Kiek tėvai (vaikai) atsakingi už vaikus (tėvus)?

Šią, mano supratimu, aktualią temą pasiūlė šios svetainės lankytoja(s), o po šios dienos ilgo pokalbio su vienu gimnazistu pajutau, kad būtinai turiu parašyti…

***

Pirmoji dalis: kiek tėvai atsakingi už vaikus? Už mokyklinio amžiaus vaikus atsakingi ir pagal įstatymus ir moraliai. Bet problema yra! Jau esu rašęs, kad tėvai tą atsakomybę dažnokai supranta taip: būsi toks, kokio mes norime! Tada aš klausiu: jūs, tėvai, esate profesionalai sielos, kūno, veiklos, perspektyvų ir visų kitų reikalų? Kaip jūs žinote, kokio žmogaus jums reikia norėti? Ar tik nėra taip, kad savo nerealizuotas svajones (o gal svaičiojimus…) norite užkrauti savo vaikams? Vaikai protestuoja. Teisingai daro! Deja, jie kartais protestuoja per žiauriai, kartais tas jų protestas brangiai kainuoja visuomenei…

*

O vyresni vaikai? Čia jie studijuoja tą, čia jie nutaria studijuoti aną. Čia jie gyvena ten, čia jie išvažiuoja kitur. Čia jis (ji) draugauja su tokia (tokiu), čia jau su kitokia (kitokiu). Čia jie nutaria dirbti sąžiningai, čia jie nutaria „prasisukti“. Ir t.t. Ar tėvai atsakingi už nevykusius vaikų pasirinkimus? Atsakingi! Visu savo gyvenimu atsakingi. Bet pakeisti jau nieko negali, nes negali pakeisti savo buvusio gyvenimo. Bet vis tiek nori pakeisti savo vaikų gyvenimus… Graudu žiūrėti.

***

Antroji dalis: kiek vaikai atsakingi už tėvus? Jei tėvai nesirūpina gimnazistu, tai gal gimnazistas gali paauklėti tėvus? Turėtų! Jei tėvai nemokšiškai kalba (sako: dokUmentus, koLidoriuje…), nenaudoja popierinių nosinių, geria šampaną iš popierinio indelio, dvokia prakaitu, užgriozdina namus senienomis, augina gėles žalių žirnelių indeliuose ir t.t., ir pan. – vaikai turi auklėti tėvus ir tėvai privalo pasiduoti auklėjimui.

*

Ir ateina momentas, kai tėvai jau tiek seni, kad labai suaugę vaikai, labai verslais, darbais ir pramogomis užsiėmę vaikai juos „nurašo“ – nebeauklėja. Retai aplanko, retai paskambina, retai paskaipina. Retai ką nors dovanoja, o jei ir dovanoja – menkniekius. Nesidomi sveikata, nesidomi ilgesiu, nesidomi visu tėvų gyvenimu… Graudu žiūrėti.

***

Tai kaip čia dabar nepasigirsi: mūsų jaunosios šeimos dar mus girdi; mūsų jaunosios šeimos mane auklėja ir aš stengiuosi pasiduoti auklėjamas (Aš?! Pasiduoti?! Taip! Nes tai ne šiaip auklėtojai, tai mano vaikai!). Norėčiau ilgai mėgautis šiuo balansu.

Atsakymai

Burgis, 2011-05-20 11:27:38

Reitinguokite…

Nepris, 2011-05-20 12:59:49

Ačiū, labai vykęs įrašas. Smagu, kad iš dviejų dalių — pernelyg dažnai auklėjimas (įsi)vaizduojamas kaip vienpusis procesas, kur vaikai turį tik besąlygiškai paklusti.

Keletas mano pastebėjimų, labai glaustai.

  1. Gerų vaikų tėvai pervertina savo vaidmenį auklėjime, ir neretai save laiko gerais tėvais visai nepagrįstai. Kai sekasi, nuopelnus prisiimam sau, kai nesiseka — kaltinam kitus. Didžioji atribucijos klaida.

  2. Pats tikriausias auklėjimas yra gyvas pavyzdys. Vaikai mato ir jaučia VISKĄ. Tik kvaili suaugėliai gali manyti pergudrausiantys vaikus.

  3. Vaikai tėvus auklėja dar prieš gimdami, auklėja būdami kūdikiai, auklėja būdami paaugliai, auklėja suaugę, auklėja susilaukę vaikų. Vieni kitus auklėjam ištisai.

  4. Nepakankamai pabrėžiama vyresnių ir jaunesnių brolių ir seserų įtaka auklėjime. Šiais laikais, kai tėvai tiek užsiėmę, vaikai auginasi ir auklėjasi vos ne patys.

  5. Nepakankamai tiriama/kalbama/aiškinama apie tai, kaip svarbu psichinė ir dvasinė tėvų būsena vaiko pradėjimo ir laukimosi etape. O jei labai lakoniškai, tai dėsnis toks, kad chaotišku vidumi susikuriame chaotišką gyvenimą, ir prisitraukiame chaotiškas sielas — sutuoktinių, vaikų, bendradarbių, praeivių…

NiekurNeiva, 2011-05-22 19:54:10

Mįslė-patarlė-kalambūras:

“Gerų tėvų geri vaikai šunų keliais nuėjo…” .

Na, tai vertinys iš rusų kalbos, bet skamba tikrai šauniai. Ir prasmingai, nes šuniukai – tai Strelka ir Belka…

Rasa, 2011-05-23 11:14:49

Aš tai vis kartais pagalvoju, o kokie yra geri tėvai ar geri vaikai?

Juk tas, kas gera man, gali būti nepakenčiamai erzinantis dalykas kitiems.

Ir gal kažkam irgi “graudu žiūrėti” į mane, kaip į mamą, o kažkas gal nori būti tokia mama.

Taigi- kokie turi būti geri tėvai ir geri vaikai? Į kuriuos ne graudu žiūrėti? Burgio vaikai nesiskaito 😀

Nes, manau, mano nuomonė nuo kitų šiuo atžvilgiu dažnai labai skiriasi 😀

petras, 2011-05-23 11:27:15

mano manymu tai gerais tėvais ar vaikais galėtumėm įvardinti tuos, kurios jų vaikai ar tėvai tarkim 10balėj vertinimo skalėj įvertina virš 5-6. galima vertint metų laikotarpyje, viso gyvenimo ir t.t. o svetimas žmogus, tėvus ir vaikus gali įvertint tik kaip žmones (atskirus individus) ir tai tik asmeniškai.

Rasa, 2011-05-23 13:03:35

petrui: jau kad pasakei… Kažkaip sunku įsivaizduot, kaip čia reikėtų vertint :))))))) Gal tada semestrais? :)))))) O paskui kokių dešimties metų vidurkį išvest…

Apie tą atsakingumą dar. Kadangi esu per vidurį tarp savo tėvų ir vaikų, tai tėvams (mamai, nes tėtis nesikiša, jis tik myli 🙂 sakau, kad ji nesijaustų atsakinga už mus su vaikais, kad nesinervintų. Kodėl? Nes mes, ir aš su sese, niekada nebūsim tokie, kokie jai atrodytume puikiais. Aš negaliu būti tokia, kokie žmonės jai puikūs atrodo. Uždusčiau tiesiog… Bet manau, jie geri tėvai, jie labai stengėsi, kad viskas būtų “taip, kaip reikia” 🙂 Ir aš juos labai myliu.

Už savo vaikų gyvenimą jaučiuosi atsakinga, žinoma 🙂 Bet vėlgi, kiek tos atsakomybės gali sau užsikraut? Visą? Taip, jaučiuosi atsakinga, net už tai, kokią įtaką jiems padarė jų tėtis, už tai, kad turiu juos išmokyti žmonėms ir jam, o kartais net man atleisti už daug ką, už tai, kad ne visada galiu jiems padėti tiek, kiek norėčiau, už tai, kad negaliu sumokėti sūnui už mokslą ir jis negali mokytis kol kas, už tai, kad jis išvažiavo į užsienį, už jų genus, už jų požiūrį, už jų ateitį ir jų vaikus. Už tai, kad aš tokia mama, kokia esu, o ne tokia “kaip reikia” irgi jaučiuosi atsakinga. O gal reikėtų būti kitokia? Kas žino? Bet aš negaliu būti kitokia.

Makalošė viskas, ar ne? 🙂

petras, 2011-05-23 13:18:41

na tokia mišrainė 😉 kaimiška gal, o gal burokėlių