Stebiu, kaip meistrai įrenginėja (vis dar įrenginėja…) mūsų butą ir baltai pavydžiu – jie moka padaryti tai ir taip, ko aš niekada neišmokčiau…
Stebiu profesionalus vairuotojus, centimetro tikslumu privairuojančius didžiulius sunkvežimius prie parduotuvių rampų, ir baltai pavydžiu – aš taip niekada neišmokčiau…
Stebiu profesionalus gydytojus, sudėtinga įranga tiriančius žmogų, ir galvoju – gal ir aš išmokčiau?
Sugalvoju naują uždavinį, jį išsprendžiu ir pasidžiaugiu – dar kai ką moku.
Ir vis tik – labiausiai šiuo laikotarpiu pasigendu galimybių pasitikrinti, ko dar esu vertas. O juk vos prieš porą metų gyvenimas vis suteikdavo ir suteikdavo progų pasitikrinti. Prisimindamas tas dienas, ir dabar teoriškai tikiu – esu šio to vertas. Bet taip norisi pasitikrinti, įrodyti praktiškai…
***
Rašau jums apie tai, nes žinau, kaip blogai jaučiasi žmogus, kai pats žino, kad ne savo rogėse sėdi…
Tarkime, žmogus mokosi kalbų, bet supranta, kad yra visai negabus kalboms.
Tarkime, žmogus pasiduoda reklamai, imasi studijuoti informacines technologijas, programavimą, nesuprasdamas arba nenorėdamas pripažinti, kad tam reikia įgimto talento. Kaip muzikai, dailei.
Tarkime, žmogus imasi mokytojauti, dėstytojauti, bet jo prigimtyje nėra nieko, kas atsiskleistų tuose darbuose.
***
Turėk ryžto „pabėgti“ iš ten, kur ne tavo vieta. Turėk valios išmokti to, ko gali išmokti, ir proto suprasti, ko tau nereikia mokytis.
Žmogus savo vietoje – tai ir gražu, ir prasminga.
Atsakymai
skaitytojas, 2016-02-25 10:17:20
Gali būti talentingas,”savo vietoje”,pripažintas užsienyje, kaip a.a. prof. A.Uždavinys, bet kurio knygoms valstybinio finansavimo kaip ir nebuvo ,ir viskas….
http://www.ekspertai.eu/atviras-laiskas-lietuvos-mokslo-tarybos-pirmininkui-prof-eugenijui-butkui
http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/a-uzdavinys-uzsienyje-labiau-nei-lietuvoje-vertintas-mokslininkas-290402
Ingrida, 2016-02-25 12:09:28
hm… ant to paties medžio auga obuoliukai: vieni – dideli, sultingi, gražūs, kiti – nupiepę, neproporcingi, mažiukai… visų vieta ten pat, ant to paties medžio.
—-
vasario 25 dieną prieš aštuoniolika metų gimė mano dukra, šiandien ji dvyliktokė, o Dieve, koks sunku metas, kelių daug, laikas, kuris mums duotas, trumpas, kaip nepadaryti didelių pasirinkimo, apsisprendimo klaidų???
—-
p. Burgis vis nerimsta, vis kažko siekia, matuoja vertes – savo, kitų… Kunigas paprasčiausiai laimina kiekvieną, kaip obelis – visus obuolius 🙂
—–
ir vis tiek – puodelį kavos mieliau išgerčiau su p. Burgiu 🙂
Burgis, 2016-02-25 12:46:21
Ingridai: ačiū, ir aš su Jumis išgerčiau…
petras, 2016-02-25 12:49:01
Glėtumėt surengt kokį kas savaitinį pasisėdėjimą su gerbėjais iš serijos: “Prie kavos puodelio su p. Burgiu”. susirinktumėt kokioj kavinėj ir kalbėtumėtės apie gyvenimą.
qwerty, 2016-02-25 17:00:46
Gyvenimas mane patikrino. Esu nieko vertas. Gyvenu dar kažkaip. Pas tinklaraštininką parašinėju. Bet jau neilgai gal.
Kipšas, 2016-02-25 21:46:46
qwerty, žinai ir man lygiai tas pats…
Kipšas, 2016-02-25 21:48:37
tik gal ne nevertas, o jau nebevertas
Tadas, 2016-02-26 03:05:33
Kada zmogus turi suprasti, kad turi igimta talenta IT? Konkreciai amziu pasakykit?
petras, 2016-02-26 08:20:30
Tadai, kuo anksčiau toj srity kažką pradės daryt, tuo greičiau ir supras.
Sokolovas, 2016-02-26 13:11:41
Pagal mūsų darbus bus mums atlyginta…
Ir vertit gali tik kiti.
Jei asmuo pernelyg gilinasi į “savęs vertinimo” klausimą, reiškia jis yra kupinas kompleksų.
Rasa, 2016-02-26 13:27:09
Sokolovui: o gal atvirkščiai? Ar nėra atgyvena tas senesnių žmonių kartojimas ir savo (jų) gyvenimo tvarkymas pagal: “o ką žmonės pasakys?” 🙂
Gal būt išties žmogus ir tegali vertinti tik save. Rimtai vertinti. Ir tai ne kompleksai, tai tobulėjimas. Stengtis pralenkti pačiam save, padaryti nors truputį daugiau nei gali.
Ar ne taip? 🙂
Sokolovas, 2016-02-26 13:36:31
Rasai:
Pavyzdžiui, nėra baisiau, kai žmogus save giria.
mama R, 2016-02-27 17:46:57
Galvoju, kad tėvai galėtų būti patarėjai (ne primetėjai). Jie geriausiai pažįsta savą vaiką. Pirmieji žaidimai, susiję su profesija, stebimi jau ikimokykliniame amžiuje. Vėliau paauglystėje vaikai pradeda žiūrėti į ateitį, bando įsivaizduoti kuo norėtų užsiimti užaugęs. Bet tai nebūna labai ryškūs svastymai, gal net daugiau intuityvūs. Bet jie l.svarbūs. Na, o paskui turėtų būti ir sąmoningi. Bet, jei prisiminsiu save, tai nevyko taip skausmingai kaip dabar kai kuriose šeimose. Džiaugiuosi, kad ir sūnus pats be didelių kančių suorato kur ir ko norėtų mokytis, su kuo sieti gyvenimą. O šiaip, gyvenimas pilnas galimybių. Aš pvz keičiau darbo profilį būdama 40ties. Pagaliau pradėjau daryti tai, ko noriu :). Taip, kad patarti galima, bet kiekvienas savo kelią nueis patys..