… matai, aš silpna, aš nemoku! Kažkaip norėčiau tau pasakyti, kad mums netinka kaip visiems – tu juk mano, mano vienintelis! Apie ką mes kalbame?! Kaip tu nuvažiuosi, kaip įsikursi, kaip dirbsi ir taupysi… O aš galvoju tik apie tai, kaip mes būsime, kaip mes sensime, kaip mes kasdien mirsime toli vienas nuo kito…
Tu sakai, kad taip reikia dėl vaikų gerovės. Aš negaliu prieštarauti – dėl vaikų gerovės… Bet juk tai mūsų vaikai! Jie turėtų suprasti, kad negalima kurti gerovės ant šeimos kapo… Gal jie supranta? Juk mes jų nė nepasiklausėme, tik pasakėme…
*
Dabar jau eik.
O aš suakmenėsiu.
Akmuo neturi veido.
Jeigu atsigręši –
Antkapį skaitysi.
*
Dabar jau eik.
Prasmegsiu ar sudegsiu.
Ir nė nesudejuosiu.
Nueinantys į tylą
Į gyvą tylą kyla.
*
Dabar jau eik.
Aš gal išmoksiu mirti.
Nupjauti ir nukirsti
Mes mokėmės abu.
Dabar jau eik.
Atsakymai
Burgis, 2012-02-26 08:55:53
Nesidrovėkit paverkti…
Jūratė, 2012-02-26 21:21:06
Tiesiai į širdį.
Fa, 2012-02-27 12:03:37
Nežinau, ar gerai, kai geriausieji palieka Lietuvą ir tėvus. Mano vaikai – taip pat. Vis nori kažko, beveik dangaus aukštybių.
Galvoju, gal negerai auklėjau?
RascalLT, 2012-02-27 12:17:51
Kažkoks avyžiškas įrašas… man, kaip emigrantui, norisi prieštarauti… (gal tiesiog akis bado, čia jau sunku supaisyti).
Akstė, 2012-02-27 21:00:22
Mane užkabino šitas įrašas… Aš tiesiog nesutinku. Nemoku taikliai išsiplėsti ir paaiškint.
Pone Burgi, pamokykit mus patriotiškumo!
sonata, 2012-02-27 22:04:06
Skaudu man taip pat – brolį prarijo emigracija. Kalėdos ir Velykos jį dar paršaukia namolio… kaži, ar ilgai. Bet valstybės mąstu gal nėra tai labai didelė blogybė. Savo laiku norvegai irgi masiškai emigravo iš Norvegijos. Viskas pasikeitė. Tikiuosi.
vip, 2012-02-27 22:53:17
Pasikeis,jei pasiseks kaip norvegams,rasti požemius,pilnus gėrybių.
vip, 2012-02-27 23:04:27
Minties tęsinys-mums,mūsų gėrybių požemiai,slypi mūsų galvose.Kaip juos pasiekt?
Burgis-Q.E.D., 2012-02-29 11:59:50
Dabar jau pasakysiu – nei jūs tikri vyrai, nei jūs tikros moterys, jei jūsų tai nejaudina… Kai rašiau tuos posmelius, aš verkiau. Tikromis ašaromis. Man negėda. Nes aš akyse mačiau tas moterys oro uostų laukiamosiose salėse. Aš galvojau apie tuos išvykstančius vyrus kaip apie save – ir miriau… Daugiau šia tema nerašysiu (dabar…), bet jūs ne tik pagalvokite, bet ir pajauskite. Aš jūsų prašau!
P., 2012-02-29 13:16:03
Oi, kaip Jums pritariu. Nors mano seima cia, emigracijoj, jau beveik ketveri metai ir niekad nebuvom issiskyre- dalele manes mirsta kasdien. Tas sunkus ejimas i prieki, priimant svetimas taisykles, ypac nerasytas, kai luzta kazkas viduje, kai suabejoji savimi ir savo, regis, visa gyvenima laikytaisis principais. O gimtines, artimuju ilgesys ir nerimas, kai zinai, kad ten, toli, sensta ir nyksta is ilgesio sena mama, kur auga, juokiasi ar verkia mylimi sunenai, dukterecios… bet tu nesi salia. O kur dar tas kalbos barjeras, kuria mokaisi, mokaisi, mokaisi, taciau supranti, kad vistiek visu jos niuansu neperprasi. O kiek bemiegiu naktu ir asaru, kartais paciu skaudziausiu kokios begali buti- del sunaus (dukters) nesekmes ar iskaudinimo. Vienintele viltis ir paguoda- tikejimas, kad grisim.
Atleiskit uz jausminguma. Nes tik vakar(!) ivyko tas gal esminis luzis: priimk, gerbk ir susitaikyk. Ismok suprasti netgi tylejima, isgirsk ne tik tai, ka ar kaip sako, bet ir ka nutyli. Ir patikekit, jis buvo nelengvas.
P., 2012-02-29 13:46:52
…vakar vaziuojant traukiniu pratrukau.Netiketai, po ketveriu metu. Negalejau sulaikyti asaru. Nustebe aplinkiniu zvigsniai nesustabde raudos. Ir dabar verkiu, bet tai daugiau apsivalymo asaros. Tikiuos, tas pasiputes ir arogantiskas monstriukas, gyvenes mano viduje, pagaliau nudvese.