Ką dabar dažniausiai dainuoja jauni „estrados“ dainininkai? Savos kūrybos dainas, žinoma! Tai stebiuosi ir stebiuosi, kaip sutapo, kad daininkas ir balsą turi, ir muziką „girdi“, ir literatūros asas. Taigi daugybė žymių poetų visai nedainuoja! Keista ir tai, kad tie dainininkai dažniausiai nė patys savęs nevadina poetais. Tai kam dainuoti tai, ką parašė ne poetas, jei yra daugybė gerų (ir blogų…) dalykų, kuriuos parašė poetai! Tik dėl dvigubos garbės?
***
Šiandien su antrokais repetavome kūrybą. Ruošdamasis pamokai, parašiau sau ir jiems štai ką:
Nebūtina, nebūtina…
Tau ten nereikia būti… na,
ten, kur tave įskaudina,
suglumina, nuliūdina,
širdim širdin nepriima…
***
Paaiškinau, kad tai eiliakalystė, su dviem klasikinėmis (raskite!) klišėmis. Tada paprašiau, kad moksleiviai „čia ir dabar“ sukurtų po ketureilį. Ir ką jūs manote! Vienos mergaitės ketureilis buvo tikrai vertas 10 balų! Kitų galėčiau įvertinti 4-9 balais. Šaunuoliai!
***
Tada vėl galvoju apie tuos, kurie kuria – muziką, šokius (o, kaip tai dabar madinga!), eiles, prozą… Apie tuos, kurie tapo, kuria skulptūras, siuvinėja, siuva, kuria šukuosenas… Kokia subtili riba tarp to, ką verta skatinti, ir to, ką būtina stabdyti! Griežčiau sukritikuosi – gali nužudyti potencialų talentą. Pagirsi – gali išugdyti narcizą, nemokšą.
***
Prašau – čia yra vietos jūsų kūriniui paskelbti. Gal pirmą kartą gyvenime!
Atsakymai
As, 2010-11-12 14:45:26
Baigėsi jau vasara,
Rieda karvei ašara,
Nebėra kolūkyje,
Visiškai jau pašaro 🙂
Burgis, 2010-11-12 15:22:00
As: visai nieko blogo, jei eilėraštis yra humoristinis, satyrinis. Gerai surimuota „ašara“-„pašaro“. Bet blogai tokie dalykai: a) du kartus „jau“ rodo, kad autoriui tiesiog trūksta skiemens…; b) nėra logikos – vos pasibaigus vasarai, pašaro nepritrūksta; c) inversija (žodžių keitimas ne pagal gramatikos taisykles) paskutinėse dviejose eilutėse stilistiškai nepateisinama. Rašau 5 iš 10. 🙂
laisvamanis, 2010-11-12 15:34:17
na, kolūkiuose dar ne tokių dyvų būdavo, ne tik kad vasarai pasibaigus jau nėr pašaro.
Iš agronomo pasiteisinimo dėl prasto derliaus – prastas oras… Rajkomo sekretorius: – daugiau nėra priežascių? Yra, pamiršome pasėti ….
attente, 2010-11-12 23:08:09
o būtina dainuoti tai, ką parašė poetas? 🙂 nebūtina rašyti eilėraščių, kad galėtum kurt dainų tekstus. eilėraštis ir dainos tekstas – du skirtingi dalykai. dainų tekstams keliami kiek mažesni reikalavimai, kai kurias vietas galima sustiprinti kažkokiais melodiniais vingiais, o štai eilėraštis jau savaime turi būti stiprus.
na, aš pati eilėraščių nerašau, bet va užėjo noras pasidalinti savo mėgstamiausiu.. gal kas žinos, dauguma turbūt ne, bet autoriaus nerašysiu. kai matai vardą ir pavardę, visad kažkokie nusistatymai gimsta. vėliau nebent, jei bus norinčių 🙂
“Jie pabėgdavo naktį. Ir laikas pabėgdavo slėptis.
Tėvo spintoj yra dar kažkas, ko valia nepaliesti. Tapyta
Akvarelės bangom dvi akis tesujungiantis lieptas,
Ir kaip žmogų ant greitkelio nuostabiai partrenkia rytas…
„Žemė-žemė“ kažkur pasiklydus tarp Vegos ir Liūto
Išprotėjus po karo ji taikos į Dievą. Čia aušta.
Šalyje, kur sparnų daug daugiau negu kojų prisiūta
Bet iššoki pro langą ir neveikia. Error. Nulaužta.
Tada dusulio nešamas tingiai sumurmi: „ir k čiortu
Sudainuos be manęs, aš truputį sergu – tarkim miręs“.
Kaip kulka surūkai paskutinę. Pasirausi likusių kortų
Ir palieti būgną. Dar širdį. Galvoji: „kaži, kuo jie skirias?“
Nemačiau kaip grįžai. Užsikirto kalba užkamšyta
Kilimais nugulėtais. Vėlių kambarėlyje liūtys.
Kalendoriaus lapelis nuplyšta. Vėjas tyliai atsiverčia kitą
Pažymėtą rausvai ir nuplautą debilų saliutais
Ten išmėtytos raidės: nuo rytojaus nebus jokio laiko
Nebelis ir nepūs, jokio šalčio, sunkios sniego skraistės…
Ir naktis bus trumpesnė nei vienas absurdiškas haiku
Tik kažko susirinkę draugai tyliai skrendančią mirtį aplaistys
Pailsėk, jau arti. Nematai, bet jauti, kad jis kelia.
Šitoks greitis, kad net kopėtėlės į mėnesį dyla…
Aš šalia, įsitvėręs ranka tavo baltą užburtą lazdelę
Sudėliojau tau mįslę:
Skapo gatvė. Ir takas į tylą.”
Burgis, 2010-11-13 09:59:49
attentei: man patinka! Žinoma, aš tai padaryčiau šiek tiek kitaip (pernelyg daug visko skirtingo, kartais „nusimuša“ ritmas (gal tyčia?), yra klišių (kalendoriaus lapelis, sniego skraistės…), bet bendra idėja – sukurti jausmą, nuotaiką – man labai artima. Labai patinka mistiškumas, netikėtumas (primena E.A.Po). Labai patinka tai, kad pradėjęs negali sustoti. Prašyčiau paskelbti „Metų knygoje“. Ačiū.
attente, 2010-11-13 12:24:39
Na, nežinau, kūrinys, kaip minėjau, ne mano, nes pati beveik nerašau. Tai kaip ir nepriderėtų “Metų knygoj” jam būt, nebent, jei didelis noras būtų, kaip gimnazijos svečio, nekart čia apsilankusio 🙂
O šis eilėraštis skirtas vienam iškeliavusiam draugui.
Eilutės: “Kalendoriaus lapelis nuplyšta. Vėjas tyliai atsiverčia kitą
Pažymėtą rausvai ir nuplautą debilų saliutais” – tiesiog yra tos nelemtos nakties įprasminimas, kai žmonės džiaugėsi Kovo 11-ąją, o kai kurie neturėjo, kur džiaugtis, o kai kurie ir nesulaukė. Kūrinys yra Domanto Razausko. o prieš viską dar yra toks užrašas “Remiui” (aklam fleitininkui fotografavusiam garsą (!) ir žuvusiam per gaisrą Vilniaus daugiabutyje 2007-ųjų kovo 11), dėl to gal čia viskas taip ir susidėlioja.
Aš asmeniškai KOL KAS nesu skaičius nieko tobulesnio už
“Tada dusulio nešamas tingiai sumurmi: „ir k čiortu
Sudainuos be manęs, aš truputį sergu – tarkim miręs“.
Burgis, 2010-11-13 14:08:45
Juokinga, kad supainiojau autorius, bet mano recenzija nesikeičia… Žinoma, „Metų knygai“ tai netiks.
Aš, 2010-11-15 11:19:26
Ponas Burgi,
Čia senas tarybinis eilėraštis, kurį dar tas laikais, kuriuos manau jūs puikiai prisimenat, vienas mano mokslų studijų kolega, nusiuntė berods į kažkurio laikraščio redakciją (gal “Švyturio – nebepamenu), nes sakė jeigu talpina visokias nesąmones , tai gal ir mano įdės, ir sulaukė iš redakcijos telegramos – sako jeigu pataisysit kad pašaro visgi kolūkyje netrūksta, tai įdėsime 🙂 Todėl, mano bendramokslis parašė: Baigėsi jau vasara, daug kolūkyj pašaro, rieda karvei ašara, bus ko misti vasara 🙂 Ir tokį ketureilį išspausdino.
Tokia mat istorija.
Aš, 2010-11-15 11:20:05
Atsiprasau, ten ne vasara turejo buti, o bus ko misti – pasaka 🙂
studentė, 2010-11-15 19:52:32
Mano 5 klasės kūrybiniai bandymai, kurie man primena koks gražus būna sodas pavasarį. Ak, kaip laukiu pavasario:)
Sode bitutė dūzgia,
Pavasarį ir džiaugsmą nešdama,
Obels žiedelis skleidžias
Su balta karūna.
Obels žiedelis lengvas
Lyg pūkas lekiantis laukuos
Obels Žiedelis baltas
Lyg debesis dangaus skliautuos.
Kai obelis pražys visa
Ji bus balta balta
Lyg nuotaka
Jaunikio laukdama.
Tik tas jaunikis neateis
Vainikas žemėn nusileis
Jis taps maža ašarėle,
Kuri nukris po obele.
Burgis, 2010-11-15 20:50:27
Studentei: labai nuoširdu, vaikiška, šviesu… Bet eilėraščio nėra, yra gražus kalbėjimas. Tačiau kas pasakys, kad tokio niekada nereikia?
Papa Leo, 2010-11-16 15:43:34
Gal tai, ką parašėte apie “nebūtina, nebūtina”, yra jūsų žodžiais – “eiliakalystė”, bet nukalėte labai dailiai, širdingai ir taikliai. Mano dūšioj tai susišaukia su balade, kurią sukūrė bei atlieka Kostas Smoriginas nuo Šančių ir daugelio mylimas “Aktorių trio”:
“Tave pabučiuos užtrauktukas”
Kai sniegas už lango gilės –
Tau paukščiai mojuos pirštukais.
Kai niekas tavęs nemylės –
Tave pabučiuos užtrauktukas. (Priedainis)
Burgis, 2010-11-16 19:15:52
Papa Leo: ačiū už gerą žodį! Iš tiesų, aš manau, kad šiemet parašiau keturis pusėtinus kūrinėlius (visus galite rasti sandėliuke…): „Pavasario atlaidai“, „Emelie“, „Minijos žmogus“ ir „Pirmakursio daina“. Juk ir poetai ne viską parašo tobulai…
Burgis, 2010-11-17 10:13:50
Visiems: geri vaistai nuo eiliakalystės yra geriausių eiliuotojų pavyzdžiai ir blogiausių eiliuotojų pavyzdžiai. Tarkime, mane mokė ir moko tokie šedevriukai:
***
Темно свинцовоночие,
и дождик
толст, как жгут,
сидят в грязи рабочие,
сидят,
лучину жгут.
(Vladimiras Majakovskis)
***
O miške
Išdygo grybų –
Šimtas trisdešimt
Sodybų.
***
Jo žmona –
Riebi paliepė –
Savo vyrui
Kartą liepė:
***
(Just. Marcinkevičius)
***
O blogiausi… Tiek to, čia nerašysiu, kažkas supyks, bet pasakysiu, kad negalima rimo, ritmo, jausmo aukoti dėl Tėvynės, didaktikos, politikos, minties…
melanie, 2010-11-20 21:02:35
“gal pirmą kartą gyvenime”. gal paskutinį. gal vienintelį.
kliedesiai žiemos vidury
žiemos pavadėliais
sutriušusiais laideliais
tampomas
už pirštų galiukų
širdies virvelių
jungčių
tarp “būti gyvam” ir
“nubusti”
o aplink tiktai ribos
pakraščiai ir kraštai
nakties užliūliuoti
centrai
į kuriuos nesiremti
ir nešaukti sulaukus
atgal
kliedesiai
žiemos vidury
o tu pabandyk atsimerkt
prieš vėją
prieš pūgą
ar daugiau ką beturi
be proto (buto) durų
ant kurių parašyta “keturi”
kaya, 2011-02-26 11:28:20
Ak, kaip laukiu vasaros
Sode bitutė dūzgia,
vasara ir džiaugsmą nešdama,
Obels žiedelis skleidžias
Su balta karūna.
Obels žiedelis lengvas
Lyg pūkas lekiantis laukuos
Obels Žiedelis baltas
Lyg debesis dangaus skliautuos.
Kai obelis pražys visa
Ji bus balta balta
Lyg nuotaka
Jaunikio laukdama.
Tik tas jaunikis neateis
Vainikas žemėn nusileis
Jis taps maža ašarėle,
Kuri nukris po obele.
labai patiko ir dar pakeiciau truputy bus ismokti lengviau ir antradieny mokytojai pasakysiu