Rytoj išrikiuosiu žodžius ir mintis, kaip Cezaris išrikiuodavo savo karius. Rytoj būsiu pasirengęs atakai ir gynybai. Rytoj pro mane šmėsčios artimesni ir tolimesni žmonės, nuoširdūs draugai ir įtartini pasalūnai. Žvilgsniu, žodžiu ir judesiu aš jiems turėsiu paskirstyti visą save, bematant keisti ir keistis. Tai bus eilinė diena, viena iš tūkstančių jau buvusių ir būsimų, bet aš ją gyvensiu teisingai, nes vakar ir šiandien…
*
Mes gulime ir žiūrime vienas į kitą labai iš arti. (Kelintą kartą jums tai rašau?) Mes patyliukais kalbame visokius gražius niekus, kurie mums svarbūs, svarbūs! Kaip ir mes patys vienas kitam. Aš geriu tavo aromatą ir svaigstu. Tu užmiegi, o aš gėriuosi tavo lūpų linija, skruostų rausvais debesėliais, žavingu smakriuko vingiu… Ne, tu nesi mano, tu esi aš! Štai dabar aš ir tampu tuo, kuris rytoj gyvens teisingai – be baimės, nerimo, nuovargio.
*
Jau išsivežė vaikai dvi mūsų saulutes, išsivežė… Tai dabar man laikas pajusti, kaip nekukliai gyvenu, kokia prabanga mus apsupa anūkėliai. Tada vėl imu galvoti apie gerus žmones, mums artimus žmones, kurie kažkaip pasyviai (man taip atrodo…) rūpinasi turėti to turto senatvėje. Noriu, kad turėtumėte! Tai ne vien dėl jūsų, tai dėl visų, kurie su jumis susitinka kaip pakeleiviai, bendradarbiai, bendrapiliečiai. Noriu, kad jūs būtumėte „įkrauti“ to gėrio, tos jėgos, tos drąsos, visų tų jausmų, kuriuos gali suteikti tik vaikai. Jūsų vaikai! (Anūkėliai yra aukštesniosios lygos vaikai.) Jums gimę ar jums pačiais neįtikėtiniausiais būdais tekę vaikai – nesvarbu. Svarbu, kad tai būtų jūsų vaikai. Galbūt jie jums teks per vargą, kančią – jie atsilygins!
*
Šiandien aš tai žinau geriau nei užvakar… Bet aš nežinau, kodėl vis tik kai kurie žmonės neturi vaikų. Gal jūs man paaiškinsite?
Atsakymai
Burgis, 2011-05-15 18:09:37
Reitinguokite…
Mr. Student, 2011-05-15 21:40:24
Jie neturi, nes yra trumparegiai. Paprasčiausiai nesupranta ko netenka to atsisakydami.
D., 2011-05-15 22:48:19
Mr. Student: vaikai turi būti laukiami ir mylimi. Ir nesvarbu ar pats juos gimdei ar auginai, jie vis vien yra vaikai.
Buvusi mokytoja, 2011-05-15 22:59:20
Nesutinku, kad kiekvienas turi turėti vaiką… Vaikams auginti ir auklėti reikia būti pačiam dvasiškai ir morališkai pasiruošus. Jei vaikas tampa tik prievole ar mados dalyku, toks vaikas negaus tokios meilės ir auklėjimo, apie kurį p. Burgis rašo. Tada geriau paskirti gyvenimą kažkam kitam – karjerai, kelionėms ar pan. Jei apie tai susimąstytų neatsakingi tėveliai, mažiau turėtume vaikų namų ir mažiau nelaimingų vaikų, iš kurių užauga nelaimingi suaugusieji.
phd, 2011-05-15 23:23:38
Todėl kad skirtingi žmonės randa laimę skirtinguose dalykuose. Ne visiems vaikai yra jų gyvenimo tikslas ir prasmė. Ir nereikia tokių žmonių smerkti: taip puikiai vienam tinkantys batai kitam spaudžia, suformuoja nuospaudas, kartais net deformuoja kojas visam gyvenimui.
Kaip sako , nereikia spausti kitų tapti tėvais: ar geriau bus, jei žmonės, nenorintys vaikų, šių susilauks? Kaip vaikas gali jaustis laimingas, jei jaučia, jog yra tėvų nelaimingumo priežastis?..
Darth Vader, 2011-05-16 08:30:58
Ką reiškia – “turi”? Turėti vaikų – pasirinkimo teisė, ne prievolė ar pareiga. Tokia pati teisė kaip pirkti Audi ar Lamborghini, nuolatinį bilietą autobusui ar troleibusui. Aš vaikų neturiu. Ir neplanuoju turėti. Ir niekas neįtikins manęs, kad “turiu turėti”, “privalau turėti”. Panašios kalbos – pernelyg artimos Kauno pamėgtai Šiklgruberio valstybei. Augink vaikus, kad iš jų fiureris komplektotų naujas ir naujas divizijas, o kai užauginsi daug, duosime “motinos-didvyrės” ženklą.
Ne, p. Burgi, vaikai yra asmeninis apsisprendimas. Individualus. ir čia niekas negali kitiems nurodinėti.
Mr. Student, 2011-05-16 08:42:15
Darth Vader ir visiems kitiems čia esantiems “demokratams”: gerai, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie nėra tokie “protingi” kaip tamstos ir supranta, jog jei visi taip mąstys kaip tamstos, tai iš ko gyvuos valstgybė? Taip sutinku, kad vaikai turi būti auginami atsakingai ir su didžiule meile, bet kas man paprieštaraus ir pasakys, kad ne kas kitas, o dviejų mylinčių žmonių vaikas yra aukščiausia meilės forma, įprasminanti ir vainikuojanti visą geriausią ką tie žmonės turi ir kuo dalinasi. Vaikas – meilės vaisius. Viskas. Kita kalba apie poras, kurios negali fiziškai jų susilaukti, bet pažiūrėkit kokių troškimu ir kokia neviltimi jie dėl to “dega”.
Redita, 2011-05-16 09:31:30
Ne visus gamta apdovanoja vienodais talentais… Susiduriu su tėvais, kurie neturi ne tik talento, bet net mažiausio gebėjimo jais būti. Egoistai, mylintys tik save, matantys tik savo poreikius, negebantys suprasti jokio aukštesnio vaiko noro, kaip valgis ar drabužiai… Tai savotiškas naujųjų laikų asocialumas (kalbu tikrai ne apie alkoholikų šeimas…). Tokiems geriau vaikų neturėti, nes taip pasaulyje didinama nemeilė ir egoizmas.
Kirke, 2011-05-16 10:18:39
Dažniausiai todėl, kad tikriausiai negali… Dar negali, arba iš viso negali… T. y. Dievulis neatsiunčia.
Manau labai mažai porų yra, kurie neturi vaikų, nes yra taip apsisprendę. Labai labai labai mažai tokių yra, esu tuom tikra.
O teiginys, kad visi turi turėti, tada žeidžia 🙁
Burgis, 2011-05-16 10:24:14
Vaderi, dabar aš geriau suprantu, kas ir kodėl čia taip rašinėja… Užjaučiu.
*
Ir su kitais, teigiančiais, kad vaikai nėra būtinybė, nesutiksiu! Gal tu dabar galvoji, kad nebūtum geras tėvas (mama), bet vaikas viską pakeis! Gal tu manai, kad gali save realizuoti kitaip, bet vaikas tavo manymą iškart pakeis! Gal tu bijai, kad tavo vaikas (ypač ne jūsų pagimdytas…) gali nebūti tau geras? O tai tu pats – geras? Dabar, kai jau esu senelis, sutikčiau turėti ir nelabai gerą vaiką (nors net nežinau, kaip tai galėtų būti…) – kad tik turėčiau!
Darth Vader, 2011-05-16 10:54:18
Vaikas nėra būtinybė. Valstybė būtų būtinybė, jei ji nors kiek galvotų apie žmones. Laikai, kai galiojo lozungai apie vaikų gimdymą Partijai, Tėvynei ir būsimam karui – dėkuidie, praeityje.
Tėvystė/motinystė yra pašaukimas. Tokio paties lygio kaip buvimas Čiurlioniu ar Mickevičiumi, Baironu ar Dostojevskiu, Drobiazko-Vanago duetu ar Sh. O’Nealu. Būti geru tėvu/gera motina – tas pats, kas parašyti klasika tapsiančią knygą: visi nori, bet ne visi objektyviai gali. Įsivaizduokite visuomenę, kurioje sakoma: tu privalai groti dūdmiašiu, nes objektyviai yra tik dūdmaišiai, o visokie šleivi kreivi šachmatai ir čiuožimai – dugnas paskutinis. Gražu, kai žmogus savno noru groja dūdmaišiu ar žaidžia šachmatais, čiuožia ant ledo ar mėto tritaškius. Košmaras, kai tai tampa prievarta.
Sąvoka “tu turi turėti vaiką” – čia daugiau iš feodalizmo laikų: jei mergaitė – ištekinsim politiniais sumetimais, jos laimė nesvarbi, svarbi valstybinė laimė; jei berniukas – paveldės sostą, apvesdinsim per prievartą su kuo nors.
Kaip tuomet – vaiko interesai? Jei tėvai nelaukia jo (nes “turiu” – antonimas “noriu”), jei užsiėmę tiek, kad vaikas tik pas senelius auga? Ar bus vaikui laimė augti tokioje šeimoje? Būsimam kareiviui ar Airijos prekybcentrio valytojui visvien, ar jo laukė – o asmenybė?
Sprendimas turėti vaiką – fundamentalus. Kaip ir kunigystė. Tik pašauktiems, o tokių ne visada daug.
Burgis, 2011-05-16 10:57:28
Kirke: taip, rašydamas šia tema gerai suprantu, kad tai žeidžia negalinčius turėti vaikų. Bet kaip tik dėl to ir rašau, kad paskatinčiau juos visais keliais, visais būdais „gauti“ vaikų! Nenoriu, kad tie žmonės grimztų į depresiją ir nieko nedarytų.
*
Kita vertus, juk mes visi anksčiau ar vėliau pasiekiame būseną, kai to negalime, ano nebegalime… Manote, man lengva su tuo susitaikyti? Bet aš ir noriu pasakyti – kaip gera turėti „atsargą“! Pacituosiu pats save:
*
Ir pasroviui ne toks jau trumpas kelias
Į aukštupį nuplaukusiems laiku.
Už pelenuos plevenančią liepsnelę
Nėra gražesnis viesulas aistrų.
Buvusi mokytoja, 2011-05-16 11:06:46
Turiu pažįstamą, kuriai suėjo 40 metų. Netekėjusi, bet baisiai norėjo vaiko. Paskutinis šansas turėti kūdikį, gamtos minutės tiksi… O pati – darboholikė, pripratusi spręsti viską pati – čia ir dabar, vidurio nėra – juoda arba balta. Na ir ką, pabuvo egoistė, rado galimybę tapti mama… Bet koks rezultatas? Po mėnesio jau norėjosi jai kaukti vilku namie, trūko biuro, komandiruočių, veiklos… Atvirai sakydavo, kad “ne, ne man būti motina”. Išlaukė šiaip taip iki metų, grįžo dirbti, o vaikas darželyje arba pas senelius… Tai ar turėjo ji teisę paleisti į pasaulį žmogutį, kuriam pati nieko neduos… ne finansine prasme, bet dvasine ir moraline… O kiek dar blogesnių variantų, kai namie 6-7 murzini vaikai, o mama laukiasi dar vieno… o tėvas girtauja ir laukia tik pašalpų dienos???
Mr. Student, 2011-05-16 11:38:53
Buvusi mokytoja, jūs pati parašėte, kad tamstos pažįstama draugė netekėjusi ir darboholikė. Tai kas per “rado galimybę tapti mama”? Ji jau iš esmės yra ne šeimos žmogus, iškart vaikui net negimus pasmerkiant jį būti nelaimingu. Vaikas ne naminis gyvūnėlis, kurį gali įsigyti kas nori. Jam turi būti ir tėvas, ir mama. Ir jokia galimybė negali rastis. Tai turi būti natūralu kaip ir meilė yra natūrali, o ne primestina.
Burgis, 2011-05-16 11:40:52
Buvusiai mokytojai: tai kodėl aš paskelbiau šią temą? Todėl, kad ir ta Jūsų pažįstama, ir kiti bevaikiai ar vaikams nenorintys gyvenimo skirti žmonės stabteltų ir susimąstytų – kokia gi ta gyvenimo prasmė? Biurai, komandiruotės, kelionės? Nejuokinkite manęs! Tai va, aš ir noriu įtikinti – laiku atskirkite pelus nuo grūdų.
*
Kita kalba apie tuos, kurie turėtų būti sterilizuoti. Bet aš tai suprantu ne tiesiogine prasme. Reikia, kad visuomenė sudvasintų, sureikšmintų vaikų pasaulį, tada automatiškai bus „išstumti“ ar bent pastumti į šoną tie, kurie tą pasaulį šiurpina.
Buvusi mokytoja, 2011-05-16 11:43:51
Mr. Student: 100 proc. su jums sutinku! Užtat ir sakau, kad ne kiekvienas žmogus turi turėti vaiką… Rodos, tokia buvo p. Burgio mintis???
Burgis, 2011-05-16 12:16:32
O, žiaurūs jūs žmonės, žiaurūs… Jūs skatinate galvoti, kad „ne kiekvienam šuniui – balta duona“, kad „ne tau, Martynai, mėlynas dangus…“. Jūs manote, kad kažkas vardan kažko turėtų atsisakyti pačios esmės, paties svarbiausio Visatoje… Žiaurūs jūs žmonės, žiaurūs…
petras, 2011-05-16 15:13:26
šiauriniai žmonės daug maž žiaurūs, čia gal evoliucijos padarinys. atsiskyrę, mažiau bendraujantys. kitokios tradicijos nei tarkim pietuose. toks žmonių būdas. ir tegul daro kaip nori, svarbu, kad laimingi būtų ir kitiem nekenktų su vaikais ar be. skirtingos žmonių vertybės, kitaip nuobodu būtų.
loreta, 2011-05-16 16:04:29
Kai kažkas labai džiugina, norisi, kad ir kiti tai turėtų, arba neįsivaizduoji kartais, kaip gyventum be to, ano, kaip gyventum be vaikų… Suprantu Šeimininko džiaugsmą, bet nepatinka tonas. Pasakykit taip Adamkams, ar būtumėt pasakęs taip Tėvui Stanislovui, Karoliui Voitylai, kitiems? Juk visų gyvenimas prasmingas savaip. Taip kategoriškai nebent nežudyk sakyt…
Burgis, 2011-05-16 16:36:01
Loretai: sutapimas toks! Kaip tik Jūsų išvardintiems žmonėms ir dar dabartinei Prezidentaei PIRMIAUSIA pasakyčiau tai, ką parašiau! Žinoma, ne ta prasme, kad jiems DABAR reikia vaikų, bet ta prasme, kad jie laiku nesureikšmino vaikų turėjimo. O galėjo, net, sakyčiau, privalėjo! Nes paskesnis jų gyvenimas dezorientavo gal net tūkstančius žmonių – aš taip manau.
Nepris, 2011-05-16 17:00:17
Maišote per viena:
a)apsisprendimą nešvaistyti energijos seksui (celibatas),
b)apsisprendimą gyventi be vaikų (childfree lifestyle),
c)psichologinį nesaugumą gyvenant poroje,
d)negalėjimą turėti nuosavų vaikų (nevaisingumas),
e)negalėjimą turėti ir nenorą vaikintis.
Visi atvejai skirtingi, ir šūkis “kiekvienam po vaiką!” yra arba tik nevykusiai suformuluotas, arba atspindi visišką kai kurių dalykų nesupratimą/ignoravimą.
Lina L., 2011-05-16 17:49:44
Mano amžinatilsį tėtė buvo sumąstęs dar vieną privalomą receptą iki pilnos laimės, be vaikų (turėjo keturis, o ne du, kaip kai kas): sudalyvauti žygyje į kalnus; užkopsi giūdamas liežuvį iškišęs, pažiūrėsi į slėnius ir ledynus iš viršaus, ir tada viską suprasi apie gyvenimą.
O ką? Bandykit!
Aš bandžiau, nesigailiu, bet supratau, kad receptų nėra ir nereikia.
Burgis, 2011-05-16 19:54:30
Pasiduodu… Neįtikinau. Yra dalykų, kurių žiaurumas suvokiamas tik po šimtmečių. Taip buvo su inkvizicija, taip bus su celibatu, taip bus su „kitaip prasmingu gyvenimu“…
Veikėjas, 2011-05-16 20:10:09
Arba taip nebus ir “progresavus” vakarų išsigimusiai moralei ir visokioms “tolerastijoms”, ateityje vaikus bus galima užsisakinėti internetu iš genų inžinerijos centrų, pasirenkant įvairius “feature’us” (akių spalvą, plaukų spalvą ir kt.) lyg perkant kompiuterį. Iki kokių 7 metų už papildomą mokestį dar ir paaugins, o tradicinė šeimos koncepcija bus “absolete”.
Nepris, 2011-05-16 20:13:43
Yra dalykų, kurie suvokiami tik kai nugali save.
Kirke, 2011-05-17 08:23:13
Veikėjui – mano nuomone, tai jau gal geriau šitaip jūsų aprašyta “baisi” ateitis su kažkokia šeimos koncepcija, negu tai, kaip iš tiesų dabar “progresuoja” vakarų moralė – juk dabar taip visi laisvi, “tolerantiški” ir su individualiais gyvenimo siekiais, kad jau niekas nebegali pasakyti, kas vertinga ir gerai, o kas ne. Ir taip žlunga visa tolerancija, pjaunamasi dėl kiekvieno atskiro gėrio suvokimo, ką iš esmės ir rodo ši diskusija – nebeįmanoma sutarti, kas yra nekvestionuojamas gėris.
Karjeristės menkina vaikais apsikrovusias šeimos moteris, pilnos gražios šeimos – vaikų neturinčias, susituokę – nesusituokusius, išsiskyrę – neišsiskyrusius (ir atseit kenčiančius dėl vaikų ar kažko) ir atvirkščiai.
Vakar netyčia per TV teko pažiūrėti į du jaunus gražius žinomus vienišus vaikinus, kurie, atrodo, gyvenime neturės šeimos, nes jiems tai lyg sunki grandinė ant kaklo ir tokią savo “vertybę” jie viešai reiškia per televizorių.
Dar aš būdama jauna, žinojau, ko man reikia siekti – išsilavinimo, gero darbo, šeimos, vaikų. O mano vaikams tai jau tikriausiai nebus čia taip viskas aišku…
petras, 2011-05-17 09:23:32
kirke, manyčiau neaišku (o gal kaip tik labai aišku) bus tik tiem, kuriem reikia, kad už juos galvotų ir nuspręstu. ir mažiau žiūrėk televizijos jei tave jinai liūdina.
ir dar klausimas Burgiui. ką reiktų daryt, jei tarkim randi tą vienintelę meilę (kaip, kad pvz. jūs radot) bet jinai kategoriškai nenori vaikų, arba nori vaikų su tam tikrom sunkiai įgyvendinamom sąlygom, ką daryt tada ?:) stengtis įtinkint ir taip pastoviai kurt įtampą ar ieškot kitos meilės ? ar galimi ir kiti variantai
Burgis, 2011-05-17 09:47:52
Petrui: jūs paklausėte ir atsakėte: reikia priimti sunkiai įgyvendinamas sąlygas; reikia įtikinti (šia tema aš tokiems įtikinėtojams padedu, tiesa?). Nereikia ieškoti kitos meilės! Meilės ieškoti apskritai negalima! Ji pati ateina. Bet sukiotis tose vietose, kur jai lengviau ateiti, būtina! :-).
Ir nė akimirkos nesuabejokite – visos moterys nori vaikų! Taip joms gamta liepė. Bet gamta joms įsakė pasirinkti ir tinkamą vaikų tėvą… Pasistenkite įtikti gamtai.
Burgis, 2011-05-17 13:21:06
Kodėl mes pralaimime:
***
„Trijų krikščioniškų bažnyčių – katalikų, stačiatikių ir liuteronų atstovai antradienį išplatino komunikatą apie Seime rengiamą priimti dirbtinį apvaisinimą reglamentuosiantį įstatymą. Kalbėdamas apie Seimo narius, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius tikino, jog balsuosiantys už šį įstatymą politikai įvykdys sunkų nusikaltimą.“
*
„…krikščioniškoji etika niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro)“, – teigiama išplatintame katalikų, stačiatikių ir evangelikų liuteronų komunikate.“
(lrytas.lt)
Kirke, 2011-05-17 13:36:35
Burgi, o pradinė šio įrašo idėja irgi kaip nors buvo susijusi su dirbtiniu apvaisinimu? Ar čia natūraliai “išplaukė”? 🙂
Nepris, 2011-05-17 14:11:25
Dar kartą paskaičius Jūsų pradinį įrašą, atrodo, kad mintis buvo, kad kiekvienas turėtų kuo daugiau būti su vaikais, būti tarp vaikų. Tokiai minčiai nepritarti neįmanoma. Mintis gera ir teisinga.
Bet toliau lenkiate prie to, kad kiekvienas privalo viską metęs visom įmanomom ir neįmanomom priemonėm prisidaryti vaikų. O tai jau nerimta.
Ir kuo toliau, tuo kalbate migločiau. Kaip suprasti tą paskutinį komentarą? Kas tie “mes”, kurie pralaimime? Kodėl pralaimime? Prieš ką pralaimime? Nežinau, kas tame Įstatyme, nežinau, priešintis jam ar pritarti, ir toks Jūsų parašymas susiorientuoti nepadeda.
Taip, krikščioniškoji etika nepritaria žaidimams su Gyvybe. Ar tai taip sunku suprasti? Ar sunku suprasti, kad Žmogus nėra vien ląstelienos krešulys, kurį gali pjaustyti ir tampyti kaip panorėjus? Ar Bažnyčia (ar bet kuri kita organizacija, kurios misija ginti PRINCIPUS) turi lankstytis prieš kiekvieną nužmogėjusių mokslininkų ir pinigingų pasileidėlių užgaidą?
Nepykstu, neturiu teisės pykti, tik nesuprantu, koks tokių rašinėjimų tikslas.
Burgis, 2011-05-17 14:30:44
Kirkei ir Nepriui: tas komunikatas – visiškai atsitiktinai sutapęs su mano tema. Bet labai gerai, kad sutapo! Labai gerbiu visus tikinčiuosius ir jų pasirinkimo laisves (pasirinkti celibatą, nesirinkti dirbtinio apvaisinimo ir pan…), bet taip, kaip bažnyčia gina šias laisves, aš visomis išgalėmis ginu Aukščiausiojo man nurodytas Teises, Laisves ir Gėrybes. Viena iš jų – susilaukti vaikelio dirbtinio (bet kokio!) apvaisinimo keliu. Taip, Nepri, žmogus nėra ląstelienos krešulys, bet, kaip besuksi, jis atsiranda iš kiaušialąstės ir spermatozoido. Aukščiausiajai Visatos Valiai leidus ir sutikus. Tai jei Valia leis žmogui atsirasti kitu keliu – tegu atsiranda! Tegu džiugina tuos, kurie laukia Žmogaus kaip stebuklo! Koks čia žaidimas?! Tai Esmė ir Likimas!
*
O pralaimime mes, galvojantys kaip aš, prieš visuomenę, pritariančią komunikatui. Prieš visuomenę, teigiančią, kad yra prasmė ir nenorėti vaikų. Tik tiek. Nieko tokio, palauksime permainų.
Nepris, 2011-05-17 14:45:35
Dabar aiškiau, ačiū. Aš ir Komunikato neskaičiau, nežinau, pritarti jam ar nepritarti, tik žinau, kad reikia džiaugtis, jei kažkas dar gina nors kokius principus (nepažeidžiant aukštesnių, žinoma).
Mano asmenine nuomone, dirbtinis apvaisinimas, jei iš bėdos, ir kitaip neįmanoma, yra visiškai pateisinamas.
Bet nusikalstamu žaidimu vadinsiu “dizainerių vaikus” (Žydros akys, banguoti plaukai ir duobutė smakre by HUGO BOSS), taip pat gėjų, lesbiečių ir nesugebančių gyventi šeimoje eksperimentus, o taip pat tuos atvejus, kai visiškai sveikos poros leidžia kištis medikams(?), pvz. kad susilauktų būtinai berniuko, o ne mergaitės.
Rasa, 2011-05-17 15:36:37
Neprisiau, o ką tu turi galvoje sakydamas “nesugebančių gyventi šeimoje”? Kai vieniša moteris nori turėti vaiką ar ką?
Nepris, 2011-05-17 15:50:48
Žodis “vieniša” yra prikrautas emocinių atspalvių.
Paprasčiau būtų sakyti “viena moteris” arba “vienas vyras”. Kodėl jie būna ar lieka vieni yra labai plati tema, į kurią lįsti neturiu noro.
Dar pasitaiko, kad gyvena nei vienas, nei vienišas, bet vaiką nori turėti tik sau, o gyvenimo tarpsnio draugas(-ė) — buvęs nebuvęs, ir tėvo/mamos rolė jam arba nesuteikiama, arba suteikiama laikinai.
Kirke, 2011-05-17 16:16:10
Nepri, – tai, ką vadini nusikalstamu žaidimu, ir kas kol kas atrodo truputį iš fantastikos srities, manau prasideda visai ne nuo dirbtinio apvaisinimo (jo siekiantiems tėvams tikrai nesvarbi vaikų lytis ar plaukų spalva), o nuo paprasčiausių genetinių tyrimų, kurie jau daromi tikrai ne vienerius metus, niekas kažkodėl dėl jų nepergyvena ir bažnyčia nuo savęs neatskyrinėja – t.y. kai tiriama, ar vaikas neturės apsigimimų.
Mano nuomone, tai yra jau ilgą laiką realiai vykstanti dirbtinė atranka, labai žiauri, beje.
Atsiprašau, jei kiek nukrypau nuo temos. Savo pasisakymus jau baigiau. Šiandien kažkodėl norėčiau pasakyti Burgiui – ačiū, kad esate.
petras, 2011-05-17 16:24:08
tai ką žmonės, bijot, kad ateity vaikščiosit tarp evoliucionavusių žmonių :DD (genetiškai modifikuotų – kiborgų).
Rasa, 2011-05-17 17:27:12
Burgiui: “Dabar, kai jau esu senelis, sutikčiau turėti ir nelabai gerą vaiką (nors net nežinau, kaip tai galėtų būti…) – kad tik turėčiau!”- viskas pateikta gražiai, vaikučiai anūkučiai nuostabūs, gerai, net jei būtų nelabai geri… 🙂 Tiesiog gėlytės, ne žodžiai…
O kaip žiūrit į tai, kai žmogus sužino, kad jo kūdikis bus stipriai neįgalus? Kartais sužino, dar jam negimus? Ir kaip tada, jis turėtų džiaugtis juo visą gyvenimą? Paaukoti jam visą savo gyvenimą, karjerą, gerbūvį? Jei jam reikėtų nuolatinės priežiūros ir dėmesio. Tai ne “truputį negeras”. Gimdyt? Atsikratyt? Kaip žiūrit į abortus apskritai? Jei jau esat už vaikučius, tai gal esat prieš abortus?
Juk, jei būtumėt turėjęs pav. du neįgalius vaikus, ar būtumėt gimnazijos direktorius? Ar būtumėt turėjęs tam laiko? Ar būtų tiek daug meilės, jei jie visą gyvenimą neišaugtų iš vaikučių į suaugusius?
Tiesiog įdomu jūsų požiūris, ačiū iš anksto, jei atsakysit 🙂
loreta, 2011-05-17 17:36:56
Kaip bebūtų, p. Burgio kategoriškumas verčia mąstyt, o tai jau gerai. Nes retai mąstau:)
Nepris, 2011-05-17 17:38:37
Kirke, jei “pergyvenam” dėl genetiškai modifikuotų maistinių augalų, tai dėl genetiškai modifikuotų vaikų turėtume nerimauti šimtąkart tiek.
Kad Bažnyčia kažko (dar) nepasmerkė, tai visai nebūtinai yra gėris.
Karminiu požiūriu, visi, kas vaikų turėti verti, jų susilaukia be inžinierių ir technikų pagalbos.
Burgis, 2011-05-17 19:14:01
Gerb. Rasai: ačiū, tai labai svarbi tema, rytoj jai paskirsiu visą skiltį…
Nepris, 2011-05-17 19:37:23
Temos užbaigimui visiems siūlau pasižiūrėti Children of Men, Gattaca ir Splice.
Rasa, 2011-05-17 19:53:31
Neprisiui: Filmai turbūt visi labai puikūs, na vieno dar nemačiau, tai pažiūrėsiu 🙂
Bet sakyti “Karminiu požiūriu, visi, kas vaikų turėti verti, jų susilaukia be inžinierių ir technikų pagalbos.” reikia atsargiai, nes kažką tai labai labai skaudina. Labai labai labai. Nes ne visi supranta tai teisingai.
Nepris, 2011-05-17 20:16:22
Žinau, miela Rasa. Aš labai atsargiai ir pasakiau. Tiesiog yra toks požiūris. Tokia teorija. Apie Karmą. Ji teigia, kad gyvenime VISKAM yra priežastys, ir jos išplaukia iš paties žmogaus nuostatų, jausmų, minčių, elgesio… Ir geroji žinia yra ta, kad labai nemažai ką žmogus gali susitvarkyti pats.
Kaip žinia, mechanistinis/materialistinis požiūris, kad užversiu daktarus pinigais, ir jie viską padarys už mane, ne visada suveikia, kaip toli ta medicina bebūtų pažengus. Žmogus turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo (ir artimųjų) gyvenimą.
Tikintys ar netikintys, tokio pobūdžio problemų turintys žmonės turėtų išbandyti viską — tame tarpe ir pabandyti peržiūrėti savo gyvenimo principus ir patys sau nusistatyti, kur link jiems derėtų keistis… ir bent pabandyti keistis. Kitaip negalės sakyti, kad “išbandė viską”.
Kirke, 2011-05-17 20:41:35
Nepri, jaučiu kad labai gailėsiuos, jei nepaklausiu toliau išdėstyto klausimo, nes savo aplinkoje rimtų išsilavinusių žmonių (koks tikiuosi esi), besidominčių ekstrasensų filosofija (mokslu?) tiesiog neturiu.
Kaip pasirenki, kuriuo ekstrasensu pasikliauti/domėtis/tikėti? Ar, nuėjęs į knygyną ir pamatęs kokio naujo ekstrasenso/bioenergetiko knygą iškart susidomi, kokių naujų paslapčių apie pasaulio tvarką sužinosi ir labai išsinori paskaityti? Nes man skirti laiką Karmos diagnostikos ar panašaus tipo leidinių skaitymui būtų lygu ėjimui pas Palmirą išklausyti savo horoskopų. Nepribrendau, matyti.
Nepris, 2011-05-17 21:21:50
Knygas reikia skaityti ne ekstrasensų, o išminčių. Išminčiai dažnai būna dvasininkai. O visi rimti dvasininkai yra bent truputį ekstrasensai. Kodėl taip yra?
Vegetarai jaučia daugiau už mėsėdžius. Sveikai gyvenantys jaučia daugiau už apkiautusius. Ir tame nėra jokios mistikos. Tiesiog sveikame švariame kūne vaikšto signalai geriau vaikšto.
Žiūrint toliau, švariame prote vaikšto kokybiškesnės mintys. O žmogus, gyvenantis švaria sąžine, švaria širdimi, jaučia visai kitaip, nei eilinis cinikas, nihilistas, piktavalis ar šiaip humaniškas skeptikas, kuris dorai elgiasi tik kol jaučiasi stebimas.
Taigi, šia siaura prasme, ekstrasensu galima vadinti kiekvieną, kuris gyvena bent šiek tiek švariau nei dauguma.
O einant toliau, skirtumas tarp gero, jautraus žmogaus ir profesionalaus ekstrasenso nėra toks jau aiškiai apibrėžtas. Intuicijos stiprumas, priimamos informacijos kokybė priklauso nuo labai daug ko. Kaip ir eiliniai žmonės vieną dieną mąsto, jaučia aštriau, o kitą bankiau, taip ir ekstrasensai nėra robotai, kurie visada viską mato vienodai ir nešališkai.
Todėl aš ekstrasensais ir pats nepasitikiu. Kiek pažįstu, nei vienas savo matymuose nebūna 100% teisus ir tikras. Todėl ir knygas reikia skaityti ne ekstrasensų, o išminčių. Apie išminčius — atskirai.
Nepris, 2011-05-17 22:28:02
Būti išmintingu reiškia būti pasirengusiam bet kurią akimirką neklystamai ir nesvyruojant pasirinkti, kas yra gerai ir kas blogai. Kaip atskirti gėrį nuo blogio, ką daryti dera, ko nedera, yra daug modelių, daug teorijų, daug filosofijų.
Bet išminčius nuo filosofo skiriasi tuo, kad jis apie prisiimtą mokymą ne mąsto, o pagal jį GYVENA. Išminčius gali neturėti visai jokios teorijos, ir gali niekam nieko neaiškinti, bet pats savyje vis tiek būti nepriekaištingas.
Paklausite, kaip taip įmanoma nepriekaištingu, nedaryti klaidų, neturint jokių teorinių rėmų, jokių taisyklių? Ogi teorijos, filosofijos reikalingos tik protui — kaip ramentai. Sakau ne “vaikštynė”, o “ramentai” todėl, kad tapti išmintingu yra sugrįžimas į sveiką, prigimtinį būvį. Kaip būti išmintingais turime ne išmokti, o tik prisiminti.
Išminčius gali akimirksniu apsispręsti būtent dėl to, kad jis realiai nieko nesprendžia, protas tame nedalyvauja. Tiesiog yra ŽINOJIMAS. Žinojimas toks tvirtas, kaip prigimtinis būvis, kaip instinktas. Aišku, sprendžiant gyvenimišką klausimą reikia suprasti problemą, reikia atsirinkti kas prie ko, ir tada reikia pasiūlyti ir išaiškinti sprendimo kelią. Bet savo viduje spręsdamas kas ko verta išminčius nesvyruoja.
Išminčių išvados būna aštrios kaip kalavijas. Prisiminkime, kad ir žymųjį Saliamoną, išminčių išminčių, ir jo sprendimą moterims, kurios nepasidalino kūdikiu (tinka prie temos!). Saliamonas pasiūlė jį paprasčiausiai perkirsti, kad kiekviena turėtų po pusę.
Kartais išminčių išvados būna aštrios kaip kalavijas. Prisiminkime, kad ir žymųjį Saliamoną, išminčių išminčių, ir jo sprendimą moterims, kurios nepasidalino kūdikiu (tinka prie temos!). Saliamonas pasiūlė jį paprasčiausiai perkirsti, kad kiekviena turėtų po pusę.
Taigi, matome, išminčiui nepriklauso būti labai delikačiam. Jam nepriklauso pasirūpinti kiekvieno gera savijauta, savigarba ir pan. Tiesiog yra problema, yra apsisprendimas, ir yra sprendimo išaiškinimas. Jei kartais kažkas iš skaitančių tą istoriją primiršę, tai skubu nuraminti, kad kūdikis perkirstas nebuvo — viena moteris sakė, gerai, na ir kertam, o kita ėmė klykti, kad atiduoda vaiką, tegu tik jis lieka sveikas. Visi suprato, kad tikroji motina buvo ta antroji.
Taigi išminčiaus siūlomas sprendimas nebūtinai yra iš karto suvokiamas, pasirinkimo algoritmas ne visada pateikiamas, pasekmės ne visada aiškios. Todėl išminčių verta įsiklausyti net kai tuokart nieko nesupranti. Tikro išminčiaus sprendimas žmogaus sąmonėja suspindi tiksliai tada, kada jis būna vertas ir pasirengęs jį suprasti.
Jei pakankamai ilgai pagyvename laikydamiesi išminčių nurodymų, jų išdėstytus principus savyje įtvirtiname tiek, kad jie tampa ne šiaip kasdiene praktika, o NUOLATINE BŪSENA, tai pradedame jausti dalykus, kuriais lig tol galėjome tik tikėti. Ir taip artėjame į būseną, kai galime neklysdami atskirti, kas yra gerai ir kas blogai. Ir taip palaipsniui patys tampame išminčiais.
Nepris, 2011-05-17 22:45:38
Reziumuojant kas buvo pasakyta apie išminčius:
1.išminčius ne mąsto, o žino;
2.išminčius ne šiaip žino, bet pagal tą žinojimą gyvena;
3.išminčiaus patarimai gali stebinti šaltumu, bet tai nereiškia, kad išminčius yra “nežmoniškas”;
4.išminčiaus patarimus verta įsidėmėti net kai nesupranti už jų slypinčios logikos.
Kaip tuo pasinaudoti renkantis knygas (mokymus, Mokytojus)?
-
Neverta skaityti knygų su ilgais filosofiniais išvedžiojimais, visokiausiom racionalizacijom ir įmantriom konceptualinėm konstrukcijom. Teologai ilgai svarstė kiek velnių telpa ant adatos galvutės. Akivaizdu, kad jie nebuvo išminčiai.
-
BŪTINA pasidomėti autoriaus biografija. Ar žmogus gyveno pagal tai, ko mokė. Tai nereiškia, kad žmogus turi būti visais atžvilgiais tobulas nuo pat gimimo. Net gi priešingai — visi didieji mokytojai nemažą gyvenimo dalį kovojo su ydomis, įveikinėjo patys save. Tarp krikščionių mistikų ir šventųjų ne vienas jaunystėje buvo visiški pašlemėkai, bet toliau savo atsidavimu ir kankinyste įrodė savo silpnumus įveikę. Arba, tarkim, Gandis… miegodavo su jaunomis giminaitėmis, kad įsitikintų ar jau pergalėjo kūniškus geidulius ir jau moka mylėti motiniška(!) meile. Cinikai skubės išsijuokti, bet jiems to neuždrausi. Esmė, kad visi žemiškoje egzistencijoje turime tam tikrus uždavinius, einame tam tikras pamokas. Tai ir šventiesiems leiskime mokytis. BET galų gale jie turi ĮRODYTI save pergalėję. To ir turime ieškoti jų biografijose.
-
Ar pamokymai ne per daug nusaldinti ir supaprastinti. Ar autorius neįsiteikinėja silpnavaliams, šiaudadūšiams ir pan. Taip rašo komerciniai autoriai, kuriems svarbu tiražai, reitingai, žinomumas, minios gerbėjų. Tikri Mokytojai yra tokiais dalykais nesuinteresuoti — jų reikalas pasirūpinti, kad būtų užrašyta kas turi būti užrašyta, ir perduoti kas turi būti perduota.
-
Jei tekstai neatrodo visiškai svetimi, kaip kažkas iš kitos civilizacijos, tai jums jų skaityti neverta. Jums skirti, jūsų verti tekstai bus šilti ir mieli, net jei kažko nesuprasit. Net jei kažkam nepritarsit, toliau skaitant galite rasti išsamesnį paaiškinimą, ir suprasit kad jūsų nuomonės ne taip jau labai skiriasi. Net jei paaiškinimo nerasit, supratimas gali ateiti savaime, pabandžius tuos mokymus taikyti gyvenime.
Labai trumpai būtų tiek.
Nepris, 2011-05-17 22:47:49
turėjo būti “4) Jei tekstai atrodo visiškai svetimi”
moteris, 2016-08-15 14:20:09
Stebina toks kategoriškumas. Kodėl kažkas skelbiasi, kad geriau už mane žino, ko man reikia ar nereikia? Kaip už visas moteris galima drąsiai teigti, kad kiekviena moteris trokšta tapti mama? Tikrai taip nėra. Sakote, taip gamtos duota? Na, gamta mums davė daug dalykų, bet nereiškia, kad visi yra trokštami. Pavyzdžiui, aš labai myliu šunis ir kates. Man sunku suprasti žmones, kurie nemėgsta šių gyvūnų, nes, rodos, kaip galima nemylėti tokių mielų padarėlių? Jie patys iš savęs kitiems sukelia teigiamus jausmus. Tačiau pažįstu žmonių, kurie negali pakęsti šių gyvūnų arba jiems tiesiog tie gyvūnėliai nekelia jokių emocijų. Tai negi jie privalo įsigyti šunį ar katę, nes žmogui mylėti gyvūnus yra gamtos duota?? Moteris neprivalo gimdyti, jei ji to nenori. Geriau laiminga bevaikė nei nusivylusi mama, kuri gimdė, nes neva taip reikia. Gimdyti turi tik tos moterys, kurios tikrai trokšta vaikučio, žino, kad bus laimingos, tapusios mamomis, o toms, kurioms tik “reikia”, nes visos gimdo, geriau negimdyti – kentės pačios ir vaikas nebus laimingas, matydamas kenčiančią mamą. Turėti ar neturėti vaikų yra kiekvieno žmogaus asmeniškas sprendimas. Kaip aš galiu sakyti vaikų trokštančiam žmogui “tu privalai neturėti vaikų” arba nenorinčiam jų turėti aiškinti, kad jis privalo turėti vaikų. Niekas neprivalo griauti asmeninio gyvenimo, kad tik pateisintų kitų lūkesčius. Kažkas gali norėti, kad aš gimdyčiau, bet ar tas norintysis atkentės už mane pragariškus gimdymo skausmus, bemiegės naktis, motinystės vargus, depresiją, kad jau netekai laisvės? Aišku, kad ne! Tad kodėl aš privalau atsisakyti gyvenimo, kuriuo esu patenkinta, ir daryti kažką prieš savo valią tik dėl aplinkinių noro?