Kaštonų žvakių šviesoje
Pro seną seną Ąžuolyną…
***
Buvau susiruošęs rašyti tokį kičinį eilėraštį… Bet dabar sužinojau apie kaštonų bėdą su tais kenkėjais, tai atidėsiu rašymą. O kaštonai būtų tikę todėl, kad kažkas priminė pažadą parašyti apie buvusias mano gyvenime mergaites. Tai va, net dvi iš jų kažkaip vis dar atmintyje matyti Vydūno alėjoje, kaštonų žvakių šviesoje…
Nesitikėkite, kad imsiu labai atvirauti, nes dabartinė mano viso gyvenimo meilė tuo neapsidžiaugtų. Tačiau simboliškus dalykus galiu paminėti.
*
Išsiskyriau su viena pasakęs: „Dabar aš sėsiu į 10-tą autobusą Vydūno alėjoje ir nuvažiuosiu į Pramonės prospektą…“ Ir nuvažiavau pas tą, kuri jau 36 metai su manimi.
*
Kitas simboliškas dalykas: einant Vydūno alėja, mergaitė man ėmė deklamuoti „Tu tyra ir šviesi, kaip Oginskio graudus polonezas…“. O aš, bernelis iš kaimo, net nežinojau, kad tai Paulius Širvys parašė. Nuo to laiko pamėgau tą poetą, bet… išsiskyriau su ta mergaite.
***
Apibendrinsiu. Dažnokai pagalvoju apie tas, kurios buvo mano gyvenime. Smalsu, kur jos dabar, kas jos dabar, bet tikrai neieškosiu, neklausinėsiu – tai nepatiktų tai, kuri dabar su manimi. Esu dėkingas visoms buvusioms, kurios „šlifavo“ mane, gerino tiek, kad tinku dabartinei. Bet svarbiausia – džiaugiuosi, kad mano posakyje „turėjau panelę“ nėra tos prasmės, kuri dažniausiai yra dabartinių jaunuolių tokiuose posakiuose. „Turėjau“ – reiškia tik iki bučinio! Todėl tikiuosi, kad jos, buvusios, nejaučia didelės nuoskaudos. To linkėčiau visiems dabar norintiems pasakyti:
„Tu tyra ir šviesi…“
arba, kaip man parašė kita,:
„Kokioj gi stichijoj esi tu gimęs…“ ir tyčia neparašė, kad tai V.Šekspyro soneto ištrauka…
Atsakymai
Rasa, 2010-08-25 11:46:14
“„Turėjau“ – reiškia tik iki bučinio! Todėl tikiuosi, kad jos, buvusios, nejaučia didelės nuoskaudos.”- vargu ar seksas daug keičia nuoskaudos laipsnį 🙂 Aš už seksą iš meilės, su meile, už seksą, kaip meilės pratęsimą, bet nemanau, kad jis padidina ar sumažina meilę 🙂 Nes meilė- daugiau negu geismas. Gal tik jūsų sąžinė ramesnė, kad nepasinaudojot kito simpatija 🙂 Nors, nuoširdžiai tikiuosi, kad jų neįskaudinot labai 🙂
Nepris, 2010-08-25 13:22:32
Liaudyje sakoma: “kiekvienas žilas plaukas — tai praleista galimybė!”
Jei rimčiau, tai manyčiau šitas pasakymas yra … teisingas. Tik potekstė ir interpretacija nelabai.
Manau, tikrai — per dažnai per daug kamuojamės dėl praeities. Praeityje padarytų ir nepadarytų dalykų apibūdinimus sugriebiame ir prisilipdome kaip savo tapatybės dalį.
Sakome “AŠ ESU tas, kuris tą ar aną paturėjo, patyrė, užaugino, sukūrė…” Bet juk tai nelogiška. Argi protinga sakyti aš dabar esu tai, ko dabar jau nebėra???
Tas noras išrėkti “bet buvo, vyko, tai TIKRA….” tai mirtingojo Ego noras įtikinti savo tęstinumu. Bet tęstinumas, kuris neharmonizuotas su Amžinybe, būtinai kažkur turi pradžią, vadinasi, turės ir pabaigą. Tai laikinas tęstinumas. Ego tai žino. Ir visaip tai nuo mūsų slepia, nes nori būti svarbus. Nori būti Vienintelis. Už tai ir ištėškė mus iš Rojaus. Už tai tapom (ar ėmėme manyti esantys…) mirtingi. Bet nenukrypkim.
Taigi, imame gabalus praeities ir konstruojame savo tapatybę. Realiai taip tik užsilipdome etiketę, pagal kurią norime būti atpažįstami ir socialiai įkainojami. Bet tai nesame mes. Nes tikroji Savastis nėra konstruojama — ją galime tik atrasti (paslinkę į šalį savo egocentrišką protą) ir įsisąmoninti.
Dar pastebėkime — “laikas” ir “laikyti” yra tos pačios šaknies žodžiai. Gal paradoksalu, bet jei norim “turėti _laik_o”, tai turim “nebesi_laik_yti” atsiminimų (taip pat ir tam tikru būdu “nebesi_laik_yti” ateities planų). Ir visi žili plaukai (t.y. vargas, nerimas, kančia) — per protą, per norą LAIKyti ir LAIKytis.
Gali atrodyti, kad tai tik protingi(!) išvedžiojimai, žodžių žaismas. (Iš tikrųjų su žodžiais tik tiek ir tegalime — žaisi. Nors tai jau kita tema.) Bet mūsų psichologinis laikas pats savaime tėra teorinės galimybės, kuriomis kažkuriame praeities momente pasinaudojome arba galėjome pasinaudoti. Bet realių galimybių praeityje nėra anei vienos! Visos galimybės, VISKAS, ką realiai galime pakeisti, nuspręsti, padaryti, pajausti, yra tik šioje akimirkoje, šiose aplinkybėse. Tik ČIA ir DABAR!
Tikrai nėra nuodėmė kartais prisiminti gražesnius ar dramatiškesnius momentus iš praeities. Bet negalima jų įsikibus LAIKyti. Leiskime jiems plaukti. Kaip tiems debesėliams, kažkur aukštai, kažkur toli. Pamokime jiems, nusišypsokime jiems. Bet tegu jie plaukia… Kosminės Atminties okeanuose. O mūsų reikalas — BŪTI.
Rasa, 2010-08-25 13:58:58
Žinai, Neprisiau, eisiu kavos pasidaryt, gal smegenyse kraujagyslės daugiau prasiplės ir bus lengviau viską suprast, nes tu pribaigsi mus čia vieną dieną :)))))
Gerai: praeitis- ČIA IR DABAR- ateitis…
Ir ego… Bet tu man pasakyk, paleisti praeitį tai reikia, sutinku, bet dabartyje tu turi stengtis padaryti teisngas išvadas ar ne iš to, ką pergyvenai? Na pav. sėdžiu dabar po palme, medituoju, mano ego pradingęs, dar laukiu kol bananas nukris į burną… O vakar nužudžiau žmogų, užvakar irgi, prieš tai irgi… Ryt gal dar vieną pribaigsiu… Ar tai nieko nereiškia, nes dabar, čia ir dabar, aš tyras “būties gelmėje” gyvenu? 🙂 Ar nemanai, kad praeitis buvo šiokia ar anokia tam, kad tu šiandien taptum geresniu, todėl reikėtų bent truputį leisti per “ego” save paauklėti?
Nepris, 2010-08-25 18:57:23
Ne visai teisinga ČIA ir DABAR dėti į Laiko ašį tarp Praeities ir Ateities. Netgi, drįsčiau sakyti, visai neteisinga. 🙂
Dabartis pačia savo kokybe yra visiškai kitoks dalykas nei Praeitis ir Ateitis. Praeitis yra įrašas, pėdos smėlyje. Praeitis nėra ėjimas. Tai protas sukuria ir palaiko tęstinumo, kryptingumo įspūdį.
Mūsų smegenys fiksuoja labai mažą praeities dalį ir paverčia atmintimi. Įsisąmoninti patyrimai virsta patirtim. Tą patirtį protu sulyginę su turimais modeliais, ir širdimi atpažinę Tiesą, atrandame Išminties krislus. Jie sėda į giliausius asmenybės klodus ir užtvirtina mūsų esmingiausią pažangą.
Kosminėje Sąmonėje yra viskas, kas kada nors įvyko ir viskas, kas galėjo įvykti. Kosminėje Sąmonėje yra viskas, kas kada nors įvyks ir viskas, kas galės įvykti. Kosminėje Atmintyje nėra nei Praeities, nei Ateities, nes joje yra Viskas. Atskirtumas tarp to, kas Kosmose jau vyko, ir kas dar tik įvyks, egzistuoja tik žiūrint iš mūsų taškinės sąmonės. Kaip tą sąmonę praplėsti, yra daugybės mistikų ir jogų amžių amžiais sprendžiamas klausimas. Visi sutaria, kad norint ją plėsti, pirmiausiai reikia ją atsikovoti iš ego gniaužtų.
Norint kalbėti apie ego, reikia pradėti nuo klausimo apie proto prigimtį. Protas yra juslė, kuri pažįsta, rūšiuoja, rikiuoja objektus, formas, dėsnius. Mąstymo procese galima ir reikia pasitelkti turimom žiniom, praeities faktais ir ateities ir pasaulio modeliais. Visa tai yra gerai tol, kol protas suvaldytas ir naudojamas pagal paskirtį — stebėti, analizuoti, mąstyti, patarti. Bet sprendimus turi priimti ne protas, o sąmonė, kuri vienintelė žino Tiesą (ko nori Aukščiausioji sąmonė), o protas tegali tarnauti kaip patariamasis organas.
Žmonijos problemos prasidėjo tada, kai protas tiek užgožė sąmonę, kad pats pradėjo priiminėti sprendimus. Tai protas nusprendė atsiriboti nuo Visumos, pažeisti Kosminę Harmoniją ir elgtis ne pagal Aukščiausiojo Valią. Tai ir buvo Pirmapradė nuodėmė, per kurią ištvirkęs protas pagimdė ego.
Kas yra ego? Ego yra proto disfunkcija. Išvešėjęs, nesuvaldytas, pasileidęs, nerimstantis protas, kuris noris būti pasaulio viešpačiu; nori viską žinoti; nori, kad viskas būtų pagal jį; nori būti pats sau vienas, atsiskyręs nuo Visko ir visų; kuris visko bijo, nes jis vis dar tėra instrumentas, kuris vieną dieną bus pamestas ir niekam nebereikalingas; bet labiau už viską ego bijo būti demaskuotas, nes tai reikštų ankstyvą jo mirtį. Ir mūsų sąmonės, esmingojo AŠ ESU, džiaugsmo pergalę.
Rasa, 2010-08-25 20:32:59
O aš tai va galvoju dabar, gal gerai, kad aš tiek daug visko nesuprantu… Tiesą sakant, net truputį pasidžiaugiau tuo pati sau :)))
zore, 2010-08-25 20:34:02
Susilaikymas yra dorybė, o dorybė, tai progos nebuvimas… 🙂
Nepris, 2010-08-25 20:51:37
Prisiminiau keletą nesenų filmų į temą.
Apie alternatyvines tikroves:
Groundhog Day (klasika!)
The Butterfly Effect (klasika!)
12 Monkeys (klasika!)
Mr. Nobody
Family Man
Next
Apie ne-atmintį:
Memento (klasika!)
50 First Dates
Apie sutrikusį laiką:
The Time Traveler’s Wife
Frequency
The Lake House
Apie knygų išsaugojimą:
The Book of Eli
Nepris, 2010-08-25 20:56:19
Apie nesąmoningumą/automatizmą:
Click!
sonata, 2010-08-25 21:31:21
Nemoku gražiai … nepykit, bet drėbtelsiu ūkiškai, su šakėm (na pirmoji karta nuo žagrės) – kaip gerai, kad filosofinė intoksikacija nėra užkrečiamos ligos simptomas.
Nepris, 2010-08-25 22:31:10
Nepykit, kad vis užvaišinu koncentratu. Neturiu tikslo nieko nuodyti. Kažkaip jau taip yra, kad man šiuo metu svarbiau tiksliai išsireikšti, nei būti suprastam.
Švelnesnė įžanga:
_Echkart Tolle, “Naujoji žemė”
Echkart Tolle, “Šios akimirkos jėga”
Echkart Tolle, “Šios akimirkos jėgos praktika”_
Labai švelni įžanga:
Thich Nhat Hahn “Senasis baltųjų debesų kelias” (3 tomai)
Nepris, 2010-08-25 22:33:38
Eckhart
kliuška, 2010-08-26 08:29:45
Svetainės šeimininkas anksčiau minėjo, kad prieš tapdamas ateistu perskaitė daug knygų už tikėjimą ir prieš. Ar galėtumėt ką nors rekomenduoti?
V., 2010-08-26 09:11:09
kliuškai
Tai kad jis ne ateistas, o laisvamanis – atskirkite!
Burgis, 2010-08-26 18:59:07
Kliuškai: pradėkite, žinoma, nuo katekizmo ir Naujojo Testamento. Skaitykite be išankstinės nuostatos, kad tai niekai. Atminkite, kad tikėjimas – tai ne mokslas, todėl įrodymų nereikalaukite, logikos – taip pat. Atminkite, kad tikėjimas – gėris, tikintiesiems gyventi lengviau, bet gyvenimo kokybė… Atminkite, kad dauguma pasaulio tikinčiųjų nėra katalikai. Atminkite, kad rašiusieji prieš tikėjimą galėjo būti tiesiog pikti dėl bažnyčios, o ne Dievo veiksmų. Ir pagaliau – jei vis tik norite ateistinių knygų, teks jų susirasti pačiam, nes dabar tų, kurias aš skaičiau tikriausiai nerasite. Bet gal jų nė neprireiks, gal beskaitant katekizmą tikėjimas pasikeis…