Seniai seniai, gal net prieš dvidešimt metų, jaunas, darbštus ir sveikas vyrukas sutiko gražią, protingą ir gerą mergaitę. Pamilo jie vienas kitą karštai, karštai! Būtų iškart susituokę ir pradėję kartu gyventi, bet abu buvo labai neturtingi, neturėjo namų…
Nuėjo jiedu į mišką pas burtininkę, kuri gyveno lūšnelėje prie senojo ąžuolo. Šimtus metų žmonės garbino tą ąžuolą, nes jis augo ten, kur buvo tos šalies širdis.
– Padėk mums, senele, – pasakė jaunuolis. – Mes mylime vienas kitą, bet dar negalime kartu gyventi. Paversk mane ereliu, noriu skraidyti po visą pasaulį ir pasirinkti tinkamiausią vietą mudviem gyventi.
– O mane paversk kregždute, – paprašė mergaitė, – noriu išmokti kurti jaukų lizdelį.
– Gerai, – pasakė burtininkė, – bet paukščiai turėsite būti visus metus. Tik po metų jūs čia atskrisite, ir aš vėl jūs paversiu žmonėmis.
Prabėgo metai. Prie senos lūšnelės atskrido erelis ir kregždutė, virto žmonėmis ir puolė vienas kitam į glėbį.
– Nebenoriu viena mokytis kurti lizdelį! – sušuko mergaitė. – Žmonėms netinka padangių paukščių gyvenimas.
– Yra pasaulyje gerų vietų gyventi, – pasakė jaunuolis, – bet visur turtingieji gyvena gerai, o vargšai – blogai.
– Tai gal jūs norite, kad aš jums parinkčiau pelningą darbą? – paklausė burtininkė. Jaunuolis ir mergina buvo patiklūs, gyvenimo negandų nepatyrę, todėl net nepastebėjo, kad burtininkė klastingai šypsosi, siūlydama savo paslaugą. Ta burtininkė iš tiesų buvo pikta ragana. Daug metų ji matė prie ąžuolo ateinančius jaunus žmones ir jiems pavydėjo, nes pati jau buvo bjauri sukriošusi senė. Visi jos patarimai jauniems žmonėms buvo pražūtingi.
– Tu būsi jūreivis, – kalbėjo burtininkė, – pamatysi daug kraštų, užsidirbsi daug pinigų.
Jaunuoliui pasiūlymas patiko ir jis linktelėjo galva.
– O tu būsi šokėja tolimoje arabų šalyje, – mergaitei meiliai kalbėjo burtininkė, – ten šilta, gražu, o turtingi šeichai negaili pinigų.
Ir mergaitė sutiko.
– Ir abudu turėsite dirbti penkerius metus! – staiga lemtingą burtą pasakė ragana. – Tik tada galėsite grįžti prie šio ąžuolo.
Nebebuvo galima nieko pakeisti…
Bėgo metai. Jaunuolis dirbo sunkiai, dirbo su tokiais vyrais, kurie laive gyveno kaip vergai. Visi išmoko keiktis, muštis, vienas iš kito atiminėti duonos kąsnius. Visus apsėdo godumas, todėl uždirbtus pinigus taupė, nepirkdavo nei gražesnių drabužių, nei knygų. Atplaukę į kurio nors miesto uostą, jūreiviai eidavo į smuklę gerti pigaus vyno, o ne į kiną, ne į teatrą, ne į koncertą. Vyrai pasidarė grubūs, nebemokėjo gražiai, švelniai pakalbėti net su patraukliausiomis merginomis.
Mergaitei gyvenimas arabų šalyje patiko. Iš pradžių ji ilgėjosi savo mylimojo, bet diena po dienos pradėjo jį pamiršti, nes atsirado daug saldžialiežuvių, kurie visaip viliojo gražiąją šokėją. Mergaitė pamėgo lepintis dovanomis, prabanga. Svetimoje šalyje ji nesuprato, kad nėra nieko tikro nei jai pataikaujančių vyrų kalbose, nei jausmuose.
Ir štai po penkerių metų prie senojo ąžuolo ateina jaunuolis ir mergina! O kur burtininkė? Nebėra nei burtininkės, nei jos lūšnos – laikas viską griauna baisiau nei viesulas.
Pažiūrėjo jauni žmonės vienas į kitą ir suprato – nebeliko nieko iš to, kas buvo prieš penkerius metus. Ir nerūpi jiems, kiek jie turtų sukaupė, nes už jokius pinigus nenupirksi to, ką jie turėjo. Meilė ir laimė neperkama ir neparduodama. Suprato jiedu, kad burtininkė nebegrąžins jiems jų gražios jaunystės, jų tikėjimo bendru gyvenimu.
Nusiminę stovėjo jie prie senojo ąžuolo ir galvojo, kaip apsaugoti kitus nuo klaidų, kurias jiedu padarė. Pasitarę nusprendė lūšnos vietoje pastatyti didelį didelį akmenį, pritvirtinti prie jo sunkią plieninę lentą ir toje lentoje aukso raidėmis surašyti visą šią istoriją, kad kiti galėtų pasimokyti.
Visus uždirbtus pinigus išleido jaunieji žmonės, kol sukūrė tą akmeninį ženklą. Abudu sunkiai dirbo, mažai miegojo, sulyso. Kai pagaliau paskutinė raidė prie lentos buvo pritvirtinta, jaunieji kūrėjai perskaitė visą istoriją, pažiūrėjo vienas į kitą ir… jūs nepatikėsite! Jiedu pamatė vienas kitą tokius, kokie jie buvo prieš penkerius metus. Bendras darbas vėl juos suartino, nutrynė rūdis, kurios buvo užgožusios meilę.
Apsikabino du laimingi žmonės, pasibučiavo ir sutarė niekada daugiau nė dienos negyventi atskirai. Teisingai sutarė!
Atsakymai
Burgis, 2012-01-24 11:01:10
Taigi… 🙂
Arvydas, 2012-01-24 11:06:26
Šią pasaką reikėtų pasakoti mokykloje, per pilietinio ugdymo pamokas. Ir vaikams, ir jų tėvams!
O pati pasaka – fantastiška! Visko yra – ir meilės, ir burtų, ir ragana, ir negandų, ir pamokymas, ir laiminga pabaiga.
petras, 2012-01-24 12:40:45
Na, sakyčiau geriausia pasaka iš Burgio kol kas pasektų :)) (čia mano nuomone).
iš tikro patiko.
mokytoja, 2012-01-24 20:45:05
Kokia puiki pasaka! Ačiū.
Ignas, 2012-02-10 10:12:43
Aciu p. Burgi uz jusu bloga. Nevisi irasai teisingi, ne visi jie verti demesio, ne visi ir uzkabina. Bet kai paskaitau stai toki irasa, noriu tik pasakyti – aciu! Paprasta, teisinga ir grazi pasaka. Laime tikrai reikia kurti ir kuo greiciau ta suzinosi, tuo daugiau jos susikursi.
Burgis, 2012-02-10 12:30:10
Ignui: nuoširdžiausiai dėkoju!