Vis dar su malonumu prisimenu ketvirtadienio seminarą Vilniuje. Šį kartą ypač (be ne tik…) pradžiugino tai, kad Mokytojai pateikė nemažai klausimų. Pasirinkau „dešimtuką“ ir trumpai atsakysiu čia.
Klausimai:
1. Ką siūlote daryti su nemotyvuotais vaikais? Tokių gi bent pusė…
2. Ko reikia geram mokytojui?
3. Kaip gauti 25-tą valandą paroje?
4. Ar reikia bijoti sėkmės?
5. Kaip sudrausminti mokinius?
6. Kiek valandų per parą dirbate?
7. Ar dažnai abejojate tuo, ką darote?
8. Kaip įtikinti save, kad dirbti ir stengtis verta, kai jauti mokinių abejingumą?
9. Kaip vaikams atsakote į klausimą: „Kam to reikia?“
10. Kokia mokykla yra gera?
***
Atsakymai:
- Tai – sunkiausias klausimas. Paskirsiu jam atskirą temą.
*
- Geras mokytojas turi žinoti, kad jis yra geras Mokytojas. Jis turi žinoti, kad gerai lietuviškai rašo ir kalba, gerai bent viena užsienio kalba rašo ir kalba, gerai moka naudotis informacine technika ir puikiai išmano dalyką, mokslą, kurį pateikia moksleiviams. Geram Mokytojui reikia mokytis visą gyvenimą, bet jokiu būdu neleisti, kad kas nors savo iniciatyva jį mokytų, stumdytų, nurodinėtų…
*
- Jei reikia 25-tos valandos – kažkas negerai, Mokytojau! Gal ko nors nepadarei vaikystėje, jaunystėje? Gal mokytojavimas apskritai ne tau? Gal tas darbas (veikla!) tau ne džiaugsmas, o kančia, sunki našta?
*
- Ne, nereikia bijoti, bet reikia jai ruoštis. Pavydas yra pavojingas… Pakilti į viršūnę lengviau nei joje ilgai būti.
*
- Mokykla visa tuo turi užsiimti: direkcija, klasių vadovai, moksleivių tėvai. Svarbu, kad būtų vieningas požiūris į drausmės laužytojus! Negalima atsitraukti! Negalima leisti, kad dėl kelių nedrausmingų mokinių kentėtų daug drausmingų mokinių, mokytojų. Kaip tai padaryti konkrečiai jūsų mokykloje – plati tema. Aš žinojau, kai tai padaryti savo Gimnazijoje…
*
- Aš nedirbu! Jau bent trisdešimt metų nedirbu ir jums nerekomenduoju. Mes ne vergai, mes ne amatininkai, kad dirbtume. Mokytojas tiesiog yra Mokytojas! Tai ne darbas, tai būsena. Tai – gyvenimas.
*
- Šis klausimas mane užklupo netikėtai… Nežinau… Aš dažnai mintyse ginčijuosi su savimi. Pats sau atvirai pripažįstu tai, ko kitiems nepasakyčiau, pats save smerkiu ir teisinu. Gal būt svarbu tai, kad iki šiol nesigailiu nė vienos savo gyvenimo sekundės: pergalių, klaidų, nuoskaudų, palaimos, pykčio, ligų..
*
- Dirbi (gyveni!) sau, o ne kitiems! Suprask gi pagaliau, kad dirbdamas kitiems ilgai tikrai neištversi. O sau ką darai, kaip darai, tai ir darai kaip sau! Labai verta stengtis!
*
- „Kad būtum labiau Žmogus!“
*
- Ta, kuri yra vienodai gera visiems: moksleiviams, jų tėvams, mokytojams, direktoriui, seniai mokyklą baigusiems žmonėms. Aš tikrai žinau, kad mano gyvenime buvo trys geros mokyklos: Venckų pradinė, Priekulės vidurinė ir KTU Gimnazija.
***
Seminaro klausytojai pateikė ir pasiūlymų, kritikos. Gal apie tai parašysiu kitą kartą. Kol kas pakomentuosiu tik du įrašus:
*
„Atėjau su šiek tiek skaudančia galva, su tokia pat ir išeinu… Sumaištis… To ir siekėte?“
*
Nesiekiau, bet pats visą laiką gyvenu verpete, tai gal ir Jūs tai pajutote? Gal padės?
*
„Daugiau pavyzdžių iš realaus gyvenimo motyvacijai paskatinti.“
*
Aš pats buvau pavyzdys…
Atsakymai
Burgis, 2015-02-01 13:15:25
Vis dar mokytojauju…
Sokolovas, 2015-02-01 15:09:09
Dabar dar yra gerų mokytojų. Tačiau…Visiškai neaišku, kas bus po kelerių metų…Gerai mokantys matematiką renkasi mediciną, vadybą, kitas pragmatizmo padiktuotas profesijas. KAS BUS MOKYTOJAI?
Į klases bei aukštųjų mokyklų auditorijas ateis daugybė jaunų pedagogų, nenorinčių bei nemokančių dėstyti. Ir…Klausimas, ką daryt su “nemotyvuotais mokiniais” (sąvoka kokia sukta!) išnyks savaime! Nepažangūs, niekuo nesidomintys mokiniai sveikins tokius, “į save panašius”, mokytojus.
Jau ir dabar “visiems gerai, kad mokinys tik skaičiuotų pinigus”. Kad mokėtų sudėt trupmenas. O jei dar kvadratinę lygtį sprendžia, tai jis jau kaip ir “motyvuotas”…
Dėl naujų technologijų invazijos į mokymo vyksmą turiu savo nuomonę. Ir nedievinu naujų technologijų brovimosi į matematikos dėstymą…
Kaip bebūtų, viskas vystosi destruktyviąja kryptimi.
LeON, 2015-02-01 17:54:36
Ką daryti su nemotyvuotais mokiniais?
Mano požiūris remiasi psichologija ir asmenine patirtimi.
Reikia tobulai išmanyti sritį ir nuoširdžiai mėgti tai, ką darai.
Būtina UŽKRĖSTI asmeniniu pavyzdžiu.
Vaikai ypatingai pastabūs, ir greitai demaskuos falšą.
Žiūrint, kokie tai charakteriai – aktyvūs ar pasyvūs.
Aktyviems – kūrybinių iššūkių ir prizų, pasyvius išjudinti per fizinius žaidimus ir tik po to iššūkius.
Tarpusavio konkurencija (bet kintanti) ir cikliškas dominavimas vieni kitų atžvilgiu.
Nes ne visi vienodai gabūs visose srityse, ne visų asmenybės skleidžiasi vienodu greičiu.
Žaidimai “mini valstybę” pagal pačių moksleivių pasitvirtintą tvarką.
O jie, žinokite, pastabūs ir gan žiaurūs vieni kitų atžvilgiu.
Tai jums ne suaugę, žodžių į vatą nevynioja.
Mokytojas – tik pradinių sąlygų suteikėjas ir stebėtojas, arbitras.
Įsikiša tik įvykus netipinei situacijai.
Susitvarko patys, ir dar kaip.
Mano kredo maždaug toks: įgūdžiai per kūrybą ir žaidimą.
Taip, kad atsiplėšti negalėtų.
Viską išmoksta, ir istoriją, ir matematiką, ir nepastebimai.
Mokytojo misija – laiku pastebėti ir pakišti lygį atitinkančius kūrybinius iššūkius.
Taip, tai susišaukia ir su akademine laisve.
Jos sąvoka nevienareikšmė ir nebūtinai atitinka formalią.
Ją suprantu kaip tam tikrą morale paremtą “koridorių”, kuriame mokytojas laisvas improvizuoti, tačiau prisiimdamas atsakomybę.
Tokios laisvės adekvatumo rodiklis – išleistų gyveniman absolventų, PILNAI save realizavusių kaip asmenybes, skaičius.
Kestutis, 2015-02-01 19:19:51
Blogai, Adefagija. Dvejetas ir banas mentalitetui. Praeitą savaitgalį atbirbiu su trakoriumi miškan malkų, visi mano žvirbliai irgi iš mamos mašinos kartu. Kaip visada prisistato anūjų laikų šleifo diedukas. Klausiu, kur vilkas (vilkšunis)? O jis- ai, palikau ir iškart rodo medį ant sklypų ribos, akys šlapios- 14-metis anūkas pasikorė. Po medžiu mamos kas dien pritrepenta. Užteko neleist į krepšinį, nes dvejetą parsinešė. Skaitėt spudoj, o viskas labai tūparyliškai-adefagiška.
Sokolovas, 2015-02-01 21:43:08
“LAIMĖS FORMULĖ”…
Amžinas klausimas-“o kas yra Laimė”? Man regis, jog tai yra gebėjimas nuolat ieškoti atsakymo į klausimą- KĄ DARYTI? Bet dabar ne tik apie tai…
Kas ieško, tas renkasi KELIĄ. O kelyje būta takoskyrų bei kontrastų. Šiame kontekste, manau, yra svarbus ir LAIMĖS BEI TRAGEDIJOS SIMBIOZĖS klausimas, o gal net paradoksas…
Šį klausimą įdomu pagvildent per TIKIMYBIŲ TEORIJOS prizmę…
Klasika tapęs “sutapimo uždavinys”, kurį leisiu sau kiek išplėsti.
Parašyta N laiškų ( skirtingiems adresatams). Tačiau jų adresai buvo užrašyti “atsitiktinai”, jau užklijavus vokus. Kokia tikimybė, kad TIK k laiškų adresuoti teisingai ( pasieks reikiamus adresatus).
Kategoriškasis TIK, toks būtinas uždavinio sąlygoje, ir, deja, taip dažnai praleidžiamas vadovėliuose ( juk neklysti privalo tik besimokantieji! ), ir tampa ta takoskyra, įkūnijančia “laimės ir tragedijos simbiozę”. Būtent: k laiškų sulaukia “laimės” ( “ateina namo”), o likusieji N – k laiškų “pasiklysta”, t.y. juos ištinka “tragedija”.
Kai N ir k nėra dideli, uždavinį galima išspręsti tiesiog “skaičiuojant bandymo baigtis”. Kaip tam filmuke-” nagi, paskaičiuokim, gerbiamieji kurmiai!”.
Kai N=5, k=2, “laimės” tikimybė P(L)= 1/ 2!, o “tragedijos” ( likusių trijų laiškų pasiklydimo” tikimybė P(T)= 1/3. Tikimybė, kad TIK k=2 laiškai “susiras namus”, t.y. “laimės ir tragedijos simbiozės” tikimybė lygi, aišku, 1/6.
Šių eilučių autorius nemoka kompiuteriu rinkt matematinių tekstų ( esu “praeities liekana”), todėl negaliu gražiai pateikt bendrų formulių. Jų įrodymas ilgas ( esu parašęs 21 puslapio analizę, kurios kol kas nebuvo kam skaityti…).
Na, bendra formulė tai tikimybei skaičiuot yra tokia:
Kai k mažiau už N – 1, ši tikimybė P( L Х T) yra lygi:
( 1/k!) padaugint iš( 1/2!- 1/3!+ 1/4!- ..+S/N- k)!). Čia S yra ( – 1) laipsniu ( N-k).
Kai k=N -1, ši tikimybė lygi nuliui ( negali būti vienišo paklydėlio).
Kai k=N, ši tikimybė lygi 1/ N! ( elementarioji kombinatorika). Beje, pastaroji ( visuotinės laimės! ) tikimybė ( išskyrus pastarąjį nulį) yra visų mažiausia.
Šį “laimės ir tragedijos simbiozės” uždavinį galima suformuluot ir kitaip.
N asmenų paliko savo namus ir…pamiršo juos! Pakeliavę, jie “atsitiktinai” ( be galimų pasikartojimų) ieško jų ( kaip tie padrikai adresuoti laiškai “ieškojo” adresatų). Aišku, jog tikimybė, kad TIK k asmenų “sugrįš į savo namus”, yra lygi aukščiau pateiktai ( be įrodymo) tikimybei.
Bet įdomiausią išvadą padarysime, išnagrinėję atsitiktinį dydį X- “grįžusių namo asmenų skaičius” ( arba- skaičius laiškų, “suradusių” reikiamus adresatus).
Šio atsitiktinio dydžio galimos reikšmės yra: 0, 1, 2, 3, …, N – 2, N. Paskaičiavę šio atsitiktinio dydžio vidurkį ( įrodymo, aišku, čia nepateiksiu), gausime, jog MX = 1.
Taigi, įdomi išvada- “VIDUTINIŠKAI” NAMO GRĮŽTA TIK “VIENIŠIAI” !
Taigi, “laimė vaikšto viena”. Na, “vidutiniškai”…O “tragedija” vienatvės nemėgsta…
Burgis, 2015-02-01 21:54:14
Sokolovui: Jūs manote, kad šios svetainės lankytojai perskaitys Jūsų komentarą?…
Sokolovas, 2015-02-01 22:42:03
Gerb. Burgiui.
Nežinau, ar perskaitys…Tačiau…Gyvent viltimi juk irgi yra laimė, nors gal ir trumpa…
Sokolovas, 2015-02-01 22:48:53
AR PERSKAITYS KLAUSIMĄ? Arba,- VARDAN ŽINGEIDUMO BEI PASTABUMO…
Koks ryšys tarp iškilojo daugiakampio ir dabartinių metų? Kiek šis daugiakampis turi kampų?
Sokolovas, 2015-02-01 22:56:48
“PASUFLERAVIMAS” ( IDANT NE TIK SKAITYTŲ, BET IR SPRĘSTŲ )
Kiti daugiakampio metai ( su gan “mistiniu” kraštinių skaičiumi) bus po šešiasdešimt ketverių metų. Nesulauksiu….
Renaldas, 2015-02-01 23:23:59
Sokolovui: Kas Jums pamelavo, kad taip drąsiai dažnumą prilyginate tikimybei? Kitais žodžiais, jei mečiau vieną kartą monetą ir iškrito “herbas”, jau galime drąsiai teigti, kad moneta neteisinga? Jokių būdu, nes naudojate įrankį kaip pagal įvykusį faktą atnaujinti savo žinojimą apie monetos teisingumą (žr. Bayes’o teoremą). Minėtu jūsų keliu einant galima ir daugiau rasti paradoksų (žr. Sankt Peterburgo paradoksą).
Sokolovas, 2015-02-01 23:39:50
Renaldui
Apie ką Jūs? Apie dažnį apskritai nieko nerašiau. Buvo kalbama apie tikimybę, jog tik k iš N “padrikai adresuotų” laiškų pasieks reikiamus adresatus ( detalių nekartosiu, paskaitykite atidžiau). Taip pat buvo kalbama apie atitinkamo atsitiktinio dydžio vidurkį.
Beje, tikimybės, jog bent vienas iš N laiškų ( kai adresai rašomi atsitiktinai ant jau užklijuotų vienodų vokų) pasieks reikiamą adresatą, skaičiavimo uždavinys yra tikimybių teorijoje žinomas kaip “sutapimo uždavinys”.
Briedis, 2015-02-03 10:25:08
Geras Mokytojas ne visada žino, o dažniausiai ir nežino, kad jis geras. Netikęs mokytojas dažniausiai, arba beveik visada, galvoja, kad jis puikus mokytojas. Ir tik savo srities asas žino, kad jis iš tiesų neblogas.
Va tokį tai tyrimą atliko psichologai, paremtą didelės apimties visokių sričių specialistų testais. Va su kokiam protinga moterim man tenka gyventi !
Burgis, 2015-02-03 10:53:59
Aha, štai kas yra Briedis!…
Labai teisingai pasakyta! Didžiausia bėda, kai netikęs darbuotojas nuoširdžiai tiki, kad yra geras darbuotojas.
mama R, 2015-02-07 11:18:51
Sokolovui: pažįstu tokia kaip jūsų pavarde puikų matematikos mokytoją, kuris sugeba išaiškinti dalyką mokiniams. Jis-matematikos fanatikas. Ir kolegoms dažnai turi paruošęs uždavinių, kad neapkiaustų be darbo jei jų mokiniai į pamoką neateina. Papildomai mokytis norinčių žmogus neatsigina. Tikrai žinau, kad matematiką myli nors specialybė fizikas. Visa gyvenimą dėsto matematiką. Tik, žinau, kad tai ne jūs, kuris komentuojate, nes mano kolega nemoka naudotis IT. Bet jam kaip ir nereikia to mokėti… jis moka matematiką.