Aš tavęs nepasiekiau žvilgsniu. Aš tavęs nepasiekiau žodžiu. Aš tavęs nepasiekiau ranka. Aš tavęs nepasiekiau jėga…
Pralaimėjau iškart. Neatstūmei. Nepasmerkei. Tiesiog nebuvai, neklausei, nematei… Ir dabar nežinau, kur tu esi: savyje? šarve? narve?
O juk tik šiek tiek per vėlai pajutau, supratau, kad tau bloga… Gal dešimt sekundžių pavėlavau, gal penkiolika. To užteko, kad jau niekada nesužinočiau, kiek tau buvo bloga. Ir nesužinosiu, ar dabar tau geriau.
*
Bet juk ir tu galėjai man padėti! Nejau tavęs niekas niekada nepamokė, kad praeivis gali iškart nesuprasti, kaip tave pasiekti žvilgsniu, žodžiu, ranka? Nejau nesi supratusi, kad net tvirčiausiam žmogui neturi būti drovu, gėda truputėlį atsiverti, truputėlį paprašyti, truputėlį pakalbėti? Atvirkščiai, tik tvirtas žmogus tai ir gali.
*
O kam, kodėl? Bent jau todėl, kad man dabar nesmagu, neramu, liūdna. Juk aš tik suklydau, bet nenorėjau tau pakenkti. Žinoma, aš ištversiu, pasimokysiu, sau pasižadėsiu ir nusiraminsiu. Bet gal panašiai kaip aš dabar jaučiasi tavo tėvai, draugai, mokytojai, tiesiog praeiviai? Tai gal ir tu galėtum pasimokyti, pajausti ir truputėlį, truputėlį pasikeisti? Norėčiau tavęs to paprašyti, įtikinti, bet… kol kas tu nepasiekiama. Rašau kitoms ir kitiems…
Atsakymai
Burgis, 2012-02-05 10:11:56
Man svarbu…
Arvydas, 2012-02-05 10:21:55
Taip, būna tokių situacijų, kai proga užkalbinti/paguosti/nuraminti trunka tik kelias akimirkas. Praleidi progą ir nerimas persmelkia pačiais netikėčiausiais momentais.
Bet aš – optimistas. Aš tikiu, kad mergaitei viskas bus gerai. Ir Jums viskas bus gerai!
Rasa, 2012-02-05 12:15:41
Taip… Mums visiems viskas gerai… 🙂 Ir viskas bus gerai… Nes tuo labiausiai norisi tikėti, ar ne? 🙂
Dirbu namie, taisau kraniuką (reik perdaryt, per mažai apsukau plėvelės 🙂 ir glaistau plyteles truputį, kaip jau moku, taip… Klausaus kaip tik Makejevo (turbūt iš serialo tai, bet aš nežiūriu serialų ) dainą ir galvoju kartu su daina:
…Kiekvienas iš mūsų nueis savo kelią,
Kiekvienas – iki galo,
Nors kartais pusiaukelėj būna sunku…
Ir norisi bėgti tolyn nuo savęs,
Ir atrodo, kad niekas tavęs nesupras,
Tu stovi ir žiūri į dangų tuščiom akim…
Kai nori verkti, tu verki tyliai –
Niekas negirdi, niekas nemato…
nuoba, 2012-02-05 16:25:16
O jeigu nusileidus ant įšalusios žemės – kas per situacija buvo?
Burgis, 2012-02-05 19:00:11
nuobai: konkretybei šiuo atveju čia ne vieta… Galvokime apskritai, kad tai skaudu ir sunku išspręsti – tai noriu ne pasakyti, o išrėkti…
Rasa, 2012-02-05 20:20:10
Galvojant apskritai… Nežinia apie ką galvoti. Apie tai, kad kažkam niekas nepagelbėja, kad kažkas kažkodėl neprašo pagalbos? Galvojant apskritai, blogai būna mergaitėms ir berniukams, ir didelėms mergaitėms ir dideliems berniukams, ir senom mergaitėm ir seniems berniukams. Juk tos pažeidžiamos mergytės ir pažeidžiami berniukai išlieka mumyse visą gyvenimą?
Mes beveik visi jaučiamės esantys geranoriški ir pasirengę kitam padėti. Jaučiamės… Kaip yra iš tiesų? Kiek mūsų yra pasirengę padėti ne tik kad neprašančiam, bet ir prašančiam? Ne liežuviu pamalti, bet bent pabūti? Žinot, paskaičius pagalvojau- ar galima ko nors norėti iš praeivių? Štai čia rašau jau daug metų. Ir sąžiningai pagalvojau pati sau- jei kažkas atsitiktų ir man prireiktų pagalbos, jei paprašyčiau- ar bent vienas žmogus pajudintų subinę nuo kompo? Abejoju. Pamaltų liežuviu ką nors paguodžiančio? Gal…
Taigi dažnai nereik nei rėkti, nei sakyti. Geriau pabūti šalia. Geriau tyliai paremti pečiu tuos, kuriuos matome, kurie šalia, kurie pasiekiami. Kol galim…
Skamba negražiai? Turbūt. Galit minusuoti į sveikatą.
P.s. paskutinis geranoriškas paguodimas man (kurio neprašiau ir kurio man nereik) neseniai buvo iš mano vaikų tėvo. Kai žiūri iš šono, tai juokinga… “Žinai,- sako.- Nesuprantu, kaip jūs čia ir išgyvenat iš tavo algos. Suprantu, kad sunku, norėčiau padėti, bet supranti, man pačiam sunku, dar skolų turiu, noriu vasarą į Ameriką išvažiuot su šokių kolektyvu pakoncertuot, juk ne dažnai tokia proga pasitaiko… Bet išvažiuojant atgal, jei liks litų, kai nusipirksiu cigarečių vežimuisi, paliksiu jum…” Ir paliko studentui sūnui… 20 litų 🙂
Kita vertus, dėkoju likimui, kad aplink mane daug daug nuostabių žmonių. Tikrai geranoriškų. Ir kartais tikrai gaila, kad aš negaliu padėti visiems, kam norėčiau…
nuoba, 2012-02-05 20:33:25
Vargu ar išrėkimas geriausias problemos sprendimo būdas. Išpreparavus situaciją po kaulelį ne tik kad dramatizmas sumažėja. Taip gal net ne vieną gyvybę galima padėti išgelbėti.
mergaitė, 2012-02-06 08:03:16
ko gero atpažįstam tą mergaitę, bet pasistengsim, kad ji to B.B. rašto nepaskaitytų…jaunam žmogui gyvenimas yra baisus kai jo nemtao ir negirdi tie, kuriais jis tikėjo…
vip, 2012-02-06 21:58:05
Jausmai pralaimi pragmatizmui,užsiauginsi šarvus-išgyvensi,jei ne – išnyksi….
X, 2012-02-07 16:13:21
kitoms ir kitiems to jau nebereikia…
patirtis ateina, kai jos nebereikia…, žiauriai gaila.
spageciai, 2012-02-19 00:41:59
kištis į svetimą laimę nepatartina.pats žmogus turi jausti kada.