Nutilo žiniatinklis, nurimo keistai nelauktai, vos rudenėliui atėjus… Tik krepšinio bangelės, tik Seimu sugundyti bando, tik šaudančius aprašo…
*
O aš valandėlę ištaikęs galvoju: kiek kartų per dieną keičiu savo rolę? Netrukus eisiu pas trečiokus gimnazistus – būsiu mokytojas.
Vakar mokiau 11 penktokų, bet apie tai parašysiu poryt, po rytdienos antrosios grupės seanso.
Vakar pirkau tokį plovimo antgalį – buvau klientas, turėjau tinkamai pasirinkti firmą.
Retkarčiais esu vargšas pacientas klinikose, o kasdien – pacientas, klausantis savo širdies ritmo…
Tuoj eisiu pas savo vedėją katedroje, būsiu tarnautojas.
Ką tik posėdžiavau su pavaduotojais – buvau vadovas.
*
O fone, visą laiką, dieną naktį esu žmogus. Noriu, privalau, galiu mylėti, nekęsti, ieškoti, smalsauti, liūdėti, ilgėtis, mėgautis, kentėti…
Ir jūs tokie, ir jūs tokie! Todėl ir rašau: tegu neužgožia visos mūsų rolės pagrindinio vaidmens – žmogaus vaidmens. Liūdna matyti, kaip pusdieniui, dienai ar net ilgam laikui dingsta žmogus, o lieka tik vadovas (šefas!), pavaldinys (klapčiukas!), pacientas (vargšiukas…), kaprizingas klientas… Sunku man bendrauti, kalbėti su „aktoriais“, įsijautusiais į kokį nors vaidmenį: griežto tėvo, oraus politiko, visažinio valdininko…
*
Lapai gelsta, piliečiai, gelsta… Bet iki pavasario liko mažiau nei keturi mėnesiai!
Atsakymai
Burgis, 2013-09-11 09:18:41
Mąstantiems ir jaučiantiems…
Ema, 2013-09-11 13:15:56
kada pabendrauji su paprastais kaimo žmonėmis, natūraliais, sakančiais tai ką jie galvoja – siela atsigauna nuo tuštybių mugės aplink. Valdininkai -kokie jie orūs, kaip jiems”sunku priimti sprendimus” ir pan. Man taip pat labai sunku bendraut su “aktoriais”, nori nenori tai priverčia pačiam užsidėti kaukę. Kuo toliau, tuo labiau vertinu laiką, praleistą su paprastais žmonėmis, myliu juos.
petras, 2013-09-11 13:37:23
Ema, miestiečiai susintetinti, todėl tokie nepaprasti 😉
Giedrius, 2013-09-11 13:58:45
Bet be vaidmenų neįmanoma gyventi. Jie prigimties žmogui padaryti. Patys savaime nei geri, nei blogi, bet turbūt privalomi. Kad ir šioje svetainėje komentuotum – reikia pasistengti, kad neįsijaustum, bet neįmanoma.
Justina, 2013-09-11 16:36:27
Sudėliojote mintis taip, kad man pačiai aiškiau pasidarė, kodėl mėgstu kartais užsukti ir paskaitinėti jūsų įrašus. Nes čia skaitau ne kažkokio “visažinio” mintis, bet Žmogaus pamąstymus. Viskas žmogiškai žmonėms 🙂 Kartais pamąstau, jog gaila kad kai mokiausi gimnazijoje, nebuvo šio jūsų puslapio. Galvoju, kaip tai būtų galėje pakeisti santykį, požiūrį. O gal ir nebūtų pakeitę. Dabar nebesužinosiu 🙂
Adefagija, 2013-09-14 09:42:05
Tai va,… aš pas Jus nesimokiau, dėl to nežinau, koks Jūs kietas matematikas….Niekada nebuvau susitikusi, dėl to nežinau, koks esate žmogus… Bet, turiu pripažinti, esate pats įdomiausias blogeris, tinklaraštininkas, svetainininkas, – net nežinau, kaip čia tie kalbainiai pasakytų…
Na, vieną ydą turite – nemėgstate manęs…
Bet, nesvarbu, – čia smulkmena…
Meilei subręst irgi reikia laiko…;)
P.S. labai norėčiau, kad patobulintumėt savo svetainę, ir, jausmams reikšti įdėtumėt tokių “veidukų”. Tai mums čia nereikėtų vargti su visokiais kabliataškiais ir skliausteliais, dvitaškiais ir DDD
P.P.S. ačiū už supratimą 🙂
ak, 2013-09-14 17:04:19
Na, žmogus – visada tik žmogus. Visa kita – kaukės. Gaila, kad visuomenėje jau taip įprasta – savimi gali būti tik pats vienas arba su keliais geriausiais draugais. Pavojinga – kaukės kartais priauga ir jas labai sunku bei skausminga nusiimti. Sakykim ilgą laiką buvęs direktoriumi žmogus niekaip nesugeba pasijusti eiliniu pensininku, kuris yra niekam ir už nieką neatsakingas, nereikšmingas… Nors kažkada buvo berniukas ir visai lengvai su tuo susitaikydavo.