Klaipėdą sukrėtė šiurpūs nusikaltimai: bute rasti kirviu nužudytų senukų kūnai, o gatvėje vyrui banditai išbadė akis.
***
Oi, ką aš čia? Tai ne ta pasaka! Čia antraštė iš lrytas.lt.
***
Priėjęs drožė su lazda į duris ir jos subyrėjo. Įėjęs vidun užplojo ir lapei su lapiukais.
(Lietuvių liaudies pasaka. Sudarytojas Valdas Sasnauskas)
***
Vėl atvažiavo pas mus Mildutė! Iš to džiaugsmo už 5,49 Lt nupirkau knygelę “Katinėlis ir gaidelis”.
Kai ėmiau Mildutei ją skaityti, mergytė pirmiausia bandė pabėgti pro langą:
Pamačiusi, kad lauke dar žiema, užsivožė apsauginį šalmą, pasiėmė indelį kraujui surinkti ir pasakos klausėsi atokiau nuo senelio:
Kvailas buvau, kad pirkau tą knygą! Anksčiau aš sekdavau tą pasaką pateikdamas versiją apie išpirką: katinėlis prie lapės urvo dainavo, lapiukai išeidavo pasiklausyti, katinėlis įkišdavo juos į maišą; kai visus lapiukus sugaudė, išlindo lapė, įvyko derybos ir katinėlis lapiukus iškeitė į gaidelį.
Bet gal jūs žinote tikrąją pasakos versiją? Nes ta su beisbolo lazda man tikrai nepatinka…
Atsakymai
jamaica, 2009-03-22 11:40:40
Ojojoi, Direktoriau, kad žinotumėt, kokių versijų esama… Vienoj knygelėj (berods, “Pasakos su dainuojamaisiais intarpais”) pasaka baigiasi taip, kad Lapė išverda Gaidelį, tad pabaigoj Katinėlis, įveikęs Lapę, valgo sriubą iš jos puodo ir sako: “Ainainai, tai gardumas mano Gaidelio”… Tik nepamenu, ką ten tas Katinėlis Lapei ir Lapiukams padarė.
O vaikystėj man mama skaitydavo Kosto Kubilinsko eiliuotą pasaką, kur Lapė su Lapiukais pristatoma į Zoologijos sodą.
Rasa, 2009-03-22 21:57:15
Kai pagalvoju apie tą pasaką, ausyse skamba tik tėčio žodžiai : “…Katinėli, katinėli, mane neša laputėlė, per aukštus kalnus, per keberzdynus…” Ir žinau, kad viskas gerai baigiasi 🙂 O dar pamenu, pas mamą yra Pietario knygutė “Lapės gyvenimas ir mirtis”, ten visos istorijos apie lapę yra 🙂 Reikės kada pažiūrėti. Ta knygutė parašyta pagal senų žmonių pasakas. Keista, atsimenu, kad Pietario, pavadinimą, nors skaičiau prieš kokius 35m., o prieš savaitę skaitytos knygos autoriaus nepasakyčiau… Nieks neberašo tokių svarbių pasakų, kokias skaitydavom vaikystėj 🙂
O ta “beisbolkė” katino rankose, iš Burgio knygelės, tikrai nei šis, nei tas.
Dukros paklausiau, kaip jai diedukas sekė, ta atsimena daugiau, iki tol, kol katinas lapiukus sugaudė ir lapė išlindo, tada ir ją į maišą įkišo. O ką darė, irgi nepamena 🙂 Įdomu, gal todėl nepamenam, kad pridobė tą lapę?
Lietuvių pasakos gana žiaurios. Jau geriau tegul tik išmaino lapiukus į tą gaidį ir visi laimingai gyvena… 😀
matematikas, 2009-03-22 22:58:59
Dabar prieš perkant pasakų knygutę reikia būtinai gerai joje “pasižvalgyti”. Tuoj bus populiarinamos pasakos apie karalius, kurie mylėjo princus, ir pan… (kad tokios yra rodo projektas “gender loops”…) Gerai, kad dar turiu išsaugotų tėvelių pasakų knygų, tai nepritrūksiu savo vaikams ir anūkams 🙂
Aurelija, 2009-03-23 07:53:50
O ar skaitėte, kad darželiuose vykdoma kažkokia mistinė programa kur princas susituokia su princesės broliu princu ir jie tampa karaliumi ir karaliumi 🙂 suprantu, kad kažkokiu būdu mes turime ugdyti vaikų toleranciją, bet na ne šitokiu 🙂 juk iš įvykių matome, kad modeliuojame savo elgesį pagal vaikystėje išmoktus prototipus…:( uch atsargiai reikia
Ignas, 2009-03-23 13:19:30
O as jau nebeturi ka pasakyti apie Lietuva…
Adomas, 2009-03-23 14:59:16
Sveiki,
o ar neatrodo, kad gal taip ir turi būti, na, kad gaidelis vištelei akis išmuša, katinėlis lapes į maišą kiša? Tai juk liaudies pasakos. Ką liaudis patyrė savo kailiu, tą sudėjo į pasakas. Grubiai, netašytai, taip, koks ir buvo jų gyvenimas. Manau, kad kiekvienoje pasakoje galima (galbūt) rasti kažkokį moralą, gal užslėptą pamokymą, prasmę ar pan. Gal tėvai, skaitydami pasakas, turėtų pabrėžti, va, taip gerai, anaip negerai. Kaip ir degtukai. Jie nėra blogi savaime kaipo tokie. Tai šiluma, tai kepsnys, tai gyvybė. Bet tai ir mirtis, skausmas, netektys… Vaikui išaiškinti tai (ir pasakas, ir degtukus) yra sunku, nepatogu, nenorime. Juk beisbolo lazda kaip tokia – tik daiktas, bet amerikonai kliedi dėl žaidimo, o lietuviai “beisbolke” daužo galvas. Bet, gal “beisbolkė” čia nieko dėta? A?
Rasa, 2009-03-23 21:20:44
Vis tik manau, kad liaudies pasakos ir turėtų būti liaudies. Tai reiškia, kad yra pasakos tema, o jau kaip ją sekti (pasakas geriau sekti, o ne skaityti :), kiekvieno asmeninis reikalas. Pagal savo supratimą ir sekame… Įdomu man pasidarė, kaip ten iš tiesų buvo :)))) ir skambinau šiandien tėvams.
-Tėti, tėti, kas tai lapei buvo iš pasakos?
-Įmetė ją į maišą su lapiukais ir į upę…
-Mama, mama, kas tai lapei buvo?
-Ai, jau tas tėvas kad pasakys… Visai taip nebuvo! Man atrodo, kai sukišo į maišą, nuo kalno parito. Jie išsigando, apsitrankė, iškrito ir daugiau nebevogė gaidelio…
Grįžus namo, užmečiau akį į tokią rimtą lietuvių liaudies pasakų knygą, kur net dainelių natos parašytos.
Pasakotoja Liudvika Šilabritienė pasakoje “Katinas ir gaidys” (joje dar ir senis kartu gyveno) sekė: “…katinas ažu šakių ir vijosi vijosi. Pasivijo net šilvijoje. Jau olon tįsia lapė. Ažu sparnų traukia, net kraujai bėga. Katinas- ažu gaidžio, ištraukė ir namo neša. Parnešė namo ir įleido pirkion. Ažurakino pirkią, ir patys vėl nuėjo kulti.”
Tai vat, kiekvienas ir pabaikime taip, kaip mums atrodo, kaip mes savo vaikams norime gyvenimo tiesas išaiškinti. O Burgis gražiai moka pabaigt, kaip tikras derybininkas 🙂
Tik, jeigu galima, nereikėtų vis tik apženyti to katino su gaideliu… :)))) Nereikia teršti gaidelio gero vardo :))))
Atsakymas, 2009-03-23 22:54:48
Čia kaip tik apie katinėlio ir gaidelio bendrą gyvenimą: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F92959
VV., 2009-03-23 23:23:36
Dabar pradinukai plyšta juokais išgirdę paprasčiausią žodį “gaidys”. Jie laiko tai keiksmažodžiu, nors ir nežino, kodėl. Dėl darželinukų nežinau, bet ir jie tuoj bus “mokyti”, ypač po tos pagarsėjusios pasakos, kaip princas vedė princą ir tapo karalius ir karalius…
Briedis, 2009-03-24 18:53:55
Rasai: Atas – tuoj atbėgs vaivorykštiniai žmogaus teisų aktyvistai, ir už tai, kad nenori jog katinas ir gaidys kurtų šeimą ar gyventų partnerystėje kaip mat pavers tave fašistuojančia klerikaline radikale.
VV: Ką ten darželinukai. Suaugę žmonės paniškai bijo gyventi Gaidžių gatvėje. Zonos kultūra valdo.
Visiems turintiems vaikų: Kokios jūsų vaikų mėgiamiasios pasakos ? Mano vyresniajam (2metai su trupučiu) labiausiai tinka „Trys paršiukai“. Gal todėl kad jie visi namus statė? Gal dėl vilko kuris atbėga iš miško? Antroje vietoje apie tai kaip vilkas norėjo, kad žmogus išmokytų kepti duoną
Visiškai neveža visos sigutės – našlaitėlės, joniukai – braliukai.
Jaunesniajai ( 3 mėn) dar tik lopšinės naudojamos. Geriausia žiauri:
AA aaa apapapa
Gandras vaka lingava
Belingūdams užsnūda
Katins nuosį nukandą
Žemaitškai lyg. Prašau, kas galit, tarmę pataisyti.
Rasa, 2009-03-24 20:00:13
Briedžiui: dėl vaikų mėgstamiausių pasakų, tai labai kartais keisti jų skoniai. Aš pati būdama maža, nemėgau pasakų apie gyvūnus, išskyrus tas, kur tėtis pasakodavo, kad buvo iš tiesų 🙂 O jo fantazija begalinė, jis visokiausių istorijų prikurdavo. Mano sūnus mėgo toooookią bjaurią ir neįdomią mano akimis knygelę, kur eilėraštukai apie paukštelius. Galėdavo klausyti be galo. Dukra mėgo daug ką. Ji nuo mažens savotiška. O šiaip mano vaikų vaikystės laikais būdavo nuostabių pasakų-teatrų. Reikėdavo išsikarpyti pilis, arklius ir t.t. ir sekdavom, vaidindavom, žaisdavom, keisdavom pasakos eigą, personažus.
Lopšines kurdavau tik pati. Apie savo vaikus 🙂 Nes iš tikrų lopšinių atsimenu tik savo pirmąjį eilėraštį:
Aa aa pupa,
Kas tą pupą supa?
Supa tėtis ir mama
Ir katytė murzina.
Dar mano vaikų laikais būdavo puikių plokštelių su keistuolių pasakomis. Atsimenu buvo apie kažkokį lyg begemotą, kuris visad labai juokdavosi, o paskui išaiškėjo, kad trupinių jis į lovą buvo prisibėręs ir jam kutendavo… 🙂 Jei vaikams patinka kokia pasakėlė, jie gali tik jos klausyti milijoną kartų, kol išsiaiškina viską nuo A iki Z 🙂
Bet trys paršiukai nemirtingi beveik visų laikų visiems vaikams 🙂
Rasa, 2009-03-24 21:09:22
Jei jau pribrendo reikalas (ar pribrendo? 🙂 su vaikais dar darželyje kalbėtis apie karalių ir karalių, kaip jūs manote, gerbiamieji 😉 kada ir kaip vaikams reikėtų pateikti žinias, kaip jie atsirado? Apie lytiškumą? Kas ir kada turėtų pirmieji jiems tą informaciją pateikti? Ar reikėtų laukti, kol jie raudonuos mokykloje ir kikens, pamatę krūtis ir pan.? Ar pasakojate mažiems, kad vaikus rado kopūstuose, atnešė gandras ir pan.?
Pav. kad ir VV. sakė, kad vaikai juokiasi iš “gaidys”. kaip manot, kaip jūs paaiškintumėte vaikui ir KADA? AR paaiškintumėte?
VV., 2009-03-24 22:59:41
Briedžiui
Ten ne gandras lingavo, o kiškis (arba zuikis). Pabandytų katinas gandrui ką nors nukąsti, juo labiau nosį! Nei kaulelių nesurinktų…
Bet abejoju, ar būtina dainuoti “žemaitiškai”, nežinant tarmės. Lietuviškai nieko ne prasčiau:
A – a, a -pa-pa,
Zuikis vaiką lingavo,
Belinguodams užsnūdo,
Nuo kėdelės nusprūdo,
Katins nosį nukando…
Aškac! Aškac!
Aurelija, 2009-03-25 08:35:31
Rasa: Manau,kad turime pradėti apie “Karalių ir karalių” kalbėti kuo ankščiau, bet ne tokia forma, kurią pateikė rengėjai (na komentuoju tik tai, ką žinau iš žiniasklaidos). Manau yra kitokių būdų atskleisti vaikams, kad visi žmonės gimę lygus, ir pagarba jam nepriklauso nuo jo tam tikrų gyvenimo aspektų ir pasirinkimų.
vvv, 2009-03-25 08:55:55
Man labai šiuolaikiška ir aktuali atrodo pirmoji iliustracija, bylojanti, kad su kvalifikacija užtikrinančia tobulą ginklo (peilio) įvaldymą ir galimybę sukurti naują ginklą (lazdą), jis lengvai gali dėti skersą (uodegą) ant visokių krepšelių (studento, moksleivio, darželinuko). Taip traktuojant, antroji iliustracija (vaikų grobimas ir turto prievartavimas) yra labai logiškas istorijos tęsinys.
Rasa, 2009-03-25 09:10:18
Aurelijai: aš irgi manau, kad apie visus svarbiausius dalykus pirmi vaikams turėtų paaiškinti tėvai. Ne gatvė, ne darželis ir ne mokykla. Tik kiek tėvų aiškina? Daugelis tik nustumia, kad paaiškins, kai paaugs, kad negalima vartoti to ar ano žodžio, nes jis negražus. Kai vaikai buvo pradinukai, kalbėjomės su mokytoja, kiek daug vaikų žiūri į kūną, kaip į nepadorų dalyką. Per gamtos pažinimą ar kaip ten dabar vadinasi, kažkurioj knygelėj būdavo žmonės nuogi nupiešti. O kas pasikeičia iki paauglystės? Noras žinoti ir baimė, gėda kalbėti, priveda prie patirties sėmimosi ir porno filmų. Kalbu apie eilinius žmones, daugumą.
Būtina tėvams kalbėtis. Po truputį ir nuo mažų dienų. Aiškiai ir paprastai. Nes atsiranda va tokių idiotų, kurie suskubs paformuoti vaikų požiūrį taip, kaip tokiose pasakose apie karalių ir karalių.
Arba bus kaip merginai iš mano kiemo. Vyras, grįžęs iš armijos ją primušė, nes jis buvo neskaisti. Jo nuomone, per du metus mergystės plėvė turėjo ataugti. O jei neataugo, vadinasi davėsi ji su visais… Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…
Aurelija, 2009-03-25 09:20:37
Rasa, visiškai sutinku su Jumis. Tėvų vaidmuo ypač svarbus.
petras, 2009-03-25 09:43:51
“su vaikais dar darželyje kalbėtis apie karalių ir karalių, kaip jūs manote, gerbiamieji 😉 kada ir kaip vaikams reikėtų pateikti žinias, kaip jie atsirado? Apie lytiškumą? Kas ir kada turėtų pirmieji jiems tą informaciją pateikti? ” manau kol maži vaikai, tai informacijos geriau neteikt, o tik atsakyt, jei jiems kyla klausimas. o ar sakyt tiesą, ar apie gandrus ir kopūstus, nėra skirtumo. Kai jau vaikai lytiškai subres, tai jiems praktiškai nieko nebereiks aiškint, nes jie jau žinos (nes tai jiems bus aktualu). Tada nebent bus galima aiškint apie nesaugaus sekso pasekmes, ligas, atsakomybes, kad tai nėra svarbiausias dalykas arba atvirkščiai ir t.t. vnž, kaip bedarysit, taip bus gerai, nes gyvenime nėra geriausio sprendimo + praktiškai viskas priklauso nuo jūsų atžalų mąstymo, pasaulio, savęs suvokimo ir t.t. pvz. kiek vaiką ar paauglį bemokinsi tik apie heteroseksualius santyskius, visada yra galimybė kad jis taps/yra homoseksualus 🙂 kiek bemokinsi saugotis, yra galimybė, kad vaikų susilauks dar būdami nepilnamečiais 🙂 Čia mano nuomonė.
Neprisistatantysis, 2009-03-25 11:43:28
Vaiką reikia saugoti nuo visos pasaulio bjaurasties kiek įmanoma ilgiau. Tai šventa tėvų pareiga.
Niekaip nesutiksiu, kad “vaikui reikia žinoti kaip viskas yra iš tikrųjų”. Tiek vaikams, tiek suaugusiems reikia aiškinti pagal jų lygį.
Ir, beje, yra nemažai dalykų, apie kuriuos net suaugusiems nėra reikalo žinoti (pavyzdžiui, apie efektyviausius būdus kaip kankinti ir žudyti gyvūną ar žmogų).
Rasa, 2009-03-25 20:21:52
Neaiškiam: “Vaiką reikia saugoti nuo visos pasaulio bjaurasties kiek įmanoma ilgiau” – O jūs vaiką ruošite mėnulyje gyventi ar mūsų žemėje? Kokioje visuomenėje? Ne saugoti reikia, ruošti gyvenimui. Palaipsniui, kad jam nesinorėtų persipjauti venas pamačius paauglystėj realų pasaulį…
Aišku, mažam vaikui reikia aiškinti taip, kad jis suprastų viską, bet ne taip, kaip suaugusiam. Man buvo nesunku, nes mano berniukas ir mergaitė, daug kas savaime gavosi. Be to, visad matėm daug gyvūnų- namie laikėm papūgas, žiurkėną, jūrų kiaulytę ir šunį 🙂
Turėjom papūgą višgaidį 🙂 Vaikams buvo aišku, kaip sunku nesuprasti, kas ESI, nes ta papūgėlė bandė tupėti ant kiaušinukų, kaip patelė ir bandė mindyti 🙂 patelę, kaip patinėlis. Atidavėm ją paskui, kad laikytų ją ne porelėj, vieną. Štai ir pasikalbi su vaikais prie progos apie lytį ir nukrypimus.
Bet jei su vaikais nekalbėsit, ypač turint vieną vaiką, jie ieškos žinių savais būdais. Štai turėjau kaimynų berniuką (labai kultūringų tėvų), kuris augo vienas ir vis buvo mažiukas 🙂 Jis ateidavo pas mano vaikus pažaisti. Buvo kokių 4-5m. Ateinu, o jis nusiavę kelnikes ir rodo grožybes mano dukrai, nori, kad ir ji parodytų. Mano dukra broliuką turėjo, jai neįdomu, o tas berniukas nežino, kuo skiriasi mergytė. Kalbėjau tada su jo mama, tėvas gydytojas, ar man aiškinti jų vaikučiui apie lyčių skirtumus? O kalbėtis reikia…
Neprisistatantysis, 2009-03-26 00:59:00
Rasa, įdomus klausimas. Kur gyvens mano vaikai. Tiesą sakant, tikiuosi, kad visuomenė, kurios dalimi jie save suvoks, bus ne ši visuomenė. Šių laikų plačiosios visuomenės sąmonėje karaliauja skaičiuojantis protas ir besotis ego. Išminčiai, tarnystei, dalijimuisi vietos beveik nebeliko. Būtent todėl šios visuomenės realybė yra skurdi ir ankšta.
Atsisakau joje būti pats, ir traukiu iš jos visus, ką pajėgiu. Kiekvienam siūlau gyventi nuosavoje realybėje, kur visko yra tiek, kiek reikia, tada, kada reikia, taip, kaip reikia. Tokioje realybėje ne AŠ, ne MANO persona, ne mano sugebėjimai, ne mano trūkumai, ne mano idėjos, ne mano darbai, ne mano planai yra svarbiausia. Ir ne TU, ir ne JŪS, ir ne JIE, ir ne TAI, KAS JŲ yra svarbiausia. O svarbiausia yra Meilė, Darbas ir Veržimasis.
Savaime suprantama, tikiuosi, kad ir mano vaikai išsiugdys gebėjimą kurti nuosavas tvarias realybes. Tikiuosi, kad nepasiduos šitą visuomenę kaustančiai negalei, kad pramatys tikrąją socialinių konstruktų, tokių, kaip Sėkmė, Pripažinimas, Valdžia, Turtas prigimtį, kad įvaldys juos, ir kad atsakingai naudos juos aukštesniam Gėriui kurti. Tik tiek teprašau.
Rasa, 2009-03-26 09:06:29
Neaiškiam: sėkmės 🙂 Tikiuosi, turėdami tokį teisingą ir protingą tėtį, jūsų vaikai bus tie, kurie kurs geresnę, šviesesnę ir atsakingesnę visuomenę. Jei jums pavyks.
Va, pafantazuokim. Užaugs jūsų vaikai, Burgio anūkiukai, bus kam sąžiningai valdyti valstybę, ir mano vaikai ir anūkai galės sąžiningai dirbdami pragyventi iš savo darbo… Nes aš juos ruošiau darbui, ne valdymui. O jūsiškiai tiktų valdyti, jei gerai išauklėsit 🙂