Pastebėjai, kad kartais artimieji kalba su tavimi kaip su ligoniu: atsargiai, kažką slėpdami, nejuokaudami… Nepastebėjai? Žinau, kad nepastebėjai. Todėl ir kalba jie su tavimi kaip su ligoniu.
*
Vasarą turi daugiau laiko pagalvoti ir apie save.
*
Koks tu esi žmonių bendrijoje?
Kiek tu leidi pasišaipyti iš tavęs?
Kaip tu supranti humorą?
Kiek esi linkęs atvirauti, bent jau su artimais žmonėmis?
Kiek esi nuolaidus, o kiek – užsispyręs?
Kiek esi linkęs tobulinti save, o kiek verti kitus pripažinti, kad esi jiems tinkamas toks, koks esi?
Kiek tu domiesi visuomene, įvykiais šalia tavęs, šalyje, pasaulyje?
Kas tau svarbu tavo gyvenime: tavo sveikata, apranga, kalba, pramogos, darbas?
Kiek tu dosnus ir kiek – godus?
***
Dabar aš dėl jums žinomų priežasčių nevartosiu žodžio „nepakaltinamas“, bet jūs tik apsidairykite – kiek daug nepakaltinamų! Kodėl juos taip pavadinčiau? Todėl, kad su jais neįmanoma normaliai bendrauti: negalima pajuokauti (nesupranta juokų…), negalima pakritikuoti (tuoj įsižeidžia…), negalima paatvirauti (tuoj viską išplepa kitiems…), negalima siūlyti ką nors keisti gyvenime (užsispyrę kaip ožiai… ne, kaip asilai!).
***
Tai va – dabar galvok, gal apie tave parašiau?
Atsakymai
Rasa, 2015-08-09 12:04:16
🙂 Paskaičiau ir galvoju, kad visai neblogi klausimai. Juos galima užduoti sau, bet nesupykčiau ir jei kas kitas man tokius užduotų. Tai kur kas maloniau nei klausytis kitokių klausimų (pav. kažkokio nepažįstamo vyriškio, kuriam kažkas davė mano numerį, manydama, kad gal aš ieškau kokio vyro :). Žmogus paskambinęs paklausė ar aš vieniša. Atsakiau, kad ne. Tada perklausė ar turiu vyrą, paskui draugą, paskui perklausė ar gyvenu su vyru kokiu. Ir vis po kiekvieno klausimo, man atsakius, kad ne, klausė- tai vieniša? O aš sakau,- nu kad ne, man ne vieniša… 🙂 Tad jis patylėjo ir apmąstė. Bet, manau, nieko nesugalvojo. Taigi, tada žmogus prisistatė save šiek tiek- materialią padėtį, pabrėžė, kad jo ketinimai rimti (tarsi man tai turėtų rūpėti? juk aš tai jo atžvilgiu visai jokių ketinimų neturiu). Paskui papasakojo koks jis nepraplikęs, kiek sveria, kad neturi pilvo, koks puikus jo stotas, koks ūgis, paplanavo, kaip mes galėtume draugauti ir po kiek laiko maždaug “susimesti” (čia aš tik dabar šitą negražų žodį pavartojau :). Paskui ėmėsi manęs klausinėti, bandydamas tai daryti mandagiai- ar mano plaukai dažyti? Kokios spalvos? Koks mano ūgis? Kiek sveriu? Kiek man metų- nenori vyresnės 🙂 Norėjo dar klausti apie darbą, bet persigalvojo, sako jam nesvarbu, jis pats pakankamai uždirba 🙂 Žinoma, kad neatsakiau konkrečiai jam nei į vieną klausimą, išskyrus apie plaukus. Paskui sulojo mano šuo ir jis pasipiktinęs paklausė? Tai tu dar ir šunį turi? Man atsakius teigiamai, jis vėl paklausė- o tai gal jis ir tavo lovoj miega? 🙂 Ir va čia, brangieji, mano kantrybės atsargos iš-se-ko… Aš ramiai jam atsakiau, kad taip, mano šuo miega su manim vienoj lovoj ir, kad jei jis kada užsuks pas mane į svečius, tai didelė tikimybė, kad tas mano šuo prim…š jam į batus. Čia sekė vėl pauzė, kaip apmąstant tai, kad man ne vieniša… Ir mandagiai atsisveikinom 🙂 Tipo iki kito karto 😛
Ir nebuvo nei vieno klausimo apie tai- o kokia aš, kas man rūpi, kuo domiuosi, gal ką mėgstu ar ko nemėgstu? 🙂
Keisti tie vyrai, kai kurie 🙂 Tie, kur su “rimtais ketinimais” 🙂
Man kur kas labiau patinka, kai paskambina kažkas (kaip yra nutikę), ko tu nepažįsti, tu paklausi, kas jis toks, o jis visai paprastai atsako- aš tavo draugas! 🙂 Na, tada nusijuoki širdy “nu jei jau draugas…” ir gali labai maloniai pabendrauti 🙂 Apie bet ką.
***
Žinoma, geriausia su žmonėmis bendrauti gyvai- tai vienareikšmiška. Tiesiog netyčia prisiminiau tuos telefoninius skambučius, kai paskaičiau šitą klausimyną 🙂 Nes, paėmus net patį pirmą klausimą sau “Koks tu esi žmonių bendrijoje?” pagalvojau- labai visokia, nuo bendrijos juk irgi priklauso 😉
Andrius, 2015-08-09 12:26:10
Kiek cia skaitineju, tai sita moteriske man labai itartina ir juokinga. Pasinaudodama svetimu tinklarasciu, gera reklama sau darosi. Tipo, as ne tokia, as vienu centu brangesne :)))
Rasa, 2015-08-09 13:23:15
Andriui: Ne, Andriau, aš nesitikiu būti brangesne vienu centu. Aš labai pigi 🙂 Tiesiog nemokama. Aš viską už dyką duodu paprastai. Kai duodu… Tai kam man ta reklama? Neparsidavinėju.
Tik va tau kažkaip turbūt sunkoka tai suprast. Galvok iš naujo.
Sokolovas, 2015-08-09 13:27:56
LYG TARP KITKO, TRUPUTĮ ATVIRAI
“Liežuvis mano-
Priešas mano…”
Kas yra “daug ir su daugeliu bendraujantys žmonės”? Tai yra asmenys, patiems sau nepastebimai apaugantys “pertekliniais kontaktais”.
Tema plati, čia išsamiai nedetalizuosiu. Tik pateiksiu pavyzdžių.
Jei Tu, Žmogau, savo beatodairiškai įgytiems kontaktams” pliurpsi, kad kitą savaitę vyksi į Kiprą”, tai tikimybė, kad grįžęs rasi apvogtą butą, žymiai padidės.
Jei per daug atvirausi su savo nuomonėmis, atsiras subjektų, Tavo nuomonę iškraipysiančių, bei paversiančių ją “strateginiu bumerangu”.
Ir dar. Jei jau taip nutinka, kad Tau tenka pasakoti apie save kitam ( kitiems), jei negali to tiesiog išvengti, – VISADA Į SAVO PASAKOJIMĄ ĮKOMPONUOK DEZINFORMACIJOS DOZĘ.
P.S. Aš gyvenu daugiabutyje. Visada mandagiai sveikinuosi su kaimynais. Tačiau…NEI VIENAS IŠ JŲ NEŽINO NEI KUR DIRBU, NEI KOKIA MANO PROFESIJA, NEI KĄ IR KOKIOMIS APLINKYBĖMIS VEIKIU…Vargu ar žino mano pavardę ( na, gal koks laiškas-paklydėlis pasitaikė, tad pavardę gali žinot, bet tai ne ypatinga info). Taigi, per kaimynus joks suinteresuotas asmuo ( maža kas…) apie mane informacijos nesurinks…Geriausiu atveju gautų “dozę dezinformacijos”.
P.S. Jei “kontaktas”ima domėtis dar ir Tavo artimaisiais, ar Tavo aplinkos žmonėmis ( dažniausiai tai vykdoma po besišypsančio geranoriškumo” priedanga, bet info nueis toliau, virsdamas nesugaunamu žvirbliu), – tokio kontakto vystymąsi nutrauk kuo skubiau, paskutinei grandžiai suteikdamas “dezinformacijos dozę” ( ir kuo didesnę).
Tai- nuoširdus patarimas visiems. Saugokimės perteklinių kontaktų! Liežuvis mūsų- priešas mūsų.
Rasa, 2015-08-09 14:21:35
Sokolovui: iš vienos pusės jūs teisus. O jei pažiūrėtume iš kitos pusės? Taip galima imti bijoti ir savo šešėlio. Aš irgi gyvenu daugiabutyje. Ir štai mano kaimynė išvažiavus. Beveik visada man pasako, kad išvažiuoja. O aš beveik visada turiu jos buto raktą. Jei jos sūnus grįžtų, paduočiau. Jei pamestų savą, būtų ramiau. Arba nueinu pašerti jos katinų ir žuvyčių, kai paprašo 🙂
Gal būt man paprasta kalbėti ką noriu, nes esu ne viešas žmogus, o tiesiog tik įtartina ir juokinga moteriškė, kaip Andrius sako. Gal būt. Bet aš tuo ir džiaugiuosi. Nenorėčiau būti žinoma, tokia, kieno gyvenimas visiems rūpėtų.
Viena vertus, kai nesigėdiji savo gyvenimo, tai ir nėra ko slėpti, o kita vertus, ar sakysi ką nors žmonėms, ar slėpsi ar dezinformuosi, jie vis vien matys tave per savą supratimą, t.y. kaip norės, nepriklausomai nuo to, ką plepi 🙂
Man tai atrodo.
Sokolovas, 2015-08-09 15:14:43
GERAIS NORAIS PRAGARAS GRĮSTAS
Gerbiamai Rasai.
Na, gerų išimčių ir iš liūdnų taisyklių būta 🙂
Negaliu komentuoti Jūsų situacijos, nes tai- Jūsų reikalas. Kalbėsiu retoriškai, bet “nuo pirmojo asmens” . Niekada nenorėčiau turėti rakto nuo kito asmens būsto. Ir, juolab, niekada apie tai nepasakočiau.
“Tarkime priešingai”, kaip sako matematikai.
Tarkime, jog aš , gyvenime nei svetimos vinies nenugvelbęs, turiu savo kaimyno Petro raktą. Kaimynas Petras ( taip pat sąžiningas žmogus, bet jo kontaktų aš, suprantama, nežinau) trečiajam asmeniui Jonui, prie “taurelės arbatos”, ima atvirauti- “štai karštis koks, važiuosiu į Nidą dviem savaitėm, mano butą pasaugos kaimynas iš priešais esančio buto, patikimas žmogus…”.
Jonas ( arba tolesnės grandys) info realizuos…
Rezultatas: Kaimyno Petro butas galimai bus apvogtas, o į mano butą ( pavyzdžiui, per langą) bus įmestas koks nors “įkaltis”. Ir tyrimas nukryps į lankas, ir aš kurį laiką turėsiu problemų…
Bijot, Rasa, nereikia. Tik reikia atmint gerą posakį- gerais norais pragaras grįstas.
Kitas pavyzdys. Išvykstu į Palangą. Įspėju sąžiningiausią ( “baltą ir pūkuotą”) kaimyną. Kitą dieną tas “sąžiningiausiasis” pasikviečia tolimą pažįstamą, pavyzdžiui, kad padėtų remontuotis. Po talkos”, kaip mūsuose įprasta, “arbatos taurelė”. Ir atviravimai jau liejasi laisvai…Galiausiai tas “pūkuotasis” sąžiningasis kaimynas pratrūksta ir apie mane- “va, kaitra kokia, vai karšta, va ir kaimynas iš priešais buto ilgam prie jūros išmovė, na, juk uždirba gerai, pinigų turi…”
Papliurpė, ir pamiršo. Bet tas “tolimas pažįstamas” gali ne tik nepamiršti. Gali realizuoti informaciją, arba paskleist ją toliau iki ji realizuosis.
Kas bus kaltas? Ar tik tas, kas pavogė? Kaltas būsiu ( aišku, ne teisine prasme) ir aš pats. Ir mano polinkis į perteklinius kontaktus, ir mano liežuvis, ir mano geri norai..
Tyla- geriausia byla.
Rasa, 2015-08-09 15:33:28
Sokolovui: Oi, jūs gudruoli gudruoli 🙂 Taip prajuokinot. Suprantu aš viską. O su daug kuo ir esu susidūrus 🙂
Bet juokiuosi ir galvoju, kad jei mąstyčiau kaip jūs, tai buto apskritai nerakinčiau. Juk ar taip ar anaip, vis vien apvogs- kam dar nervuotis ir dar tas geras duris laužyt ar spyną?…
🙂
jpn, 2015-08-09 19:34:53
Sokolovui: vis girdime: kokia susvetimėjusi mūsų visuomenė,kaimynai laiptinėje vienas kito nepažįsta (nieko keisto-didmiesčių nuomuojamuose butuose šiandien gyvena vieni(pav. statybininkai,remontininkai,prekybcentrių kasininkai,kavinių padavėjai,pardavėjai),po mėnesio-jau kiti-kapitalizmas). Gal ir gerai?
Sokolovas, 2015-08-09 20:04:36
VAMPYRAI IR AUKOS
jpn:
Matote, ne aš sukūriau tą sąvoką- “susvetimėjusi visuomenė”. Tačiau manau štai ką:
Žmogus yra daugiau uždara, nei atvira sistema. Žmogus netrokšta “narvo”, bet, tarsi tas savarankiškas paukštis, trokšta savo lizdo. Plačiąja to žodžio prasme.
Apmaudu matyt, kaip kai kurie kaimynai valandų valandas “pletkina” tarpusavy, vieni kitiems guodžiasi savo problemomis ( iš dalies tai yra energetinis vampyrizmas). Vieni apie kitus sužino, “neša” toliau…Tai vadinamieji “bendraujantys žmonės”. Tai- “aukos ir vampyrai”. Tai- “radinys sėkliams” 🙂
Susvetimėjimas? Žinote, jei matysiu rimtą kokio nors kaimyno nelaimę, tikrai neliksiu abejingas. Pagal galimybes padėčiau. Ir nebūtinai kaimynui. Ir tam man visiškai nereikia žinoti to asmens pavardės , šeimyninės padėties, darbovietės, ir pan. Tiesiog ŽMOGUS TURI PADĖT KITAM TADA, KAI TO IŠ TIKRŲJŲ REIKIA.
Tikrai nežinau, kas iš mano kaimynų yra “savininkai”, o kas “nuomininkai”. Man tai neįdomu, aš ne tarybinių laikų “namų valdyba”. 🙂
Bet jau tikrai nenorėčiau, kad į mano duris skambintų kaimynai su pasiūlymu “susipažinti”. Ir pas mane šito nėra, nes bent kiek ilgesnį kontaktą nutraukiu gan greit. Ar tai “susvetimėjimas”, nežinau:)
Pažįstu žmonių, kurie va taip “įsileido pažinčių su kaimynais”. Daugelis tokių žmonių vargsta, nes tie “bendraujantys kaimynai” nuolat trukdo- tai “pinigų paskolink”, tai pasikalbėt ar kitaip pasiurbt energijos knieti. O pernelyg mandagus žmogelis jau negali “nutraukti pažinties”. Riba jau peržengta, laikas pradelstas. Vampyrai ir aukos…
Kaimynai turi vieną trūkumą. Jie visada arti. Ir jie, norėdami “užeiti”, dažniausiai neskambins telefonu, o paspaus durų skambutį, ir pačiu nepalankiausiu momentu:). Tik parodyk, kad Tu mandagus…
Padėt žmogui reikia. Abejingam būti nevalia. Bet žmogaus gyvenimas neturi virsti kažkokios “bendruomenės ląstelės” dalia.
jpn, 2015-08-09 20:13:52
Sokolovui: šiuo klausimu visiškai Jums pritariu.
Burgis, 2015-08-09 20:16:31
Sokolovui: priminsiu, kad per dieną iš Jūsų nelaukiu daugiau 3 komentarų ir kiekvienas iš jų neturėtų būti rašinys…
vitalis, 2015-08-09 23:24:29
Tos keturios būtybės viršuje, manau puikiai susišneka.
Tarp jų gerb. B. Burgio nematau.
Bet taip pat nematau būtinybės jam atsirastį jų bendrijoje idant patenkintų bendravimo poreikius.
Yra kitokių būtybių, jų nėra daug, t.y.labai mažai, bet yra.
Tenka rinktis kiekvieną akimirką su kuo bendrauti.
Jūratė, 2015-08-10 00:13:14
Rasa, smalsu, o kokia Jūsų šuns veislė? Papasakokit istorijų!
Rasa, 2015-08-10 10:02:40
Jūratei: mano šuo- jorkšyriukas 🙂 Jei ištemptume ir uodegą, tai būtų dviejų sprindžių ilgumo, o jei ne, tai vieno su trupučiu 🙂