Likimas man skyrė daug daug daug laimės! Tiek daug, kad dalį jos pavertė sunkia kančia, nes nebebuvo kitos įtaigios formos laimei suteikti…
Tai dabar ir klausiu savęs, jūsų, kuri laimės forma įtaigiausia: kai suradau JĄ? kai nardžiau aistroje? kai gimė vaikai? kai pavyko išgyventi? kad vis dar gyvenu? kai tapau nemirtingas per anūkėlius? kai nenori mirti? kai nebijai mirti? kai bandai darbais įprasminti (kam? kaip?) save?
Atsakymai
Neprisistatantysis, 2008-06-20 11:24:51
Žinau, rimtai neatsakysite, bet kodėl Jūsų žodžiuose apie laimę tiek liūdesio?
Mokytoja V., 2008-06-20 13:27:14
Gyvenimas ir yra – liūdesys. Kai tik imi suvokti, kokia tai dovana – jau matai horizontą. Kitokį, negu realybėj -artėjantį.
vvv, 2008-06-20 13:31:27
Ar kančia ir laimė vienu metu įmanomos? Jei kančia tikra, ar gali šalia jos būti vietos laimei? Ar tik nėra taip, kad laimę patiri, pergyvenęs, suvokęs, įprasminęs kančią?
Mokytoja V., 2008-06-20 14:36:57
O, ir dar kaip įmanomos! Tik vienas pavyzdys – meilė, abipusė ir stipri – neabejotina laimė, ar ne? O jei gyvenimo aplinkybės neleidžia būti drauge? Yra nenugalimų dalykų.
Burgis, 2008-06-20 14:44:51
Liūdesio, “nepri…”, yra daug dėl to, kad dabar kiekviena mano laimės porcija dosniai užpilama liūdesiu ir kančia. Ir tai teisinga! Kada gi, jei ne dabar? Nemėgstu maivytis nei prieš save, nei prieš kitus – sakau, kaip yra – tai nuramina. Kur kas baisiau pagalvojus, kad gali išeiti iš šio pasaulio nepajutęs visos liūdesio, kančios gelmės.
Sąžiningai atsakykime sau dar į tokį klausimą. Kada esi laimingesnis: kai jau beveik visko turi, bet kažko labai geidžiamo dar neturi, ar kai jau beveik nieko nebeturi (nors turėjai daug!), bet kažką labai brangaus dar turi?
Rasa, 2008-06-21 01:31:53
Laimė… Ji turi tiek daug formų, kad pavargusi net nebegaliu nieko apie ją galvoti… Tik apie jį… (Fui, ką aš čia, kaip Undinėlė…) Užtat galiu jums pasekti va tokį eilėraštį prieš Rasas… Atsibusit ryte ir rasit visi 🙂
Senolėj girioj, už raisto,
gyvena augalas keistas-
žaliom vėduoklėm lapoja.
Žaliom vėduoklėm lapoja
ir žiedą padovanoja
vasaros nakčiai šviesiausiai.
Vasaros nakčiai šviesiausiai,
kai dega laužai, kol išaušta,
kai laumė lelijom prausias
ir šnabžda tyliai į ausį
mažiems, dideliems, visiems:
“…Atsigerk iš miško versmės
ir būsi vaikas žvaigždės.
Ir būsi vaikas žvaigždės.
Ir papartis tau pražydės,
ir papartis tau pražydės”.
(J.Degutytė)
O apskritai… Gyvena žmonės ir kai kurie taip ir nesužino, kad jų delnai buvo pilni žvaigždžių… (Čia Egziuperi taip gražiai apie “delnus, pilnus žvaigždžių” kalbėjo)
O jei surasčiau paparčio žiedą… Jei surasčiau… O juk niekas nepasikeistų… Neseniai buvau užlipus prie laimės žiburio ir pamaniau, kad reik sugalvot patį didžiausią savo troškimą. Sugalvojau… Ir susigėdau… Prieš save pasidarė gėda norėti taip savanaudiškai, tai paskui pergalvojau, kad kai kam kitam būtų daug daug laimės…
Tai vat, mieli rašinėtojai, eisiu į gamtą… O kai rasiu paparčio žiedą kada nors, padovanosiu jums, nes man tai nieko nereikia, tik mažo, kaip aguonos kruopelė dalykėlio, kuris nepasiekiamas, kaip žvaigždė danguj… 🙂
Burgis, 2008-06-21 15:49:43
Gero kelio, Rasa! O gal dar koks neblogas vyriokas irgi to žiedo užsimanys – susitiksite…
anupriute, 2008-06-21 20:31:12
Rasa, tik neieškok Tu paparčio žiedo. Jo nėra. Jieškok aguonos kruopelytės. Negaliu įsivaizduoti, kad negali surasti.Suranda, suranda tas, kas jieško… Sėkmės Tau.Tu fantastiškas žmogutis… bet tu viską turi. Kam jieškoti…
Violeta, 2008-06-21 21:00:07
Oi, kartais net ieškoti nereikia – pakanka kantriai laukti. Nepasiekiama saldi kriaušė prinoksta ir nukrinta tau tiesiai į saują.
Būna, būna taip… Ir to nokimo laiko nepaskubinsi. Ir pats turi prinokti tam, kas atsitiks…
Neprisistatantysis, 2008-06-22 16:31:19
Ne aguonos, ne kriaušės ir ne obuoliai… Greičiau topinambai. Kiekvienas savaip susisukęs. Kiekvienas savaip gražus. Kiekvienas savaip paklydęs tamsoje. 😉
Neprisistatantysis, 2008-06-22 16:39:17
B.B.:
_Tada moteris prakalbo tardama: Papasakok mums apie Skausmą.
Ir jis pasakė:
Jūsų skausmas yra aižėjimas kiauto, gaubiančio jūsų nuovoką.
Kaip vaisiaus kauliukas turi suskilti, kad jo branduolys išvystų saulę, taip ir jūs privalot pažinti skausmą.
Ir jeigu jūsų širdis nepaliautų stebėtis kasdieniais jūsų gyvenimo stebuklais, jūsų skausmas atrodytų ne mažiau nuostabus negu jūsų džiaugsmas.
Ir sutiktumėt savo širdies metų laikus taip, kaip visuomet sutikdavot metų laikus, žengiančius jūsų laukais.
Ir ramiai žvelgtumėt pro savo liūdesio žiemas._
Burgis, 2008-06-24 20:19:07
“Nepri…” – apie K.Gibraną, A. Baricco ir pan.: dabar vėl nusišnekėsiu, bet jei toks jausmas yra – reikia pasakyti. Kodėl man vis atrodo, kad daugėja populiarių autorių (ir minėtieji), panašių į greito maisto restoranus? Lyg ir skanu (įdomu), lyg ir teisinga (greit suprantu, praryju), o nėra sotumo jausmo – nors tu verk… Sotumą šiuo atveju tapatinu su patikėjimu, kad autoriui, pavyzdžiui, skausmas ar meilė yra PATIRTI, o ne tik gražiai PATEIKTI dalykai.
Seniai laikraštyje perskaičiau tokią žinutę: moksleiviškų rašinių konkursą apie Romą laimėjo gal 12-15 metų mergaitė. Komisija manė, kad ji jau išlandžiujusi slapčiausias amžinojo miesto kerteles. Koks buvo visų nustebimas sužinojus, kad laureatė niekada nebuvusi Romoje!
Bet kas tinka moksleiviškai kūrybai, man jau neįtinka… O štai “Anna Karenina”, “Broliais Karamazovais” – tikiu!
Gal man pabandyti tiesą parašyti? Pašiurptumėte… :-)))
Mokytoja V., 2008-06-24 20:44:03
Deja, pašiurpti galima ne tik nuo jūsų tiesos. Gal geriau, kai daug ko vieni apie kitus nežinome. Kartais gyvenimas atrodo tiesiog per sunkus…
Jovita, 2008-06-24 21:41:23
As irgi jauciu ta nepasotinama alki skaitant kai kurias knygas ar pasiziurejus kai kuriuos filmus! As nieko pries “pop-corn”, tik nera jam laiko… Kartais taip pasiilgstu filmu, kuriuose tiesiog yra tylos – prasmingos tylos…
Dziaugsmas, kaip ir skausmas, – man tai kaip gyvenimo kofeinas – gal suteikia trumpalaikes energijos, bet po trumpo laiko jauciuosi issekusi… Psichologai sako, kad laime yra gyvenio pasiekimu ir svajoniu santykis? Pasiekei daugiau, nei tikejaisi, tad esi laimingas? O gal maziau reikia noreti? Religijos mano, kad maziau reikia noreti ir daugiau duoti… bet tai jau meile…
Ar daznai saves klausiate, kas jums yra laime?
Burgis, 2008-06-24 22:17:13
Mokytojai V.: taip, nenoriu žinoti apie Jūsų visas bėdas ir nenoriu, kad Jūs žinotumėte apie manąsias! Užtenka nuojautos, menkų dvelktelėjimų, primenančių – būk geras! Aš dabar labai stengiuosi…
Jovitai: laimių negalima lyginti vienos su kita. Tai “Karūnos” šokoladas, anot reklamos – “Keturis kartus skaniau…”. Esu įsitikinęs, kad Tu laiminga, esu įsitikinęs, kad aš laimingas! Noriu, kad kuo daugiau žmonių pripažintų, jogir jie laimingi. Smagu gyventi tarp laimingų! Tada ir mažiau laimingiems galima lengviau padėti…
Mokytoja V., 2008-06-24 23:50:15
Iš tiesų laimė drauge su kančia dvigubai stipriau!Ir abi vienodai saldžios. Tiesa, yra malonių, svaiginančių ir karčių dalykų…
Rasa, 2008-06-25 00:24:05
Grįžau… Iš ten, kur bangos ošia amžinybę… Iš ten, kur kvepia gėlynai pagonybe… Su savo Rasos vainiku… Iš daug žolynų… (plukdyt negalėjau, naujo vyro neieškau, savojo dar niekur nepamečiau… Tai nusprendžiau, kad susidžiovinsiu 🙂 Spėjau pabūti Klaipėdoj, Kretingoj, Olando kepurėj, Melnragėj, Agluonėnuose, KERNAVĖJ (niekur turbūt nebūna nuostabesnių rasų!) ir pažvejot prie Gaižiūnų tvenkinio… Vau! Paparčio žiedo neradau šiemet, bet dairiausi 🙂 Tik vyras neieškojo, jis sakė, kad jis jau rado, kad aš jo paparčio žiedas 🙂
Taigi… Ką radau? Ogi mano Baricc-ą ponas Burgis nu(pypt pypt)! Parašysiu nepiktai, iš karto perspėju. Taip, jo negalima lyginti su Anna Karenina, realybė ir svajonės skiriasi! Baricc-as yra svajonės. Pasakos dideliems. Ir man tai patinka. Kodėl? Todėl, kad realius gyvenimus aš matau kasdien. Ir nepasakyčiau, kad “nenoriu žinoti apie Jūsų visas bėdas”. Matau tiek daug komedijų ir tragedijų, tiek gyvenimiškų istorijų, kad dar ir knygose apie tai skaityti būtų tiesiog per daug (nesakau,kad neskaitau, tik nestatau aukščiau :). Kartais norisi paskaityti ir pasikrauti gerų emocijų, o realybės… Gyvenu tarp tokių žmonių, kurie kalba, juokiasi ir verkia, kurie dalinasi tikrais savo gyvenimais. Jie paprasti. Ir kiekvieno jų gyvenimas vertas knygos. Ne prastesnės už Ann-ą. Jūs gyvenat kitokiam pasauly, kur dalintis gyvenimu yra nepriimtina. Gal todėl įdomu skaityti apie realybę.
Štai mano naujos kolegės- niekad jų neklausinėju ir nieko apie jas nežinau, tik jos vis bando parodyt, kad jos išsilavinę, stiprios, savarankiškos, tiesiog idealios… (Bet negaliu nematyti, kokios jos kartais kompleksuotos, silpnos, bijančios atsakomybės, kartais bijančios blogai pasirodyti…) Jos visad pasiruošę sakyti, kad joms viskas gerai… Kai kurios mano, kad yra aukščiau už mane. Jei tai joms duoda stiprybės, tegul sau mano… 🙂
Ir mano buvę bendradarbės (ne kolegės!)- jos visad įvardindavo savo trūkumus, mes gyvenom ir darbe: savais vargais ir džiaugsmais, kartu gamindavom kokios vienos vaikui kokią puokštę į darželį… Mokėm vieną, kad galėtų įstoti, kur nori ir jai pavyko! O nesuprato net trupmenų! Kartais verkdavom apsikabinę kur kamputy- dėl smurto ar iš nevilties, dėl svetimų ligų ar tiesiog todėl, kad kitai liūdna… Greit eisiu į vienos vestuves. Jie susituokę 10m., bet nusprendė tuoktis bažnyčioj, kai gimė antras lėliukas. Nes dabar jie stiprūs- pergyvenę išsiskyrimus ir susitaikymus, meilužius, skausmą, neprivalgymą, bet supratę, kad jie viens kitam brangiausi…
Ponas Burgi, kaipgi čia gaunasi? Jei nenorėsite apie žmogų žinoti visko, ką jis nori Jums pasakyti, tame tarpe ir jo bėdų, niekada jo nesuprasite. Suprasti gali tik tą, kurį jauti. Tikrai suprasti, ne kaip psichologas “išmėsinėti”. Tai vat dabar paskaičiau čia, kaip mokytojai V. parašėt ir pagalvojau sau: “Ar aš čia reikalinga tik kai lialiakinu apie laimę? Ar kaip klounas? To galima pažiūrėti cirke. O jei man skaudės? Niekam neįdomu? Išeiti, kaip vilkui į tankmę?…” Nemėgstu inkšti, na tik kartais 🙂 bet žmogui labai labai svarbu žinoti, kad yra kažkas, kas jį pasiruošęs visada išgirsti, ir laimingą, ir tada, kai jis bejėgis, tikrą jį patį.
Bepigu būti geram, kai aplink visi laimingi…
Nežinau apskritai ar gerumas yra privalumas 🙂 Juokauju, aišku, privalumas. Mane žmonės tankiai laiko gera, nors nemanau, kad tokia esu, manau esu normali 🙂 Bjauriausias dalykas, kad pats gražiausias ir puikiausias mano bendramokslis kažkada man pasakė: ” Tu būtum nereali panelė, tik turi tokį didelį trūkumą- esi per gera…” Ir… Nukniso mano visus matematikos užrašus prieš pat egzaminą… Bet tai sužinojau tik vėliau 😀
Jovita, 2008-06-25 00:45:52
Rasa, Jusu pasokojimai ir yra ta vertingoji “PATIRTIS”. Galima apie tai kalbeti, galima apie tai tyleti, bet tai yra laiko ir zmogiskumo patikrinta vertybe… Ne knygose rasi supratima apie laime, kancia, skausma ar dziaugsma… Bet kai klausai zmogaus, kuris tikrai is patirties zino, apie ka kalba, tai tada zodziai igauna kita prasme, nors ir kalbama citatomis is megstamu knygu.
Bet kas ta laime? Rasa, kaip Jus ja apibreztumete? Kaip jausma? Ar ta laime turi ivairiu formu?
Burgis, 2008-06-25 07:47:09
Rasai: mes skirtingi – ir tai gerai. Keli argumentai, kad ne viską visiems reikia pasakoti, rodyti. Pirmas pavyzdys: vienas universiteto veikėjas jau prieš daugelį metų skleidė gandą, kad mano širdis silpna. Tikslas aiškus: tokiam žmogeliui rimto darbo, pareigų negalima skirti. Tuo metu dar nieko su ta mano širdimi blogo nebuvo, bet, matyt, keletą kartų padūsavau – to užteko nedraugams…
Antras pavyzdys: vaikystėje aš visomis išgalėmis slėpdavau šeimos skurdą. Man buvo gėda, nors niekas (išskyrus Stalino pakalikus – lietuvius…) dėl to nebuvo kaltas. Dabar man smagiau, kad niekas nežino to buvusio skurdo gelmės – tai galėtų kelti man nepatinkančius aplinkinių jausmus.
Trečias pavyzdys: kaip gerai, kad, pakliuvęs į baltųjų chalatų nelaisvę, aš mažai žinojau ir žinau, kas ir kaip su manimi bus! Kam man ta išankstinė baimė, nerimas?
Įtariu, kad jūs, moterys, mažiau vaikų pagimdytumėte, jei iš anksto žinotumėte, kas tai per procedūra… :-)))
Mokytoja V., 2008-06-25 08:49:20
O, tikrai! Bent jau aš dar kokius penketą metų būčiau laukusi! Kai TAI prasidėjo, pirma mintis buvo – ar kada nors baigsis,ar pirmiau numirsiu?! Bet iš kur jūs žinote?!
Rasa, 2008-06-25 10:14:42
Jovitai: Nežinau… Gal laimė- tai gyvenimo vertės pajautimas? Gal laimė- kai išmokstame pozityviai vertinti viską, kas vyksta mūsų gyvenime? Gal laimė- tiesiog dvasinis komfortas?… Žinau tik, kad nuo materialių gėrybių ji nepriklauso. Turtas suteikia džiaugsmo, galimybių, bet… Jei tu sėdėsi rūmuose vienas, kaip pirštas, kam jie?
Ar laimė turi įvairių formų? Taip! Juk laimė, kai gali apsikabinti mylimą žmogų ir tiesiog patylėti. Laimė, kai supranti, kad galbūt tu sulauksi senatvės, nors buvai pasiruošęs mirti. Laimė, kai matai savo vaikus, kai su jais verki ir juokiesi. Laimė, kai gali gali kažkam padėti ir nelauki atlygio, nes širdy gera, nors švilpauk 😀
Ir dar yra laimės spindulių, kuriuos prisigaudome kasdien, net jei būna velniškai sunku…
Uostyti jazminus… Žiūrėti į debesis… Arba kai labai liūdna, o kaimynė žino. Ji ateina, įsiprašo per prievartą arbatos, sėdim ir tylim… O paskui ji išeidama išsineša dalį skausmo, nes ji viską supranta ir be žodžių… Kai imi ir paskaitinėji šitą tinklalapį 😀 Kai nusispjauni į viską ir iškeliauji per rasas, kaip aš per šitas išeigines ir išleidi visus pinigus, daugiau, negu uždirbi per mėnesį 😀 Kai žiūri į jūrą… Kai išmoksti padaryti teisingas išvadas. Pav. tave labai įskaudina, o tu išmoksti atleisti ir supranti, kad reikia ne pykti ar keršyti, o niekada su niekuo taip nesielgti, kaip pasielgė su tavimi, nes niekam nelinkėtum tokio skausmo…
Burgiui: aišku, visiems pliurpti visko nereikia 😀 Bet, jei man pasakoja, visada stengiuosi išklausyti ir suprasti, nes jei žmogus kalba, vadinasi jam reikia pasakyti, jam sunku. Net jei jo bėda nulaužtas nagas 😀 Kai man sunku, irgi norisi, kad kažkas suprastų. Tik niekad nereik lysti į žmogaus dūšią per prievartą, kai žmogui reik, jis ima kalbėti… Kartais mes neištveriam… Iki šiol negaliu sau atleisti, kad mano akyse pasirodė ašaros, kai seniai seniai 🙂 kalbėjau su vieno iš vaikų kl. vadove. Buvo taip sunku, bet ji nieko nieko nesuprato… Pykstu ant savęs už silpnumą… Nes prieš tokius žmones aš neverkiu 😀
Neprisistatantysis, 2008-06-25 16:09:32
B.B.: Vadinasi, dėl pigių žodžių mes vis tik sutariam.
Esu linkęs tikėti, kad Gibranas buvo stiprus žmogus su savo patirtim ir savo stipria nuomone. Jo darbai yra specialiai minimalistiniai — jis stengėsi sudėtingus dalykus paaiškinti su kuo mažiau žodžių. Ir Egziuperi darbuose rodos jaučiasi šioks toks Gibrano prieskonis, bet nesu tikras. Nežinau, ar ką gero galiu pasakyti apie Coelho, Barrico ir Robin Sharma darbus. Man rodos jie kiekvieną mintelę išpučia iki knygos, arba susiuva ją iš patarlių, priežodžių, pasakėčių, pergromuluotų šventraščių ir pan. Tiesą sakant, pastarųjų ponų “veikalų” daugiau 30 psl. neįveikiau — todėl negaliu būti tikras. Vis tik, man jie atrodo literatūriniai Oprah Winfrey kolegos — plepantys apie viską ir apie nieką.
Burgis, 2008-06-25 16:18:32
Ir vėl, “nepri…”, Jūs kalbate mano žodžiais! Dar nebuvau sutikęs žmogaus, kurio mintys būtų man tiek artimos! Čia kažkokia mistika… Pavyzdžiui, aš tik pagalvojau, kad praleidau Robin Sharma – o “nepri…” ir parašė! Arba ta Oprah Winfrey, kuri jau, man atrodo, keičia visą JAV stilistiką – mane tik erzina…
Įdomu turėti minčių dublerį!
Neprisistatantysis, 2008-06-25 17:11:55
Dėkui už komplimentą! Rodos darau pažangą. Gal kada priaugsiu ir iki bendraminčio statuso… 😉
vvv, 2008-06-25 17:56:12
Žalia bulvė man neskani. Bet tai nereiškia, kad nėra žmonių, kuriems žalios bulvės skanesnės už obuolius…
Ar būsiu aš teisus, skelbdamas, kad žalios bulvės – prastas maistas?
Ar galima teigti, kad knygoje nieko gero, tik dėl tos priežasties, kad ji nepatiko?
Neprisistatantysis, 2008-06-25 18:45:08
vvv, atsakymas į Jūsų klausimą turbūt priklausytų nuo to, kokiame kontekste tas teiginys pateikiamas. Jei pateikiamas vietoje, kur nuomonės skleidžiamos laisvai ir be įsipareigojimų, tai, asmeninio etiketo ir stiliaus ribose, apie knygą ir jos autorių galima sakyti ką tik nori. Jei tai būtų literatūros kritikos žurnalas, reikėtų savo nuomonę labiau pagrįsti naudojant kuo tikslesnę tos srities terminiją.
Aš pats esu už subjektyvizmą — jei savo draugo klausiu nuomonės apie knygą, noriu žinoti ką JIS apie ją mano, o ne ką pasakė knygynų tinklo atstovai, literatūros skyrelio apžvalgininkas, ar komentatoriai internete. Tiek pardavėjas, tiek vieni, tiek kiti turi savo požiūrio tašką, ir aš nežinau koks jis. Tiesa, mano draugas taip pat gali turėti (ir dažniausiai turi) kažkokias nuostatas knygos, autoriaus ar žanro atžvilgiu, bet aš, jį pažinodamas, galiu “kompensuoti” jo subjektyvų nukrypimą, ir susidaryti įspūdį kaip MAN ta knyga patiktų ar būtų naudinga.
Gyvenimas per trumpas būti reliatyvistu, ir kaskart pilnai aiškinti kokiomis prielaidomis remiantis, ir iš kokio požiūrio taško žiūrint, kokiu aspektu vertinant, manytina tai ar anai.
Geriausia tai, kai pats autorius pasako, kad knyga “niekam tikusi” — tada rankos pačios tiesiasi (bent) pavartyti. 😉
Burgis, 2008-06-25 19:22:19
“nepri…” prieš vvv: 1:0. Kai koks nors žmogus apie knygą, filmą, spektaklį man sako “nieko gero…”, aš iškart “reitinguoju” tą vertinimą pagal tai, ką aš žinau apie vertintoją: jo skonis, erudicija, akiratis, mūsų skonių panašumai ir kt.
Pavyzdžiui, kažkada skaitydavau Sauliaus Macaičio kino kritiką – gaudavau naudos, nors ir ne su viskuo sutikdavau.
Mokytoja V., 2008-06-25 20:52:50
“Niekam tikusi” – tai čia jūs apie tokį matematikos vadovėlį?
vvv, 2008-06-26 09:47:12
Visiškai sutinku su Neprisistatančiojo teiginiais apie subjektyvią nuomonę tol, kol ji ir pateikiama kaip subjektyvi nuomonė.
Burgiui: jūs mus su “nepri” pradėjote reitinguoti, net nežinodamas mano nuomonės . Ar studentas, klausinėjantis per paskaitas, prieš egzaminą turi mažesnį reitingą už tą, kuris randa galimybę pareikšti nuomonę, sutampančią su jūsiške? Jeigu taip, aš rizikuoju atsidurti pačiame jūsų reitingų dugne (jeigu dar nesu ten).
Burgis, 2008-06-26 11:01:54
vvv: klausinėjantis studentas yra aukso grynuolis, o argumentuotai sakantis savo nuomonę, nesutampančia su manąja – tiesiog deimantas! Gaila, tokių vis mažiau… Ir čia drąsiai sakykite viską, ką galvojate – aš galbūt nesutiksiu. Tai ir bus įdomu!
vvv, 2008-06-26 16:32:24
Burgiui: Galvoti yra viena, o pasakyti taip, kad koncentruotai atskleistum esmę to, ką galvoji – kita. Lankausi šioje svetainėje priešokiais, todėl laiko tokiai koncentracijai dažnai neužtenka, kartais diskusija pasibaigia arba nusuka į šoną greičiau, negu pasiseka į ją įsijungti. Todėl atleiskite, jei mano replikos ir klausimai, bėgant paskui nuvažiuojantį traukinį, kartais primena kandžiojimąsi. Bet tai irgi įdomu.
Burgis, 2008-06-26 17:49:40
vvv: žinoma, juk čia Jūs ne į darbą ateinate!
vvv, 2008-06-27 14:32:37
vvv, Birželio 20 13:31 #
Ar kančia ir laimė vienu metu įmanomos? Jei kančia tikra, ar gali šalia jos būti vietos laimei? Ar tik nėra taip, kad laimę patiri, pergyvenęs, suvokęs, įprasminęs kančią?
Mokytoja V., Birželio 20 14:36 #
O, ir dar kaip įmanomos! Tik vienas pavyzdys – meilė, abipusė ir stipri – neabejotina laimė, ar ne? O jei gyvenimo aplinkybės neleidžia būti drauge? Yra nenugalimų dalykų.
Kas yra kančia?
Kada žmogus tik kenčia nepatogumus, o kada galima sakyti, kad jį užvaldžiusi kančia?
Jovita, 2008-06-27 15:23:37
O as laime suprantu kitaip… Man laime yra viena – suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis ir gyvenimas – net ir po mano mirties… Na ir kai suvoki, kas tai laime, nebegali nesidalinti su pasauliu – ta laime tiesiog verziasi per krastus – ir dziaugsmais, ir skausmais. Atrodo, kad isprotesi, jei ta laime negalesi su niekuo pasidalinti – norisi auginti vaikus, uzsiimti labdaringa veikla, kazka sukurti, kas liktu po mano gyvenimo, net ir darbas tampa nebe darbu, o veikla… O laimes israiskos man yra tas dziaugsmas matyti tekancia saule, kai mano mazylis man aiskina kaip varlytes gyvena musu tvenkinyje, kai mano vyras sypsosi, kai sekmingai kazka iveikiu darbe… Tos laimes israiskos taip pat yra ir skausme – kai zinai, kad kiekviena akimirka laikina, kai zinai kaip viskas trapu, kartais kai sunku susikauptim nes rankos dreba nuo nemigos… As ir tada laiminga – dar labiau, nes sios akimirkos tik gilina mano supratima apie nuostabu gyvenima… Ar kada matete filma “Life is Beautiful” (jei neapsirinku) apie koncentracijos stovykla? Kancia ir dziaugsmas, bet vis tiek laime… Bent jau man. Bent jau as taip suprantu laime… Yra jos supratimas, – kaip religija, ir yra jos israiskos, – dziaugsmas, skausmas…
Burgis, 2008-06-27 16:22:50
Visiems: kažkada seniai seniai man atsivėrė viena įdomi tiesa: ir dangus, ir pragaras yra ne VIETA, o BŪSENA! Niekur nereikia BŪTI, kad pajustum ir kančią ir palaimą, niekas nieko su tavimi neturi DARYTI (pvz., pilti į gerklę karštą smalą arba groti dangiškais cimbolais…) – tiesiog reikia patekti į tą būseną. Kaip? Pasiklausk likimo…
Rasa, 2008-06-27 22:25:41
Jovitai: Na, tai, ką tu sakai, ir telpa tame, ką turiu galvoje sakydama: “… pozityviai vertinti viską, kas vyksta mūsų gyvenime… ” 😀
Burgiui: Taip. Jūs irgi teisus, vis tik kai kas kartais stumteli mus, kad pasijustume arčiau dangaus arba arčiau pragaro. Kartais įvykiai ar žmonės mums labai daug reiškia 🙂
Užtat kai kuriuos žmones aš vadinu angelais. Kai būna labai sunku, tiesiog visad atsiranda kažkas laiku ir vietoj. Kai prisimenu, tai kartais atrodo labai komiškai. Pav. vienu man labai sunkiu metu man labai padėjo toks alkoholikas- buvęs boksininkas, buvęs karininkas ir labai geras virėjas savamokslis 😀 Juokinga prisiminti, bet jis mūsų darbe išdirbo tik savaitę, lygiai tą savaitę, kuri man buvo “pragaru”. Visad būsiu jam dėkinga už jį patį… Už tai, kad jis ištvėrė mane, kad lindo į akis, kad juokino, kad padėjo dirbti, kad tylėjo,kai jį neištvėrus iškeikiau ir išliejau visą pyktį, kad sekiojo iš paskos, kai nueidavau kur norėdama paverkti ir negalėjau pasiduoti savo blogom mintim, nes gi gėda prie svetimo apsibliauti. Ir vis rūpindavosi, kad būčiau pavalgius, nes tuo metu nejaučiau alkio, buvo visai dingęs tas jausmas. Galėčiau pasakot be galo… Juokinga- alkoholikas, ištraukęs mane iš mano pragaro ir dingęs taip, kaip ir pasirodė: tiesiog vieną dieną neatėjo į darbą…
Jau nekalbu apie tikrai nuostabius žmones, nuo kurių man gera ir šilta, kuriuos tiesiog myliu. Kaip žmones, kaip draugus, kaip vyrus 😀 (gal čia netiktų daugiskaitoj rašyt, aš tik vieną myliu), kaip vaikus ir t.t. Jie gyvena ir man gera. Tik kartais labai labai reikėtų juos apkabinti…
Labanakt, šiandien su vištom einu miegot…
Jovita, 2008-06-28 01:34:56
Rasa, mes nepriestaraujam. As pritariu ir Burgiui. Net ir “nepri…”:) Tik zodiska israiska kitokia. Zodziais vis tiek mums neiseis teisingai isreikti laimes… Bet zinom, suprantam, jauciam… Ir pasikalbeti labai malonu – juk cia svetaine, ar ne? Ir ypac smagu bendrauti su laimingais zmonemis.
Mokytoja V., 2008-06-28 06:03:23
B.B. Viena mano pažįstama tikybos mokytoja labai gražiai būtent taip paaiškino pradinukams: “ir dangus, ir pragaras yra ne VIETA, o BŪSENA!” Ir ką daryti, kad jaustumeis kaip danguje.
Ko gero, tada aiškiausiai supratau, kam reikalingas tikybos mokymas (kai jis toks).
Burgis, 2008-06-28 10:03:14
Mokytojai V.: tai ta tikybos mokytoja pažeidė katalikų bažnyčios doktriną! Keista… Negalima tikėti tuo, ką kiekvienas aiškina savaip! Juo labiau negalima taip mokyti vaikų!
Mokytoja V., 2008-06-28 14:39:26
Kodėl taip manote, kad pažeidė? Nesu susipažinusi su tikybos dėstymu, bet kai vaikai tos mokytojos klausė apie velnių ir angelų egzistavimą, ji atsakė panašiai – viskas yra mumyse – blogis įvardijamas velnio, o gėris – angelo poveikiu.
Ir kai kažkas pasakė, kad “velnias gundo vaikus blogai elgtis”, ji paaiškino, kad ne tas uodeguotas raguotas sutvėrimas, o pačių vaikų nuostatos netikusios – kenkti, laužyti, tyčiotis. Kad reikia savyje blogį nugalėti.
Nemanau, kad tai prasilenkia su katalikų bažnyčios doktrina. Bet kad TOKIA mokytoja mano vaikus mokytų -sutikčiau.
Burgis, 2008-07-01 15:12:43
Mokytojai V.: na, gal humanitarams atleistina 🙂 Schema yra aiški ir griežta: mokykloje turi būti dėstomi mokslai, o ne pažiūros! Išimtis tikybai padaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str. (“Lietuvoje nėra valstybinės religijos.”), bet galima “išsukti”, kad pateikiamas mokslas apie tikybą. Kurgi ne!
O minėta mokytoja ėmėsi dėstyti nežinia ką: nei mokslą, nei kurios nors bažnyčios tiesas. Tai visai netinka! Nesvarbu, kad vaikams ir Jums patinka! Pasekmės bus skaudžios, pamatysite…
Vile, 2008-07-18 21:10:05
Na, kodel pasekmes bus skaudzios? Si mokytoja desto ne formaliai. Vaikai priversti galvoti, kas, kodel ir kaip elgtis. Man toks poziuris irgi priimtinesnis. Aisku, tai daugiau tinka etikai.
Burgis, 2008-07-18 21:43:53
Apie poltergeistą ir reinkarnaciją, apie sniego žmogų ir karmą, apie įkrautą vandenį ir tualetinį popierių irgi galima dėstyti patraukliai, neformaliai, verčiant galvoti… Apie ką galvoti?! Baisu, kai vaikai “nušoka” nuo loginio, mokslinio mąstymo bėgių!
povilas, 2009-02-12 20:51:28
Likimas man skyrė daug daug daug laimės! Tiek daug, kad dalį jos pavertė sunkia kančia, nes nebebuvo kitos įtaigios formos laimei suteikti…
Tai dabar ir klausiu savęs, jūsų, kuri laimės forma įtaigiausia: kai suradau JĄ? kai nardžiau aistroje? kai gimė vaikai? kai pavyko išgyventi? kad vis dar gyvenu? kai tapau nemirtingas per anūkėlius? kai nenori mirti? kai nebijai mirti? kai bandai darbais įprasminti (kam? kaip?) save