Kiekvieną dieną…

viskas taip perdėm pažįstama. Kiekviena diena po vieną ir daug daug smulkmenų.

*******

Pakartojau įrašą, kurį ką tik radau kitoje temoje. Gal nesupratau, bet pasirodė, kad lankytoja(s) norėjo įgelti svetainės savininkui, kuris rašo „perdėm pažįstamus“ dalykus, skelbia „kiekvieną dieną po vieną“ temą, prikiša daug daug smulkmenų. Kodėl ši replika atkreipė dėmesį? Dėl keturių priežasčių (turi gi būti daug daug smulkmenų…):

  1. Aš ką tik užmokėjau už savo domeną dar metams. Kodėl? Nežinau… Gal kaip tik dėl tokių, kuri (vadinsiu „ja“…) parašė repliką – nenoriu pripažinti, kad rašinėju beprasmiškai, bet nenoriu ir atskleisti, kokios prasmės siekiu. Noriu tik, kad patikėtumėte – gerai suvokiu, kaip iš šalies atrodo toks rašinėjimas! Ar aš lankausi panašiose svetainėse? Ne! Ar aš rašau komentarus kitose svetainėse (išskyrus partnerių)? Ne! Ar aš skatinčiau savo vaikus užsiimti panašia į mano veikla žiniatinklyje? Ne! Tai va…

  2. Kas per mada plinta mūsų šalelėje, net žiniatinklyje – tu turi rašyti taip ir apie tai, ko aš noriu! Šioks toks, mažaraštis ar „mėnesienos žmogus“, būtinai paaiškins! Pamenu, kaip dėl to niršdavau, kai 11 metų leidome žurnalą „Kompiuterija-PC World“. Visi, kas netingėjo, mane, redaktorių, mokė… O aš galvodavau: žurnalas pelningas, populiarus, mano honoraras didelis – ką tu, vargšeli, gali man paaiškinti? Aš sėdžiu ilgus vakarus, skaitau, redaguoju, ieškau, rašau, galvoju, o tu išlindai iš krūmų ir paaiškinai, tiesa? Gal norėtum būti kuklesnis?

  3. Viskas perdėm pažįstama… Taip, toks gyvenimas! Kelių milijardų žmonių gyvenimai tokie panašūs, tik kelių milijonų – gana skirtingi, įsimintini, vieši, diskutuojami… Privati žiniatinklio svetainė – gera vieta parodyti tą neišskirtinį, ne žurnalinį, ne laikraštinį, ne romanų tematikos gyvenimą. Tiesiog tėkmę… Tylią, galingą, grėsmingą, lemtingą tėkmę link to paskutiniojo krioklio… Tūkstančio kasdien čia užsukančių gyvenimų tėkmę ir prasmę. Kad nesutriktumėte, nesuabejotumėte, jog kiti gyvena kažkaip ypatingai, išskirtinai, o jūsų gyvenimas – nei pamatyti, nei parodyti…

  4. Daug daug smulkmenų… O ką daryti, kad šiandien ordino man neįteikė? Šiandien žmogaus neužmušiau, išradimo nepadariau, penktas anūkėlis negimė, žmona nepabėgo… Bet kokia diena šiandien, kokia ilga ir smulkių smulkių aukso smiltelių debesyje diena! Išskirtinė diena tuo, kad daug daug aukso smiltelių! Išskirtinė diena, kaip ir 21 900 ankstesnių mano dienų. Trys svarbūs telefono skambučiai, smagi pamoka antrokų klasėje, baigiamasis pirmojo ciklo su penktokais akordas (atrodo, yra manimi nusivylusių?), keista dovana – du paketai knygų, fantastiška Luko nuotrauka drobėje 60 x 90 cm, komplimentai ekskavatorininkui, diskusijos dėl gimnazijos svetainės, baldų, belaidžio tinklo, kalėdinės dovanos gimnazistams (ir ne tik…) rengimas, pokalbis su rėmėjais, pasirengimas konferencijai Druskininkuose, „skaipinimas“ į Stokholmą, šventinė girlianda balkone, ortopedijos studijos, vadų vizito į žmonos darbovietę aptarimas, ligos, ligos, pasirengimas rytdienos paskaitai (mintyse, mintyse…), šis įrašas, keli komentarai…

***

Gal dabar aiškiau? Gal aiškiau, kad ir visa šios dienos žiniasklaida ne kažin ką pateikė – tik dulkių, dulkių: I. Jurgelevičiūtė, K. Brazauskienė, vestuvių data Londone, tragedija Kambodžoje, konfliktas Korėjoje, vėsūs ir tingūs biudžeto svarstymai, atsargios kalbos apie pensijinį amžių…

***

Ir vėl nusivylėte, tiesa? Atsiprašau.

Atsakymai

Regina A., 2010-11-23 22:48:09

P. Bronislovai, nenusivylėme. Ačiū, kad esat. Ačiū, kad dar metams pratęsėt mums malonumą bendrauti.

Šį blogą pirmąjį paskaitau kasdien, nes tinka ir patinka mintys, diskusijos, žmonės (Rasa, kur dingai?). Lietuvoje gal vienintelis toks apie viską/įvairiapusiškai ir spalvingai.

O gyvenimas tuo ir įdomus, kad susideda iš smulkmenų 🙂 Kartais net labai brangių širdžiai, atminčiai. Ne pigių.

Rasa, 2010-11-23 23:52:21

Reginai: aš ne dingau, ne 🙂 Skaitau jus visus… Tik kartais vietoj kvailo kalbėjimo pasirenku truputį protingesnį patylėjimą 🙂 Paskutinėmis dienomis realybėje aplink tiek daug įvykių ir įspūdžių, kad stebiu realius žmones ir… stebiuosi neatsistebiu jais 😀 Tuo, ką jie man kalba, kaip jie supranta kai ką, koks įvairus, emocingas, spalvingas ir net pilnas agresijos kai kurių žmonių požiūris į gyvenimą 🙂 Kai kas ir man pataria tokiai būti, bet aš nenoriu, man to nereikia. Kovoti? Aš prieš, aš noriu GYVENTI! 😀 Todėl pav. šiandien siuvinėju susiraičius turkiškai kėdėje gražų dalykiuką, klausau įdomios paskaitos, kuri “pastrigo” (užtat ir rašau čia :), kvepia smilkalai, lėtai teka mintys apie tai, ko paprašyti Kalėdų senelio vaikams dovanų 🙂 ir tiesiog gera… Banali rami didelė laimė ir tiek 🙂

*****

“viskas taip perdėm pažįstama. Kiekviena diena po vieną ir daug daug smulkmenų.” – kaip bebūtų juokinga, šis komentaras man pasirodė tikrai labai gražus 😀 Ir dar kartą pagalvojau, kaip skirtingai mes skaitom tą patį. Kodėl? Nes aš jį sau perskaičiau taip: Kiekviena diena savita ir nepakartojama! Ji nebepasikartos, ji viena vienintelė… Ir kasdienės smulkmenos- gražios ir nepakartojamos. Kaip senukas, kasdien einantis pasivaikščiot tuo pat metu… Eidama į darbą žinau- jei susitinku jį, einu laiku, jei ne- vėluoju 🙂 Bobulytė, kurią susitinku laiptinėj ir priklausomai nuo paros laiko klausimas:”tai į darbelį?” arba “tai iš darbelio?”:) Priėjimas prie liepos, kuri stovi prie stotelės ir kasrytinis pasigėrėjimas ja, stebėjimas kaip: pumpurai-lapai-žiedai-vaisiai-ruduo-šerkšnas šakose… Mikriuko vairuotojas, stojantis prie perėjos ir klausiantis ar neužmigau, man jau lipt reik! Juk visada čia lipu!:) O aš iki sankryžos tenorėjau pavažiuot, prieš darbą reikėjo į paštą 🙂 Senutė klientė, kuriai sugedo rankinuko užtrauktukas ir kurį mes abi remontavom su sąvaržėle, jos šypsena ir klausimas ar aš visada čia dirbu, jei jai reikėtų paslaugų (mano darbo 🙂 Klientas, kažko pykstantis ir išvadinęs mane kvaila, bet nenorėjęs nieko protingo girdėti- jam tereikėjo išsilieti, matyt trūksta pinigėlių kokybiškai prekei ir jis tiesiog nori ant kažko pykti… Lietus- tyliai teškenantis į balas ir visai mielas, nešaltas, kai esi už lango… Dukra, visad skubanti, bet užbėgusi paplepėti po darbo, nors žino, kad jos draugas jos tuo metu laukia ir pyksta (nieko, įdėjau jam skaniai pavalgyt, parneš, apsiramins 🙂

Kiekviena diena po vieną ir daug daug smulkmenų… Juk tai išties puiku!

Šypsausi ir galvoju- o juk ir aš tik rašau… Ir visai neaišku, kas ką įskaito bet kuriuose mano žodžiuose 😀 Esu įsitikinus, kad daug kas mato irgi skirtingai 🙂

Labos nakties visiems 😉

V., 2010-11-24 00:46:02

…”viskas taip perdėm pažįstama. Kiekviena diena po vieną ir daug daug smulkmenų”…

O man irgi nepasirodė čia nieko užgaulaus…Graži filosofiška frazė. Toks gyvenimas, tokios mūsų dienos.

apb, 2010-11-24 08:46:07

Dėl 2 punkto. 100% su Jumis sutinku. Mane taip pat siutina diletantai, kurie žeria savo pastabas ir kritiką net nesivargindami kreipti dėmesį į tokias smulkmenas kaip oponento patirtį, žinias bei pasiektus rezultatus.

aušra, 2010-11-24 09:02:12

Džiaugiuosi Jūmis p. B. Burgi, Jūmis Rasa ir dar kai kuriais čia rašančiais. Tiesiog ačiū už gražias mintis. Kas rytą paskaitau jas ir tada giliai širdyje prisipažįstu, kad raštu niekada nesugebėčiau taip sklandžiai dėstyti žodžių, bet va kalbėti su žmonėmis man patinką ir gal net sekasi neblogai, Žmonės sako moku paguosti.

Ir tada pagalvoju, juk taip ir turi būti, kiekvienas ir turi darytai tai kas jam regiausiai sekasi ir patinka.

Tad džiaugiuosi, kad ir toliau kiekvieną rytą galėsiu pradėti šitų gražių ir kartais labai informativių žodžių pasiskaitinėjimų.

Ramunė, 2010-11-24 10:18:29

Man labai gražu – aukso smiltelės, kurių yra kiekvieno mūsų dienoje. Ir Jūsų, ir mano. Jas pastebi arba ne…

Marius, 2010-11-24 10:32:42

Nemanau, kad minimas komentaras norėjo įgelti. Jis iš tiesų labai linksmas, labai tinkamas prie temos. Tik įsiklausykite: “Viskas taip pažįstama ir tuo pačiu – daug įvairių smulkmenų”.

(atspalvių? prieskonių? improvizacijų?).

Gyvenimas kaip džiazas – jis pilnas improvizacijų. Pradėjęs sakyti kalbą, rašyti straipsnį ar komentarą – neretai nežinau visko, ką pasakysiu. Nesibaigianti gyvenimo improvizacija – tai irgi smagios smulkmenos.

Pabaigai – vienas “Youtube” vaizdelis. Jis kažkiek liūdnas, bet turi savyje ir optimizmo užtaisą:

http://www.youtube.com/watch?v=ebU09nqf_cA

Geros dienos visiems!

Fa, 2010-11-24 10:38:07

Labai prašau, nebūkite toks jautrus. Gal lapkritis veikia?

Aš irgi skaitau šitas mintis. Ačiū, kad pratęsėte domeno gyvavimą. Jei paskaitau “Lietuvos rytą”, būtinai atsidarau Jūsų tinklapį. Kaip atsvarą visam tam juoduliui. Prašau, rašykite…

Burgis, 2010-11-24 11:52:31

Mariui: ačiū, bet tas vaizdo įrašas mane sukrėtė! O, likimo siaube! O, didybe žmogaus!

Burgis, 2010-11-24 12:08:05

Fa: gerai, nebebūsiu jautrus… 🙂 „Jau gana – nebebūsiu jauki!“ – parašė viena jauna poetė. Man patiko (mintis, ne poetė…).

Giedrius, 2010-11-24 14:03:58

” Gal aiškiau, kad ir visa šios dienos žiniasklaida ne kažin ką pateikė – tik dulkių, dulkių…” Pateikė, pateikė…šios dienos žiniasklaida ir pateikė:) Beje, apie informaciją tyli visos TV bei žiniasklaidos priemonės. Nei žodelio:) Jos nepriklausomos ir nekorumpuotos (juokauju…). Apie tai parašys po 10 metų…

http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/309/53/

Giedrius, 2010-11-24 14:06:16

Ramune, aukso kasyklose dirbate?:)