Su savo pirmoke Mildute vakar buvome „Rimi“ parduotuvėje. Prie kasos Mildutė pamatė dėžutę aukoms ir pradėjo prašyti manęs euro, kad galėtų įmesti. Taip gražiai prašė, kad aš daviau keletą monetų. Mildutė įmetė ir buvo labai patenkinta, o aš turėjau progą jai paaiškinti apie rėmimą, labdarą ir tos veiklos rėmus.
*
Grįžęs namo, sumaniau patikrinti mūsų paramos fondo likučius po šių metų „dalybų“. Ir vėl mane užliejo džiaugsmo banga. Yra daug tokių kaip Mildutė, daug! Ir tai suaugę žmonės, sąmoningai aukojantys. Kas daugiau, kas mažiau, kas pirmą kartą, o kas jau trečią, ketvirtą…
Dabar aš jau tikiu, kad kitais metais galėsime padalyti net daugiau, nei šiemet. Dabar aš jau noriu gyventi, gyventi ilgai ilgai, kad ta gerumo srovelė nesilpnėtų.
*
Aš vėl ir vėl pajuntu ir jums pasakau: aukoti, padėti reikia tada, kai supranti, kad tau tai bus didesnis gėris, didesnė dovana nei tiems, kurie gaus tavo gerumo. Nereikia savęs versti ką nors daryti. Klausyti reikia tik savo širdies įsakymų.