Vienas draugas sakydavo, kad kai kankina pagirios, reikia pasižiūrėti rytinę pokalbių laidą. Pasiklausęs ausį rėžiančių, tarsi būtų susiruošę į raganų medžioklę, šoumenų balsų, kaipmat išvemsi visą nuo vakarykščio skrandyje užsilikusį turinį.
Haruki Murakami. „Visi Dievo vaikai šoka“.
***
Dabar iš eilės perskaitysiu dvi H.Murakami knygas. Šaunuolė gimnazistė man jas paskolino. Žinoma, po to su ja norėsiu aptarti, kuo jai tos knygos, tas autorius patinka, nes knygų turinys jaunai gražiai mergaitei… chm, chm… neadekvatus.
*
Bet aš dabar apie kitką. Knygoje „Pernakt“ kelis kartus minimas kūrinys trombonui „Five Spot Afterdark“. Groja Kurtisas Fuleris (Curtis Fuller). Kokia man nauda iš to, kaip H.Murakami rašo apie tai? Aš pats noriu paklausyti ir įvertinti!
*
„Nuėjau į internetą“ ir paklausiau! Būtent K.Fulerio grojamą tą kūrinį!
Štai kaip pasikeitė informacinis pasaulis! Dabar taip ir reikia skaityti knygas: jei rašo apie paveikslą – pažiūrėk į tą paveikslą internete; jei rašo apie realų asmenį – paskaityk apie tą asmenį internete; jei rašo apie muzikos kūrinį – paklausyk to kūrinio internete. Viskas turi būti sujungta!
*
O dabar jūs man pasakykite, kaip išversti „Five Spot Afterdark“?
Atsakymai
Burgis, 2014-04-29 12:05:10
Padėjau?…
petras, 2014-04-29 13:11:22
Nepaklausęs neišversi 🙂
Burgis, 2014-04-29 14:43:18
Petrui: o tai ką iš trombono garso galima suprasti?!
petras, 2014-04-29 14:52:26
Aš juokauju. tai pavadinimas, kurio reikšmė neaiški, kaip mūsų šalies įstatymai, t.y. palikta visiška laisvė interpretacijai. panašiai galima pamėgint išversti pvz. pasakymą: svajuko dramblionės ir pan.
aina na, 2014-04-29 15:21:54
BREKSTANCIO RYTO ATVAMZDZIAI
Rasa, 2014-04-29 21:01:23
Bet tuose penkiuose pirštuose ir delne tarsi kokiame pavyzdiniame stende buvo sukoncentruota viskas, ką aš tuomet norėjau žinoti ir ką turėjau žinoti. Ir aš tai sužinojau susilietus mūsų rankoms. Tas 10 sekundžių aš pasijutau virtęs mažyčiu tobulu paukšteliu. Galėjau skristi dangumi ir justi vėją. Galėjau iš dangaus aukštybių matyti tolimus peizažus. Buvau pakilęs taip aukštai, kad net nebegalėjau įžvelgti apačioje esančių daiktų, nors jaučiau juos ten esant. Aš kada nors ten nuvyksiu. Nuo šio supratimo man užėmė kvapą ir suspaudė krūtinę. (Haruki Murakami “Į pietus nuo sienos,į vakarus nuo saulės”)
Man jo knygos patinka. Jos murakamiškos 🙂 Bet negali jų skaityti daug iš eilės, reikia kartais ir po vieną 🙂
Matas, 2014-04-29 22:02:17
Mano nuomone, kažkaip nekaip skamba tas pasakymas, kad jaunai gražiai mergaitei knygų turinys yra neadekvatus. Aš, žinoma, nežinau, kurias knygas minėtoji gimnazistė (beje, iš tikrųjų būtų įdomu sužinoti, kuri čia tokia :D) jums atnešė ir koks jų turinys, tačiau klausimas gi visiems atvejams bendras: kada jau žmogus yra pakankamai suaugęs sužinoti apie tam tikrus reiškinius ir ar ne būtent sužinodamas kažką, pajusdamas kokį nors sukrėtimą, žmogus ir paauga?.. Yra dalykų, kurių ir suaugę žmonės nemėgsta matyti. Mano lietuvių kalbos mokytoja pasakojo, kad knygą ,,Vilniaus pokeris” skaityti buvo pradėjusi, tačiau neperskaitė ligi galo, nes tekstas jai elementariai buvo per šlykštus. Aš perskaičiau. Lyg ir nesijaučiu labiau sutraumuotas.
Kiek žmonių pajėgia suprasti karo žiaurumus? Genocidą? Seksualinę prievartą? Socialinę atskirtį?Savižudybę? O kiek nenori to matyti ir įsivaizduoja, kad jei tai jų asmeniškai neveikia, šių dalykų išvis nėra?
Aš manau, jog būtent literatūra ar filmai gali padėti pamatyti nepatogią tiesą ir ją priimti.
Rasa, 2014-04-29 22:28:55
Patiko Mato parašymas 🙂
Mhm. Labiausiai įsiminė kelios knygos, kurias mama slėpė nuo manęs arba neleido skaityt. Tai “Nauja knyga apie vedybinį gyvenimą” (Apie santuokinių ryšių higieną. Apie meilę,charakterių skirtumus , lytinių santykių ypatumus, vyro ir moters kūno sandarą, nėštumo, gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio fiziologiją ir psichologiją, apsisaugojimo priemones, savišvietą, ir kt.) Aš ją radau būdama kokių 12-13-os 😛 Paskui dar Remarko “Vakarų fronte nieko naujo” (nes tipo žiauri) ir “Erškėčių paukščiai”( nes ten mylisi, iš jos pamenu tik kad kažkam spuogas ant užpakalio buvo ir kai mylėjosi, jis matėsi veidrody :). Daugiau nepamenu, bet kiek pamenu paskui padariau išvadas ir tiesiog nerodžiau mamai ką skaitau. O tas “neleistinas”, tai, žinoma, perskaičiau.
Kaip gali būdamas paauglys neskaityti kažko, kas suaugusių nuomone, netinkama ar nepadoru ar per anksti? 😀
Kai pagalvoji, tai jei jau jaunos gražutės mergaitės skaitytų tik apie gėlytes, paukštelius ir meilę, tai iš jų išaugtų tik saldžių serialų žiūrėtojos 😀 Ir tai būtų jau tikrai žiauru…
Burgis, 2014-04-30 09:11:45
Matui ir Rasai: jūs, žinoma, viską skaitykite, viską žiūrėkite, visko klausykite. Aš, žinoma, to niekada nedariau, nedarau ir nedarysiu bei savo vaikams ir anūkėliams nerekomenduosiu…
*
Apie tai jau daug kartų čia rašiau, bet trumpai pakartosiu. Pagal tai, ką mes skaitome, matome, girdime, mes taip ir pasikeičiame, tokie ir tampame – kas tuo abejoja? Pavyzdžiui, daugybė žmonių išmoksta „pasimylėti“, o aš neišmokau, todėl iš karto patekau į ekstazę, į nirvaną, į nežemišką būseną. Nesigailiu!
*
Sakiau, kad nuo savo vaikų, tada moksleivių, paslėpiau Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Dabar, neabejoju, vaikai tas knygas jau perskaitė. Bet tai dabar!
*
Sakiau, kad kadaise prie mokyklos traukinys suvažinėjo žmogų. Mes, vaikai, bėgome pažiūrėti. Pamačiau į tris dalis perpjautą žmogaus kūną. Jei galėčiau atsukti laiką, nebėgčiau ir nežiūrėčiau!
*
Ateina laikas ir Remarkui, ir Murakamiui, ir filmui „Kaligula“, ir daugeliui kitų dalykų, bet reikia palaukti, kol tas laikas ateina! Kai „žalias“ žmogiukas valgo žalius vaisius, jis sugadina skonį visam gyvenimui. Jei pradedi nuo „pasimylėjimo“, tai labai didelė tikimybė, kad iki mylėjimo jau ir nepakilsi…
*
Žinau, ne visi manęs paklausys. Bet žinau, tikrai žinau, kad tie, kurie paklausys, tikrai nesigailės!
petras, 2014-04-30 09:51:15
Manyčiau vaikui skaityti vilniaus pokerį būtų absoliučiai neįdomu, nes jis net nelabai suprastų apie ką skaito. tas pats ir su Lolita. ir kaligula manau visai nepatiktų. paauglystė jau visai kitas reikalas, bet tai jau nebe vaikas, o pilnai už save atsakinga asmenybė, todėl nemanau, kad tokie kūriniai padarytų kažkokią įtaką (na nebent žmogus labai jautrus, bet tokie dažnai ir miršta jautrūs, tad jiem tokių knygų geriau neskaityt ir žiloj senatvėj), nes jei kūrinys būtų šlykštus ar gašlus ar dar vienaip ar kitaip tam paaugliui nepriimtinas, tai jis jo tiesiog neskaitytų/nežiūrėtų.
Rasa, 2014-04-30 10:02:01
🙂 Na lyg ir netapau ištvirkėle, kaip ir tikrai ne būrius vyrų per gyvenimą “tuo atžvilgiu” teturėjau 🙂 Nors pati asmeniškai sau kartais papriekaištauju, juk esu laisva, tai visai galėčiau ir pasimėgaut, nes o gal paskui gailėsiuos gilioj senatvėj? Juokauju, žinoma 🙂
Ir aš ne viską skaitau. Ir vaikams ne viską rekomenduoju. Tik rekomenduoti skaityti ar neskaityti ir drausti ar slėpti yra skirtingi dalykai. O jei sąžiningai, tai pav. Murakamį aš ir laikau paaugliams tinkamu rašytoju, t.y. kaip tik paauglišku, nes jo mistika, fantazijos, požiūris, daugeliui suaugusių jau ima atrodyti tiesiog nesąmonėmis 🙂 Fainuolis jis. Balansuojantis tarp pasaulių. Nesu skaičius tų knygų, kur Jūs sakot, bet gal kokias 6 kitas esu 🙂 Jo neapibrėžtumas, fantazija, nenuspėjamumas visai neblogi. Jo mistika išskirtinė. Ir muzika. Visur jo kūriniuose skamba gera muzika 🙂
O čia lyg ir iš jo “Kafka pakarantėje” :), nesu garantuota 🙂
_“Klaidas paprastai galima ištaisyti. Kol turėsi drąsos jas pripažinti, viskas gali pasikeisti. Bet nepakantūs, riboto intelekto, be jokios vaizduotės žmonės primena parazitus, kurie neatpažįstamai pakeičia savo šeimininką, formą ir toliau tarpsta. Jie – beviltiški, ir aš nenoriu, kad tokie žmonės čia lankytųsi”
“Reikia saugotis žmonių, kurie atrodo normalūs ir gyvena normalų gyvenimą.”
“Manau, turi teisę gyventi, kaip nori. Ar tau penkiolika ar penkiasdešimt vieneri – nejaugi tai svarbu? Gaila, bet visuomenė su tuo nesutinka.”
Indra, 2014-04-30 13:41:34
Kai aš kartą savo studento sūnaus paklausiau, ar jis prisimena savo stipriausią nusivylimą vaikystėje, tai jis net nemąstęs atsakė teigiamai. Didžiausias sukrėtimas jam buvo tai, kad nėra Kalėdų senelio…
Sunku dabar kategoriškai teigti, kiek laiko reikia savo vaikus „saugoti“ nuo gyvenimo realybės – baltos ir juodos… Kur ta riba? O gal visi sukrėtimai yra prasmingi, skatinantys kelti klausimus, rasti atsakymus, daryti išvadas, pasirinkti teisingai (arba ne). O rinktis yra iš ko…
Rasa, 2014-04-30 13:48:38
Indrai: nė už ką pasaulyje nesutikčiau su tuo, kad nėra Kalėdų Senelio. Tai ne atradimas būna, kad jo nėra, tai tik kai kurių žmonių laikinas suklydimas (suklaidinimas) vaikystės pabaigoje. O paskui vėl supranti, kad jis yra 🙂 Jeigu nenukvaišai galutinai vaidindamas rimtą suaugusį 🙂
Indra, 2014-04-30 13:52:46
Vertinu TOKĮ rasos pasirinkimą.
Indra, 2014-04-30 13:54:28
P. s. Turėjo būti – Rasos!
loreta, 2014-04-30 16:53:32
Kas tas Murakamis?:) Reikia paskaityt, bet dabar Silva Rerum III skaitau. Ketvirtoje klasėje, ne, 3-ioje,perskaičiau Don Kichoto abu tomus iš senelių etažerės – įdomiausia vaikystės knyga, kitos, vaikiškos, nublanko, nebent Haufo pasakos dar įspūdingos buvo, bet jos juk suaugusiems rašytos. Žodžiu, vaikai yra žmonės ir ne knygos nulemia, kada kas ką pradės daryt ar mokės daryt:):)
Burgis, 2014-04-30 17:02:46
Loretai: ką tik baigiau antrąją H.Murakamio knygą. Prie progos parašysiu atskiroje temoje įspūdžius. O kol kas pakartosiu: viskas, įskaitant knygas, suformuoja žmogų. Viskas!
Rasa, 2014-04-30 17:52:54
Burgiui: o argi kas nors tam prieštarauja? 🙂 Kad “viskas, įskaitant knygas, suformuoja žmogų”? Žinoma, kad taip.
Bet požiūris į tą “viską” pas skirtingus žmones kardinaliai skirtingas gali būt 🙂 Tos pačios informacijos interpretavimas ir pamokos, gautos iš tų pačių dalykų pas žmones skirtingai pasireiškia.
Galima paimti bet kokią situaciją. Nuskintą gėlę tarkim. Na, tarkim gražią rožę nuskinkim. Tai tokia kasdienė smulkmena. Kaip tai gali formuot?
Budistas gėlės neskins. Jis žiūrės į ją ir matys per ją visą pasaulio grožį. Jis supras, kad gėlių negalima skinti ir išplėšti iš ten, kur jos harmonijoje. Kaip ir visko pasaulyje. Jam kiekviena gėlė tobula.
Turgaus moteriškė pamačius įvertins šviežumą, kainą, grožį kompozicijoje, savą pelną. jai ji bus graži pagal tai, kiek daug ji galės užsidirbti.
Mylintis skubės nunešti gėlę mylimajai, kad ir ji galėtų ja pasigrožėti ir kad parodytų, išreikštų savo dėmesį jai. Ir paprasta gėlė turės svarbią misiją. ji sutvirtins kažkieno meilę.
Mažasis princas pažiūrės ir nelabai kreips dėmesio, nes ji tiesiog viena gėlė, ne ta jo asmeninė, kurią myli 🙂
Sentimentali romantikė susidžiovins jos lapelius ir metų metais, skaitydama Šekspyro sonetus, nusišypsos ar atsidus. Jai ta gėlė- svajonių sužadinimas. _“…Išliko vien tik rožių aromatas,
Lakus belaisvis į stiklus įkliuvęs,
Kai speigas mus ir šalčmirystė krato,
Jis primena, kas vasarojant buvę.
Mes matome, kas žiedui atsitiko,
Tačiau skaisti substancija išliko…”_
Kvepalų gamintojui tai žaliava kvapams išgauti…
Pasakotojui tai puiki priemonė sukurti pamokančiai istorijai apie grožį ir jo spyglius ar pan.
Ezoterikas pasakys, kad nuskinta gėlė yra jau paliesta mirties ir jokiu būdu negalima laikyti namuose vystančių (mirštančių) gėlių. Tai bloga energija.
Ir… Tai tik viena gėlė, kuri gali parodyti taip daug… 🙂
“- Jūs gražios, bet jūs tuščios,- kalbėjo jis toliau.- Dėl jūsų neverta mirti. Žinoma, apie mano rožę koks praeivis manytų, kad panaši į jus. Bet ji viena brangesnė už jus visas todėl, kad aš ją laisčiau. Todėl, kad ją apvožiau gaubtu. Todėl, kad ją atitvėriau širma. Todėl, kad nurankiojau nuo jos vikšrus, palikęs du ar tris, kad būtų peteliškių. Be to, klausydavausi, kaip ji skundžiasi, giriasi, o kartais net ir tyli. Todėl, kad tai mano rožė. (Egziuperi “Mažasis princas”, manau visi pažinot 🙂
Saula, 2014-04-30 21:57:25
100% pritariu svetainės šeimininkui šiuo klausimu! (Juk tai taip trapu. Kiekvienas panašios įtakos postūmis gali tą krikštolinę tyrą taurę sudaužyti)
Rasa, 2014-04-30 22:28:31
Šiek tiek juokiuosi prieš miegą,bet atsiprašau… Su tais “postūmiais” ir “visko” veikimais žmogui…
Tai reikia bent šiek tiek sąmoningumą ugdyt vaikuose, o ne saugot saugot ir saugot… Nes jei jau pasak Saulos tos taurės jau tokios trapios ir įtakojamos…
Tai pagalvojau: ponai krištoliniai žmonės, negi jūs visad einat “nx”, kai tik jus pasiunčia? Tikiu, kad mokat atsiribot ir neit. Gal net nesudaužyt kaskart savo širdžių… Tai apie ką kalbam? Vedžiotis vaikus po sijonu… Iki kada? Nu išlįs ir vis vien bus tikimybė, kad pamatys ką nors arba jį pasiųs…
Mokyt atsirinkti, suprasti, būti teisingu, atjaučiančiu ir geru. Mokytis matyti. Mokyti keisti tai ką matai blogo į gera. Šito reik mokyt. O ne mokyti aklu būti, užsimerkti ir nežiūrėti į viską kas nelabai gražu.
O jei kalbant apie krištolą žmonėse… Krištolo (ne krištolo, bet deimanto) skaidrumo žmonėmis laikau tuos, kurie bet ką, perleidę per save, išgrynina, padaro gražiu ir spalvotu. Tuos, kurie pozityvūs, bet ne akli. Ar deimantas atsirenka tik kai kurias spalvas ir padaro gražiomis? Ne! Jis iš nieko(arba visko 🙂 padaro vaivorykštę! 🙂
Bet jei norit iš savo vaikučių padaryti dužius blizgius svarovskiukus, prašom, visi turi teisę rinktis.