžiais ir kraujo praliejimu vos prieš kelis šimtus metų…

Manau, pas mus daug tokių “krikščionių” tik iš tradicijos, o ne iš idėjos. Bent aš pažįstu daug. Tarp folkloristų ypač.

p.r., 2008-11-02 22:27:01

nesuprantu kai zmogus raso kad tevas neismoke gerbti artimo nesneturejo tam laiko-gere. lanko jis tik mamos gimines. o kodel mama neismoke gerbti ir tevo giminiu. ? nors mano vyrasir geria , bet assau pasakiau, kad kaip susiklostytu musu gyvenimas , bet sunu nuo mazumes pratinu lankyti mirusius vyro tevus ir noriu kad jis taip elgtusi suauges…

man aktualu, 2008-11-03 20:49:43

Todėl, kad ir tėvo giminės negerbė mano artimųjų. Nepriėmė į savo tarpą. Kaip aš galiu gerbt savo tėvo gimines, jei šeimoje mačiau tik smurtą ir mamos ašaras? Kur tada buvo tėvo giminės, kai aš, paauglė, ėjau ieškoti savo mamos, išėjusios naktį su virve rankoje? Kur tada buvo tėvo giminės?

Audrius, 2008-11-03 22:22:16

Man aktualu: labai nuoširdus, bet liūdnas įrašas… O vat mane, dar ganėtinai jauną vaikį, domina, kaip tai nutinka? Kodėl tiek daug moterų išteka už absoliučių idiotų? Kas tai – (ne)auklėjimo vaikystėje rezultatas/ gyvenimiškos patirties trūkumas/ prioritetų neturėjimas? Ir kodėl jos nepasimoko iš mamų/tetų/kitų moterų patirties?

Keičiu temą, žinoma, bet tikrai labai domina. Ypatingai čia rašančių protingų moterų nuomonės 🙂 (žinau, kad šios svetainės vyrija, kaip ir aš pats, turės savų paaiškinimų, bet mane labiau domina moteriškas požiūris:). Būdamas iš darnios šeimos galbūt kažko nesuprantu…

man aktualu, 2008-11-03 23:39:07

Patirties trūkumas ir tikėjimas, kad gyvenimas yra gražus. Kad žmonės yra nuoširdūs ir jais reikia ir galima tikėti ir pasitikėti. Kai tėvų šeimoje matai pagarbą ir gerumą ar gali patikėti, kad būna ir kitaip? Tada patiri šaltą dušą ir ilgai negali tuo patikėti. Vis lauki ir tikiesi, kad tai klaida, kad tai tik nesusipratimas. Kad tai blogas sapnas, kuris tuo tuoj baigsis. O jis, deja, nesibaigia, tik tęsiasi. Kuo toliau tuo labiau.

V. - Žydrei, 2008-11-04 18:36:28

O kodėl jūs piktinatės tom žvakutėm, išdėliotom širdelės forma? Ar “dvasingiau” ” kukli nedidelė žvakutė”?

Gal žmonės taip norėjo savo meilę, ilgesį mirusiajam išreikšti. Gal ten vaikutis palaidotas. Tikrai manau, tai buvo daroma iš jausmo, o ne “kažkam” pasirodyti.

Burgis, 2008-11-04 19:38:02

Širdelės, kilimėliai prie lovos su gulbėmis, cementiniai meškiukai kieme, marmuriniai paminklai – nieko tokio, bet juk tai kičas, juk tai – blogas skonis. Nejaugi nė per šimtmetį nereikia nieko išmokti?

V._Burgiui, 2008-11-04 23:29:48

Bet kur kas daugiau skoningų kiemų “be meškiukų”. O Jūs daug iš žvakių išdėliotų širdelių kapinėse matėte? Aš bent- nė vienos. Žinoma, yra perkrautų (“permylėtų”) kapų ir paminklų, bet iš tiesų labai daug ir skoningų, kukliai orių… Nematau čia problemų.

Tiesa, mačiau dar neseniai supiltą kūdikio kapelį – tik vienerių metukų mergytės, buvo keliais žaisliniais angeliukais ir žaisliukais papuoštas… Bet čia jau galima suprasti.

Žydrė, 2008-11-04 23:53:47

Gerb V, iškart pasakysiu, kad nesipiktinu. Esu tolerantiškas žmogus, jei man ar mano artimiesiems tai netrukdo – nepiktina. Tačiau pripažinsiu, atrodo nenuoširdžiai ir neskoningai, ir šiek tiek gaila taip besielgiančių.

Kodėl gaila? Norėjau atsakyti į šį klausimą, bet tai jau padarė už mane 🙂 Komentaras aukščiau. Neturiu čia ką ir pridurti…

Mano asmenine nuomone, nuoširdumas slypi paprastuose dalykuose. Žvakelių skaičiumi meilės stiprumas nematuojamas. Ir vis tik niekada nepatikėsiu, kad tokie dalykai daromi iš nuoširdumo. “Kvepia” noru pasirodyti (kad ir tą meilę begalinę pademonstruoti) ir saiko praradimu.

Yra gražus Gintaro Grajausko eilėraštis “Nuoširdumas”. Prasideda jis šitaip:

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,

tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą

apskritai kalbėtumėm mažiau

ar visai tylėtume…

Šiuo atveju, tikro nuoširdumo tiek nerodytume…

V._Žydrei, 2008-11-05 11:41:40

Na, čia galima ginčytis iki begalybės. Aš žinau, kiek žvakių noriu uždegti Mamai (man patinka daug šviesos), ir man tikrai visiškai vis tiek, kaip kam atrodys ir kas ką pasakys. Manau, daug kam atrodo panašiai.

RyzaLape, 2008-11-16 14:43:07

na ir apturejau porcija juoko 🙂

Nepagonis : “Visgi mes krikščionys, o ne senovės Egipto pagonys”. ka cia bepridursi…

nors persigalvojau, o gal ir pridursiu

kas gi tie suabsoliutinti “mes”? gal “jusu” proteviai ir gyveno Egipte, kad juos Egipto pagonimis vadinate, o mano tai visi is Lietuvos. Ir krikscionybei smagiai priesinosi 🙂 tai kaip gali vadintis religija-gelbetoja, jei ji per krauja ir prievarta mum iprudinta? su senaisiais paprociais suplakta ir taip sumaisyta, kad patys “nepagonys” jau abejoja, kur cia ju “svarusis” tikejimas, o kur “barbariski” paprociai prasideda. va taip ir virsta prasmingi dalykai ir veiksmai paprastu kicu ir madu vaikymusi. nes, kodel zvakeles degam jau nebesuvokiam, o kad nuo bandos neatsilikti ir dar gerai pasirodyti – tai reikia…

juk dauguma Lietuvoj tik “sventiniai” katalikai, paprastom dienom elgiasi kaip laukiniai islikimo kovoje, o uz nuodemes atgailaus per sventes …