Kaimynė maitino žuvis savo tvenkinyje. Aš kirtau savo avietes – sezonas baigėsi. Mudu pasikalbėjome valandėlę. Ir likome vienas kitu patenkinti. Ir nieko vienas kitam nepasakėme…
*
Man patinka tokie mandagūs pokalbiai! Su kaimynais, su pažįstamais, su kai kuriais bendradarbiais. Pasidžiaugi, pailsi. Kartais pavyksta papokštauti. Kartais vis tik šį tą sužinai… Bet niekada nėra to tikslo – ką nors sužinoti.
*
Tas pats – su žiniasklaida. Parašo, parodo ir apie šį, ir apie tą. Apie kai ką – dažnai, apie kai ką – retkarčiais. Kartais jiems pavyksta suvaidinti gelmę: pykčio, užuojautos, intymumo… Bet manęs, seno vilko, neapgausi – matau, suprantu, kad tik suvaidina. Bet gal tai teisinga? Neims gi žurnalistas kiekvieną kartą kankintis dėl kitų žmonių bėdų, problemų, neįsijaus gi į kito aistrą, meilę, skausmą – savo gyvenimą pražudytų bematant!
*
O aš? Štai paskaitėte ir jau supratote – tai tik mandagus įrašas. Šiomis dienomis nieko tikro neparašysiu. Tuo ir skiriuosi nuo žurnalistų – sąžiningai pasakau, kad neparašysiu… Pakentėkite, ateis laikas – parašysiu.
Atsakymai
Burgis, 2014-10-12 14:52:14
Koks įrašas – toks įvertis… :-)))
Rasa, 2014-10-12 15:49:50
Aš šiom dienom irgi šiek tiek galvojau apie bendravimą. Apie atvirumą. Apie tai, kas geriau santykiuose- diplomatija ar atvirumas? 🙂 Žmonės įvairiai galvoja. Bet jeigu atvirai :)))))))) tai juk dažnas bijome būti atviri net patys sau.
***
Atvirumas ne suartina žmones, o juos skiria, tolina vieną nuo kito. Juk būdamas atviras, žmogus kaip į tunelį eina gilyn į save; tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesupranta leistis iš paskos. – J. Ivanauskaitė.
***
Per didelis atvirumas taip pat nepadorus, kaip ir visiškas nuogumas. – F. Bekonas.
daiva, 2014-10-12 19:40:41
Ir aš pasidžiaugiau kieme… Tvarkiau gėlyną, sustojo viena kaimynė, pajutau, kad nori pakalbėti-paplepėjom, aptarėm pažįstamų netektis (siūlėsi padėti, nors , mačiau, labai nespėja, tai paprašiau nesirūpinti). Greit su šuniuku atbėgo kita- gimė anūkėlis, pasidžiaugė (gausiu drabužėlių mažyliams). Po kurio laiko, kai antroji nuėjo, išlindo trečia… Pasibėdojo, paverkė, kai ką patariau (bandysim našlaitį anūkėlį įkišti į darželį)… Darbas labai trukdėsi, bet pati net džiaugiausi, kad ateina, atvirauja, nors aš keliomis dešimtimis jaunesnė.
Bet… Aš nemoku atvirauti, aš tik sugeriu sugeriu, tyliu tyliu… Taip norėčiau saugiai išsikalbėti, ne visada pavyksta… Man artima minėta Bekono mintis, nenoriu apsinuoginti. O gal bijau, nepasitikiu?
loreta, 2014-10-12 19:49:57
Rasa, gal atvirumas ir tolina, bet užtat gydo. Sukrečia, atveria, o paskui arba-arba. Čia apie santykius, ne apie darbą ar politiką. Skaičiau knygą “Jurga” neseniai, man taip gaila jos. Gaila ir gražiosios Jurgos mamos. Žinau, kad vaikai eina savo keliu ir nieko negali padaryt. Bet ar tikrai nieko?
Giedrius, 2014-10-12 21:11:39
Pabandykime. Rašykite taupiau, kai laiko mažiau, o darbo daugiau. Aš irgi nieko nerašysiu, nedarysiu be aiškaus pagrindo. Gal kaip tik to mums patiems ir šiai svetainei dabar reikia. Noriu žinoti. Išeinu autorinių atostogų. Parašysiu ką nors tikro, kai ateis laikas.
Rasa, 2014-10-13 12:43:37
Loreta, o kodėl jūs rašote: ” Žinau, kad vaikai eina savo keliu ir nieko negali padaryt” Ar jūs manot, kad Jurga ėjo ne tokiu keliu, kokiu reikėjo?
loreta, 2014-10-13 16:47:21
Rasai: Tik bandžiau įsivaizduot, kad ji mano duktė.