Kentėjimo menas

– Skauda? Tuoj suleisiu nuskausminamųjų vaistų, – sako odontologė.

O aš sėdžiu (guliu) ir galvoju: „Gal nereikia? Gal iškęsiu?“

– Nereikia kentėti! – lyg išgirdusi mano mintis sako odontologė.

*

Nežinau, nežinau… Kartais gal ir nereikia kentėti, bet kartais reikia.

*

Prasidėjo semestras. Sėdi mano studentai pusantros valandos, kenčia…

– Paklauskite ko nors! Trumpam pakeiskime temą, bus lengviau kentėti, – siūlau kankiniams. Tyli…

Šį semestrą trečiadieniais dirbame iki 18.30. Tikras ištvermės išbandymas.

*

Kai tik nueinu į polikliniką, į ligoninę, iškart pajuntu, kad nemoku laukti. Kenčiu, kai reikia tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Poliklinikoje skaityti nemėgstu – juk ne poilsiauti ateinu, tiesa? Jei mintyse kurčiau eilėraščius, jie būtų niūrūs, deja…Taigi turiu mokytis tiesiog būti. Būti vienas. Būti savyje.

*

Norėčiau (linkėčiau), kad ir jūs mokėtumėte pakentėti:

*

Jokio asketizmo, tiesiog saviįtaiga… 🙂

Atsakymai

Burgis, 2012-09-13 12:09:48

Pritarsite?…

sonata, 2012-09-13 15:20:25

Odontologo kėdėje neverta kentėti – tiek žmonių stengėsi, tobulindami nuskausminamuosius ir adatas. Kentėti reikia mokėti tada, kai nėra kito pasirinkimo. Kaip rašė Kierkjegoras “… tada žmogus apkabina savo kančią…”. Apkabinus mažiau jėgų išeikvojama nei kaunantis.

Vladas, 2012-09-13 23:20:32

“Kiniečių komjaunuolis privalo pats sukurti sau sunkumus, kad galėtų garbingai juos įveikti”

MAO

🙂

Vladas, 2012-09-14 08:28:26

“Rytas už vakarą protingesnis” (lietuvių liaudies patarlė).

Iš tikro, greičiausiai ne tik kiniečių komjaunuoliai, bet ir kiekvienas gyvenime sau sukuriame situacijų kuriose tektų pakentėti, įveikti iš esmės dirbtinai sukurtas kliūtis. Tik tai ką darome mes – mums atrodo natūralu, suprantama ir gal netgi heroiška, o kitų žmonių susikuriamos ir įveikinėjamos kliūtys kartais atrodo visai nesąmoningos.

Man keistokos pasirodė BB idėjos prisispyrus iki galo skaityti per klaidą į rankas paimtą knygą ar atsisakyti nuskausminimo stomatologo kabinete, tačiau vėliau prisiminiau, kaip pats, vaikystėje, įkaitintu atsuktuvu nusideginau ant delno išaugusią karpą, kiek esu šalęs palapinėje kalnuose ant ledyno ar vėmęs, užsuptas jūrligės, buriuodamas Baltijos jūroje. Kažkam taip elgdamasis irgi atrodžiau bent jau keistuolis.

“Išgyvenimo žygiai” treniruoja žmogų. Dažniausiai to prisireikia gyvenime įveikiant tikras, nesusikurtas problemas.

Na ir pabandysiu įkelti ilgoką citatą (skaityti iki galo gi neprivaloma). Tai dalis atsakymo pažįstamai psichologei, siūliusiai man dalyvauti lyderių rengimo programoje, kurios kulminacija – išgyvenimo žygis Islandijoje:

“Trečias momentas: jaunystėje aš pats dalyvaudavau „išgyvenimo žygiuose“ (tai buvo alpinizmas, turizmas). Šį gyvenimo etapą užbaigiau ne tik dėl išaugusios atsakomybės. Gal būt todėl, kad paskutinių apsilankymų kalnuose įspūdžiai buvo labai ryškūs (dalyvavom keliuose gelbėjimo darbuose, transportavom sužeistuosius ir žuvusius, vienas žmogus mirė tiesiog akyse), pajutau, jog būdamas kalnuose sparčiai keičiuosi ir tolstu nuo merginos, kuri man buvo irgi labai svarbi. Aš pasirinkau ją. Jau beveik 30 metų ji mano žmona, dviejų mūsų dukrų mama, mūsų anūkių močiutė. Tuomet atsisveikindamas su alpinizmu dar pagalvojau, jog gal kada nors į kalnus sugrįšiu su žmona ir vaikais. Taip neatsitiko, bet aš nesigailiu. Mes keliaujam automobiliu (pernai rudenį iki Gibraltaro, prieš dešimt metų iš Kroatijos parbuksyravom draugų automobilį ir dvi priekabas). Patirti teigiami įspūdžiai (o juo labiau įveiktos kritinės situacijos) labai sutvirtina ryšius tarp žmonių. Kuria šeimos tautosaką ir kultūrą. Ugdo bendras vertybes. Nesakau, jog reikia visur ir visada vaikščioti susikibus už rankučių, bet staigus šuolis vienos asmenybės brendime, kaip ir netikėtai laimėtas milijonas, gali negrįžtamai sugriauti ryšius tarp žmonių.

Ketvirtas pastebėjimas: tai, kad nesinori tempti ant pečių sunkios kuprinės, netraukia nakvynės, šlapiame miegmaišye, ant ledyno, perspektyva, be abejo – senatvės požymis (na kaip kažkuriame gyvenimo etape jau nebesinori žaisti su LEGO), tačiau aštrių situacijų, ugdančių asmenybę (kaip rusai sako: „piko valanda“ arba „tiesos momentas“), pasirodo ne visada būtina ieškoti kalnuose ar jūrose. Kartais lygiausioje lygumoje, elementarioje kontoroje, gali patirti tokių įspūdžių, kad neprireiks jokių „išgyvenimo žygių“. Ir tik todėl, jog nori (ir drįsti) turėti ir vadovautis savo nuomone, savo vertybėmis. Kas keisčiausia, kad kartais žmonės, kurie kalnuose ar jūroje, dėl kolegos, bendražygio, nebijojo rizikuoti savo gyvybe, kontoroje nedrįsta jam padėti, nors rizikuotų nepalyginamai mažiau: premija, karjera, na blogiausiu atveju darbo vieta. Kas čia kalti: elgesio stereotipai, palaikančios bendraminčių komandos nebuvimas, ar dar kas nors? Gali būti, jog stoti akistaton su gamtos stichija ar netgi ginkluotu priešu, daugeliui yra lengviau nei nenusilenkti autoritetui.

Nežinau ar tai bendra taisyklė, ar tik mano atveju, kelias į asmeninio stuburo turėjimą lygumoje ėjo per realius „išgyvenimo žygius“. Gerai atsimenu kai pirmo rimto darbinio konflikto metu „atsirėmiau“ į savo patirtį ten, tikruose kalnuose. Susiskaičiavau ir susirašiau realias rizikas „lygumoje“, pradedant premijos netekimu ir baigiant perspektyva dviem ar trim metam pakliūti į tarybinę armiją (nes kaip ir dauguma, pabaigęs institutą netarnavau, o norėdami kai kuriuos galėdavo paimti), prisiminiau kalnus, draugus, kurie žuvo ir kurie išgyveno, ir pagalvojau: „Vladai, negi leisi dabar save žeminti dėl kažkokios premijos, ar atostogų vasara?“

Dar vienas pastebėjimas. Atrodo, kad priklausomybė nuo adrenalino gali atsirasti ne tik išgyvenimo žygiuose, bet ir „lygumoje“. Pastebiu, jog ekstremalios, įtemptos situacijos kartais mane tiesiog „veža“. Suprantu, kad nesielgdamas pagal įprastą scenarijų, žmonėms kartais įvarau šoką, bet negi, norint pasidirginti nervus, visada būtina trenktis į pasaulio kraštą?”

Saulius, 2012-09-17 16:33:26

rekomenduočiau paskaityti masinių žudynių Kolorado valstijoje kriminaliniams tyrėjams:

Stefanas Chwinas “Optimizmo tironija”

Vladas, 2012-09-17 18:23:54

Ačiū Sauliau. Nežinau ar čia visai į temą, bet tekstas labai įdomus. Man labai priimtina pirma dalis pateiktos problemos (kad mokiniai barbariškai programuojami “sėkmei”, kari suprantama ypatingai siaurai: milijonai, karjera, pasaulinis žinomumas). Tačiau man nuoširdžiai gaila autoriaus, nes atrodo jis tų kelių dalykų nebuvimą žmogaus gyvenime laiko totalia nesėkme:(((. Atrodo, jog jis pats buvo labai stipriai “paprogramuotas” šeimoje ir mokykloje, o iškeltų tikslų pasiekti nepavyko.

“Ta­čiau kiek­vie­no­je kla­sė­je iš dvi­de­šimt pen­kių mo­ki­nių tik­ros sėk­mės su­lauks tik du ar trys. Ki­taip ne­bū­na: dau­gu­mos ge­riau­siu at­ve­ju lau­kia vi­du­ti­niš­kai pa­si­tu­rin­tis ve­ge­ta­vi­mas.” Kodėl netapimas milijonieriumi ar žinomu rašytoju laikomas vegetavimu??

Suprantu, jei žmogus labai, labai norėjo to pasiekti (tapti milijonieriumi), nesėkmės atveju jis jaučiasi nevykėlis. Bet jei jis to nesiekė???

Ar labai blogai jaučiatės, jei jums neteko įkopti į Everestą, nepavyko perplaukti Lamanšo, neskridote į kosmosą? Nežinau kaip kiti, bet man dėl to nei šilta, nei šalta.

Dar vienas svarbus dalykas. Iš tikro, kaip rašo autorius, “pa­sau­ly­je pa­si­tai­ko to­kių da­ly­kų kaip mo­ti­nos mir­tis nuo vė­žio, bro­lio al­ko­ho­liz­mas, emo­ci­nis žmo­nos šal­tu­mas, sū­naus ne­dė­kin­gu­mas ar pa­nie­ka be­jė­giam, se­nam tė­vui”, bet spėju, jog jie tikrai dažniau nutinka žmonėms “suprogramuotiems sėkmei” ir atkakliai (kartais visai sėkmingai) einantiems tuo keliu.

Labai gaila, kad autorius visai nepastebi, kad nemaža dalis “vi­du­ti­niš­kai pa­si­tu­rin­čiai ve­ge­tuojančių” turi mylimus sutuoktinius, užaugina vaikus, neprarasdami emocinio ryšio su jais, iš tikro gerbia ir myli savo senus tėvus ir patys nugyvena gyvenimą gerbiami savo vaikų ir anūkų. Tiesa, jie, kaip taisyklė, netampa pačiais pačiausiais, neįkopia į Everestą, nešmėžuoja žurnalų viršeliuose ar TV ekrane. Bet jie nelaiko savęs nevykėliais, nemano, jog jų gyvenimas nepasisekė ir neprogramuoja savo vaikų siekti abejotinos “žiurkių lenktynių” nugalėtojo sėkmės.

Saulius, 2012-09-18 11:06:06

iš tiesų, Vladai, Jūs nejučiomis pats apibrėžėte savą “sėkmės formulę” t.y. “mylimus sutuoktinius, užaugina vaikus, neprarasdami emocinio ryšio su jais, iš tikro gerbia ir myli savo senus tėvus ir patys nugyvena gyvenimą gerbiami savo vaikų ir anūkų”. Ši formulė nemažam skaičiui žmonių yra ir bus toks pat “everestas”, kaip ir pats Everestas.

Sakyčiau gan ironiška, bet gal ne beviltiška, kelti tokius klausimus šiame “sėkmės apologizavimo” dienoraštyje. Tai klausimai, atsakymai į kuriuos, leistų labiau priartinti “mėnulio žmones” t.y. tolimus, neaiškius, nesuprantamus, kartais grėsmingus, desperatiškus, nesaviškus, prie “žemės žmonių”. Bet gal dar svarbiau, apmąstyti savo “indėlį” į gyvenimą kažkada buvusių “žemės žmonių”, bet likimo nublokštų į “mėnulio žmonių” masę. Tiesiog smalsu, ar sulaukia “sėkmės mokytojas” tokių ar panašių laiškų, kaip “sėkmingos studijos Harvarde, sėkmingos vedybos, nuostabūs vaikučiai, sėkminga karjera X kompanijoje, bet šiandien, tą lietingą dieną, užtrukau su reikalais. Lekiu savo dailutėlaičiu Cadillac link Los Angeles pas savo advokatą pasirašyti skyrybų dokumentų.” Ar yra drįstančių parašyti tai savo buvusiam mokytojui ?

Burgis, 2012-09-18 12:31:45

Sauliui: žinoma, buvę gimnazistai ir kiti žmonės neskuba man pasakoti savo nesėkmių istorijų, bet aš jų žinau, deja, ne taip jau mažai žinau…

*

Tačiau ar tikrai tai nesėkmės? Po skyrybų gali būti kitos vedybos. Praradus darbą galima rasti daug geresnį. Pakeitus šalį galima pažinti pasaulį. Sunkiai susirgus gali laukti didelis džiaugsmas pasveikti.

*

Jau esu čia rašęs, kad mes nė vienas nežinome, kaip gyvena kiti. Visai nežinome, nes tikrąjį gyvenimą žmogus gyvena savyje, kartais net pats jo nepažindamas. Pastebėjau, kad į senatvę žmonės tiesiog vengia gilintis į tą tikrąjį gyvenimą ir iš visų jėgų stengiasi gyventi „kaip įprasta“, „kaip reikia“, „iš inercijos“. Gal tai ir teisinga, nes besigilindami gal bereikalingai susigraudintume, labiau nei reikia pasiduotume ilgesiui…

*

Ir vis tik – buvau ir liksiu sėkmės dainiumi! Nes buvau ir esu laimingas – to niekaip nepaneigsi. Nes mačiau ir matau, kaip likimas teisingai paskirsto savo dovanas. Nes dabar jau teisingai geriu ir vyną, ir tulžį…

Saulius, 2012-09-18 13:30:47

suprantu Jus. Gilinimasis nepadeda, o kenkia efektyviam menedžmentui.

Filo, 2012-09-18 13:40:30

Pašliję santykiai yra sėkmė. Prarastas darbas yra sėkmė. Bankrotas sėkmė. Infarktas tikriausiai irgi sėkmė? Jei jau taip, tai įdomu, kas tuomet būtų nesėkmė?

Rasa, 2012-09-18 13:43:13

Burgiui: “žinoma, buvę gimnazistai ir kiti žmonės neskuba man pasakoti savo nesėkmių istorijų”- o kodėl? Kodėl neskuba? Kaip manot? Ar dėl to, kad jums tai neįdomu ir jūs neklausot, ar jie netiki, kad suprasit, ar tiesiog neturit laiko klausytis kitų bėdų? Šiaip klausiu- smalsu pasidarė.

Vladas, 2012-09-18 13:55:04

Super, Sauliau. Labai taiklus pastebėjimas, kad kiekvienas gali turėti (ir turi) savąją sėkmės formulę.

Iš to seka du labai svarbūs pastebėjimai:

  1. Ar žmogaus sėkmės formulė ir tai ką jam pavyko pasiekti realiame gyvenime sutampa? Gal būt paskutinio Burgio komentaro, paskutinė pastraipa rodo būtent tokį sutapimą. Tai puiku.

  2. Ar turime teisę savo sėkmės formulę bandyti “instaliuoti” kitiems žmonėms. Tegu ir jaunesniems ir mažiau patyrusiems už mus?

Iš savo gyvenimo patirties susidariau nuomonę, kad dauguma žmonių pasiekia tai ir užsitikrina tokį gyvenimą kokio jie iš esmės trokšta savo gilumoje. Kaip sako Burgis “kartais net patys to nepažindami”. Gal būt didžiausią nusivylimą ir skausmą sukelia atotrūkis tarp mūsų gyvenimo, kuris gal net ir atitiktų mūsų tikrąją sėkmės formulę, mūsų tikslus, ir “instaliuotos” sėkmės formulės nepasiektų tikslų. Kurios gal būt todėl ir nepavyko pasiekti, nes iš esmės ji yra ne mūsų.

Gal pabandykim būti labiau ištikimi sau? Tada senatvėje gal nereikės vengti gilintis į tą tikrąjį gyvenimą ir iš visų jėgų stengtis gyventi “kaip įprasta” ir “kaip reikia”.

Burgis, 2012-09-18 14:11:56

Rasai: ir gerai, kad neskuba pasakoti! Mano mokykla… :-). Iš pradžių gal ir atrodo, kad išsipasakojus palengvėja, bet paskui tas šleifas velkasi visą gyvenimą ir yra nemalonus – kažkas kažką apie tave žino liūdno, nemalonaus. Aš savo negandų visų net vaikams nepasakoju… Yra tik vienas žmogus pasaulyje, kuriam pasakoju…

***

Išpasakok man savo negandas visas,

O aš aksomą tavo kūno liesiu.

Aš liesiu tavo linijų upes

Ir pats su upėm tom tekėsiu.

*

(Jau net nepamenu, kas tai parašė (Alis Balbierius?), bet šį gražų eilėrašti dažnai pateikiu kaip tostą…)

Rasa, 2012-09-18 15:16:19

Burgiui: tai kodėl manot kad tas eilėraštis gražus, kodėl sakot jį kaip tostą, jei iš kitos pusės manot, kad nereikia pasakot kitiems savo negandų? Ar juo linkit visiems turėt tokį žmogų, kurio negandas norėtumėt išgirst ir priimt?

Filo, 2012-09-18 16:00:10

Sėkmingų yra daug, laimingų — vienetai. Kodėl?

Kelias į sėkmę yra paprastas — užtenka daryti viską tą patį, kaip ir visi, tik reikia tai daryti labai gerai. Tie, kas įsirėžę laiko sėkminguolio pozą, jaučiasi maištininkais, bet iš tikro yra negyvai indoktrinuoti Statuso kulto aukos.

Kelias į laimę yra dar paprastesnis — tereikia daryti tai, kas geriausiai atitinka tavo prigimtį, IR nedaryti to, kas tai prigimčiai prieštarauja. Bet. Sėkmės monokultūra verčia visus siekti tų pačių dalykų, net kai vidujai esam jiems abejingi.

Kuo labiau esam “sėkmingi” pagal dominuojantį “sėkmės” apibrėžimą, tuo didesnis spaudimas tame kelyje ir likti, tuo turim mažiau laisvės būti savimi. Štai todėl “sėkmingi” verslininkai graužiasi netapę rašytojais, dailininkais, ūkininkais… Štai todėl “sėkmingos” vadovės dažnai nesusikalba su nuosavais vyrais ir vaikais.

Reziumė tas, kad pasaulietinė sėkmė dažnai tik atitolina nuo tikros asmeninės laimės.

Burgis, 2012-09-18 16:44:33

Rasai: būtent! Turi būti pasaulyje vienas vienintelis žmogus, kuris tau viską pasipasakotų ir kuriam tu viską pasipasakotum… Gal tai ir yra meilės apibrėžimas?

Rasa, 2012-09-18 17:10:04

Burgiui: 🙂 Na, o kadangi aš myliu žmones, tai man jie pasakoja savo negandas. Daugelis. Ir aš jiems pasakoju. Man nereikia, kad mane matytų tik gražią ar tik mielą, ar tik puikią (nors aš, žinoma, tokia ir esu 🙂 ir aš nenoriu jų matyti tik gražios jų pusės. Žmonės gražūs ir su negandomis. Ne mažiau gražūs, nei tie, kurie jas slepia. Mėgstu žmones tokius, kokie jie yra, su viskuo, vientisus. Nes kitaip tik su kaukėm, tik su žaidėjais, tik su artistais bendraujam. O aš myliu žmones… Juk tarkim gėlė, ji ne vien žiedu graži, ji turi dar lapelius, šaknis ir net tręšta kartais būna mėšlu… :))))))) Bet ji graži. Ir ne mažiau graži, jei žinom, kad turi ir kitą pusę.

Ne prie ko prie mano parašymo, bet noriu pridurt, kad Filo gražiai parašė 🙂

Vladas, 2012-09-18 18:51:21

Burgiui: nežinau ar tai, kad tik vieninteliam žmogui drįstate pasirodyti be savo socialinės sėkmingo žmogaus kaukės, ir reiškia meilę? Bet gal jūs ir teisus. Kas žino ir kas gali pasakyti visiems universalų meilės receptą ir teisingą apibrėžimą?

Burgis, 2012-09-18 20:18:37

Vladui: kaukės? Kokios kaukės?! Aš neturiu kaukės ir man jos nereikia! Kai tik pamatysite mane, išgirsite, žinokite – aš toks ir esu. Laimingas, sėkmingas, džiūgaujantis, kenčiantis, liūdintis…

Vladas, 2012-09-18 21:27:00

Burgiui: atsiprašau jei suklydau. Mintį apie kaukes sukėlė šie jūsų žodžiai: “paskui tas šleifas velkasi visą gyvenimą ir yra nemalonus – kažkas kažką apie tave žino liūdno, nemalonaus. Aš savo negandų visų net vaikams nepasakoju…”

Nesu tikras. Paprastai kalbame apie kaukę tada, kai žmogus rodo kitą veidą nei tikrasis. t.y. kažką vaidina.

Ar galime žmogus elgesį vadinti kauke kai jis, vedamas kilnių tikslų, aplinkiniams rodo tik sėkmingąją savo asmenybės dalį…? Kita vertus, ar būtina visiems aplinkiniams dejuoti ir guostis dėl nesėkmių?

Nemanau, kad į panašius klausimus gali būti vienintelis teisingas atsakymas.

Kas žino, kas gi žino…

Burgis, 2012-09-18 21:38:47

Vladui: žmonės, kuriuos myliu ar bent mėgstu, turi teisę nešti tik savo naštą, o ne mano. Aš stiprus ir laimingas, todėl pats susitvarkysiu su savo negandomis. Aš noriu, kad mano vaikai linksmai švęstų šventes, kol jauni, aš noriu, kad mano vaikaičiai krykštautų ir dainuotų, kol mes galime jiems neperkelti savo gyvenimo naštos. Ateis laikas – ir jie mokės gyventi taip, kaip mes juos išmokėme.

Rasa, 2012-09-18 21:41:24

Vladui: “ar būtina visiems aplinkiniams dejuoti ir guostis dėl nesėkmių?” Mano manymu žmonės guodžiasi daugiausia tiems, kuo pasitiki (nekalbu apie visų ir visa ko keikimą, kas šiuo metu beveik “madinga”). Jei niekas nesiguodžia tau, vadinasi esi nepakankamai jautrus arba nevertas pasitikėjimo, jei niekam nesiguodi ir neatsiveri tu (žinoma apskritai kalbu, ne apie tave ar ką kitą :), vadinasi arba nepasitiki žmonėmis arba esi bailus ar silpnas, nes bijai pasirodyti pažeidžiamesniu nei norėtum. Ar aš neteisi? 🙂

Rasa, 2012-09-18 21:45:47

Nebuvau skaičius p. Burgio požiūrio, kai rašiau. Savotiškas požiūris. Vis tik žmonių bendravimą, bent jau artimesnių, aš suprantu kaip dalijimąsi. Ne šėrimą tik saldainukais, o natūralų paprastą dalijimąsi viskuo. Gyvenimu. Paprastai ir natūraliai. O jame yra visko, tai ir normalu dalintis viskuo. Man taip atrodo 🙂

Filo, 2012-09-18 22:02:57

Jei nuo artimųjų įmanoma nuslėpti savo vidinę būseną, tai tokie jie ir artimieji…

Burgis, 2012-09-18 22:13:08

Rasai: na, kiekvienoje šeimoje savos meilės ir gerumo viršūnės. Aš pasidžiaugsiu ir padėkosiu, kad sūnus pasaugojo mane nuo savo bėdų, kai patekau į operacinę, o mano sesutė sugraudino mane iki ašarų nesidalydama su manimi savo skausmu, kai jau nieko pakeisti nebebuvo galima… Nuo tokio bendravimo nesijaučiu svetimesnis ir nejaučiu, kad jie, mano mylimi žmonės, man svetimesni…

Saulius, 2012-09-18 22:29:49

kai aktoriaus paklausia, kas jam yra teatras, vienas iš tipiškiausių atsakymų būna: teatras man tai – gyvenimas. Anksčiau manydavau, kad tai tiesiog tuščias patosas ar tiesiog rungtynės tarp meno žmonių, kas “kiečiau išlauš” reikšmingesnę pozą. Tačiau su gyvenimu pastebėjau, kad tai kai kam visai ne tušti žodžiai ir iš tiesų yra žmonių, kurie gyvena teatru ir teatre. Jei Jums, Vladai, reikia valios pastangų “užsidėti kaukę”, tai taip spėju Mokytojui reikia valios pastangų atskirti savo veidą nuo kaukės. Rusai turi tokį pavadinimą vienai žmonių gildijai. Ji vadinasi tamada. Jei galima įsivaizduoti žmogų, kuris dirba kaip tamada, tai gal galima įsivaizduoti žmogų, kuris gyvena, kaip tamada. Tai yra tokia egzistencija ir atimti ar apriboti ją reiškia, sužlugdyti ar sunaikinti ir patį žmogų. Cituoju patį Mokytoją: “Aš noriu, kad mano vaikai linksmai švęstų šventes, kol jauni, aš noriu, kad mano vaikaičiai krykštautų ir dainuotų…”. Atsiprašau, Mokytojau, kad klijuoju etiketes. Mano natūra yra visiška priešingybė tokiai.

Vladas, 2012-09-18 22:36:22

Rasai: be abejo sutinku su viskuo:). Man iš ties daug labiau suprantamas ir priimtinas būtent toks požiūris. Tačiau ir Burgio pasakyme “kiekvienoje šeimoje savos meilės ir gerumo viršūnės” yra tiesos. Aš tik jį kiek perfrazuočiau: “kiekvienoje šeimoje savas meilės ir gerumo supratimas”. Aš bandau save įtikinti, jog kiekviena šeima, o juo labiau kiekvienas žmogus, turi teisę į savo originalų meilės ir gerumo supratimą, nors teisingas ir pateisinamas, be abejo, man atrodo toks, kuris labiausiai panašus į mano ir mano šeimos supratimą:).

Rasa, 2012-09-18 22:42:49

🙂 Ne visai į temą, bet kažko linksmai pagalvojau apie žmonių bendravimą. Kažkas yra lengvai bendraujantis, kažkas ne. O vyrai tai jau kažkokie išvis neaiškūs… Su moterimis paprasčiau. Kažkada net pagalvojau, kad vyrų geriau kuo mažiau klausti tam tikrų dalykų, nes jie dažniausiai visai nemoka teisingai atsakyti…

Pav. vienas vyrukas pasakoja:

Ji klausia ar aš galėčiau be jos gyventi. Aš tik atsakiau, kad “galėčiau, bet nenorėčiau”. O ji nuėjus į virtuvę kažkodėl verkia…

O su moterimis viskas paprasta, tereikia suprast kelias smulkmenas, pav. tokias (iš interneto “išminties”, juokinga ir beveik teisinga 🙂 :

  1. „Gerai.“ – tai žodis, kurį moteris pavartoja ginčui baigti, kada jos yra teisios ir vyras privalo tiesiog užsičiaupti.

  2. „Penkios minutės“ – jei ji rengiasi, tai jai reikės dar pusvalandžio. Tiesioginę prasmę šis teiginys turi tik tada, kai penkios minutės yra skirtos vyrui.

  3. „Nieko.“ – tai tyla prieš audrą. Vertėtų vaikščioti ant pirštų galiukų. Ginčas, prasidėjęs nuo „nieko“ dažniausiai baigiasi teiginiu „gerai“.

  4. „Pirmyn.“ – tai dar vienas klaidinantis reiškinys, reiškiantis iššūkį, o ne leidimą!

  5. Garsus atodūsis – rimtas „teiginys“. Garsus atodūsis neretai reiškia, kad vyriškis elgiasi kaip paskutinis mulkis, o moteris tuo metu svarsto, kodėl ji vis dar ginčijasi su juo dėl nieko (žr. 3 punktą).

  6. „Viskas gerai.“ – tai vienas iš pavojingiausių teiginių. Tai dažnai reiškia, kad ji įtemptai galvoja, kaip ir kur vyras sumokės už padarytą klaidą.

  7. „Ačiū.“ – tiesiog reiškia padėką, po kurios privalu pasakyti „prašom“, tačiau jei moteris sako „LABAI ačiū“, tai tikriausiai sarkazmas. Į jį nevertėtų atsakyti teiginiu „LABAI prašom“, nes galite išgirsti atsakymą: „Tiek to“.

  8. „Tiek to.“ – tai mandagus moters būdas pasiųsti vyrą po velnių.

  9. „Nesirūpink dėl to, aš pati.“ – tai dar vienas pavojingas teiginys, kuris reiškia, kad po trečio prašymo moteris kažką nusprendė pasidaryti pati. Vėliau tai gali pakenkti vyrui. Paklausus „Kas negerai?“ moteris tiesiog piktai svies į jį trečią teiginį!

Burgis, 2012-09-19 08:47:49

100 balų Gerb. Rasai už moterų žodyną! Preciziškas!

Burgis, 2012-09-19 08:49:06

Visiems: taip, jūs visi teisūs! Tiesiog žmonės skirtingi, šeimos skirtingos, šeimų šimtametės tradicijos skirtingos…

petras, 2012-09-19 13:26:03

Rasa, manyčiau ne vyrai nemoka atsakyti, bet klausimai užduodami ne tie. čia man primena situaciją, kai mama klausdavo ar skani sriuba. sakau šiaip sau, kad būna ir geriau. tada ji supyksta, sako tai pasidaryk pats, man pačiai labai skanu, tu nieko neišmanai ir pan. tai kam tada apskritai reikėjo klaust mano nuomonės ? ar ji galvojo, kad jeigu ką tai aš pameluosiu ir taip paglostysiu jos savimeilę ? man tokie dalykai nesuprantami. kaip ir daugelis moteriškų bajerių :)) taip pat ir tas vyrukas nesuprato savo draugės, nes jis buvo nuoširdus, o ji supyko neaišku dėl ko, nes iš tikro nepasakė dėl ko supyko. tai ką jam galvot ?

Rasa, 2012-09-19 14:26:19

:)))) Petrui 🙂 Taaaaaip, galėjai likti ir nevalgęs… 🙂 Na, jei ruošiesi gyventi poroje, turi išmokt priimt moteris tokias, kokios jos yra. Ir būt pakankamai išmintingu, kad jai paklausus ar graži ta mergina, į kurią tu vėpsai, sugebėtum atsakyti, kad nebloga, bet ji (tavoji) tau pati gražiausia… Ir turi žinoti, kad mamos sriuba labai skani, nes ji stengėsi…. Ir… Prie viso šito tu dar turi tuo ir tikėti, kitaip melas matysis :)))))))))

Žinoma aš suprantu (dažniausiai 🙂 kad vyrų reikia mokėti paklausti, jei nori išgirsti tinkamą atsakymą 🙂 Bet tai kad tai taip jau būna… Kartais nesusikalbama 🙂 Juokiuosi net, nes galvoju apie begales smulkmenų. Pav. kai moteris klausia ar vyras gali išsiurbti kambarį. Nes ji DABAR tvarko kambarius ir reikia pagalbos. Jis sako: “galiu…” ir toliau sėkmingai sėdi prie kompo 🙂 Reik išmokt pasakyt kad jis turi išsiurbt kambarį ir dar pasitikslint KADA, po kiek laiko jis tai padarys, nes jis gali tai žinoti, bet ruoštis išsiurbti visai kitą dieną, arba gali “galėti” bet visai nesiruošti to daryti… :)))))

petras, 2012-09-19 16:35:01

Kažkada kalbėjom su draugais (vaikinais),kas geriau būtų – gyvent kartu su vyru ar moterimi, tai dauguma galvojo, kad norėtų su vyrais gyvent kartu, nes taip paprasčiau, lengviau ir net smagiau (turbūt aš ir mano draugai iš kito molio drėbti, nei dauguma vyrų 🙂 bet va praktiškai tai įgyvendint sunku. vien dėl moterų skleidžiamų kerų 😀 ir meilės

Vladas, 2012-09-19 23:15:47

Petrui: pritariu. Jei ne moterų klastos, dauguma vyrų smagiai ir laimingai gyventų su vyrais, arba iš vis liktų viengungiais. O viengungio logika paprasta ir teisinga: “Geriau jau pienas iš pakelio, nei karvė virtuvėje”:)))

Rasa, 2012-09-20 00:10:26

Vladui: va va, taip ir prasideda… 🙂 Prašyčiau nevest jaunimo iš kelio! Petriukas ir taip jau ne pats geriausias… Bet jis bent gražiai mano, kad kerai. O tu, senasis?! Klastos mat. O iš kitos pusės kaip atrodo tas pat?

*Kodėl Lietuvoje tiek daug vienišų moterų?

Todėl, kad jos verčiau laiko kiaulienos gabalą šaldytuve, nei visą kiaulę, išsidrėbusią svetainėje.

*Koks skirtumas tarp vyrų ir paršų?

Paršai nepavirsta vyrais, kai pasigeria.

*Kodėl moteriai sunku susirasti vyrą, kuris yra jautrus ir gerai atrodo?

Todėl, kad tokie vyrai dažniausiai jau turi draugą.

🙂 Labanakt visiems. Einu į lovytę. Be paršų, be vyrų, be nieko beveik… Tik su mažiuku savo šuniuku 😛 Ir prieš užmigdama prisimenu tik vieną nuotrupą “vienatvė tai ar laisvė – pasirenkam patys…” :))))))))

Vladas, 2012-09-20 08:31:33

Rasa… Nevaryk.:)

Iš tikro, aš ir esu tas paršas, jau daugiau nei trisdešimt metų drybsantis svetainėje (ir periodiškai apie tai informuojamas, švelniai tariant).

Sakoma, kad yra moterų su kuriomis lengva, bet be jų dar lengviau. Ir yra tokių su kuriomis sunku, bet be jų dar sunkiau.

Na nepabandžiau pagyventi be savo moters, bet sprendžiant pagal tai kaip gyvenu su ja – be jos gyvenimas būtų tiesiog nepakenčiamas:(((

Tačiau berašant šį komentarą kažkodėl į galvą atėjo tarybinio klasiko eilutės nuotrupa:

“No jesli ty skažeš mne snova, ja snova vsio eto proidu”

Geros dienos:)))

Rasa, 2012-09-20 08:40:16

🙂 Vladui: šis tavo komentaras man tikrai patiko 🙂

Burgis, 2012-09-20 09:27:48

Vladui: 100 balų!

Vladas, 2012-09-20 11:51:38

Burgiui: Ačiū:)) Teisinga būtų tuos balus dalintis, kaip minimum, su Rasa, o taip pat su Petru, Jumis ir kitais šios diskusijos dalyviais:))