Nuotrauką pavadinčiau „Viltis“…
*
Čia bus tokia mozaika…
*
Pirmasis mozaikos elementas.
Vakar pažiūrėjau TV forumą. Žinoma, apie partizanus, holokaustą ir Rūtą Vanagaitę. Šiek tiek užkabino ir Juozą Statkevičių.
Bet aš mačiau ir girdėjau visai ne tai, ką matėte ir girdėjote jūs… Studijoje aš mačiau keturis tuos, kurie susiję su mano byla. Keturis, kurių kiekvienam tinka bent vienas iš šių apibūdinimų: bailys; veidmainis; prisitaikėlis; cinikas.
*
Antrasis mozaikos elementas.
Ar ta R.Vanagaitė, ar kas nors kitas dabar galėtų sumenkinti partizanus, jei mes visi žinotume visą tiesą apie pokarį ir nuoširdžiai, atvirai būtume tą didingą ir tą karčią tiesą jau perdavę savo vaikams, savo anūkams? Jokiu būdu negalėtų! Bet ne, ne viską galima visiems žinoti! Vis dar komunistai visaip maskuoja savo praeitį, vis dar Sąjūdžio lyderiai visaip iškraipo savo motyvus, vis dar stribų anūkai rungiasi su partizanų anūkais…
Jau ne kartą esu rašęs: ne Stalinas išvežė mūsų šeimą į Sibirą; ne rusai; išvežė mūsų kaimynai – visi gyvenome Plungės rajone. Mama pasakodavo: naktį ateina vieni, dieną ateina kiti; ir tie, ir tie reikalauja maisto, degtinės ir grasina ginklais. Ir mama džiaugėsi (!), kad mus išvežė, nes kitaip kas nors iš šeimos neišvengiamai būtų žuvęs…
*
Trečiasis mozaikos elementas.
Kam rūpėtų, ką ta R. Vanagaitė, ką tas Zurofas galvoja, kalba apie partizanus, jei godūs žiniasklaidos maitvanagiai nemedžiotų sensacijų? Dabar tik pažiūrėkite į tą absurdą: vienas ima interviu, ištransliuoja visai Lietuvai, o tada visi supuola kaip prie dvėselienos ir pešasi, kas greičiau, kas aštriau ištransliuos tęsinį. Ne vienas protingas žmogus apie tas dvi istorijas jau pasakė: teisingiausia buvo – nekreipti dėmesio; ignoruoti; jei jau visai neiškenti – trumpai pasišaipyti…
*
Ketvirtasis mozaikos elementas.
Grįžtu prie temos – kas nuteis teisėjus? Ir šiandien (buvau Kaune…) du žmonės man spaudė ranką ir džiaugėsi: „Kaip gerai, kad jus išteisino!“ Geri žmonės, geri, bet tokia pozicija labai žeidžia, atleiskite… Ar žiniasklaidos maitvanagiai atsiprašė? Kai mane niekšai užpuolė, ar tiems maitvanagiams bent šiek tiek rūpėjau aš – žmogus, direktorius, tėvas, senelis? Ne! Jiems rūpėjo sensacija. Juk jei užpuolė nekaltą, tai kokia čia sensacija?
*
Penktasis mozaikos elementas.
Skaitau Abraham B. Yehoshua knygą „Moteris Jeruzalėje“. Moteris žuvo teroristo atakos metu, ilgai buvo neatpažinta, o žiniasklaida užpuolė bendrovę, kurioje ta moteris dirbo, kaltindama abejingumu, žmoniškumo stoka. Perskaičiau jau pusę knygos, bet negaliu nė atspėti, kuo baigsis tas bendrovės ir žiniasklaidos procesas. Nepaisant to, jau erzina: kiek ta žiniasklaida gali sau leisti šlykštumo, bukagalviškumo, cinizmo?…
Atsakymai
Sokolovas, 2017-11-01 10:06:29
Kiekviena ideologija, isteriškai besikratanti kitokios nuomonės, anksčiau ar vėliau žlunga. Kartu su tokios ideologijos kūrėjais…
Burgis, 2017-11-01 10:22:39
Sokolovui: labai tiksliai pasakyta!
Rasa, 2017-11-02 10:11:00
Tai, kas galioja knygoms, gal būt galioja ir žiniasklaidai? ☺
Nustokit skaityt tą šlamštą ir gyvent bus bent šiek tiek ramiau.
Žiniasklaida jau seniai mažai kuo skiriasi nuo prastų romanų (tik dar beveik kiekviename straipsnyje privelta elementarių gramatinių klaidų) ☺ Norit pafantazuot, įsijunkit savą fantaziją, kam skaityt kliedesius žiniasklaidoje? Juk išties realių ir nešališkų žinių ten beveik nebelikę jau seniai. Ten viskas turi “stebinti”, “stulbinti”, kartais dar “sukrėsti” ir t.t. Ai dar turbūt labai pakeis mūsų gyvenimą, jei sužinosim kiek vaikų turės besilaukianti Catherine Middleton ir kiek kg. numetė kuri nors mūsiškė “žvaigždė”. O gal kažkam palengvins gyvenimą žinia, kad eilinį kartą kažkas skiriasi? Galėsim paskaičiuot kelintą… Vis šiek tiek lengviau nei Sokolovo uždaviniai ☺
O lauke gražus ruduo. Ką GERO matot? 😉
sonatas, 2017-11-02 22:06:47
Rasele, gėrio daug – tėveliai nebegali pasirūpinti savim, todėl apsikabinėjus lauknešėliais ir sauskelnėm žygiuoju du kartus per dieną ir todėl neturiu teisės susirgti, nors iškilūs medikų autoritetai rekomenduoja neįgalumą, romantinių komedijų žiūrėjimą ir detektyvų skaitymą :). Dar gerai yra tai, kad mano pagalbos dar vis reikia mano atžaloms. Dar gerai yra tai, kad sugebu įkalbėti savo antrą pusę sekti kraujospūdį ir cukraus kiekį. Dar gerai yra tai, kad priklydę du kašarai jaučiasi pilnateisiais nariais ir kartais “atskaldo malkų” medžiokliniam spanieliui.
Rasa, 2017-11-03 10:09:43
Sonatai: sveikatos ir stiprybės Jums 🙂 Kadangi tiek daug visko turit, vadinas dar iš tiesų yra dėl ko gyventi, ar ne? O ir atžalų kaip suprantu iš vienos pasidarę daugiau. Ir tai yra gerai. Juk “gerai” nebūtinai turi reikšti “lengva”. Suprantu kaip sunku su senais tėvais. Bet… Ko gero kur kas sunkiau būtų neturėti visai nieko ir sėdėti vienai bežiūrint komediją po komedijos…
Visada maniau ir tebemanau, kad esat nuostabi stipri moteris.
P.s.Ir apginkit tą savo medžioklinį!… 🙂
Amber(Rostanas Vaitkus), 2017-11-03 20:48:31
Į žiniasklaidą galima žiūrėti iš dviejų pusių. Pirma, tai yra verslas, o versle svarbiausia yra pinigai. Antra, žurnalistai yra pavaldiniai, todėl jie rašo tik tai kas jiems liepta.
Sokolovas, 2017-11-04 08:04:43
IŠ 21 AMŽIAUS ŽINIASKLAIDOS
Lapkričio 4
“Lietuvos rytas”:
“Vyriausioji Lietuvos ragana atskleidė, kodėl Raisa Šarkienė palaidojo 7 vyrus”.
Kokios dar pažangos švietime ir moksle mes galime tikėtis, kai oficialiai diegiami štai tokie “prioritetai”?
Burgis, 2017-11-04 11:09:47
Sokolovui: taip, žinoma, taip! Mane visada stulbina tokia žmonių pozicija: „Na, mes šiaip jau netikime, bet…“. Ir aš suprantu, kodėl taip abejingai į tuos idiotiškus tikėjimus reaguoja visų religijų vedliai: jiems irgi reikia, kad žmonės tikėtų nesigilindami…
Amber, 2017-11-04 12:26:33
Sokolovui:
Man patiko jūsų įžvalga. Aš irgi mačiau internete tą straipsnio pavadinimą. Pačio straipsnio neskaičiau, bet iš pavadinimo kilo dvi mintys. Pirma, frazė “Vyriausia Lietuvos ragana” reiškia, kad tų burtininkių Lietuvoje yra daug ir jos turi kažkokią hierarchiją. Antra, kadangi griūva vakarų kapitalizmas ir pareina rytų komunizmas, tai greit nebebus Dievo, nes žmonės labiau tikės burtininkais, astrologais, “aš esu dievas”, ir dar visokiausiais šamanais. Tokios temos tik atkrato žmones nuo Dievo mokymų.
Burgiui:
Nesutinku su jūsų pasakymu, kad tikėjimai yra idiotiški. Apie kitus tikėjimus nežinau, bet, mano nuomone, mūsų tikėjimas nėra idiotiškas. Yra daugybė gerų dalykų mūsų tikėjime, tik kad žmonės leidžiasi vedžiojami “už nosies”. Pirma, Dievas neįkūrė jokios bažnyčios. Jinai yra sukurta žmogaus ir mūsų pasaulyje stovi “skersai kelio” tarp žmogaus ir Dievo. Antra, visi kaip pamišę diskutuoja ar egzistuoja Dievas ar ne, bet juk ne žmogui suprasti Dievo egzistavimą. Kai tikri mokslininkai patyrinėja gamtą, tai jie supranta, kad ne žmogui perprasti gamtą. Tikri mokslininkai tai jau seniai suprato, todėl prie paviršutinių žinių rašo mokslinę fantastiką į fizikos ar biologijos knygas. Paklaidinti žmonės diskutuoja ar egzistuoja Dievas ar ne, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tai, ką mokė Kristus ir kaip jis pats elgėsi. Jis mus mokino, kaip tapti žmonėmis. Jis mokino neparsidavinėti verslininkams ar visokioms žmonių sukurtoms pinklėms-sistemoms pavadinimu “Valstybė”. Tas klausimas “Tiki į Dievą ar ne?” tikriausiai yra bažnyčios išradimas. Mes turėtume diskutuoti ne apie Dievo egzistenciją, o apie Kristaus darbus ir mokymus. Mes turėtume suprasti ką tas vienas žmogus padarė, kad jį viešai nužudė ir tūkstantmečius reklamuoja jo mirtį.
Burgis, 2017-11-04 12:33:50
Amber: va! Jei būtų tikima tuo ir taip, kaip Jūs parašėte, aš būčiau laimingas! Bet kad ne…
qwerty, 2017-11-04 14:42:47
Amber, sakote, kad “Dievas neįkūrė jokios bažnyčios. Jinai yra sukurta žmogaus ir mūsų pasaulyje stovi „skersai kelio“ tarp žmogaus ir Dievo”. O kas, jei ne tik bažnyčia, tačiau ir pats Dievas yra tik žmogus kūrinys?
petras, 2017-11-06 08:23:51
qwerty, taip. tai įrodo dievų įvairovė pasaulyje priklausomai nuo aplinkybių ir jų kitimas. nuo totemų ir gyvūnų dvasių iki monoteistinių religijų. plius dar dauguma dievų turėjo žmogiškų savybių ar pagal žmogaus atvaizdą (taip pat ir gyvūnų), nes kitko žmogus nelabai pajėgus ir sugalvot. ten pvz. kokio elektronų srauto ar bangų nepagarbinsi 🙂
Giedrius, 2017-11-06 12:52:24
Ui koks geras pasiūlymas išsiaiškinti pagaliau ko gi Kristus iš tikrųjų mokė. Ilgokai žinoma delsėme ir po 2000 metų klaidžiojimo, manau, jau būtų pats laikas.
Turiu netgi pasiūlymą nuo ko reikėtų pradėti. Yra istorijoje laiko patikrinta žinių perdavimo grandinė Mokytojas/Mokykla – mokinys ir t.t. per amžių amžius. Tai va, viename susitikime vienuolis Kęstutis Marčiulynas pasiūlė pasidomėti, o kur gi buvo dingęs Kristus maždaug nuo 13 iki 30 metų amžiaus? Apie 17 jo gyvenimo metų kažkur pamesta? Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis taip pat mokėsi, buvo Egipte, buvo Tibete. Profet knygoje “Pamesti Jėzaus metai” yra netgi jo kelionių žemėlapiai, nupiešti pagal tas vietas, kur lamos ar kiti šventikai vienuolynuose yra išsaugoję jo apsilankymus liudijančią informaciją.
Tik susidaro įspūdis, kad per 2 tūkst metų ne priartėjome prie to, kas buvo kalbėta, o nutolome.
O dar Darvinas sako, kad homo sapiens istorijai viso labo koks 100 tūkst. metų. Tai mes čia vieno žmogaus pasakytos tiesos per 2 tūkst. metų niekaip negalime išsiaiškinti, o čia viso labo tik 100 tūkst.
Abejonių kelia ta Darvino teorija ir žymiai labiau įtikina “Slaptojoje Doktrinoje” išdėstyta versija, kad beždžionės yra žmonių palikuonys. Gana moksliškai skamba argumentas, kad beždžionės, gyvendamos šalia žmonių, perima jų manieras ir pradeda juos mėgdžioti, ko nedaro žmonės (nors ne, kai kurie daro :)). Taip elgiasi visi palikuonys savo tėvų atžvilgiu, o ne atvirkščiai.
Tai va, ko gero, beždžionės – tai ne mūsų tolima praeitis, o, galimai – netolima ateitis, jeigu ir toliau taip pat sėkmingai naikinsime švietimo sistemą… Tik kam tai rūpi? (ko gero taip užbaigtų gerb. B. Burgis:)
petras, 2017-11-07 07:49:35
Giedriau, o iš kur tada atsirado kiaulė ? nes pas ją viduj pažiūrėjus, tai ten mažai kas nuo žmogaus ir skirias ?
Giedrius, 2017-11-07 09:42:52
Na taip. Sakoma kiaulės organizmo panašumas su žmogaus 95%. Konkrečiai kiaulių kilme nesidomėjau. Matyt fizinių žmogaus ir kiaulės kūnų statybinės medžiagos buvo panašios? O kažkur buvau sutikęs, kad jeigu žmogus šiame gyvenime linkęs į apsivalgymą, tai kitame jo siela gali įsikūnyti į kiaulės kūną.
Bet tai dar reikėtų patikrinti. Tik nežinau kaip. Gal pamėginti apsivalgymą? 🙂
petras, 2017-11-07 12:40:53
Šiaip apsivalgymas ir kiaulė nėra kažkoks tai derinys. Žmogus ką nori gali nupenėt 🙂 ir mėšle laikyt. stereotipai.
O ką pvz. Giedriau, slaptoj doktrinoj, apie žmogaus gemalo panašumą su kitų gyvūnų sako ?
o gal gali būti, kad buvo žmogus sukurtas, o po to iš jo kūrė prastesnius organizmus iki pat bakterijų ir virusų ?
vilkas pilkas, 2017-11-07 15:07:08
…beje, gerbiamieji, kaip pavadintumėt procesą atvirkščią Darvino evoliucijai – “regresija” ar “revoliucija”? Palikus nuošalėj ironiją, abiem atvejais rezultatas greičiausiai laukia tas pats – tamsa ir anarchija 🙂
Rasa, 2017-11-07 15:44:48
vilkui pilkui: gerbiamasis, mano kuklia nuomone, tai regresija yra žingsnis atgal, o daugelio supratimu, mes vis į priekį judame (jei tikime, kad laikas egzistuoja ir yra praeitis ir ateitis). Tai man labiau panašu, kad vis tik revoliucija reikėtų pavadinti, t.y. reorganizuota evoliucija. Ir visai nebūtinai tai nuvestų į tamsą, nors tamsa irgi nevienareikšmiškai suprantama gali būti. Panašu kad gerbiamasis jau ir patyrėte revoliuciją, nes tapote pilkiu, o gimėt ko gero žmogum 🙂 bet man tai tikrai neatrodote nei tamsuoliu nei anarchistu, sakyčiau net labai aštraus ir sveiko proto vilkas esate… 🙂
petras, 2017-11-07 15:54:49
Vilkai, gali naują žodį sugalvot. niekas nedraudžia.
Rasa, 2017-11-07 20:40:05
Giedriui: skaitant tavo gražius parašymus, kurie man tikrai patinka, man atrodo, kad tau labai svarbu ta “techninė” pusė. Kaip Dievas galėjo sukurti žemę, kas sukūrė žmogų, gryną ar iš beždžionės ir pan. Kodėl? Suprantu, kad klausimas skamba kvailokai, nes mes tipo visi turime norėti tai žinoti. Kodėl? Kiek bemanytume, tai teliks tik tikėjimu, spėliojimais ir pan. Žiūrint iš tikinčiojo aukštesnėmis jėgomis pozicijos- ar tikrai svarbu tai suprasti, ypač žinant mūsų proto ribotumą? 🙂 O gal svarbiau pasigilint į tai, kokios žmogaus galimybės dabar ir jas pagilinti? Kita vertus kiek esminis yra klausimas “kaip mes atsiradome”, jei beveik niekas negali atsakyti teisingai sau į klausimą “Kas aš esu?” 🙂
Sokolovas, 2017-11-07 21:18:25
Žmogų sukūrė (neaišku, kokiu būdu, ir kokiu lygmeniu) kitų civilizacijų atstovai (“ateiviai”) PAGAL ATVAIZDĮ SAVĄJĮ.
Yra versija, jog dabartinė Žemės civilizacija nėra pirmoji, ir (galimai) ne paskutinioji.
Kadangi žmogų kūrė “ateiviai”, tai jie buvo vadinami Dievais. Senajame Testamente kai kur kalbama apie Dievus (daugiskaita), taip pat apie Dievų sūnus ( “tada Žemėje gyveno milžinai…”- dievų sūnų kontaktų su “Žemės dukromis” pasekmės). Vienas Dievas atsirado vėliau…
Rasa, 2017-11-07 22:00:53
Sokolovui: o tada žmogus tai kas Jūsų manymu? Biorobotas? O kaip su gyvūnais? Ir jei būtų taip, tada- o kaip atsirado ateiviai? 🙂 Ar jie turi dar kitus ateivius, kurie juos sukūrė ir t.t.?
Sokolovas, 2017-11-08 07:49:23
Rasai:
Jotubėj yra daug medžiagos apie tai…
Pastaruoju metu domiuosi ir pomirtiniu gyvenimu. Tai va, kaip ir anksčiau maniau, paaiškėjo, jog siela yra BIOLAUKAS, nemirštantis kartu su žmogaus fiziniu kūnu. Taip paaiškinami įvairūs “mistiniai” reiškiniai.
petras, 2017-11-08 07:59:23
Sokolovai, šiaip pastabėlė, jei netyčia neatkreipėt dėmesio, tai BIOLAUKAS, lietuviškai būtų gyvybės laukas (gal dar tiktų bet nelabai gyvenimo laukas), nes BIO išvertus iš graikų kalbos reiškia gyvybę – gyvenimą. tai jei tai gyvybės laukas, tai čia ta pati gyvybė, kuri mus supa mūsų gyvenime ar kitokia ? o jeigu gyvenimo laukas, tai tik kažkokia negyva erdvė tinkama gyvybei ?
Giedrius, 2017-11-08 08:49:25
Rasai: Dėkoju už gerą žodį 🙂 Na, dėl “techninės” pusės, tai ką jau čia padarysi. Matyt inžinieriškas pradas lenda 🙂 Kaip ne kaip, esu inžinierius pagal išsilavinimą ir, matyt, pagal prigimimą. Su didžiuliu pasimėgavimu dar vaikystėje stengdavausi išsiaiškinti o kaip gi vienas ar kitas prietaisas veikia? Kartais, besiaiškindamas, prietaisą taip išmontuodavau, kad po to nebesugebėdavau surinkti 🙂
Be abejonės, suprantu, kad mūsų ribota sąmonė negali aprėpti ir suvokti visos Visatos sandaros, net jeigu mums kas nors visą medžiagą taip geranoriškai padėtų ant stalo ir leistų ją studijuoti. Tiesiog iki to kol kas dar nepriaugom. Daugybės reiškinių ir sąvokų net nežinom, kad tokios iš viso egzistuoja.
Puikiai suprantu, kad užsiciklinimas ties technine puse gali pakišti koją, bet lygiai taip pat, norint suvokti dabartines žmogaus galimybes, bent jau kažką tai, na bent jau abėcėlę, tai juk reikėtų žinoti. Kitaip mūsų tikėjimas gali tapti tiesiog aklu.
Išminčiai kalba, kad gabiausi mokiniai yra tie, kurie nepriima visko, ką sako Mokytojas, už gryną pinigą, bet mėgina savo sąmone ir savo gyvenimiška patirtimi patikrinti tai, kas jam duodama. Nepretenduoju į gabiausius, bet mėginu tikrinti tiek, kiek tai leidžia mano kuklios galimybės.
O šiaip tai visiškai sutinku. Galima į techninę pusę ir nesigilinti, o tiesiog Mylėti visą pasaulį… nes ne intelektas, o Meilė yra Visatos pagrindas… taip rašoma išmintingose knygose.
Arba galima tuo netikėti ir mėginti pasaulį sumontuoti tik intelekto pastangomis, be doros ir sąžinės. Tokios veiklos rezultatai kalba patys už save. Tereikia apsidairyti kas vyksta pasaulyje.
Vis dėl to, mes matyt kitaip nemokame, turime įsitikinti, kad ši ar kita idėja yra niekam tikusi ant savo kailio, tada ją atmesti ir imtis kitos idėjos, vėl klystant, klumpant, taisant klaidas ir… mokantis Mylėti.
Ačiū!
Rasa, 2017-11-08 09:41:55
Giedriui: ☺ Suprantu tave. ☺ Mano šeimoj irgi visi link inžinerijos 🙂 Vaikai link to, o aš technikas technologas. Buvau, žinoma 🙂 Dabar kitur dirbu. O tavo žingeidumą suprantu, nes pati jau būdama ketverių buvau tikra fizikė ir, pasislėpus nuo tėvų, labai ilgai taikiau, kol įkišau į rozetę kištuką su nukirptu laidu. Tėtis jį buvo labai gerai nuo manęs paslėpęs, bet aš nužiūrėjau ;P Pamenu, kaip sunku buvo pataikyt į tas dvi skylutes ir vis reikėjo klausyt ar tėvai neateina, nes jie virtuvėje gamino cepelinus. O paskui tai pataikiau… Buvo nekas…
Kažin, o jei tarp kitų išmąstyto pažinimo (knyginio) ir tikros Meilės, kuri yra kaip ir šventumo energija pasigilintume į save. Gilyn, gilyn ir dar gilyn po žingsniuką 🙂 Tik keliaut reikia labai tyliai, be minčių. Ten kartais galima rast ne tikėjimą, o žinojimą, manau 😉 Tik ko gero tolokai nukeliaut reikia.
Ko gero ne vieta čia taip kalbėtis 🙂 Žmonėms įkyru ir kvaila visa tai atrodo, manau ☺
Giedrius, 2017-11-08 20:05:44
Rasai: Taip. Bet vistiek turi būti patvirtinimas išoriniame pasaulyje. Kitaip sąmonė sunkiai labai priima tokius dalykus. Tam knygos ir reikalingos, kad patvirtintų tai, ką ir taip žinojai 🙂
Rasa, 2017-11-08 22:10:09
Giedriui: turbūt tu teisus. Kartais knygų reikia, kad jos mums duotų žinių, kartais reikia, kad duotų emocijų, kartais tam, kad paskatintų susimąstyti. Kartais ir tam, kad kažką patvirtintų. O kartais jaučiamės persisotinę tam tikros rūšies literatūra ir atrodo, kad nebesinori skaityt, nes jau nebesugebi rasti kažko, ko tau trūksta 🙂
Ir tada ateina kažkokia knyga, kuri tyliai laukė savo eilės. Kuri atgaivina kaip taurė šviežiai išspaustų savų vaisių sulčių.
Perskaičiau kai ką, ką tu skaitei 🙂 Neblogai. Ne visai mano “skonio”, bet neblogai 🙂
O aš dabar sėdžiu, švelniai plevena žvakė, klausausi lengvo džiazo ir skaitau Brėdberio “Pienių vyną”. Ir nepaliauju stebėtis- kaip aš galėjau būti neskaičius tokios knygos?!!! 🙂 Lengvumas. Išmintis. Šiluma. Džiugesys…
***
Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn… Bematant, nepasiekęs net žemės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarą ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą…
—
– Netgi jei jis miega, aš norėčiau su juo pasikalbėti, – pasakė ponas Džonas. – Kartais žodžiai, kuriuos išgirsti miegodamas, yra daug svarbesni, jų daugiau klausaisi, jie geriau tave pasiekia.
—
… dauguma vyrų, kai tik pajunta moterį turint bent kruopelę proto, bėga nuo jos kaip įgelti. Jūs, be abejo, buvote sutikę nemaža galvotų moterų, tik joms pasisekė nuslėpti nuo jūsų savo protą.
—
Tiek to, einu toliau skaityt 😉
vilkas pilkas, 2017-11-10 14:52:11
Gerb. Rasa,
“Pienių vynas” (subjektyviai) dažnai vertinama kaip viena prasčiausių jo knygų, nors buvo siūloma įtraukti pastarąją į privalomus mokyklinius skaitymus. Šią knygą korektiška skaityti pro vaikiškus akinius (panašiai kaip ir mažąjį princą), bet susimildama, Brėdberį vartotkite atsargiai, nes taip ir prie mokslinės fantastikos opiatų priprasit.
Rasa, 2017-11-10 16:59:37
Pilkiui: 😉 Brėdberio jau seniai esu “privartojus”, kai dar nebūdavo tiek daug fantastikos knygų. Kažką ir namie rasčiau, manau. Dėl šitos knygos vaikiškumo, tai, visų pirma, savojo vidinio vaiko nenumarinimas yra tik privalumas 🙂 Todėl man išties patinka ir mažasis princas. Šitokios knygos yra tiesiog atgaiva. Juk nepaskaitysi nepakartojamosios “Citadelės” su tokiu lengvumu, kaip princo 🙂 O dėl mokslinės fantastikos ir pripratimo… 😛 Kai buvo pradėta leisti knygos iš serijos “Pasaulinės fantastikos aukso fondas”, maždaug 1991, tiesiog “prarijau” jų krūvikę, iki maždaug 130 🙂 Tada pasijutau šiek tiek pasisotinusi 🙂 Vis tik, kadangi tamstelė esat absoliuti mano priešingybė (mano manymu), tai ko gero jums aišku ir tai, kad man visada lieka įdomesnė ne mokslinė fantastika, o “fentezi”, t.y. maginė fantastika. Na kas čia per gyvenimas, jei nėra raganų ir drakonų, o tik kosminiai laivai ir kosminiai karai su geležinėm žiurkėm 🙂
Nors, turiu pripažinti, kad prie detektyvų ir fantastikos ne tankiai prieinu šiuo metu. Išskyrus kelias knygas iš Semionovos “Волкодав”, kurios labai patiko ir kurias audio klausiausi. Siuvinėdama savo vilkus… 🙂
***
Одинокая птица над полем кружит,
Догоревшее солнце уходит с небес.
Если шкура сера и клыки что ножи,
Не чести меня волком, стремящимся в лес.
Лопоухий щенок любит вкус молока,
А не крови, бегущей из порванных жил.
Если вздыблена шерсть, если страшен оскал,
Расспроси-ка сначала меня, как я жил.
Я в кромешной ночи, как в трясине, тонул,
Забывая, каков над землей небосвод.
Там я собственной крови с избытком хлебнул
До чужой лишь потом докатился черед.
Я сидел на цепи и в капкан попадал,
Но к ярму привыкать не хотел и не мог.
И ошейника нет, чтобы я не сломал
И цепи, чтобы мой задержала прыжок.
Не бывает на свете тропы без конца
И следов, что навеки ушли в темноту.
И еще не бывает, чтоб я стервеца
Не настиг на тропе и не взял на лету.
Я бояться отвык голубого клинка
И стрелы с тетивы за четыре шага.
Я боюсь одного – умереть до прыжка,
Не услышав, как лопнет хребет у врага.
Вот бы где-нибудь в доме светил огонек,
Вот бы кто-нибудь ждал меня там, вдалеке…
Я бы спрятал клыки и улегся у ног.
Я б тихонько притронулся к детской щеке.
Я бы верно служил, и хранил, и берег –
Просто так, за любовь – улыбнувшихся мне..
… Но не ждут, и по-прежнему путь одинок,
И охота завыть, вскинув морду к луне.