Dabar, kai įvairiausi internautai žnaibo mane įvairiausiose svetainėse, vadina pasipūtėliu, niekinančiu aplinkinius, suvaikėjusiu, neišmanėliu, palaižūnu ir t.t. ir pan., sau ir kitiems atsakau: netiesa, tai netiesa – aš tiesiog dirbu! Dirbantis žmogus būna visoks, bet dirbantis žmogus – šventas!
Peršokime per dvi kartas, paimkime mano “kloną”, kuris dar nemoka apsimesti, prisitaikyti, meluoti, ir pažiūrėkime, koks yra tas dirbantis žmogus.
Į darbą žmogus išeina, išvažiuoja ne visada linksmas, ne visada pailsėjęs. Nuo pat namų jį gali erzinti aplinka: nesutvarkytos gatvės, grafitininkų aprašinėtos sienos, pakeleiviai… Bet juk darbas yra darbas – kas ginčysis?
Dirbantis žmogus visada pats turi pasirinkti veiksmą, kryptį, esmę. Nenustoju stebėtis, kiek daug pasaulyje yra norinčių mums nurodyti, paliepti, pamokyti… Leiskite mums veikti ir vertinkite rezultatus!
Protingas žmogus dažnai pats savarankiškai stebi aplinką, reiškinius, žmones. Taip jis kaupia informaciją, mokosi. Neskubėk aiškinti, kaip jis turi suprasti tą ar kitą dalyką – žmogus juk tam ir stebi, vertina.
Kartais žmogus stebisi. Kol nemoka kalbėti, jis tai parodo mimika, paskui – žodžiu, galiausiai – raštu (gal žiniatinklyje, gal savaitraštyje…). Kas čia tokio – stebėtis? Juk yra keistų, kvailų, juokingų dalykų, tiesa?
Žmogus dirba. Žmogus dirba mėgiamą darbą. Jis visas darbe. Jūs norėtumėte, kad jis saugotų mundurą nuo dėmių? Ne, žmogus dirba svarbų, reikšmingą darbą – dėmių neišvengsime. Jis dirba ne sterilioje aplinkoje, oi, nesterilioje! Bet juk kažkas ir čia turi dirbti?
***
Kas norėjo – suprato, kas pyksta – keiksis toliau. Ačiū tau, Mildute, už šios dienos pamokas!
Atsakymai
q, 2009-06-14 22:47:02
o tie kas nedirba – dundukai?
Burgis, 2009-06-14 23:06:44
q: tikrai taip, tie kurie nedirba – dundukai, patys tikriausi dundukai, nes apvagia ne tik kitus, bet žiauriausiai apvagia save!
Vita, 2009-06-15 01:21:52
Aš trumpai, nes jau vėlu 🙂 Žinote, geriausiai, kai kiekvienas tyliai dirba savo darbą. Todėl aš noriu, kad mūrininkas mūrytų namus, mokytojas mokintų vaikus, mokslininkas tyrinėtų, gydytojas gydytų… Šiandien dažnai atsiduriame ne savo vietoje, todėl mūsų darbų rezultatas būna apgailėtinas. Kitaip sakant, turime daug darbo broko. Įdomu, ką, kada ir už kiek nurašysime į nuostolius? Tikiuosi, nenurašysime žmogaus…
Jadze, 2009-06-15 03:06:37
Kvailas ir suvaikejas tamsta esi… net nebezinai su kuo save tapatinti… dangstaisi darbu, o uzsiimi niekais… ir jokiu kursu isklausymas jau nebepades… o stazas proto nedadeda…
Burgis, 2009-06-15 08:21:03
O, vėl Jadzė! Kodėl tokia pikta? Rašydama į šią svetainę tikrai užsiimi niekais, bet juk aš nepykstu – juokiuosi…
Mantas, 2009-06-15 10:10:36
čia matyt po straipsnio delfyje įsižeidusi provincijos “mokytoja” 🙂
Giedrius, 2009-06-15 18:23:02
Vitai:
Tiesa sakot. Kiek gi daug zmoniu dirba tam, kad galetu isgyventi, ir kiek nedaug zmoniu megaujasi savo darbu, dirba is sirdies, atiduoda visa save – mananciu taip, kaip Burgis: dirbu ir dirbciau net jei nemoketu. Deja, buitis uzgozia veik viska.
Tik man, abiturientui, iskilo klausimas: kaip pasirinkti specialybe taip, kad veliau nebutum broko darytojas?.. Zinia, dvylika metu mokslo, devyniolika gyvenimo – priimta, kad zmogus jau subrendes ir turi zinoti, ko is gyvenimo nori. O jeigu ne?… Jeigu nezinai, ka nori gyvenime veikti, kas nori buti uzauges?
Neabejoju, kad tokiu kaip as yra daugiau.
Pereinant prie priezasciu, manau, kad tas brokas kyla jau nuo studiju pasirinkimo: ka teveliai ikalba stoti kazkur, kur vaikis nezinia, ar nori, kurie istoja ten, kur populiaru, kurie ten, kur geriausia begali. Ir dauguma zmoniu, suvoke savo gyvenimo pasaukima, retai teprestoja, ar juo labiau pradeda dirbti darba, kuri gal ir noretu, bet neturi tam tinkamos specialybes, o noro ir ryzto pasiekti tai truksta. Iskyla priespriesa, kad jei tikrai nori, nesvarbu, kokios kliutys turi buti nugaletos, bet as bandau apibendrinti tai, ka matau. Trisdesimt metu turintys zmones ir kalbantys: “Noreciau dirbti […], bet manes ten nereikia”. Apibendrinant, manau, kad problema slypi sioje augimo ir brendimo vietoje, kad tiek daug zmoniu netinkamai pasirenka studiju krypti, o veliau tiesiog tingi siekti savo svajoniu.
To priezastis: galbut per mazai uzklasines veiklos… Menkas jaunimo uzimtumas?
Tiek mano, abituriento, minciu. Atsiprasau uz netaisyklinga kalba.
Burgis, 2009-06-15 19:14:57
Giedriau, tu viską rasi, viską suprasi – gyvenimas tik prasideda…
sonata, 2009-06-15 22:08:14
Galiu jaunimui išduot pasivogtą paslaptį – susiraskit mėgstamą darbą ir jums niekad nereikės dirbti. O kaip surast? Na netikiu, kad niekuo savęs neįsivaizduojat slapčia nuo visų – tėvų, mokytojų, aplinkos įtakos. Ir tik nereikia lia-lia, kad negabūs, kad finansų nėr – jei noras yr, visko atsiranda. Sunkiausi du dalykai: susitart iš tikrųjų su savim, ko norisi ir atlaikyt aplinkos spaudimą, jei nuomonės nesutampa. Man iš antro karto pavyko. Ir jau 17 metų nedirbu:)
Justis, 2009-06-16 01:55:02
Na o aš turiu klausimą: ar tikite, jog vyresnio amžiaus žmogus, atradęs naują aistrą kažkokiam dalykui, gali pakeisti savo profesiją? Juk kaip Sonata sakė: “jei noras yr, visko atsiranda” – taigi galimybių turėtų būti. Man mama aiškina, kad tai nėra realu. 😀
sonata, 2009-06-16 06:30:25
Jusčiui: na prieš du metus baigiau antrą magistrantūrą, (pirmoji prieš 17 m.), dirbu kitokio pobūdžio darbą, nes pirmojo rutina “užkniso”. Tiesa, dabartinė mano veikla kažkiek susijusi su pirmąją, bet įdirbis niekada netrukdo:). Dauguma dalykų yra įmanomi, na tik profesionalios balerinos karjeros jau nepadaryčiau:)) gal:)) Daug kas priklauso nuo sau pačiam užsibrėžtų ribų “galima – negalima”. Ir nuo mąstymo – vyresnis amžius nėra šimtaprocentinė prielaida “pagyvenusiam mąstymui”:)
Rasa, 2009-06-16 09:11:34
Jusčiui: manau, kad gyvenime daug kas įmanoma. Tikrai daug žmonių sumano visiškai kitkuo užsiimti, negu buvo suplanavę jaunystėj. Štai pažįstama medikė dirba brokere 🙂 Biologė pasimokinusi tapo optometrininke, dailės studijas baigusi mano direktorė tapo mūsų didžiulės įmonės personalo direktore, o ta įmonė su daile neturi nieko bendro. Mano darbas nėra stebuklas, vis tik tai ta sritis, apie kurią kažkada sakiau :” įsivaizduoju save bet kuo, tik ne toje srityje…” O paskui kažkaip ėmiau ir pabandžiau 🙂 Tiesiog nuėjau dėl darbo ir pasakiau, kas moku daugelį dalykų, kurių nė velnio nemokėjau 🙂 Mintyse greit prasisuko filmas, kas ką moka iš pažįstamų, kurie galėtų mane greit išmokyti to, ko man reik 🙂 Ir pavyko! Aišku reikia įdėti pastangų ir vis pasimokyti. Ir dabar man patinka mano darbas.
O kodėl tavo mamai atrodo, kad tai nerealu? Tai ką tau daryt, jei tu dar nežinai ko nori? Juk tėvai tikriausiai nenori, kad tu keliautum per pasaulį, kol apsispręsi? 🙂 Gal jie mano, kad jie tiesiog žino, ko tau reikia? Daug tėvų taip galvoja. Kad jie ŽINO, kas geriausia jų vaikui.
naujokas Vytautas, 2009-06-16 13:32:08
p. B.B. jūsų sakinį ,,Dirbantis žmogus būna visoks, bet dirbantis žmogus – šventas!” knieti pakeisti į ,,Dirbantis žmogus, koks jis bebūtų , – šventas!”.
Mano sūnus rudenį eis į dvyliktą ir mąsto apie specialybę.Buvo užsidegęs į pilotus,kaip ir pusbrolis.Pusbrolio vidurinės mokyklos rezultatai ,,pakirpo” jo svajonių sparnus.Jis studijuoja lėktuvų tech. aptarnavimą,nors neprarado sparnuotų vilčių.Maniškis pažangumu atsilieka nuo pusbrolio ir suvokė,kad teks rinktis kitą specialybę.
Sūnus mėgsta remontuoti auto ir galvoja apie auto elektros įrangos priežiūrą ir remontą.
Prieš 20 ir daugiau metų stebėdavaus savo bendramžių užsieniečių
blaškimusi pasaulyje po brandos egzaminų, savojo ,,aš” beieškant.
Dabar supratau – verta blaškytis ir surasti savo vietą po saule,nei
būti paklusniu tėvų ar kitų aplinkybių įkaitu. 1-2 ,,prarasti”metai
– menki nuostoliai, lyginant su likusiu ,,atrastu” gyvenimu…….
Jovita, 2009-06-16 15:26:58
Vytautai, visiskai sutinku!
Nieko nera pavojingesnio svajoniu siekime, nei “patogumo” jausmas. Sventai isitikinusi, kad tie, kurie tikrai uzsidege kazko siekia (ne tik nori), tikrai pasieks, o kuo daugiau kliuciu tame kelyje, tuo daugiau zmogus uzsigrudines ir galbut net pralenks kitus, kurie siuo keliu ejo lengvai, be kliuciu…
Mane tai tiesiog siutina posakiai, kad neimanoma nieko pakeisti, kad esi per senas, kad esi moteris, ir dar visokiu nesamoniu… Vat viena pazystama vis svajoja dirbti reklamos agenturoje NY City. Tai vis dar ir tebesvajoja po 7 metu dirbdama padaveja… Tai jai issilavinimo truksta, tai zalios kortos, tai pazystamu neturi, tai niekas uzsienieciu nesamdo… Tai tikriausiai jos pasiteisinimus girdesiu dar 7 metus…
As mokiausi universitete su 50-mete moterimi keiciancia profesija. As dirbau 83-iju metu zmogui, kuris pries pora metu buvo isteiges savo nepriklausoma kompanija ir vis dar tebedirba. Viskas imanoma. Tik reikia zinoti, ko nori, ir atkakliai to siekti. Astuoniolikmeciai retai tai zino… Jei daug dirbsi ir nepriprasi prie sios dienos “patogumo” – niekas veltui nenueis…
Rasa, 2009-06-17 08:48:35
🙂 Vytautui: mokinat tėvų neklausyt! 🙂 Tėvai viską žino geriausiai, ko reik vaikui! 🙂
Juokauju, žinoma. Aš va auginau mergaitę. Švelnių bruožų, tokią mergaitišką. Kaip normali :)))) mama, svajojau- užaugs, bus kokia psichologė, gal dailę studijuos (turi gabumų), gal kokia šokėja (irgi turėjo gabumų). O ji?! Surašė stodama: architektūra, vienokia inžinerija, kitokia inžinerija, trečiokia inžinerija, taikomoji matematika, taikomoji fizika… Dar sako: “mama, tai gal dėl tavęs psichologiją gale parašyt?” 🙂 “Tai jau geriau nesivargink dėl manęs”,- sakau :)))
Ir į ką ji tokia?… Tikriausiai į močiutę… Na aš irgi baldų gamybą baigiau, gal šiek tiek vyrišką specialybę, bet jau dukrą tai tikrai labai mergaitiška būti auklėjau :))))
Kiekvienas turi rasti savo kelius. Tik niekada nereikia vaikams aiškinti, kad jei jau jie blogiau baigs mokyklą, tai jų gyvenimas žlugęs, baigtas, uždari visi keliai… O kai kurie tėvai taip aiškina. Gaila tų vaikų, kurie jau prieš valstybinius egzaminus patiria tokį stresą, kad tai beveik jų gyvenimo pradžia arba “galas” 🙂
Giedrius, 2009-06-17 14:37:42
Rasa, pilietiškai mergaitę auginote?:-) Gal taip?
http://www.youtube.com/watch?v=aXuzuzNkMQM
petras, 2009-06-18 14:10:42
geriausias mano girdėtas pasakymas apie darbą, rusų liaudies: kak to na robotu patenula, nada prileč, možet proidiot.
pagalbinis, 2009-06-18 23:13:18
As ir pritariu. Mes, darbininkai, turime buti gerbiami. Nesvarbu ar tai fizinis, ar tai darbas protu. Darbas turi buti sventas, o zmones ariantys kaip darbiniai kumeliai turetu buti labiau vertinami.
aušra, 2009-06-19 09:05:04
O aš apie darbą žinau kitą posakį- aš nenoriu daugiau uždirbti aš noriu daugiau gauti:) aišku ir šis rusiškai skamba geriau bet ir lietuviškai suprantamas:)