Nė dvejų metų neturėjau, kai mane vežė į Sibirą, nieko neprisimenu… Gaila.
Laurutė nė trejų neturi, tai neprisimins, kaip slidinėjo Alpėse… Gaila.
*
Gerai ar blogai, kad mes neprisimename savęs iki maždaug ketverių metų? Tiesą sakant, aš šį tą miglotai prisimenu tik iš laikotarpio maždaug nuo penkerių… Bet vienas kitas baimę sukėlęs epizodas įstrigo ir iš ankstenio laikotarpio. Neabejoju, kad jūsų atmintis geresnė.
*
Viena priežastis tokia ir yra – gamta mus apsaugo nuo įspūdžių, kurie pernelyg stiprūs kūdikystėje. Pavyzdžiui, nenorėčiau ryškiau prisiminti, kaip mudu su broliu buvome pasiklydę gražaus Sibiro miško pamiškėje, nešdami mamai vandenį iš sraunaus upelio. Nenorėčiau ryškiau prisiminti, kaip kaimo vaikai akmenimis užmušinėjo tame pačiame upelyje plaukiojančius ančiukus…
Jei mūsų mažyliai užsigautų ar išsigąstų slidinėdami dabar, tai gal visą gyvenimą bijotų kalnų, jei tai prisimintų…
*
Kita priežastis – vaikučiai dar netiksliai suvokia pasaulį. Juk ir žodžių, kuriais jie įvardija pasaulį, atsarga dar nedidelė. Gamta pasirūpino, kad tas netikslus suvokimas išblėstų, kad jį pakeistų tikslesnis, vaizdesnis, prasmingesnis suvokimas. Tegu po daugelio metų, pažvelgusi į nuotrauką, Laurutė mano, kad važinėjo juodosiomis trasomis…
*
Kitas priežastis neprisiminti tikriausiai žino medikai, psichologai. Ir man būtų įdomu sužinoti.
Atsakymai
Burgis, 2013-02-11 08:22:06
Reitingams…
sonata, 2013-02-11 12:15:15
Jūsų vieną gimnazistą penktadienį ir fiziškai, ir dvasiškai suniokojo bilietų kontrolieriai. Šiandien kalbuosi su juo… jis daug ko neprisimena. Gal ir gerai, kad tokiais atvejais prieš brutualumą įsijungia saugikliai nuo perkaitinimo neteisybe, pažeminimu. Nežinau.
ak, 2013-02-13 12:32:04
Sonata, neteisybė ir teisybė pastovūs mūsų gyvenimo reiškiniai. Skaudžiausiai nukenčia tie, kurie tikisi, kad su jais pareigūnai elgsis teisingai. Tiesiog kiekvienas žaidimAS TURI SAVO TAISYKLES. Tas gimnazistas, kuris sumokėjo be reikalo baudą, o gal būt gavo mį snukį ar per sprandą ar kitaip buvo pažemintas – nemokėjo žaisti. Štai ir viskas. Kai buvau jūsų gimnazisto amžiaus kaimynas sumušė mano mamą. Aš buvau apkaltintas ir mane suėmė sovietinė milicija, kuriai to kaimyno sugybventinė buvo pamokėjusi. ĮsivaIZDUOJATE, KAIP BŪČIAU BUVĘS SUSPARDYTAS, JEI BŪČIAU PASIPIKTINĘS IR ĖMĘS PROTESTUOTI?Laimei jau buvau išėjęs gerą gatvės gyvenimo pamoką. Tad su policininkais greitai radau bendrą kalbą parūkėme, pasišnekėjome, jie net pasakė man kas skundė ir kame reikalas. Po to atsėdėjau paskirtas paras, nes viskuo geranoriškai prisipažinau, ir net mamą įtikinau nesiginčyti. Po to nhetyčia visai atsitiktinai sudegė kaimyno automobilis, o jį užpuolė nepažįstami chuliganai ir jis ilgai gydėsi ligoninėje…
Rasa, 2013-02-13 16:32:29
ak, o štai dabar, kai jūs žmogus “metuose”, ar vis dar manote, kad kiekvieną, net ir mums primestą, žaidimą reikia žaisti pagal jo “taisykles”? Ar ir dabar vis dar manote, kad taip buvo geriausia- atsitiktinai sudegęs automobilis?
Nemanykit, kad bandau pasmerkt ar moralizuot, tik smalsu. Nes mano požiūris šiek tiek kitoks. Tik smalsu ar su metais pasikeitė požiūris.
ak, 2013-02-13 17:03:56
Miela, Rasa, kiekvienoje konkrečioje situacijoje – vis kitokie sprendimai. Deja ir dabar artėjant prie 60 metų iš patirties žinau, kad visada nukentėdavau jei taisykles pažeisdavau. Tos taisyklės kiekvienu atveju vis kitokios – vienos vadovaujant narsių vyrukų grupei žygyje kalnuose, kitos – einat dėl reikalo tartis su valdininku, trečios – tamsoje susitikus vaikinų chebrą Kauno gatvėje, ketvirtos, kai tave policininkai įkiša į kamerą ir žinai, kad jokių liudininkų nebus…
Kad galėtum įvedinėti savo taisykles – turi būti stiprus, turėti daug šalininkų arba tvirtą “stogą” arba pakankamai daug pinigų ir apsauginių.
kadangi esu tik eilinis LR teisėsauigos daug labiau bijau nei nusikaltėlių
Rasa, 2013-02-13 17:31:44
ak: ačiū kad atsakėt 🙂
sonata, 2013-02-13 22:29:23
ak: viduramžiais ir ketvirčiuoti buvo norma. Norim mes to ar neigiam, visgi visuomenės normose šioks toks progresas yra. Akis už akį ir linčo teismai nebe pirmo pasirinkimo priemonės.
ak, 2013-02-14 09:59:33
Sušaudyti, pakarti, ketvirčiuoti, ilgus metus kankinti kalėjime – pasirinkimas įvairus. Svarbu, kad būtų baudžiami nusikaltėliai ir kad bausmė atitiktų nusikaltimą. Aš tada atsėdėjau penkiolika parų už nusikaltimą kurio net į galvą man nebūtų atėję daryti – už motinos sumušimą. Jei būčiau aktyviai ginčijesis ir įrodinėjęs savo nekaltumą būčiau kaip reikiant patalžytas bananais, ir gavęs tų parų daugiau. Mano mama gydėsi ligoninėje ir už “šmeižtą” buvo nubausta pinigine bauda. Ir ką jūs man būtumėt patarusi? Krikščioniškai atleisti skriaudikui? Organizuoti visuomeninę kovą kaip Garliavoje? Ieškoti teisybės teisme kito rajono ar dar kokiame teisme? Tada man buvo dvidešimt keli metai, apie teisės normas supratimo neturėjau, advokatams pinigų irgi neturėjau. Bet turėjau draugų, buvau jaunas ir pakankamai stiprus…
sonata, 2013-02-14 19:10:40
ak: negalėčiau Jums tokioj situacijoj patarti, nes tai – JŪSŲ situacija. Jūsų išgyventas skausmas ir pažeminimas. Visi mes labai skirtingi, skirtingai reaguojam ir skirtingai veikim. Per savo netrumpą gyvenimėlį teko patirti “tik” psichologinį smurtą, todėl “atidirbau” išlaukimo metodą. Kaip sakė Al Kaponė “Krikštatėvyje” – “Kerštas – tai patiekalas, kurį paduoda atvėsusį”. Tik pačiai bausti nieko nereikėjo – gyvenimas skriaudikams susidėliojo taip, kad net užuojautą norisi pareikšti. Turbūt tiesiog esu apsaugota nuo keršto nuodėmės. O “malkų priskladyti’ ” buvo progų. Tik tada atsiranda rizika tapti ne kaltinančiu, o kaltinamuoju.