Uff… Iš savo namų kompiuterio ištryniau 2540 laiškų!
Gal manote, kad aš šiaip jau laiškų netrinu? Anaiptol! Trinu vos ne kasdien, bet laikausi nuostatos, kad reikia netrinti tų laiškų, kurie galbūt, galbūt, galbūt kada nors, kada nors, kada nors dar bus reikalingi. Taigi ir dabar dar liko 4503 laiškai…
*
Įdomus tai užsiėmimas – trinti laiškus. Lyg seno albumo vartymas. Šmėsteli draugai, kolegos, gimnazistai, studentai, verslo partneriai ir kt., ir kt. Įvairiausi žmonės, įvairiausios temos, įvairiausios datos, įvykiai…
*
Deja, visais tokiais atvejais skaudžiai nudiegia viena mintis – aš vis daugiau ir daugiau neprisimenu, nepažįstu, painioju… Nesmagu, kad žmonės mano – pasipūtęs, arogantiškas, niekinantis… Ne! Ne Ne! Nuo jaunystės neturiu geros atminties veidams, vardams, o dabar jau metai, metai… Tūkstančiai jau išsirikiavo į eilę tų, kurie reikalauja, kad aš juos pažinčiau, prisiminčiau, o aš galiu vis mažiau…
*
Jau esu sakęs, rašęs, ir čia rašęs – taip, tai mano trūkumas! Bet ar negalėtumėte užjausti ir padėti? Ar būtina kiekvieną kartą pabrėžti šį mano trūkumą? Ar jūs patys – be trūkumų? Pora dešimtmečių prabėgo nuo tos dienos, kaip viena garbi Kauno mokytoja tyčia, kad aš girdėčiau, pasakė savo draugei: „Jis manęs nepažino…“ Jau po velėna ta mokytoja, o aš negaliu suprasti, kodėl taip skaudžiai reikėjo man įgelti – aš tikrai jos nepažinau… Nors buvau buvęs net jos namuose!
*
Man nesmagu, kai mane atpažįsta klinikose. Gimnazistų tėvai, mamos. O aš neprisimenu (kai kuriuos – prisimenu!) jų… Nenorėčiau, kad mane ten pažintų, bet ką daryti?
*
Na, kodėl visi gimnaziją baigusieji ir jų tėvai tikisi, kad juos pažinsiu? Juk išleidome jau apie pusantro tūkstančio!
*
Man dar sunkiau susieti žiniatinklyje rašančius anonimiškai ar pasirašančius tik vardais su tais žmonėmis, kuriuos turėčiau pažinti. Tai prisimenu, tai vėl susipainioju – kuri čia Jūratė, kuris čia Linas…
***
Tai ne skundas – tai priminimas. Aš norėčiau, bet negaliu (ne tik prisiminti…). Nesmerkite. Nepykite. Ar jums būtų geriau kvailys, tinginys, niekšelis, sukčius, bet turintis gerą atmintį draugams ir „draugams“? Tokie dažniausiai viską prisimena!
*
Ačiū supratusiems!
Atsakymai
Burgis, 2012-07-22 15:40:36
Paguoskite…
Burgis, 2012-07-22 16:25:41
Ačiū, Gerb. Rasa, už pastabą!
tvirtai tikiu, 2012-07-22 21:59:56
neverta pergyventi
Burgis, 2012-07-23 09:27:21
tvirtai tikiu: amžius yra jausmų stiprintuvas…
Lina, 2012-07-23 09:27:34
Vieno mano draugo močiutę (labai malonią moterį) smarkiai surietė alshaimeris, bet ji dėl to labai nesisielojo. Vieną kartą pasidalino savo džiaugsmu: “Kaip gera gyventi, aš kiekvieną dieną sutinku labai daug malonių žmonių!” Linkiu atrasti privalumus ir pabandyti jaustis taip pat, kaip ta močiutė 🙂 Čia visų žinomų žmonių problema. Tik su nemaloniais žmonėmis niekas nesisveikina ir jų nekalbina 🙂
Inga, 2012-07-23 22:07:59
Sypsausi… nes nesijauciu viena 🙂 Man iki siol labai geda, kad neatpazistu netgi kai kuriu savo kaimynu(tiksliau tik kai kuriuos atpazistu) ir man netgi negresia alshaimeris (kol kas :)) Atsakau i ju pasisveikinimus, net kartais paklausiu kaip jiems sekasi, priimu ju kaledinius atvirukus ir vel pamirstu, bet tai visiskai ne is blogos valios, kaip sakoma, tiesiog mano pasamone atrusiuoja, kas reikalinga jai isiminti, o kas ne 🙂 Juk kazkada viena karta matyta labai idomu ir linksma pasnekova lektuve kuo puikiausiai atsimenu ir po keleriu metu 🙂
Marius A., 2012-07-24 09:55:34
Direktoriau – Jūs ne vienas 😉
Turiu gana prastą atminti veidams. Kartais būna – sutinki žmogų, jis su tavimi bendrauja, o tu atsakinėji bendromis frazėmis (gyvenu gerai, dirbu ten pat) ir bandai prisiminti, kas jis toks… Kažkiek kompleksuodavau, o po to kolega pasakė sparnuotą frazę: “Aš Adamkų pažįstu, o jis manęs – ne” (tai buvo seniai). Nuo to laiko – nebepergyvenu, kad mane pažįsta, o aš – neprisimenu… Tiesiog nebegaliu prisiminti visų, sorry.
Iš kitos pusės – turbūt būtų keista ir man, ir Jums jei priėjęs sakyčiau: Sveiki, aš esu Marius A., zzz laidos gimnazistas ir gimnazistės Zzz tėtė. Aš gi tikiuosi, kad mane pažįstat, nors turbūt neįsižeisčiau, jei klystu 😉
P.S. Manau, kad kai būsiu panašaus į Jūsų amžiaus – nebesikuklinsiu paklausti nepažįstamo pašnekovo: “Priminkite, prašau savo pavardę (kartais – ir vardą?)”. Kol kas dar esu jaunas ir kuklinuosi…
Regina A., 2012-07-31 18:10:12
O, formuojasi klubas 🙂 Priimkite ir mane. Su BB ir mano InA prezidentės vyru – man bus garbė 🙂
Aš irgi neturiu atminties pavardėms ir vardams. Pamačiusi mokinuko veidelį, žinau, kokiu numeriu žurnale jis įrašytas, kokie jo pažymiai, bet vardo – ne… Vos ne pusės metų nuo pažinties pradžios reikia (apie 10-12 pamokų). Kabinete prie kompiuterių sėdi nusisukę nuo manęs. Uniformos vienodos. Dičkių panų plaukai vienodos spalvos 🙂 Lengviau su tautiškais vardais. Sunkiau, kai 15 mokinių grupėje net 3 Karoliai, 2 Deimantės.
Patiko Mariaus A. sparnuota frazė. Pritaikysiu:-) Labai tinka mokinių tėvelių atžvilgiu. Vieną kart metuose apeinu visas klases per tėvų susirinkimus ar kalbu salėje. Po to jie su manimi sveikinasi, o aš jų nepažįstu.
Vladas, 2012-08-01 14:28:26
Jau beveik trisdešimt metų gyvenu Jonavoje. Iš jų dešimtmetį dirbau Achemoje. Labai smagu kai gatvėje vos ne kas trečias žmogus pažįstamas bent iš matymo. Aš nežinau daugumos iš jų vardų (kartais net “neprisiuvu” iš kur man jie matyti) bet praktiškai visada sveikinuosi, nelaukdamas, kol jie pasisveikins. Tiesa mane greičiausiai identifikuoja daugiau žmonių nei aš juos (gal per tuos 30 metų buvau kiek labiau nei vidutiniškai pastebimas), bet vis tiek smagu sveikintis ir nusišypsoti vienas kitam.
Beje, pastebėjau, kad gyvenantys didesniame mieste (Kaune, Vilniuje), ypač būdami ne savo darbovietėje, kieme ar artimiausioje parduotuvėje, nesąmoningai “išjungia veidų atpažinimo funkciją”. Gal pasąmonė tiesiog “taupo elektrą”, nes tikimybė sutikti pažįstamą yra nedidelė:(.
petras, 2012-08-01 14:54:18
Didelė tikimybė :))
šiaip kažkada buvo mano du klasiokai susitikę Šengeno miestely 😀 net ir pasaulis kartais būna mažas