Tai ne liūdesys. Tai tik atmintis. Ir ne todėl, kad artėja antplūdis į kapines. Jau esu čia rašęs, ką galvoju apie tokias “tradicijas” – nekartosiu. Bet krinta lapai, trumpėja dienos… Prieš dvidešimt metų, būdamas Danijoje, iš ilgesio rašiau:
Sutrumpėja dienos, sutrumpėja,
Bet labiau skaidrėja širdyje,
Mes ramiai užmigsime parėję
Mylimųjų rankų vainike…
Dabar aš dar arčiau tų, kurie jau ten. Tai ir galvoju apie juos dažniau. Apie savo brolį Antaną… Net apie savo Sibire palaidotą broliuką, kuris negyveno nė dienos (kiek mažai pasaulyje žmonių, apie jį žinojusių ir žinančių!). Keista mūsų atmintis: nė už ką nepasakyčiau, kokio amžiaus tada buvau (ketverių? penkerių?), bet labai įsiminiau tą vaizdą, kai žmogų rengiamasi laidoti dėžutėje… Apie neseniai išėjusią Danutę. Apie mistišką sutapimą, kai KTUG dvidešimtmečio dieną laidojo prorektorių profesorių Česlovą Jakimavičių. Apie Praną – paskutinį iš didelio būrio dėdžių. Apie pelenais virtusį mano mylimosios tėtį. Apie buvusį kaimyną Juozą Sveikatą – pavardė pasirodė klaidinga… Apie profesorių, habilituotą daktarą, jaunesnį už mane Stasį Rupkų, kuris iki paskutinės dienos susitikęs nepamiršdavo pajuokauti (įgelti?): “Sveikas, direktoriau!” Apie autoironišką Rimantą Laužacką…
***
Tie, kuriuos prisimenu aš, vargu ar domina ką nors iš jūsų. Juo labiau – tai makabriška – prisimenu net tuos, kurių nemėgau, kurie pakenkė, bet kurie vis tik pamokė, kaip nereikia gyventi.
***
Ir vėl pasidžiaukime – iškęsti reikia tik mėnesį, pusantro… Paskui jau lauksime pavasario. Ir jis bematant ateis!
Atsakymai
sonata, 2009-10-28 09:20:54
gal nereikia kentėti – liūdesys, gedėjimas yra natūrali būsena… tyliai pamąstyti – tai irgi nuskaidrina ir apvalo dūšią…