Mes esame godūs… Mes norime gyventi karališkai.
Ir mūsų darbai turi būti aukštai virš karališko miesto.
Todėl mums reikia visus pralenkti, nieko nebijoti.
Tada gyvenimo stichija mūsų nebaugina. Ji mus džiugina!
O kai tenka kristi – krenti vienas… Bet tavo atspindys vis tiek lydi tave.
Ir paguodžia žodžiai iš seniai prabėgusių metų:
„Mes ramiai užmigsime parėję
Mylimųjų rankų vainike.“
Noriu taip gyventi! Noriu, kad jūs taip gyventumėte!
***
Andreas Eriksson ir Justino Lekavičiaus nuotraukos, Iljos Repino paveikslas.
Atsakymai
Ieva, 2011-06-20 17:32:16
Ta nuotrauka, kur jūs su anūkėliu,- labai labai miela.:)
Žydrūnas, 2011-06-20 22:51:49
Visi mes norim taip gyventi
Rasa, 2011-06-20 23:12:51
Žydrūnui: na gal ne visai visi norėtų… Bet… Džiaugiuosi, kad ponai Burgiai gyvena taip, kaip jiems patinka, taip, kaip jiems gerai. Sėkmės jiems…
O paskui kilo mintis apie mūsų žmonių supratimą, nes pagalvojau, kad… Jei pasakyčiau, kad ir aš norėčiau taip gyventi, atsiras kas pasakys, kad vėl eilinį kartą šiknalindžiauju Burgiui, jei pasakyčiau, kad nenorėčiau taip gyventi, atsirastų, kas tikrai pagalvotų, kad tiesiog pavydžiu… :))))))))) Todėl juokiuosi pati sau ir pasilaikau savo nuomonę sau…
Ir tiesiog džiugu, kad jiems gera…
Žydrūnas, 2011-06-20 23:50:53
O tai kpdėl ne?
Rasa, 2011-06-21 08:51:15
Žydrūnui: kas “tai kpdėl ne?” ? Kodėl gal ne visi norėtų taip gyventi? 😀
Rasa, 2011-06-21 10:54:14
Karališkas gyvenimas… Ir žmonės… 🙂
Galbūt būtų gerai, jei daugelis žmonių norėtų ir galėtų taip karališkai gyventi, kaip atrodo Burgiui 🙂 Bet juk visi skirtingi ir karališkas gyvenimas visiems atrodo skirtingai.
Mano kaimynė… Ji tikriausiai pasakytų, kad jei Repino paveiksle toj jūroj būtų ne vanduo, o šnapsas, ji ten jaustųsi karališkai. O jei dar vietoj kelionės į užsienį už tuos pinigus būtų galima nusipirkti alaus papildomai, būtų dar geriau. O visai tobula būtų, jei vietoj pamiegojimo su anūkėliais, kažkas padėtų ant stalo dar kokius bent du butelius alaus priedo… 🙂
Moteris paskambinusi man sekmadienį… Ji nenori jokių kelionių į užsienį, jai skauda kojas, o vaikai kviečia kviečia… O ji verkia man kalbėdama, kad užaugino keturis vaikus, iš jų trys neblogai gyvena užsieny, o ji tyliai verkia naktimis iš ilgesio, nes jai karališkas gyvenimas būtų, jei kuris nors perimtų jų ūkį, ji apie tai svajojo visą gyvenimą. Ir nereikia jai jokių aukščių, jokių dangoraižių ir jokių pirmumų, jai tereikia, kad kaip seniau suvažiuotų visi vaikai talkoms, gal per šventes, kad namai būtų pilni klegesio ir juoko… Ir taip pagailo jos, manau siųsiu savo sūnų, kad bent savaitę pabūtų ten ir padirbėtų iš peties, juk jėgos jis turi kaip trys 🙂
O kita moteris gyvena karališkai, nes išėjo į pensiją. Jai nerūpi jokie anūkėliai, jie jai našta, nes ji pilnu tempu varinėja į pagyvenusių žmonių šokius…
O kažkam nuostabu, kai mina kokiu dviračiu aplink pasaulį savo turtą susikrovęs į kuprinikę… Ir stebi save, pasaulį, žmones…
Taigi be jokių blogų minčių manau, kad tai nei gerai, nei blogai, bet ne visi norėtų tokio karališkumo, kaip Burgių gyvenime 🙂
Beje, manau, kad ir mano tėvai beveik gyvena karališkai, ramybėje… :)))) Nors nebeišlenda iš savo kaimo beveik 🙂 Gal dar karališkiau jiems būtų, jei jų dukros būtų “žmonės kaip žmonės”, bet kad jau taip nėra, tai jie vis vien puikiai gyvena… Susitaikė… 🙂
Burgis, 2011-06-21 14:15:32
Taip, Gerb. Rasa, rašote beveik taip, kaip kalbėdavo mano mama… Bet kiekvieno žmogaus gyvenimas kitoks, todėl aš negyvenau taip, kaip norėjo mama. Nesigailiu. Bet ir Jūs nesigailėkite. Jūs gyvenate savo gyvenimą.
Rasa, 2011-06-21 14:49:55
Aš ir nesigailiu 🙂 O mano tėvai labai mane myli, jei ir pabamba, be to jie jau priprato, kad darysiu savaip 🙂 Na, aš kantrybės tai turiu daug, tegul sau bamba 🙂 Tegul tik gyvena jie ilgai ilgai, o visa kita nesvarbu, tie pabambėjimai 🙂 Aš nuo paauglystės sunkiai auklėjama 😛
Burgis, 2011-06-21 15:03:06
Rasai: aš – dar sunkiau auklėjamas… Tiesa sakant, visi mano auklėtojai jau metė tą beviltišką darbą.
petras, 2011-06-21 15:10:12
tai viskas logiška tada. yra toks atvirkščio proporcingumo dėsnis. kuo žmogus sunkiau aklėjamas pats, tuo labiau kitus auklėja. kuo labiau pats pasileidęs, tuo labiau kitus ramina ir t.t. ir t.t. šitas dėsnis labai gerai atsiskledžia vaikų-tėvų santykiuose, taip pat ir senelių-anūkų ir t.t., bet žinoma ne visada, o kartais. 😉
Rasa, 2011-06-21 15:43:22
Burgiui: nagi nagi… O kas klauso zmonos? Atsiprasau, uzstrigo lietuviskos raides darbo kompe 😛 Jei nebutumet leides zmonai jusu aukleti, argi butumet toks pat? 😀
Burgis, 2011-06-21 18:43:19
Kas klauso žmonos?! Aš? Ne, aš myliu žmoną!
Rasa, 2011-06-21 18:50:02
🙂 Tikiu. O mamos nemylėjot? 🙂
Gerai, gana, juokauju. Visus mes auklėjam savimi ir mus visi auklėja savimi, ir mes patys save dar auklėjam savimi… Galim manyti, kad mes visi labai išauklėti… Vienaip ar kitaip… 😛
D., 2011-06-22 00:07:37
o aš prieš kelias dienas panašia tema buvau pagalvojęs. Koks turėtų būti po mirties rojus? Juk žmonės tokie skirtingi, kas vienam rojus – kitam pragaras 🙂
Glom, 2011-06-22 14:39:25
Atsistoju ant kalno ir jauciu kaip mano kuna kelia nematoma jega. Mano esybe nori is manes istrukt. Pakeliu galva, placiai atsimerkiu, traukiu i save pasaulio ir Visatos dvasia, kuri teikia mano sielai sparnus. dar sekundele ir as save paleisiu…
Sklandau ore.., oro sroves nesa mane lyg gyvenimo sekla. Ramybe visame kame, bet svarbiausia manyje…
Dar akimirka ir as ten i kur kadaise budamas vaikas, tik vaikas, ziurejau. atsigrezes matau kad pasaulis, salis, miestas kuriame gyvenau tokie menki, nejudrus, nebylus.. Tik dabar susivokiu kokiu reiksmingu save laikiau, tik dabar savim pasislykstejau, tik dabar pajutau geda del savo istartu zodziu ir nuodemingu minciu. Tuo pat metu tapati jega mane svelniai apkabina ir atleidzia tik man jau esant namuose. Kvepuoju tankiai, bet ramiai, jauciu, pripazinsiu pirma kart gyvenime, kad esu gyvas. Gyvenimas manyje, tesiasi is manes..
Iseinu i gatve, ziuriu i zmones, jie ly ir tokie patys bet kitokie, o galbut kitoks as? Jauciu meile, palankuma, rupesti, supratinguma ir uzuojauta. Tuo tarpu pats jauciuosi prasmingas savo buvimu, buvimo del kazko ir kazkam. Ta jausma pavadinciau pilnatve, kuri tiesia kelia i zemiskaji roju, darna tarp visatos, tavo sielos ir taves. Tai nuostabu, tai tai…. tai yra Tai ko man truko, ko ieskojau bet neradau, ka jauciau bet nepazinau… Vienas visame kame ir visa viename.
Rasa, 2011-06-22 14:49:03
Glom: atsiprašau, kad ne romantiškai paklausiu, bet kodėl ant kalno? Kad arčiau dangus būtų? 🙂
Glom, 2011-06-22 15:06:48
galutinis taskas. arba krisi arba kilsi. Gali issivaizduot savo apilinkes auksciausia kalvele gali issivaizduot pasaulio auksciausia kalna. netures dideles reiksmes, tiesiog pabandyk issivaizduot ir tiek jei atsakymas netenkina 😉 bet tikiuosi atsakiau 🙂
Burgis, 2011-06-22 15:13:13
Glom: kas čia per monologas? Panašus stilius leidžiamas tik man, ar ne tiesa? Gerb. Rasa įgėlė tiksliai…
Rasa, 2011-06-22 15:54:19
Glom: Viskas gerai su tuo atsakymu, tik kodėl tam reikalingas galutinis taškas? Čia tas pat,kaip maždaug sveika pasiekti dugną, nes nuo jo visada TIK kilsi, nes krist labiau jau nėra kur.
Ir dar menkas pastebėjimas, jeigu galima 😀 Rašai: “Tik dabar susivokiu kokiu reiksmingu save laikiau, tik dabar savim pasislykstejau, tik dabar pajutau geda del savo istartu zodziu ir nuodemingu minciu.” Paprastai, kad žmogus tikrai gerai jaustųsi, gal jam reikėtų pajausti MEILĘ sau, o ne bjaurėtis? Meilę tokiam sau, koks jis yra ar buvo- klystančiam ir ne, geram ir nelabai?
Na, tik pasvarstau, čia Neprisius tikriausiai geriau žinotų kas ir kaip… 😛
O šiaip tai vaizduote nesiskundžiu… Ir kalnai man tam nebūtini 😀
Burgiui: O gal jis neatrastas išminčius? 😀 Arba koks naujoviškas filosofas? O gal jis tiesiog kažko ieško? Na, visokių paklausyti malonu. Pasitikslinant… 😛
Burgis, 2011-06-23 09:18:24
Rasai: aš tai vis pagalvoju apie „pilnaties žmones“… Bet čia mano yda!