Matai tiktai paviršių…
Žinoma, ne visų. Yra tie, kurie viską apie save pateikia: su kuo tuokiasi, skiriasi, ką valgo, kur keliauja, ką augina ir t.t., ir pan. Ir vis tik: ką mes IŠ TIESŲ žinome apie juos?
O galėčiau paklausti ir taip: ar tu galėtum smulkiai aprašyti geriausią savo gyvenimo dieną? baisiausią savo gyvenimo dieną? Pagražintum, tiesa? Pabaisintum, tiesa?
Ne, geriau to nedarykime! Čia juk tik virtualioji, o ne realioji erdvė…
Atsakymai
Qwerty, 2020-04-26 21:07:39
Ir nenoriu žinot. Neįdomu. O dėl virtualios ir realios erdvės(gyvenimo) nesutinku. Viskas yra vienis.
Dalius, 2020-04-28 00:18:29
Darykime! Gražiausia mano diena buvo sutikta Meilė, o baisiausia – Jos praradimas. Visa tam neprilygo niekas, nors gyvenime esu daug matęs ir patyręs…
Rasa, 2020-04-28 01:01:35
Qwerčiui: o kas įdomu? 🙂
—
Na ką, mielieji, pasikalbėkim po darbų (t.y. aš po darbų) 🙂 Pasidėjau skanių ledų porciją ir panorau pasikalbėti. Nežinau ar gausis paviršiukais. O gal tiesiog akimirkomis? 🙂
Keista, bet paskaičius p. Burgio įrašą ir pagalvojus- o kokia gi buvo geriausia mano gyvenimo diena, aš nieko nesugalvojau 🙂 Buvo nuostabių ir labai nuostabių dienų, bet kažko viena neiškyla. Gal tada tai šiandien? Nes ją vis dar turim 🙂
O jau tas mūsų gyvenimas… Šypsausi galvodama ir apie pačias blogiausias savo gyvenimo dienas. Iki šiol jos buvo dvi. Man siaubingos. Šypsausi, nes jos tokios skirtingos! Viena buvo ta, kai maniau, kad jau mirsiu. O aš taip labai degiau noru gyventi! O antra buvo ta, kai aš iš visos širdies tetroškau numirti. Nes nebežinojau kaip pajėgti toliau gyventi. O va šiandien šypsausi. Nes manau, kad tos siaubingos dienos turbūt buvo labai reikalingos. Tam, kad priaugčiau iki šiandienos- kai nebijau nei numirti, nei gyventi… Nors gyventi, žinoma yra nepakartojamai nuostabu 🙂
—
O apskritai tai…
Keistas laikas. Visi su kaukėm. O pasimato žmonėse visko tiek daug, lyg būtų apsinuoginę.
–
Susitinki pažįstamą. Susiaurėja akys. Vadinasi, jis tau šypsosi 🙂
–
Kaip greitai viskas keičiasi! Va atrodo ką tik pati (kaip daugelis dabar) keiksnojau kaukę eidama į parduotuvę, nes rasoja akiniai ir sunku kvėpuot tą pusvalandį, kol suvaikštai. O dabar ramiai “atkvėpuoju” su kauke beveik 11 val. Ir, žinot, nieko tokio 🙂 Tereikia ramiai ritmingai kvėpuot, stengtis mažiau kalbėt, o jei ima pernelyg permušti širdis ar drebėti rankos, nueit į kabinetą ir ten be kaukės pora minučių giliau pakvėpuot. Greit mokausi 😉
—
O kaip sodriai kvepia Pasaulis nusiėmus kaukę! Slyvukių žiedai pakeliui namo. Mamos tulpės ant mano stalo. Puodelis arbatos su joje plūduriuojančiomis šaldytomis šviežiomis žemuogėmis ar gervuogėmis iš mūsų kaimo… Gera. –
Turbūt tuo ir baigsiu šiandien. Tik dar palinkėsiu paskaičius Daliaus komentarą- tegul Meilė ateina į jūsų širdis ir niekada neišeina 😉
Dalius, 2020-04-28 01:21:22
Čia jau, Rasyt, gryna loterija…☹️
Rasa, 2020-04-28 01:35:52
Daliui: na jei Meilė tau tik žmogus, tada gal būt. 🙂
petras, 2020-04-28 02:50:05
Kažkaip Rasa po jūsų parašymo galvojau galvojau, kas ta meilė yra ir atrodo lyg išvestinis dalykas iš kitų, labiau apibrėžtų jausmų. toks jausmų kokteilis iš “gerųjų” jausmų, bet ar galima įmaišyt “blogesnių” ? o gal reikia. nes koks gi kokteilis be alkoholio, kaip pavyzdžiui 🙂
Dalius, 2020-04-28 03:00:07
Taip, Rasa. Aš apie Meilę moteriai (žmogui). Žinau, kad yra Meilės tėvynei, vaikams ir t.t.
Rasa, 2020-04-28 11:28:08
Daliui: 🙂 suprantu, kad praradai tą moterį. O kodėl praradai Meilę? 🙂 Meilė ne žmogus, o tai, kas tavo širdyje 🙂
Petriukui: O kodėl ne atvirkščiai? Gal vis tik Meilė tai tas tyriausias kuriantis pagrindas, kurį po gabaliuką atsikniebia žmonės ir visi tą mažą gabaliuką vadina meile? 😀 Tai ir gaunas, kad žmogiškas tas meilės kokteiliukas būna ir šiek tiek drumzlinas, kartais jame daug alkoholio (nu pažėk, kaip kartais nuneša stogą nuo meilės), kartais jis moteriškai saldus, o kartais deginantis ar be galo kartus 😉
Viskas, bėgu į darbuką 🙂
Qwerty, 2020-04-28 22:30:44
kaip mūsų Raselė rašo…. Nu, aš taip negalėčiau. Grožis. Mėgaukimės.
Qwerty, 2020-04-28 22:43:56
Aišku, su mano proteliu tik ir lieka Rasos komentus palydėti wow, kažkas ameizing)
Qwerty, 2020-04-28 23:12:49
Dabar klausau. Intesyviai skamba bažnyčios varpai. Gal jau dvidešmt miničių. Kodėl, kodėl taip ilgai? Šalia bėgioja mergaičiukė. Jis spygteelėjimai, spiegimukai man daug mielesnis už tuos šaltus mūrų bokštų metalo dūžius.
Qwerty, 2020-04-29 00:25:12
Rytoj, tikrai tikrai, būsiu Vilniuje. Ir su viena pažįstama padarysim taip. Pasiimsime dvi kėdes. Pasistatysime belekur. Ir gersime alų. Jei ateis patruliai. Tai surasime ką jiems atsakyti. Ne 40 m. nuo artimiausio baro juk ne tiesė, galima ir kampais. Išsisuksim)
petras, 2020-04-29 01:10:04
Qwerty, eikit ant Gedimino kalno kapo. ar ten kur šalia. Už Užupio gimnazijos nebloga vieta yra. atodanga.
Žydrūnas, 2020-04-29 02:08:50
Daliau, padarėte matau 🙂 pasakėte labai daug 😀
Rasa irgi pateikė labai gražiai save ir dar apie gyvenimo aktualijas parašė 😉
“ar tu galėtum smulkiai aprašyti geriausią savo gyvenimo dieną? baisiausią savo gyvenimo dieną? Pagražintum, tiesa? Pabaisintum, tiesa?”
Ko gero iki šiol geriausią galėčiau ir smulkiai aprašyti, nors dar tikiuosi tokia pati geriausia dar vis ateityje (man dabar 40, tai kaip ir nenorėčiau sakyt, kad ta geriausia diena jau buvo, dėl ko tada gyvent toliau :)). Baisiausią dieną ko gero niekas nenorėtų aprašyt dar kažkam…
Šiaip internete mes viską pagražinam ir pabaisinam, ir tai visiškai normalu. O realybėj mus žino tie kas žino, kitiem gal ir nereik daugiau… Mes esam tai ką gyvenime darom, o ne rašom ar kalbam apie save.
Qwerty, 2020-04-29 02:19:19
Žydrūnai, mes esam tai ką gyvenime darom, bei tai, ką rašom ar kalbam apie save
Žydrūnas, 2020-04-29 02:35:09
Pagalvojau, kad ko gero nė vienas neparašys kažkur virtualybėj apie blogiausią savo gyvenimo dieną, nes ko gero ji bus ta, dėl kurios jis pats ir buvo kaltas, o apie tai savo noru rašyt mažai kas norės 🙂
Qwerty, 2020-04-29 22:38:57
Rasa, nesutiku su tavo mintim, kad meilė yra ne žmogus, o tik tai, kas yra tavo širdį. Jau rašiau kadaise čia. Kartais būna, kad myli ne žmogų, o savo gražų jausmą jam. Tai yra myli save. Savo jausmą. Mylėti gi reikėtų žmogeliuką, tą, kuris šalia)
Dalius, 2020-04-29 22:58:58
Drąsiau, Žydrūnai;) Parašyk. Įdomu juk. Aišku apie ateitį nieko nežinom, tad parašyk iki šiol. Beje labai įdomius klausimus pamėtėjo Bronislovas. Baisiausia Bronislovo diena gyvenime tai spėju tremtis iš Lietuvos arba gimnazijos🤔O įdomu kokia džiugiausia? Na, bet čia jis atviras nebus, nes jei parašys, kad ne žmonos sutikimas, tai užpyks ji…😄
Rasa, 2020-04-29 23:55:18
Qwerty: taip, reikia mylėti tą žmogeliuką, kuris šalia. O tai ką, jeigu jis ne šalia, tai tada jau ir mylėti jo nereikia? 😀
Kalbant su žmonėmis apie meilę, turbūt pirmiausiai reikėtų susitarti apie ką kalbam apskritai. Iki kurio lygio gilinsimės. 🙂
Meilės chemija, meilės fizika, aistringa meilė, priklausomybė, savanaudiška ir savininkiška (jei myliu jis (ji) turi būti mano), romantiška, platoniška, meilė kaip būsena ir meilė kaip jausmas. Mainų meilė, kai mylim jei mus myli, o jei nemyli, tai ir man jis nereikalingas, nemylėsiu. 🙂 Dieviška meilė- kuri nereikalaujanti, bet visaapimanti 😉
O šiaip tai viskas ok, suprantu juk aš apie ką tas Dalius 🙂 Tik pajuokavau. Suprantu, kad neteko mylimo žmogaus ir tai yra labai jau ne kas 🙂
Rasa, 2020-04-30 00:07:39
Dar Qwerčiui: 🙂 Žinai, kol nuėjau pasidaryt kavos, prisiminiau tokią meilės akimirką, apie kurią kažkada kažkur perskaičiau. Man ji graži, nors juokinga, bet labai jau tikroviška kartais tarp mylinčių vienas kitą:
Vyras žiūri į savo miegančią žmoną ir galvoja: “tikra gyvatė, užmuščiau…” Tada prieina ir tyliai apkamšo ją antklode. Kad nesušaltų…
Dalius, 2020-04-30 00:17:19
Kas yra Meilė? Iš kur žinoti ar tai Meilė? Ar tai jau Meilė?
Tu JĄ pajusi… Pajusi visa širdimi, visa siela, visa esybe, nuotaika, tau išaugs sparnai, tu tapsi geras, švelnus, atsargus, dosnus. Dosnus viskuo – pinigais, jausmais, prisilietimais, bučiniais, apkabinimais, gėlėmis.
Tu pajusi Meilę visa savo esybe. Pajusi, nepriklausomai nuo savo rasės, tautybės, amžiaus, sveikatos būklės, išsilavinimo, turtinės padėties, tavo profesijos, tavo finansinės padėties. Meilė visus sulygina…
Ji įkvepia, atveria neatrastus tavo klodus. Klodus iškalbos, gerumo, švelnumo, išradingumo, fantazijos.
Tu lauksi kiekvieno susitikimo. Skaičiuosi likusį iki jo laiką. Valandas, minutes, o susitikęs niekada nenorėsi, kad tas susitikimas pasibaigtų.
Tu niekada ir niekur nepaleisi Jos iš rankų. Jos rankos. Kai būsite dviese – nepaleisi iš abiejų rankų, o kai būsite dviese viešoje vietoje, su žmonėmis – kartais naudosi abi rankas, bet vieną visada. Nes mylint turi jausti Ją ne tik širdimi, vidumi, bet ir fiziškai.
Tu norėsi, kad Ji gerai jaustųsi su tavimi ir padarysi viską dėl to. Klausyk visada vidinio savo balso – jis geriausias tavo patarėjas Meilėje. Ir tada tau nereikės galvoti ką ir kada daryti. Tau viskas jo bus padiktuota. Tu tik turėsi vykdyti. Ir šie „darbai“ bus be galo malonūs. Tu „dirbsi“ ir niekada nepavargsi. Tau niekada nereikės „atostogų“, „laisvadienių“ ar „pietų pertraukos“. O „atlyginimas“ bus Ji. Ji su savo švelnumu, šypsena, prisilietimais, bučiniais… Tiesiog savo buvimu.
Tau Ji bus svarbiausias žmogus pasaulyje. Ji bus tavo Karalienė. Karalienė be karūnos. Karalienė su nematoma karūna. Tu tarnausi Jai. Tarnausi nenusižeminančia prasme. Tarnausi puoselėdamas Ją. Kaip sodininkas tarnauja rečiausiai savo Gėlelei. Puoselėja ją. Laisto tam tikros, Jai reikalingos temperatūros vandeniu. Tręšia Jos mėgstamomis trąšomis. Ir šios Gėlelės saule būsi tu, nes Ji norės, kad tu ja būtum. Glostysi Ją savo švelniais spinduliais, skleisi Jai savo šilumą.
Tu klausinėsi Jos visko, nes tau bus įdomu viskas apie Ją. Ką Ji mėgsta? Muzika, hobi, gėlės, maistas, gėrimai, laisvalaikis. Kada Ji kelias ir gulas? Šiokiadieniais ir laisvadieniais. Per atostogas. Kaip mėgsta leisti vakarus, savaitgalius, atostogas. Kas Jos draugai? Kiek jų turi? Ką su jais veikia? Kada susitinka? Kokia Jos šeima? Tos šeimos tradicijos? Nariai.
Rašinėsitės ir kalbėsitės apie viską ir apie nieką. Jauki bus ir tyla kartu. Ir tai yra labai gerai. Tai normalu. Kalbėsitės kaip praėjo diena, nors dienos dažniausiai labai vienodos. O ypač jei nepastebime kažkokių smulkmenų. Kurios dažnai būna labai malonios, juokingos.
Dažnai Ji žiūrės kažkur į tolį. Ir nematys, kad tu į Ją žiūri. O tau bus be galo malonu į Ją žiūrėti. Ir tu nevalyvai šypsosies į Ją žiūrėdamas, nes Ji pats mieliausias ir gražiausias žmogus tavo gyvenime. Grįžusi iš „tolių“ Ji atsisuks į tave ir būtinai nusišypsos… Ir ši šypsena tau bus pati gražiausia. Gražiausia savaime.
Tau malonu bus Ją lepinti. Be priežasties teikiamomis gėlėmis. Be priežasties dovanojamais bučiniais, prisilietimais, šypsena.
Tai ir yra Meilė. Tokia ta Meilė. Didžiausia gyvenimo dovana, palaima. Rečiausias deimantas tarp milijonų akmenų… Ir tu tą deimantą labai greitai paversi pačiu gražiausiu briliantu. Paversi dėka savo gerumo, švelnumo, atidumo, dėmesingumo, dosnumo. Dėka savo meilės kalbos. Ir niekada nepavark Ją puoselėdamas. Niekada neieškok tame puoselėjime prasmės, nes prasmė viena ir vienintelė! Tai Ji! Niekada nereikalauk grąžos! Nes grąžą gausi iš karto. Tai Ji, Jos buvimas, Jos veiksmai, Jos jausmai. Ji atsakys tuo pačiu. Nes neįmanoma į gerumą atsakyti priešingai.
Saugok š briliantą kaip savo akį… Nes minėjau. Tai rečiausias dalykas pasaulyje. Tai amžinas gyvybės šaltinis tau ir tavo sielai. Tai bus penas tavo darbams. Tavo įkvėpimas kasdienybėje. Tavo jėgų šaltinis užgriuvus gyvenimo negandoms ir tavo virvė iškopti iš to liūno.
Kartu Jūs nugalėsite viską, nes Meilė nenugalima… Tik mirtis ją įveikia…
Rasa, 2020-04-30 00:26:08
Daliui: Ohoho 🙂 Gražiai tu čia… Labai.
Elena, 2020-04-30 01:00:54
Daliui : dar vienas Ohoho…
Ne dešimt o šimtas balų. Būkit laimingas.
Giedrius, 2020-04-30 01:13:36
Joooo… Šauniai, Daliau. Tikrai šauniai!
Juozas P., 2020-04-30 01:17:35
Rasai pavyko, labai įtaigu apie meilę toji mieganti gyvatė.
Rasa, 2020-04-30 13:32:15
FB rašo, kad nebeliko pono Burgio 🙁 . Tiesiog nesinori tikėt, kelis kartus peržiūrėjau. Visad atrodė, kad jis nugali viską. Jau tiek gyveno “virš limito” 🙁 Labai labai liūdna.
Na ką, mielieji, tikriausiai greit ir mes turėsim skirstytis kas sau, juk čia jo svetainė.
Edita, 2020-04-30 14:00:41
Negaliu patikėti.. be galo liūdna.. nepaprastas Žmogus.. Paskaitydavau ir aš čia, nuoširdus Ačiū Jums visiems, ypač Rasai, Giedriui, Sokolovui.. buvo įdomu ir dažnai – tikra atgaiva.
Qwerty, 2020-04-30 14:02:41
Taip, reikės skirstytis. Gaila.
Robertas, 2020-04-30 14:08:23
Užuojauta artimiesiems!
genovaitė, 2020-04-30 14:14:21
Nėra mirties- yra tik juodas nerimas.. JIS visada išliks mūsų atmintyje. Stiprybės artimiesiems
Dalius, 2020-04-30 14:21:58
Taip, Draugai… Tai matyt mūsų virtualios draugystės pabaiga… Be reikalo, Rasyt, kelis kart skaitėte. O man ir vienos antraštės pakako… Mirtį visada savotiškai gerbiau… Ji visagalė… Fizine prasme. Taip, lieka prisiminimai, darbai ir t.t., bet…Ką aš prisiminsiu? Tik du dalykus. 1. Prisiminsiu, kad Bronislovas sukūrė ir ilgus metus išlaikė kiečiausią Gimnaziją Lietuvoje. Niekada manęs nežavėjo sidabras, bronza… Kaip nežavėjo ir Bronislovo. Jam buvo viskas arba nieko…
- Kad Jis buvo drąsus žmogus. Vienas iš kelių viešų asmenų Lietuvoje, kuris nebijojo rėžti tiesą į akis.
O kaip simboliškai įsidiskutavome paskutinėje Bronislovo temoje apie Meilę… Kaip simboliška…
Tai Pabaiga, virtualieji mano draugai…
Išsiplėškime kasdien sau džiaugsmo. Tik nekenkime aplinkiniams.
Vytenis, 2020-04-30 14:45:53
Bronislovas Burgis buvo viena įsimintiniausių asmenybių mano studijų laikais. Nors teko su juo praleisti ne tiek daug laiko, paskaitos būdavo įdomios ir pasakojimo būdas buvo įtraukiantis. Tikrai žmogus, kuris stovėjo už savo nuomonę ir žodį, kur jautė, kad yra pagrįstai teisus, net kai kiti būtų pasidavę – už tai ir pagarba.
Andrius, 2020-04-30 15:38:14
Labai liūdna žinia. Bet dar labiau džiaugiuosi, kad turėjau garbės stebėti, klausyti, skaityti, žavėtis, mokytis iš B. B.
Didis Žmogus!
Qwerty, 2020-04-30 15:39:30
Rasa , kiek laiko tu čia rašei? Penkiolika- aštuoniolika?
Kirke, 2020-04-30 15:57:38
Labai liūdna žinia 🙁
Giedrius, 2020-04-30 16:17:50
Viena vertus liūdna. Kita vertus, tikiu, kad kažko pabaiga visada yra kažko kito pradžia… visiems be išimties.
Tikiu, kad B.B. tiesiog perėjo iš virtualios erdvės (kurioje visi gyvename) į realią. O mes dar kažkiek turėsime joje pabūti.
Būkime prasmingai!
Rasa, 2020-04-30 16:17:53
Qwerčiui: Lygiai tiek, kiek gyvavo šita svetainė, turbūt apie 17. Prieš tai dar buvo DL, ten gimnazijos diskusijų lenta tokia.
Esu be galo jam dėkinga.
Juozas P., 2020-04-30 16:38:42
“Blogiau yra štai kas – Lietuvoje pralobę politikai, verslininkai visai nebesirūpina švietimu, nes žino, kad savo vaikus išsiųs studijuoti ten, kur už didelius pinigus viskas nuperkama.”
“Bet palaukite dar, palaukite! Tuoj švietimu pasirūpins užaugę mano pirmųjų laidų gvardiečiai!”
********
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/in_memoriam_paskutinis_ktu_gimnazijos_ikurejo_bburgio_interviu_kelia_gresme_tukstanciams_valdininku/
Dovydas, 2020-04-30 16:43:29
Užuojauta artimiesiems.
Netekome didaus Žmogaus.
skaitytojas, 2020-04-30 16:51:09
Pritariu manantiems,kad KTU gimanzija turi būti pavadinta Bronislovo Burgio vardu.
Amžiną atilsį šiam talentingam Mokytojui.
skaitytojas, 2020-04-30 16:52:15
Patikslinu: gimnazija.
Sokolovas, 2020-04-30 17:14:41
Netikėta, skaudu…
Kodėl išeina geriausieji, pažangiausieji žmonės?
Užuojauta artimiesiems.
Šviesus gerb. B.Burgio atminimas amžiams išliks mūsų širdyse.
Aukse, 2020-04-30 18:01:19
Ir viskas? Taškas garbingo žmogaus gyvenime. Taškas šitoje svetainėje,kaip kokioje oazėje, kur tilpo tiek skirtingų asmenybių.
Virėjas, 2020-04-30 18:12:07
Labai gaila, taip staiga.
O Jūs visi tie čia patys susirinkę kaip ir anksčiau šaunuoliai.
Skaitytoja, 2020-04-30 18:14:19
Labai skaudu, bet nepradinkite šviesuoliai, kažkas turi tęsti B.Burgio darbus, mintis, vertybes.
Elena, 2020-04-30 19:09:24
Gyvybės ir mirties-to paslaptingo rato-
Nei galo, nei pradžios mirtingam nesimato.
Iš kur atėjom čia? Kur kelio pabaiga?
Deja, dar nieks atsakymo nerado.
(Omaras Chajamas)
———–
…Aš tikiu, kad ten aukštai, kur gyvena angelai,
Aukso knygoje iškaltas mano kelias.
Nevalia man ją skaityt,
Nevalia man ją matyt,
Nes reik gyvent (iš Franco kafkos)
Pritariu Skaitytojos prašymui – “neptadinkite šviesuoliai, kažkas turi tęsti a.a.B.Burgio darbus ir mintis.”. Viliuos
a.a. Bronislovui – amžiną atilsį.
Adas, 2020-04-30 19:42:06
Kaip gaila. Aš dešimtmetį čia skaitydavau, tiek įrašus, tiek jūsų komentarus.
gintaras, 2020-04-30 20:26:07
A.a.Bronislovui,užuojauta artimiesiems
D., 2020-04-30 20:38:29
Užuojauta artimiesiems.
Pakeleivis, 2020-04-30 20:45:16
Nuoširdi užuojauta artimiesiems
Random, 2020-04-30 21:01:25
QED
DM, 2020-04-30 22:21:57
Milžiniška užuojauta šeima. Didžiulė pagarba šviesuoliui B.B. Ilsėkitės ramybėje…
Jurgis, 2020-04-30 23:23:41
Uzuojauta artimiesiems.
A.A. Burgis buvo Zmogus is didziosios raides.
Audrius, 2020-05-01 00:12:43
Tikiuosi Rimas pasirūpins, kad visas svetainės turinys liktų kur nors išsaugotas. O gal ir knyga galėtų pavirsti – tiek minčių, idėjų, eilėraščių ir istorijų sudėta.
mamaR, 2020-05-01 03:21:54
🌿 Tesiilsi Ramybėje 🌿
2 mokinių mama, 2020-05-01 03:24:22
Labai gaila. Ypatingas žmogus buvo. Nepaprastas. Netobulas (o kas tobulas?) Stiprus ir didelis. Su galva, širdim ir sąžine. Ir sugraužė jį taip dar ne laiku. Skaudu ir neįtikima. Sudie, Mokytojau. Ačiū, kad buvote.
Qwerty, 2020-05-01 19:35:35
Pasiekė gandai, kad buvo aiškinama, neva dėl sveikatos problemų aš nedalyvavau jubiliejiniuose gimnazijos renginiuose. Na, nieko nuostabaus – kai kam reikėjo nuraminti savo juodą sąžinę.
O jums paaiškinsiu Marko Tveno žodžiais: „Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti.“
***
Mano sveikatą išbandyti labai lengva: sukvieskite į vieną vietą Vilniuje 100 abiturientų, pasakykite, kad už dviejų valandų seminarą VBE tema teks mokėti po 2€, ir aš atvyksiu ir intensyviai dirbsiu 150 minučių, ir kiekvienam dalyviui išsiųsiu po 100 šiemet mano sukurtų ir išspręstų originalių uždavinių.
Va, taip! O visa kita – piktavališki gandai…
Pijus 13, 2020-05-01 21:54:40
Niekad nerašiau Mokytojo svetainėje.Visad ją sekdavau.Pastikėjau žmogumi,semdavausi išminties.Slapta tikėjau,kad taps švietimo ministru.Buvai šalies sąžine.Ilsėkis..sudie
Alfredas, 2020-05-02 02:34:48
Mano istorija su direktorium ir bendraautorium:
https://medium.com/@alfredas/alma-mater-the-first-decision-of-my-life-e78685a1f8a6
Ramybes visiems
Birutė, 2020-05-02 15:58:46
a.a. mano Mokytojui. Gėrėjausi šiuo žmogumi, mokiausi iš jo pedagogikos subtilybių. Ir uždavinius spręsdavau, ir straipsnius skaičiau, stebėjausi gebėjimu nuotraukose užfiksuoti tobulas akimirkas, eilėraščių klausiausi (teko būti renginiuose). Visada nagrinėjau gerb. Sokolovo uždavinių sprendimus. AČIŪ visiems, čia rašiusiems, tokių idėjų buvo galima pasisemti…
Kaip norėčiau, kad ši svetainė ir toliau egzistuotų. Gal artimieji paliks ją kaip Žmogaus atminimą? Reiktų tik pervardinti, ir tegul egzistuoja…
LEVUTĖ, 2020-05-02 19:04:39
Keisti dalykai.
Gana retai užsukdavau į šitą svetainę, kartą į kelis mėn. Ir va, atsidarau kažkodėl balandžio 30.
Burgio norėjau paklausti, ką jis ketina daryt su savo nematerialiu turtu, ar parašė testamentą dėl feisbuko ir šito.
Nespėjau.
A+A
prašalaitė stebėtoja, 2020-05-02 22:52:59
Labai liūdna. Rašau čia pirmą kartą, nors daug metų vos ne kasdien užsukdavau čia. Patiko šita bendruomenė, per tiek metų tapo sava, nors jos gyvai ir nepažįstu. Visi šie žmonės, pirmiausia a.a. Burgis, man buvo kažkuo artimi, todėl ir lankydavausi čia. O dabar… Gaila… Tegul islisi ramybėje. O visiems kitiems linkiu laimės ir ramybės.
Dalius, 2020-05-02 23:17:42
Kodėl leidžiate gerbiamą Bronislovą Burgį laidoti Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse? Jei jis nebuvo joks menininkas. Nei aktorius, nei dainininkas, nei poetas, nei dailininkas. Kodėl darkote Menininkų kalnelio idėją?
Ar, kad jo sūnus advokatas?
O gal galima nusipirkti vietą kalnelyje?
Bronislovas Burgis buvo bene kiečiausias Lietuvos pedagogas. Jis buvo ilgametis kiečiausios Lietuvos gimnazijos vadovas ir įkūrėjas. Jo atilsio vieta turi būti tarp mokslininkų, Prezidentų, signatarų, bet tik ne tarp MENININKŲ.
Neterškime Bronislovo vardo ir neterškime Menininkų kalnelio.
Virginija, 2020-05-03 01:00:22
Tiesa – žiauri, nepakeičiama, nepermaldaujama; bet visiems laikams man lieka du DIREKTORIAUS .B.Burgio laiškai. Tokių laiškų aš niekad iš nieko nesu gavus…Tai pastiprinimas sunkią valandą ir paguoda. Šviesios kelionės žvaigždynų takais…
Stefanija, 2020-05-03 20:09:42
Kodel istrynete pries tai esanti irasa.? Zmogus teisingai pastebejo, kad musu mylimo Mokytojo vieta salia mokslininku,valstybes patriachu, o ne Menininku kalnelyje. Nuosirdi uzuojauta artimiesiems.
Ne autistas, 2020-05-03 23:21:11
Kokia iš dalies pranašiška paskutinė tema.
„Ar tu galėtum smulkiai aprašyti baisiausią savo gyvenimo dieną”
Kai kam ji Baisiausia.
Nežinojau kas atsitiko, bet keistos mintys užplūdo ketvirtadienį vakare apie savo mirtį ateityje (Apie tai retai pagalvoju). Taigi esu matęs užmirštus, paliktus mirusių žmonių daiktus, ir savo senelio meškerę su kuria aš su juo žvejodavau. Nugriautas sodybas. Kiti žmonės ateina ir pasirenka jei dar kam ko reikia. Supratau, kad ir su mano daiktais bus tas pats. O mes juos kartais labai vertiname, dirbame dėl jų, pergyvename jei susibraižo. Didžioji dalis jų bus atgyvenę, išmėtyti ir užmiršti, nereikalingi nei vaikams nei anūkams.
Ir tu (aš) buvai, darei kažką įspūdingo, po Daugybės laiko ir Kartų galbūt neliks nieko ir ateis toje vietoje du maži vaikai žaisti, pažinti pasaulį, uostyti kiaulpienių žiedų. Jie net nenutuoks kokie įspūdingi dalykai čia buvo ir dėjosi. Atrodo lyg nieko ir nebūtų buvę tik amžina gėlėta pieva.
Ketvirtadienį pamąsčiau, penktadienį sužinojau.
Amžiną atilsį.
Ilona, 2020-05-04 17:39:55
Netekome šviesulio… gerb. B.Birgio asmeniškai nepažinojau, tik iš pasisakymų televizijoje, spaudoje ir čia, tinklalapyje. Man labai trūks ir jo, ir visų čia besidalijančių savo mintimis ir išgyvenimais. Visiems Jums ačiū!
Nuoširdžiausia užuojauta artimiesiems
Ilona, 2020-05-04 19:07:33
Atsiprašau už klaidą B. Burgio pavardėje, neatidžiai peržiūrėjau žinutę prieš paskelbdama, telefonas dažnai pakeičia raides….
Sokolovas, 2020-05-06 12:28:01
Sudie, Gerbiamas B.Burgi!
Skaitytoja, 2020-05-06 20:14:06
Išlydėjome gerb. B.Burgį skambant aistringai M.Levickio atliekamai muzikai, lyg atspindinčiai visą Mokytojo, Direktoriaus, oratoriaus, kovotojo gyvenimą.
Taip stinga Jo minčių. Parašykite nors Jūs gerbiamieji bendraminčiai….
Alma, 2020-05-07 02:05:03
Kartais gyvenimas būna negailestingas, į amžinybę pasiima mums brangiausius ir tobuliausius …
Tesiilsi ramybėje …
Giedrius, 2020-05-12 15:15:45
Tylu..! Ar tai reiškia, kad tuščia? Nemanau. Kai išeina grubesnė materija, vietoje jos tą vietą užpildo subtilesnė materija. Jeigu iš puodo išpilsime vandenį, jis netaps tuščias, bet užsipildys oru…
Kai nutyla triukšmas, tada pradedame girdėti: kaip tiksi elektroninis laikrodis; kaip plaka artimo žmogaus širdis tolimoje valstybėje; girdėti ką Rasa šnabžda medžiams ir kaip tyliai girgžteli durys, kurias gerb. Sokolovas praveria į penktąjį išmatavimą…
Kai tylu, galima labai daug ką išgirsti. Tereikia įsiklausyti…
vilkas pilkas, 2020-05-12 16:56:07
Gerb. Giedriau,
o kaip su informacija? …ar gali ji tapti “tuščia”?
Ar galima kažką išgirsti, kai visi straipsniai ir komentarai visose duomenų bazėse, visose laikmenose, tampa šaltais nuliukais (jei ne nuliukais, tai tiesiog atsitiktine optinės/magnetinės/kt. prigimties “atminties saugotojų” entropija)?
Spėju ne viską galima išgirsti… na panašiai kaip ir atsakymą į (I. Asimov’o) “Paskutinį klausimą”.
Giedrius, 2020-05-12 18:04:05
Vilkui Pilkui:
Globalus klausimas. Reikalingas ne mažiau globalus atsakymas, kurį pateikti šiuolaikinis mokslas negali, arba oficialiai gali sakyti, kad egzistuoja tik tai ką galima pačiupinėti, paliesti, pauostyti ar išmatuoti. Ir ką aš bepasakyčiau, tai gali būti išvadinta neįrodomomis fantazijomis ir pan.
Todėl laikykime tai labai apibendrinta prielaida.
***
Visų pirma. Yra materialus pasaulis, kurį garbūs mokslininkai, ir ne tik jie, tyrinėja, matuoja, uosto, čiupinėja. Bet tai tik ledkalnio viršūnėlė.
O yra subtilesnis pasaulis su daugeliu lygmenų, iš kurio viskas kilo ir į kurį viskas sugrįžta. Tai jau yra pats ledkalnis.
Ir kol kas nėra prietaisų, kurie galėtų patikimai apčiuopti tuos subtilesnius pasaulius. Tai kaip juos pažinti?
Yra vienas būdas. Pats žmogus. Tai be galo sudėtingas ir subtilus instrumentas, kuris gali tuos subtilesnius pasaulius jausti, girdėti, matyti, nes jis juose egzistuoja tam tikra savo dalimi. Žmogaus struktūra panaši į rusiškos Matrioškos. Jis turi fizinį kūną, eterinį, astralinį, mentalinį, ir t.t.
Tas pats su viskuo, t.t. su informacija. Yra informacija užrašyta popieriuje, o yra, kuri tiesiog egzistuoja kiekviename Visatos taške ir apie viską.
Skaičiau tokią mintį: Kosmosas kiaurai persmelktas energija, ir kosmosas kiaurai persmelktas informacija. Ši informacija nuolat teka per mus nenutrūkstamu srautu. Kosmose nėra jokių paslapčių. Tik mūsų vibracijos atskiria mus nuo visų Visatos paslapčių…
***
Reikėtų suderinti savo vidinį imtuvą, apvalyti savo keturis žemutinius kūnus: pradžioje pereiti prie aukštesnių vibracijų maisto (augalinio ir pan.), nežiūrėti šiuolaikinės televizijos, negyventi dideliame mieste, nerūkyti, nevartoti alkoholio, narkotikų, neklausyti šiuolaikinės muzikos, nebendrauti su neharmoningai nusiteikusiais žmonėmis… valyti savo jausmus ir protą mantromis, malda, meditacija, buvimu gamtoje, Karma jogos praktikomis, klausytis klasikinę muziką ir t.t. ir pan.
Na, ir po kažkokio tai laikotarpio, priklausomai nuo pastangų pastovumo, jų kryptingumo bei siekių nuoširdumo ir tyrumo, Jums nebereikės jokių USB atmintinių ar kitokių informacijos laikmenų. Jūs tiesiog viską žinosite… iš karto… gal tik pradžioje dar ne apie viską 🙂 Juk negali visa milijardų metų evoliucija sutilpti į vieną gyvenimą ar netgi jo dalį.
***
Todėl informacijos (bent jau tam tikros jos dalies) ištrinti neįmanoma, net ir tada kai visose fizinėse laikmenose ji tampa tik šaltais nuliukais.
***
Beje, apie ledkalnį. Nebūna tik plaukiojančios ledkalnio viršūnėlės. Arba yra visas ledkalnis, arba jo nėra visai.
***
P.S. Skeptikus pakartotinai perspėju, jog visa aukščiau išdėstytą galite laikyti tik prielaida ar mano liguista fantazija ir, kad nesirengiu niekam nieko įrodinėti 🙂 Tik atsakau į klausimą.
petras, 2020-05-12 19:02:26
Giedriau, o pvz. akmuo irgi turi tokią pačią struktūrą kaip žmogus, na fizinį kūną, eterinį, astralinį, mentalinį ?
Giedrius, 2020-05-12 20:14:39
Petrui: Nesu tikras, kad turi. Kūnai atsiranda, vystosi ir vėliau, kai nebereikalinga, tam tikri jų išnyksta, priklausomai nuo evoliucijos stadijos.
Kabalos aksioma: Akmuo tampa augalu, augalas – gyvūnu, gyvūnas – žmogumi, žmogus – dvasia, dvasia – dievu.
Dabartinis žmogus kažkiek Manvantarų atgalios jau praėjo akmens vystymosi stadiją, todėl logiškai galvojant, turėtų turėti sudėtingesnę ir labiau išvystytą struktūrą nei akmuo ar pvz. skruzdėlė.
Rasa, 2020-05-12 21:10:11
Vilkui Pilkui: Manau visada galima “išgirsti”. Tik ar belieka paties klausimo reikalingumas kai kuriais atvejais? Manau net Azimovo “Paskutiniame klausime” atsakymas vis tik buvo išgirstas. Nes kai paskutinė sąmonė susiliejo su aka, jie tapo vienu. Ir atsakymą išgirdo. Jau savyje tam tikra prasme 🙂 Juk ir dabar mes galime išgirsti (kiekvienas pagal savo sugebėjimo praplėsti sąmonę laipsnį).Ir, kaip vsada, kyla natūralus klausimas- ar vis tik tas nuliukas nėra lygus begalybei? 🙂
O kad mes matome ar girdime tik tiek, kiek esame pasiruošę matyti (čia kaip tame visų žinomame pasakojime apie Kolumbo laivus ir indėnus, jų nemačiusius) šiandien teko įsitikinti pačiai 🙂 Anūkė pabudo, o mamytė iškart vedasi ją prie lango, kad pamatytų kiek daug prisnigta. Klausia:
– Matai?
– Matau, – be kažkokios ypatingos nuotaikos sako mažoji.
– Ką matai?
– Gėlytės…
🙂 Žinoma, po kelių sekundžių ji susivokė, kad tai sniegas, bet tas nesitikėjimas jį pamatyti tokiu metu, pirmą įspūdį pavertė baltomis gėlėmis nusėta pieva 🙂
petras, 2020-05-13 16:37:53
Giedriau, ar gali žmonija išnykti ? nes jos išnykimas reikštų vystymosi stadijos pertrūkį (iškristų grandinės dalis ir grandinė nutrūktų). nes gyvūnas negali tiesiogiai pereit į dvasią, ir t.t. tai jei tarkime vis dėl to žmonija ima ir išnyksta, tai kas tada atsitiks su visais materialiais kūnais ? laikui bėgant išnyks, ar tiesiog aukštesnės stadijos išnyks, kaip dvasia ir dievai, ar kokie žmonių pakaitalai atsirastų ?:)
Giedrius, 2020-05-13 18:21:32
Petrui: Oi, užvertėte mane būties klausimais 🙂
Jeigu galima, ne iš karto ir ne apie viską. Gerai? Nes tai panašu į labai išalkusio žmogaus beatodairišką pripuolimą prie maistu nukrauto stalo.
Dar kartą priminsiu, kad nesu joks pranašas ar fantastikos kūrinių rašytojas. Esu inžinierius ir, galima sakyti, dvasininkas praktikas 🙂 Vakar susigalvojau sau tokias pareigas :))
Taigi, skaitau, analizuoju, gretinu, būtinai tikrinu gyvenime ką įmanoma patikrinti ir labiau tikiu tuo, kas labiau viską apima, kas viską apjungia, o ne atskiria ar iškelia atskirus kažkieno fragmentus, ar tai būtų tautiškumas, ar politinės, ar religinės, ar šiaip pasaulėžiūrinės pažiūros.
Gretinu su tuo ką dėstė Vydūnas, kas parašyta Stepono Stulginskio Rytų kosminėse legendose, “Slaptojoje Doktrinoje”, Profetų perduotame mokyme, Biblijoje, Vedose ir pan.
Todėl tik tai ką pavyko atrasti ir įtikėti, nes tai Logiška! Tai sutinka su vidiniu žinojimu ir tai veikia.
***
Žmonija išnykti gali ir labai stengiasi ta kryptimi… “Slaptojoje Doktrinoje” aprašytas istorinis momentas kai 3-oje Rasėje toks klausimas jau buvo iškilęs… Uždaryti žmonijos, patekusios aklavietėn, vystymąsi, nes ji atskyrė save nuo Dievo, panašiai kaip dabar. Bet tuomet pasiaukojo labai aukštos Dvasios, taip sakant puolė į materiją ir suteikė kiekvienam iš žmonių savęs dalelę, Dieviškumo liepsną. Rytuose jie žinomi kaip 7 Kumaros. Mes esame kažką girdėję apie Prometėją ir ugnies perdavimą žmonėms. Krikščioniškame traktavime tai vadinama angelų nuopoliu ir maištu. Iš esmės tai globalus Gėrio ir Blogio klausimas, dar vis laukiantis savo eilės būti iš naujo permąstytam bei šiek tiek kitaip įvertintam.
…
Tai tuomkart tiek. Skanaus 🙂 O tikėti ar netikėti, klausyti ar neklausyti, čia jau kiekvieno individualaus apsisprendimo reikalas. Paklausiate, atsakau. Pasakysite, kad neįdomu – išnyksiu kaip dūmas :))
vilkas pilkas, 2020-05-13 21:27:51
Giedriau, Rasa, ačiū už mintis, suteikėt galimybę pasvajot ir užsimiršt 🙂
Beje, gerb. Giedriau, jau nebeišnyksit kaip dūmas… O ir tie dūmai neišnyksta, atsiskiedžia iki nebejuntamos koncentracijos ir graužia akis nykstamai mažėjančiu poveikiu begalybę metų 🙂
Giedrius, 2020-05-13 22:17:03
Vilkui Pilkui: Ačiū 🙂
qwerty, 2020-05-13 22:38:10
-Gėlytes,)….Rasa, parašyk knygą. Tu gali. Žinau.Ne romaną. Ne detektyvą. Apie taii, ką matai.Jauti. ką supratai. Kas patinka.i Kiek sielų pradžiugintum tokiu geru darbeliu, patikėk.
Elena, 2020-05-14 14:37:25
AČIŪ
Oi, kaip smagiai diena prasideda.
Atidarau svetainę- dėl visko, o ten po pertraukos vėl apsilankė lanjytojai. Džiugu. Negaliu nepasidžiaugti. Ir taip norisi pasakyti Ačiū.
Patinka man dabar per LRT organizuojama mokinių mokytojams akcija Ačiū – surinkti ir pastatyti Katedros aikštėj didelę Ačiū piramidę. Kiekvienas mes esam ir mokytoju, ir ačiū Dievui dar ir mokiniu. Ir Ačiė niekad nebus perdaug.
Ačiū Giedriui už nutrauktą tylą. Jūsų įdomių minčių visada laukiam, klausom o po to mąstom,-vis kažko paieškom.
Ačiė Rasai už lyriškumą, energingumą, už mokėjimą sniege pamatyti gėlytes,už sugebėjimą taip subtiliai sugretinti moterį-meilę-gyvatę. Už moterišmą, už subtilumą..
Ačiė Daliui už simfoniją Meilei. Taip, tai simfonija, nes skaitai ir girdi muųziką…
Ačiū Sokolovui už individualumą, savitumą. Už kaspavasarinį palinkėjimą abiturientams – “Skriskit, mano paukščiai”. Tikiuos ir šios laidos abiturientai nenusivils.
Ir dar daug kam Ačiū, visam šiam ” brangakmenių vėriniui”(taip gražiai pavadino Giedrius)
Žmogus gražus, kai darbu puošia žemę,
Žmogus taurus, kai vertina kitus,
Kai savo širdį, protą, meilę
Kitiems dalina kaip ugnies lašus.
AČIŪ….pabūkime kartu.
Geros dienos visiems
Elena, 2020-05-14 15:04:21
Vaje,-
pamiršau AČIŪ svarbiausiam – gerbiamam a.a. Bronislovui Burgiui už sukurtą svetainę ir suburtus čia žmones.
Giedrius, 2020-05-15 01:41:54
Petrui: Dar šiek tiek alternatyvios istorijos 🙂 Tiesiog reikalingas šioks toks kontekstas, kuriame galima būtų pamėginti kažką pasiaiškinti. Ir šiaip gali būti naudinga…
Jeigu kam nuo to lengviau, galite laikyti tai legenda arba pasaka, kurią vaikučiams prieš miegą seka senelis 🙂 arba močiutė :))
***
Neatmenamais laikais Žmonija patikimai užblokavo sau priėjimą prie Dieviškosios energijos. Nebuvo nieko planetoje, kas galėtų palaikyti Gyvybės Liepsną savo čakrose. Pagal Visatos Įstatymą, tai kas atplėšė save nuo Dievo, turėjo būti sunaikinta kaip nepavykusi civilizacija. Dievas jau sugalvojo naują lilą (“lila” – sanskr. “žaidimas”).
Tačiau atsirado labai aukšta individualybė, kuri laidavo už planetą ir jos evoliuciją. Paskutinę akimirką buvo priimtas sprendimas leisti egzistuoti Žemei, bet tik iki tol, kol joje bus bent vienas žmogus, sugebantis palaikyti Dieviškąjį sąmonės lygį. Už žmonijos išgelbėjimą kažkas turėjo pasiaukoti.
Ir tas laiduotojas, ir tas, kuris paaukojo visus savo pasiekimus tam, kad perduotų Žemės evoliucijoms Dieviškojo Įstatymo supratimą, buvo Sanat Kumara.
Jis turi daug vardų, t.t. ir Achura Mazda, zoroastrizmo Dievas. Armėnų vyriausias Dievas vadinamas Ara Mazda (beje, automobilis Mazda buvo pavadintas taip jo garbei). Senajame testamente jis įvardijamas Amžinuoju: “… ir Amžinasis atsisėdo savo soste. Jo apdaras buvo baltas kaip sniegas, o jo galvos plaukai tarsi gryna vilna…” (Dan 7:9). Galbūt Amžinasis dėl to, kad vardas Sanat Kumara sanskrito kalba reiškia “amžinai jaunas”?..
Ir jis milijonus metų yra nukryžiuotas ant materijos kryžiaus, tol, kol žmonija vėl sugebės prisiimti atsakomybę už savo evoliuciją… Ir būdamas greta Šviesos slenksčio, jis žvelgia į ją iš Tamsos Rato, kurio jis neperžengs, nes vienišiems ir pavargusiems keliautojams, kol jie nepasiekė savo tikslo, gali prireikti jo pagalbos nenuklysti, grįžtant į Laisvę ir Šviesą…
***
Taigi, bendras principas toks. Tai kas yra aukštesnio išsivystymo, aukojasi dėl tų, kurie yra žemesniame išsivystymo lygyje, nors viskam yra ribos, net ir Dieviškai kantrybei…
qwerty, 2020-05-16 00:27:58
Dabar miške daugiau gyvenu. Paukščiukam, lapam, žiedeliai, tai viskas pofig, kaip sakoma. Tas karantinas. Gyvena pavasary, kaip ir gyveno. Išlindau tik į miestą. O ten tiek emocijų. Jausmų. Džiaugsmo. Ypač jaunimėlio. Taip žiūri vienas į kito akytes. Taip jaudinasidžiauzgiasi, taip nori išsipasakoti. Bendrauti. Būti kartu. Laimingrsni, nei tie tradiciniai paukstukai. Žmonės pasidarė laimingrsni po to nelemtojo karantino)
Martynas, 2020-05-16 19:34:14
Idomus straipsnis bet nevisai sutinku
Giedrius, 2020-05-17 01:22:44
Petrui: apie evoliuciją(-as) trumpai iš Tibeto Mahatmų Mokymo. Apie evoliuciją nuo mineralo iki Dhjani Budų ir Kosminių esybių, kurių namai yra visa Visata.
Artėjame prie atsakymo 🙂
***
Kiekvienas iš mūsų potencialiai galime tapti Buda. Lygiai taip pat kiekviena gilė gali tapti ąžuolu ir kiekviena sėkla gali tapti augalu bei, savo ruožtu, duoti naujas sėklas. Vienos sėklos patenka į palankias sąlygas ir sudygsta labai greitai, kitoms reikia didelių pastangų tam, kad sudygtų. Ir yra dalis sielų, kurios nenori vystytis, na, juk ne visos sėklos sudygsta. Bet dabar ne apie jas, nes tikras sielos siekis turėtų būti siekis tapti Buda.
Kai žmogus pasiekia Budos sąmonės lygį jis geba padalinti savo sąmonę milijonams, panašiai kaip augalas išbarsto savo sėklas. Buda sėja Budos sąmonės sėklas žmonėse. Kažkokį laikotarpį tai gali niekaip nepasireikšti, bet ateina laikas ir jos sudygsta.
Kiekviena sėkla paaukoja save, kad duotų galimybę atsirasti naujam augalui, lygiai taip pat ir Buda. Tai aukščiausias pasiaukojimo aktas. Dėl aukščiausių Šviesos būtybių pasiaukojimo prieš milijonus metų žmonės įgijo protą ir dėl to pradėjo skirtis nuo gyvūnų. Jie ištirpdė save žmonėse, tikėdamiesi, kad pasėtos sėklos duos derlių ir vietoje septynių Didingiausių Šviesos Būtybių Visata gaus milijonus Budų. Taip vyksta vystymasis ir taip įgyjami nuopelnai.
Šviesos Būtybės, kurios ištirpino save žmonėse, galės vėl atstatyti pilną savo identitetą tik tada, kai visi žmonės, kurie tuo metu bus likę Žemės planetoje, pasieks Budos sąmonės lygį…
Kam aš tą pasakoju? Tiesiog, dėl šiek tiek geresnio įsivaizdavimo kokio tai mastelio procesas yra dvasinė evoliucija. Per daug paaukota, kad taip lengvai žmonija būtų nurašyta, nors dėl atskirų individų, žinoma, jokių garantijų nėra.
Žemė gyvens ir žydės!
O Jūsų pastaba dėl pertrūkio evoliucijoje galėtų būti tiksli, jeigu evoliucija Žemėje būtų vienintelė ir nepakartojama. Ji gal ir nepakartojama :), bet tikrai ne vienintelė. Mūsų evoliucijai pradžią davė civilizacija iš Mėnulio. Minėto Sanat Kumaros gimtoji planeta yra Venera. “Veneros “žmonės” yra tiek aukščiau už mus, kiek mes esame aukščiau už Žemės gyvūnus… Visi Jie – buvę žmonės, išaugę į dievus, nes nėra dievų, kurie kada nors nebūtų buvę žmonėmis” (St. Stulginskis “Kosminės Rytų legendos”).
Mūsų Saulę sudvasina Saulės dievas Heliosas, kuris gyvena jos širdyje ir kuriam graikai buvo pastatę Rodo kolosą (vieną iš septynių pasaulio stebuklų). Tarp Marso ir Jupiterio sukasi sau visokių asteroidų ir nuolaužų krūva. Paminklas civilizacijai, kuri vis tik įrodė savo nesugebėjimą eiti dvasinės evoliucijos keliu. Kai kurie jos atstovai tęsia įsikūnijimus Žemėje ir toliau siūbuoja valtį…
***
Nereikėtų nuogąstauti dėl pertrūkio evoliucijoje. Tiesiog kai sąmonė išauga iš savo marškinėlių ir senoji smėlio dėžė su jos žaislais pasidaro nebeįdomi, rūpestingos rankos atsargiai persodina ją į kitą vazonėlį, didesnį… 🙂
O dabar galite šiek tiek pasvajoti 🙂 Nes “svajonė – ne neraštingumo požymis, o subtilių sielų savybė” (N. Rerichas).
qwerty, 2020-05-17 17:47:26
“Kiekvienas iš mūsų potencialiai galime tapti Buda. Lygiai taip pat kiekviena gilė gali tapti ąžuolu”.Giedriau, atkartojai: “Gilėj ąžuolas miega-žinau!” Tai parašyta šio tinklapio viršuje. Pažiūrėk.
Giedrius, 2020-05-17 22:09:18
Qwerčiui: Todėl ir rašiau, kad žinojau, jog taip parašyta.
Reiškia skaitot gana įdėmiai. Sveikinu 🙂
Taigi, nieko naujo nepasakiau. Viskas yra žinoma iš vienų ar kitų šaltinių.
Tereikia pasirinkti: ar leisti tam ąžuolui gilėje ir toliau miegoti, ar pradėti jį žadinti?
Aš asmeniškai kitokių priemonių kažką pakeisti nematau.
qwerty, 2020-05-17 22:19:08
Giedriau)
Taip dabar norisi išgirsti tą kiek gergžiantį mūsų Rasos balselį:
– Na ką, mielieji, pasikalbėkim po darbų. Pasidėjau skanių ledų porciją ir panorau pasikalbėti. Nežinau ar gausis paviršiukais. O gal tiesiog akimirkomis? :)….
Rasa, 2020-05-18 02:04:36
Labukas 🙂 Pasikalbėkim tada. Ačiū visiems už gražius jūsų čia sakomus žodžius.
Giedriau, ar nepamesi tikslo dėl žinių? Nesupyk, bet tu tiek daug nori visko prisikimšti sau į galvą. Žinai, kažkada kalbėjomės su Neprisium:
“-O aš esu tik Rasa, bet man to irgi pakanka. Šiuo metu. O gal ir visada pakaks. Nežinau. (Aš jo klausiau kokių knygų man dar paskaityti, kad daugiau suprasčiau 🙂
– Kiekvienam rasos lašely slypi jūros gelmė ir platybė. Kam jūrai knygos…”
***
_“Žmogiškoji būtybė – tai begalybė, turinti šaknų visoje visatoje. Štai kodėl taip sunku, kartais net neįmanoma pažinti save: tai jis reiškiasi viename pasaulyje, tai kitame Žmogiškoji būtybė dirbo milijardus metų įvairiose erdvės srityse, kaupdama detales, kurių dėka jai pavyko įgauti fizinį, eterinį, astralinį, mentalinį kūnus, taip pat kauzalinio, budinio bei atminio kūnų tam tikrų elementų. Taigi žmogiškoji būtybė yra pasklidusi po visus šiuos kūnus, visas sritis, dėl to jai pavyksta įgyti sugebėjimų ir jėgų, kurios atsispindi jo sąmonėje Tačiau visa tai, kas atsispindi sąmonėje, toli gražu neparodo visos žmogaus veiklos – jis turi žymiai daugiau galimybių veikti netgi nesuvokdamas tos veiklos prasmės. Taigi žmogaus sąmonė atspindi tik labai menką jo gyvenimo dalelę. Žmoguje slypi ištisas pasaulis. Žmoguje gyvena angelai, apie kurių buvimą jis nežino, o kai vieną gražią dieną jie pasirodo jo sąmonėje, nustemba, kad seniai turėjo savyje draugų, kurie jį palaikė. Žmogus neišmatuojamas, bet pats jis šito nežino. Žmogiškoji būtybė išsibarsčiusi po visą visatą, bet kada nors ji pažins save, susitelks į vieną. jei esate beribė asmenybė, visa visata virsta [jūsų sąmonės] ekranu, ir tuomet jūs esate visur ir žinote viską.”
Va kaip teigia Aivanhovas knygoj “Psichinis gyvenimas: elementai ir struktūros”_ (čia irgi tada Neprisius man pacitavo. Seniai tai buvo 🙂
***
Gyvenimas… Skamba širdyje kaip smuikas. Žmonės ateina, išeina, praeina. Suvirpindami kažkurią stygą ir kurdami mano gyvenimo muziką… Šiandien tvarkiausi spintą ir švelniai paglosčiau vieną dovaną 🙂 Seniai ji ten tvarkingai padėta pamirštu net apie ją 🙂 Beveik metus kažkada ją gaminau vienam žmogui. Bet kol atėjo laikas dovanoti, jis išėjo iš mano gyvenimo. Taip ir liko ta dovana jo laukti. Išmesti gaila, padovanoti kažkam kitam būtų kažkaip šventvagiška, nes dovanoje sudėtas jausmas, kuris buvo skirtas tam konkrečiam žmogui 🙂 Tegul palaukia, gal kada susitiksim, o jei ne, tai tegul taip ir lieka spintoj. Nes kiekvienas žmogus turi gauti savo dovaną, ne svetimą 🙂
***
Gal šiandienai pakaks, ir taip daug prirašiau 😉
***
Qwerčiau, ar tikrai mano balsas toks tragiškas, kad jo niekas niekada nepamiršta? 😀 Blyn, po daug metų atsiliepiu, žmonės iškart atpažįsta 🙂 Iš balso arba iš šypsenos. Jie taip sako. Net jei išvaizda nuo jų atsimenamos jau seniai seniai pasikeitus 😀
–
Rasa, 2020-05-18 02:09:39
Oi, iš Aivanhovo citatos išsimetė daugtaškiai, nes ten ne vientisas tekstas, o paimtos citatos, ir jos buvo atskirtos. Na bet kažką suprasit ir taip 🙂
Giedrius, 2020-05-18 14:09:13
Rasai: Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad viską viską perskaitau, viską viską išanalizuoju ir po to darau kažkokias tai išvadas. Tai neįmanoma, ir tai nebūtų teisingas priėjimas prie klausimo.
Yra kažkoks vidinis pojūtis, na, tokia ašis, kryptis, o ja vadovaudamasis po to randi patvirtinimus literatūroje ir už bet kokių religinių ar kitų tekstų kartais daugiau ar mažiau pastebi kyšančias tos pačios Tiesos ausis 🙂
Tiesos, kurios negali padėti ant lėkštutės, ją išpreparuoti, išanalizuoti ir sudėlioti į lentynėles. Tai – aklavietė.
***
Papildant Aivanhovo citata iš “Analizė ir sintezė”:
“Analizė – tai nusileidimas į materiją, o sintezė – pakilimas į dvasią” Kuo aukščiau pakyli, tuo daugiau nutolsta detalės, bet atsiranda visuma, ir pradedi pastebėti daugiau reiškinių ir dalykų; kuo aukščiau kyli, tuo labiau esi priverstas sintezuoti. Per sintezę matai vienybę, nes atrandi ryšį, egzistuojantį tarp daiktų, ir taip eini prie tikro žinojimo. Žinoti, reiškia žiūrėti iš paties aukščiausio taško į bet kokią sąvoką, ir šis žinojimas duoda jėgos, sveikatos, džiaugsmo. Jėga, džiaugsmas ir sveikata pasiekiami tik apjungiant…
Analizė – tai nusileidimas į materiją; kad mokėtum kažką analizuoti, reikia prie to priartėti ir išskaidyti, kad geriau išstudijuotum. Bet pamažu šis skaidymas į dalis prišaukia mirtį. Beje, mirtis yra ne kas kita, o tik tobula analizė. Tuo metu gimimas yra sintezė: elementai surenkami į viena, ir štai gimsta kūdikis! Vaiko gimimas – tai visų energijų ir dalelių sintezės simbolis.
…
Visi laksto su analizėmis, visi vertina analizes, ir ji nuolatos skatina tirti mikrobus ir ligas… Jeigu jūs būtumėte sveiki, sintezėje, jums nereikėtų analizės. Kam jūs visą laiką darote analizus: kraujo analizus, šlapimo analizus ir dar nežinau ko?… Nes jūs tapote tokiais analitikais, kad jau nebegalite apsieiti be analizų. Gyvenkite sintezėje ir jums daugiau nebereikės analizų” 🙂
Šypsenėlė už citatos ribų. Čia aš ją pridėjau 🙂 Patiko palyginimas analizės su analizais.
***
Blavatskajos “Slaptoji Doktrina” pavadinta mokslo, filosofijos ir religijos sinteze. Nežinau ar man pavyko, bet mėginau pateikti apjungtą vaizdą: po gabaliuką iš visokių pasaulio kampelių, religijų ir mokymų. Tai turėjo būti sinteze. Tik reikia žiūrėti ne į detales, o į visumą.
***
Žinai (atsiprašau už Tu, bet šįkart noriu būti familiarus:), koks man labiausiai patiko komplimentas šiame tinklapyje? Kai AA gerb. Burgis kažkada paklausė ar aš nesu kartais tas taip vadinamas Neprisistatantysis, nes taip pat kalbu. Aš jo nepažįstu ir nežinau. Bet, matomai, kartkartėmis pavyksta pagauti tą bendrumo bangą, kai už skirtingų žodžių, kuriuos kalba skirtingi žmonės tik su jiems vieniems būdingomis intonacijomis, pajunti bendrumą ir vientisumą… Ne todėl, kad tampi panašus į kitą asmenį, bet dėl to, kad jie gyvena kažkuo vienu, kartu išlaikydami tame bendrume ir savo individualumą…
Argi ne tai yra tikra vienybė? Net ir tada kai žmogaus visiškai nepažįsti.
skaitytojas, 2020-05-18 14:45:09
Keista,kad kai kurie šios svetainės lankytojai ją išaudoja savo pažiūroms skleisti,lyg nieko ir nebūtų įvykę…
Rasa, 2020-05-18 15:10:10
Prieš daug metų, vieną gražią gegužės 18 dieną (kaip šiandien) ponas Burgis kalbėjo… Čia dalis teksto, visas gal per ilgas komentarui. Ten tema apie abortus buvo 🙂
——————————————-
Nežinau, kada pumpuras gimsta,
Gilėj ąžuolas miega – žinau!
*
Šį refreną savo svetainei parašiau tada, kai laukėme savo pirmosios anūkėlės. Nuo to ir reikia pradėti mintį apie gyvybę. Kas yra augalo gyvybė? Štai ant šakelės „atsirado“ pumpurėlis. Iš jo išaugo šakelė, ant jos pražydo žiedelis, po to subrendo sėklelė ir iš jos išdygo naujas augalėlis. Taigi atsakykite – kada gimė tas augalėlis? Tada, kai pumpurėlio šakelė jau žinojo, kas ant jos užaugs. O kada žinojo? Tada, kai tos šakelės augalėlio sėklelė sudygo? Ne, kartų kartas anksčiau! Dabar jūs matote, kaip meluoja tie, kurie teigia, kad žino, kas yra augalo gyvybė.
*
O kada aš gimiau? Kada tėtis su mama mane „pradėjo“? Nejuokinkite! Tik visokių komunikatų autoriai taip gali mulkinti tamsius žmones… Taigi pusė manęs atsirado tada, kai mano tėtis iš vaiko virto vyru – kai jo organizme kažkokiu paslaptingu būdu iš negyvo pasidarė gyvas (spermatozoidas). Tėtis neužsikrėtė ta gyvybe dėl to, kad neplovė rankų… Kitokia gyvybe jis (gal) užsikrėtė, bet tai buvo spalinukės, askaridės, trichinelos… O spermatozoido gyvybė yra Didžioji Visatos paslaptis – ir neaiškinkite man kitaip! Ir tos gyvybės, kuri atsirado mano tėvų kūnuose, pradžia buvo mano senelių kūnuose, o jos pradžia… Didysis sprogimas? Pasijuokime…
*
Bet spermatozoidas ir kiaušialąstė yra tik gyvūnų gyvybės paslaptis. Didžioji Žmogaus paslaptis yra sąmonė. Kada ji gimsta? Kaip ji gimsta? Gal manote, kad atsakysiu? Taigi sakau – tai paslaptis! Ir visi aiškintojai (atsiprašau, Nepri…) yra tik interpretatoriai, geresni ar blogesni žaidėjai žodžiais, geresni ar blogesni įtaigos meistrai – ne daugiau. Paslaptis tam ir yra paslaptis, kad JOKS žmogus jos nesužinotų…
Rasa, 2020-05-18 15:19:54
Skaitytojui: Žinai, gal vis tik tai ir yra didžiausia pagarba žmogui- kalbėtis lyg nieko nebuvę. O jis va žiūri iš anapus, skaito ir šypsosi. Ir nieko jam nebeskauda. Jis, mano manymu, tikrai nenorėtų, kad čia lietųsi raudos ir liaupsinimai. Jis tenorėtų, kad mes Gyventume. Iš visų jėgų Gyventume!
Ir šitą svetainę jis tam ir sukūrė- kad galėtume pasikalbėti. Su Juo, su savimi, su kitais.
—
Giedriui: 🙂 Na man tai tu nepanašus į Neprisių. Bet bet kokiu atveju jo kaip tokio jau nebėra 🙂 Jis jau nebe Neprisistatantysis 🙂
Viskas gerai, aš kaip tik jau ryte ruošiausi tavęs atsiprašyt, nes ne mano reikalas, kokiais keliais keliauji ir kiek kokių knygų skaitai 🙂 Puikus tavo paskutinis komentaras. Man labai patiko 🙂
skaitytojas, 2020-05-18 15:24:42
Rasai: su Juo,jau deja,nebepasikalbėsime…Tad gerbdami Jo atminimą, dažniau prisiminkime Jį savo komentaruose.
Rasa, 2020-05-18 15:50:08
Skaitytojui: tu klysti. Su juo visada gali pasikalbėti, jei nori 🙂
qwerty, 2020-05-18 22:07:11
Mes suprantam Skaitytoją, tačiau ir jis juk gali suprasti mus. Esmė tame, kad i toji pat Rasa, Qwerty ar Giedrius, kiekvienas jų turi savo bugius, kurie išėjo. IPamena juos. Mini. Atmena. Kaip moka. Atsimena vos ne kiekvieną raukšlelę ant jų veidų. Rankas. Jų žodžius. Mintis. Eiseną. Gerumą. Šilumą. Artumą. Savumą. Atsimena, kas bloga buvo, tuoj pat atleisdami. Ir peikia, niekina save už nuoskaudas, kurias jiems davė kažkadais dėl durnumo savo. Nebrandros. Dabar nutrauksiu save. Patylėsiu. Ir pas
qwerty, 2020-05-18 22:11:43
rašiau rašiau ir penktadalis teksto tik atsirado puslapyje, ech(
qwerty, 2020-05-18 22:15:24
Dabar jau negaliu atkūrti viso teksto. Tačiau paskutinė mintis buvo ta, kad Skaitytojas prikišamai nurodydamas ką ir apie ką reikia rašyti, paminėti, gal ir nėra visai teisus.
qwerty, 2020-05-18 22:23:22
Rasa, kaip ir aš, turi savo tėvuką,kurį pamena, mini ir atmena, pasikalba ir negalvoja ” kad nieko neįvyko”….
qwerty, 2020-05-18 22:28:53
Sunku dabar suprasti mane. Teksto esminė dalis dingo. Rašiau telefonu.Neturiu jėgų rašyti iš naujo. Būtų Burgis, tai paprašyčiau ištrinti. Nėra jo jau….
Žydrūnas, 2020-05-21 04:43:39
As kazkaip iki siol nejauciu, kad jo nera, gal del to, kad daug jo giliu mano smegenyse priseta 😉
Qwerty, 2020-05-28 23:55:48
Tyla. Mirties, jos dvelksmo bijom? Aš ne. Pakalbėkim.
petras, 2020-05-29 17:40:40
Qwerty, tai gal teko su mirtim prasilenkt, kad taip jau nebijai ?
Jurgis, 2020-05-29 21:44:11
Gal kas lanket a.a. Burgio kapa, gele padet?
qwerty, 2020-05-29 23:57:20
Petrai, su ja esu akistatoje.
qwerty, 2020-05-30 00:52:31
Pastebėjau, kad pokalbyje labai dažnai naudoju: jo jo) Gal ir dar kas taip?)
qwerty, 2020-05-30 22:40:16
Šiandien sėdėjau ant suoliuko. Parkelyje. Šalia, taip pat ant suoliuko, mergina. Meniškos išvaizdos. Neagresyviai meniškos. Tikros. Skaitė kažkokius lapus. Šalia bėgiojo jos šuniukas. Toks, kurio negalima neįsimylėt iš pirmo žvilgsnio. Kokių keturių mėnesių haskiukas. Bandžiau jį pašaukti. Tik pasimaivė. Neatsakė. Ir nušuoliavo. Staiga žiūriu – vejasi kažką mažą. Paukštelį kažkokį. Pastarasis savo mažais žingsniukais dar bando bėgti kažkur po suolu. Tačiau šunelis greitesnis (tą milisekundę pagalvojau, kad tas mažas paukštelis ( tikrai ne žvirblis, kažkoks kilmingesnis) sergantis gal. Ir pagavo. Capt. Savo mielais dantukais. Paukštuko sparneliai į šalis nuo šunelio snukelio.Ir bėga. Nešdamas nasreliuose. Viskas vyko tiesiog sekundžių bėgyje. Pamatė ir šunelio šeimininkė.Puolė šaukti: – Fu, fu, mesk!!! Paleisk!!! Šuniukas neklauso. Ratais linksmai aplink laksto. Su “grobiu” nasreliuose. Kaip liudytojas šaukiu mergaitei: – Gyvą pagavo. Vargšė visai išsigando. Gaudo šuniuką. Rėkia: – Žvėrys!Fu.Mesk!. Už keliolikos sekundžių šuniukas pribėgo man už nugaros. Paleido iš nasriukų savo auką. Pažiūrėjo į ją. Supratau, kad pats nežino ką su ja toliau daryti. Pribėgo mergina. Šaukdama – paukštelį užmušei- čiupo šuniuką už pakarpos ir uždėjo pavadėlį. Tuo metu vėjo panešti pasklido jos skaityti lapai… Padėjau surinkt. Jie buvo man už nugaros. Todėl nemačiau. Tačiau girdėjau: – Sėdėk! Negeras.Visai negeras.Sėdėk. Po to šunelis gailiai, aiškiai iš skausmo, suinkštė. Matyti šeimininkė jam gan skaudžiai įgnybo ar ausį nusuko. Po minutės jie nuėjo. Vedėsi ji jį už pavadėlio. Net nežiūrėdama į jį. Ir js tipeno. Klusniai. Net nebandydamas žaisti su pavadėliu. Palydėjau akimis. Atsisukau atgal. Paukštukas gulėjo krūmuose nejudėdamas užvertęs kojeles į viršų. Irgi mirtis.
qwerty, 2020-05-30 22:49:32
Pagalvojau dar. Jei nebūčiau pašaukęs šuniuko, jei nebūtų jis atkreipęs į mane dėmesio, o po to nubėgęs vaikyti paukčiių (beiveik visū balandžiai ten buvo), tai tas pauktelis būtų nuskridęs per tą sekundę. Kaltas aš dėl to paukštuko mirties, taip?
qwerty, 2020-05-31 19:53:06
Ir vėl nuotykis. Ką tik pabėgiojau po mišką. Po to landžiojau kažkur tarp medžių. Išalkęs nupėdinau į makdonaldsą. Lauko terasoje stoviu su ausinėmis. Telefoną skaitinėju. Už nugaros bulvytes šlamčia dvi mergikės gal trylikos metų. Girdžiu: -Atsiprašau…atsiprašau. Pasisuku. Viena jų rodo piršteliu – Pas jus šaka ant galvos. Buvau su sportine kepuraite. Apsičiupinėju. Ir tikrai. Nuo galvos nusiimu lengvutę, tačiau nemenką šaką. Šaka ant galvos)))
qwerty, 2020-05-31 23:43:42
Paskutinė pavasario diena. Kai kam gal ir jau paskutinio…Bent jau man, tai labai tikėtina. Labai. Rasele, pasakyk ką nors. Atsisveikinimui su pavasariu. Tu moki. Aš žinau. Jei šiandienn šio mano prašymo neperskaitysi, tai parašyk kada perskaitysi.. Gerai? Lauksiu)
qwerty, 2020-05-31 23:45:36
Ne. Geriau apie vasarą ką nors pavaryk)
Juozas P., 2020-06-01 00:09:38
… gvardiečiai!
Neverkit pas kapą narsiųjų draugų:
Kas krito kovoj, tie didvyriai.
Kiekviena kova reikalinga aukų —
Laimingi už laisvę numirę.
Nelaistykit kapo gailiąja rauda,
Bet tęskit pradėtą jų žygį:
Pasiektas jo tikslas minės visada
Padėjusį galvą karžygį.
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą lig galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.
Juozas P., 2020-06-01 00:12:39
Kodėl gvardiečiai – žr.14 min.
Paskutinis legendinio mokytojo B. Burgio interviu apie jo gyvenimą gniuždžiusį korumpuotą elitą
https://www.youtube.com/watch?v=rNzRL5KPvZc
Juozas P., 2020-06-01 00:19:22
„Bet palaukite dar, palaukite! Tuoj švietimu pasirūpins užaugę mano pirmųjų laidų gvardiečiai!“
P.S. Šią BB citatą kartoju, nuorodą į pilną Jo interviu įkėliau anksčiau, ji – toks horizontalus, ilgas, per visą ekraną “adresas”
Sokolovas, 2020-06-02 12:34:38
Mirties nebėra. Žmogaus sąmonė persikelia į kitą erdvę, tęsia savo gyvenimą, vėliau vėl įsikūnija Žemėje ar kitoje planetoje,
Tik pasaulio galingieji daro viską, kad tai būtų laikoma mistika. Nes…
Atimk iš žmogaus mirties baimę, ir bus neįmanoma jo valdyti.
Apie gyvenimą po mirties žr Maiklo Niutono darbus.
Andrius, 2020-06-02 12:41:09
Sokolovai, bet tu geras kosmonautas. Pasaulio galingieji sakai lemia, kad mirtis laikoma mistika? Čia kurie galingieji – masonai ar driežažmogiai?
Skaitytoja, 2020-06-02 17:08:52
Jau Vasara… labai pasiilgau Rasos, Giedriaus ir kitų minčių apie gyvenimą. O kol jie kaupia išmintį prisiminiau kažkada greičiausiai Rasos šioje svetainėje pasakytas H.Radausko eiles….
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
Giedrius, 2020-06-04 18:46:15
Pasaulis dualus… Įrodyta.
Štai, Skaitytojas sako, kad skleidžiu savo pažiūras ne laiku ir ne vietoje… O štai, Skaitytoja rašo, kad pasiilgo minčių apie gyvenimą…
In ir Jan.
Dvi jėgos, kurios formuoja šią Visatą, kurios tik išoriškai atrodo priešingos. Na, kai žiūri tik į paviršių (palaikant A.A. autoriaus pradėtą temą).
Viena jėga siekia kurti iliuziją, o jai priešinasi jėga, kuri siekia išsaugoti pirmapradę ramybę. Praėjus tam tikrą vystymosi tašką tos jėgos pasikeičia vaidmenimis, ir antroji pradeda Kelionę Namo – į Neišreikštą Visažinojimą, o pirmoji jai priešinasi.
Tai dvi viena kitą papildančios jėgos, kurių tarpusavio sąveika tuo aštresnė kuo materialesnis yra pasaulis ir tuo harmoningesnė, kuo pasaulis tampa dvasingesnis.
Rizikuoju, kad Skaitytojas vėl apkaltins mane savo pažiūrų skleidimu. Nemanau, kad tai darau. Tiesiog pasakiau, kad išoriškai kovoti su blogiu yra beprasmiška. Jis įveikiamas, įveikiant save, įveikiant savo netobulumus viduje. O toliau – kaip viduje, taip ir išorėje.
Ir pažiūros šitos visai ne mano išradimas. Jos jau seniai žinomos… Nuo Adomo ir Ievos laikų 🙂 Tad tiesiog sakau tai, ką matau esant, kad žolė žalia, dangus žydras ir Visas Pasaulis – toks Nuostabus ir pilnas Gyvybės… net ir tada kai mes jos nė nepastebime!
qwerty, 2020-06-17 23:28
Aš ir vėl prie McDonald’s. Baigėsi karantinas. Ufff…gerai. Lauko terasa, vakaras. 20.27. Jau ne karšta. Pro šalį eina močiutė su anūkėliu. -Močiut, o kur mano kaukė? Močiutė, tuoj pat, be klausimų, pasirausė rankinuje ir įbruko anūkkui į rankas tai, ką tas prašė. Vaikeliukas su džiaugsmu užsimaukšlino kažkokią spalvotą veido kaukę ir išdidžiai įpėdino į makdonadsą….Priprato.
tadas1991, 2020-06-23 07:34
Manau, kad ne priprato, o patikėjo tuo, kas buvo kalama į galvą visur aplinkoje tris mėnesius be sustojimo. Ne saugoti save ir kitus bei protingai elgtis, o bukai laikytis taisyklės, nes taip privaloma. Negyvenau sovietinės okupacijos laikmečiu, bet, gimęs 91-mais metais, turėjau progą, kaip augantis žmogus, pastebėti ir pabendrauti su dviem ankstesnėmis kartomis, bei, kaip jaunas vaikas, su trečia karta prieš mane. Ta, kuri sąmoningai gyveno tarpukariu. Dabar jau suprantu, kad pagal tai labai jaučiasi skirtumas, kaip tie žmonės užaugo ir išsivystė. Proseneliams klaidinanti informacija buvo pateikta nuo pilnametystės iki senatvės, 50 metų, ir po to dar gavo 10 metų laisvės. Seneliams praktiškai nuo gimimo, pirmus jų gyvenimo metus, svarbiausią jo pusę. Nors jie dar truputį atsiminė, kaip pirko ledus kioske už centus (ne kapeikas), bet tik tiek, o visa kita atminty jau spaliukai ir pionieriai. O tėvai sulaukė galimybės mąstyti kritiškai būdami tarp dvidešimties ir trisdešimties, maždaug kaip aš dabar. Ir tai jau visai neblogai. Bet šleifas dar velkasi vistiek. Jiems sunku būti nuoširdžiais, jie daug lengviau teisia, nebando surinkti daugiau informacijos ir išklausyti visas versijas. Dabar klaidinančios informacijos mažiau, bet pastarąjį dešimtmetį, labai didėjant informacijos sklaidai ir prieinamumui, labai padaugėjo ir klaidingos informacijos. Arba, iš esmės teisingos, bet pernelyg pompastiškai ir dramatiškai pateikiamos. Aišku, trys mėnesiai tai ne 50 metų, bet kartais pagalvoju, kad informacijos kiekiai, kuriuos dabar turi sugerti jaunas žmogus, ypač greitai judančiais vaizdiniais, gali būti labai panašia proporcija.
Birželio 16d. vakare prieš pat parduotuvės uždarymą manęs neaptarnavo Rimi parduotuvėje, nes buvau be kaukės. Nors be kaukės į parduotuves ėjau beveik per beveik visą karantiną ir buvo tik keli kartai Senukuose, kai buvo problemų, bet iki tol niekada nebuvo atsisakę aptarnauti. Vieną jų atsisakė išvis įleisti, bet paskui pasiūlė vis tik užeiti ir pas juos nusipirkti kaukę, o tada turbūt būtų reikėję iš naujo užeiti jau su kauke. O kitą, jau į karantino galą, apsauga prie durų nebestovėjo, bet mane paskundė kita pirkėja (mačiau iš žvilgsnio salėje ir po to, jau išėjęs, sutikęs automobilių aikštelėje) ir atėjo apsauginis. Ta pirkėja, o taip pat ir dvi parduotuvės kasininkės iš trijų, kaukes dėvėjo neužsidengę nosių. Taigi, jeigu laikysime, kad aš kvėpuoju tik per nosį ir nekalbu, tai jie dėvėjo tas kaukes tik formaliai, nes taip buvo privaloma. Kai atvykdavau į parduotuvę motociklu, nenusiimdavau pošalmio ir būdavo puiku vietoje kaukės. Kai atvykdavau automobiliu, dviračiu ar pėsčiomis, tai be kaukės, nes niekada jos ir neturėjau – nebuvau nei įsigijęs, nei pasigaminęs, o siūlomų atiduoti draugų ar giminių atsisakydavau. Mano darbas yra ne sėdimas ir pakankamai judrus, nedirbau iš namų, praktiškai kasdien pusiau lauke, pusiau didelio tūrio patalpose, ir beveik visąlaiką stovint arba vaikštant, bendraujant su žmonėmis. Pastebėjau, kaip kartais žmonės manęs vengdavo ir pasitraukdavo gerokai toliau, nei per tuos rekomenduojamus 2m, kurių siekiau pats laikytis, juos gerbdamas. Birželio 17d. jau visose parduotuvėse kaukių dėvėti nebereikėjo, ženklai beveik visur buvo nuimti ir jokių nei komentarų, nei prašymų nebegauname. Ir staigiai per naktį daugumai žmonių ir institucijų jokios baimės nebelieka. Netgi ne per naktį. Manau, kad lygiai 00:00, kai vertėsi data. Tuo metu su savo dama sėdėjome miške prie upės ir gėrėme vyną, romantiškai vaikydami uodus, ir realiai niekas nepasikeitė, bet kažkuriai daliai Lietuvos žmonių tuo metu dingo baimė susirgti. Kitai daliai jau tos baimės ir nebuvo, arba ji vis dar liko.
Žmonės, kurie bijojo kitų žmonių, iš naujo pratinasi bendrauti, prisiliesti, apsikabinti. Po trijų mėnesių baimės jautresnio būdo žmonėms gali būti baisu pradėti bendrauti su mylimiausiais artimiausiais žmonėmis. Tikiuosi, kad tokių nėra daug, ir kad jiems pavyks greitai ir ramiai sugrįžti į normalią psichologinę būseną. Nors, tiesą sakant, artimų žmonių tarpe nesutikau nei vieno išsilavinusio protingo žmogaus, jaunesnio nei 60 metų, kurie karantino taisyklių būtų laikęsi ilgiau, negu pirmas dvi savaites. Po to visi paskaitėm ir pasidalinom realia statistika, o ne antraštėmis, ir buvo nuspręsta, kaip ir Švedijoje, kad priemonės nepateisina tikslo, ir rinkomės surizikuoti. Rizika turbūt ne labai daug didesnė, nei kad kasdien vaikščiojant gatvėmis, tave nutrenktų automobilis.
Toks ir tas karantinas buvo. Falšyvas ir apsimestinis. Daug labiau falšyvas ir apsimestinis, negu šaršalas dėl kiaulų ar tai paukščių gripo viruso prieš 10 metų, kai irgi nieko blogo neatsitiko pasaulyje. Mirė daug žmonių. Dauguma jų, manau, mirties jau ir nebebijojo. Daug tokių sutikau, kuriuos, kaip senyvo amžiaus, bandė giminės uždaryti namuose, o jie ėjo lauk ir nieko neklausė. Nes sakė, kad jie mirties nebijo, o bijo vienatvės, sėdint namuose. O kurie bijojo, tai ir bijojo, na ką padarysi. Aš tikiuosi, kad jau kai suprasiu, kad tuoj mirsiu, kad tada jau galėsiu nebebijoti. Kasdien elgiuosi taip, kad iš šono gali atrodyti, kad nebijau, bet iš tikro dar gerokai bijau. Bet ne pačios mirties, o prarasti galimybę dar spėti nuveikti daug visko įdomaus ir suteikti džiaugsmo savo mylimiesiems, tarp kurių aišku ir aš pats.
Pamenu, kai perskaičiau kažkuriam portale antraštę, kad mirė Burgis. Žinojau, kad mama skambins arba rašys žinutę jo mylimai žmonai. Paskambinau mamai, paprašiau perduoti užuojautą ir ramybės linkėjimą. Nepažinojau jų ilgai ar daug, bet Burgis dėstė vieną semestrą universitete, ir atsimenu, kaip vieną ekstravagantiškiausių ir linksmiausiai pateikiančių studentams mažai įdomią informaciją dėstytojų. Jo žmona ilgą laiką buvo mano mamos vadovė-kolegė darbe. Ten pat ir aš buvau dirbęs dar studijų laikais, šiek tiek teko sutikti, kartu pajuokauti. Mama telefonu paskaitė jo buvusių moksleivių (gvardijos?) jam paruoštą eilėraštį, susigraudino ragelyje. Buvo jautri ir labai graži akimirka, net ir pačiam lūpos kampas stipriau sukrutėjo. Ilsėkis ramybėje, broli. Nugyvenai puikų gyvenimą ir savęs neišdavei. Aš irgi taip noriu, tik savo būdu, žinoma.
Kai matai tiktai paviršių…s
sonata, 2020-06-23 21:24
Prasidėjo VBE. Pasigesiu realistiško požiūrio. Nesu kaip nors tiesiogiai susijusi su egzaminais. Tiesiog Ilgėsiuos objektyvaus žvilgsnio.m
Dalius, 2020-06-24 00:49
Nieko naujo ten, Sonata… Tik, kad kaukės ir dezinfekcinis skystis…
qwerty, 2020-06-28 06:17
Rasa, Giedriau, Sokolovai! Tuojau pat parašykit! Nors beleką. Be jūsų niekaip)
qwerty, 2020-06-28 06:23
Laukiam gi. Supraskit ir mus(((
Giedrius, 2020-06-28 14:24
Belekas :) Negaliu neatsiliepti į nuoširdų kvietimą. Tai vienas pagrindinių Visatos dėsnių – niekada garsiai netrankyti durimis. Tyliai išeiti ir tyliai ateiti. Visi tikrieji pokyčiai visada prasideda tyliai ir nepastebimai… Ar girdite? Tyla atidunda…
qwerty, 2020-06-30 01:14
Giedriau, visatos dėsni, dundule tu, Rasa pakviesk)
Giedrius, 2020-06-30 12:14
Moterys – būtybės paslaptingos bei nenuspėjamos ir ne visada kviečiamos atsiliepia. Rasa ateis, o gal pasirodys, o gal tiesiog „iškris kaip ryto rasa ir visą mane skaidriu rūbu apvilks, suoks mano siela, kad skleistųsi jonažolės žvaigždutės, ir kad paparčiuose dūsautų nesurasta laimė“.
Rūta, 2020-06-30 16:02
Kartais užeinu čia… Paskaitau jus visus… Patyliu. Jaučiu tą pačią rimtį kaip per laidotuves. Kai vieni verkia, kiti išreiškia užuojautą, patyli, pamąsto. Dar kiti tyliai kuždasi apie kažką tarpusavy. Vėliau susitaiko su kasdienybe – sėdi, vaikšto, valgo, prisimena, aptarinėja gyvenimą iki ir po ir gyvena toliau… Pamąstau ir aš – ko čia kažkada atėjau, vardan ko, kodėl likau, ką man ta svetainė davė, ką galbūt aš daviau, kaip bus kai jos nebebus… Juk jos gyvenimas su laiku turbūt nutrūks… O žmonės, kurie lankėsi čia, liks… Kai kuriems, kaip matau, to buvusio bendravimo net praradus lyderį, sielą ir visą susitikimo esmę, trūksta… Tarsi iš šulinio gilumos ataidi vienas kitas balsas… Kartais norisi į jį atliepti… Situacija yra tokia, kokia yra. Deja. Vienas mano gyvenimo etapas baigėsi tada, kai aš baigiau KTU gimnaziją. Kitas – baigėsi tada, kai mes netekom taip mylėto Direktoriaus. Nutrūko kažkokia gija sieloj ir atsirado kažkoks „niekada niekada nebebus taip kaip buvo“… Bet… Na tie, kurie nori vis dar bendrauti tarpusavy ir kartu tie, kurie sako, kad šventa erdvė išnaudojama savoms pažiūroms skleisti… Nežinau, kuriems pritariu aš, tikrai dabar dar nežinau. Ar etiška rinktis čia ir čiauškėti apie gyvenimą ar etiškiau išreikšti pagarbią tylą… Nedrąsu siūlyti, bet gal kokią kitą vietą susikūrus buvęs čiauškučių gyvenimas tęstųsi? FB kaip pvz. BB gerbėjų grupė? Nes tada, kai ši svetainė natūraliai mirs, o tai tikėtina, jei jos paveldėtojai nesiims jos toliau vystyti ir saugoti, nebeturėsim netgi šansų susirasti vieni kitus, tie, kurie neesam tarpusavy pažįstami. Išnyksim kaip dūmas… O gal taip ir reikia? Leisti išnykti?
Stefanija, 2020-06-30 16:02
Pritariu Rutai Artimos mintys ,jausmai.
Giedrius, 2020-06-30 13:58
Nenorėčiau tikėti, kad viskas pasibaigia paprasčiausiu išnykimu. Ir to neįrodinėsiu, nes aksiomų įrodinėti nereikia. Pamenu, kai dar mindžiau KPI Radistų fakulteto slenkstį, berods ten kažkuriame aukšte buvo užrašas: „Kas nedega, tas smilksta“. A.A. B. Burgis degė. Maža to. Kaip nuo vienos žvakės galima uždegti milijoną kitų žvakių, lygiai taip pat galima perduoti liepsną iš širdies į širdį. Žvakė pati sudega, bet nuo jos uždegama daugybė kitų ir todėl negalima sakyti, kad pirmoji žvakė numirė ar tiesiog pasibaigė. Liepsna gyvena amžinai, bent jau tol kol bus gyvų širdžių, sugebančių dalintis ir priimti…
Nebus taip kaip buvo… Taip, nebus. Niekada nebūna lygiai taip pat kaip buvo, net jeigu kasdien vis tuo pačiu keliu einame į tą patį darbą, bendraujame su tais pačiais žmonėmis ir vakare valgome tuos pačius blynus su ta pačia braškių uogiene. Nekinta tik vienas dalykas, tai, kad viskas nuolat kinta. Kasdien bus kitaip. Ir tie, kurių širdyse rusena dalelė perduotos liepsnos, tie gali ją skleisti toliau, ir nuo to su kiekviena karta pasaulyje bus vis šviesiau ir šviesiau…
Galite vadinti tai kitaip. Žydrūnas tai vadina pasėta ąžuolo gile. Tebūnie. Vadinkite tai idealais, vadinkite kaip norite, tai esmės nekeičia. Aukite kaip liepos ar ąžuolai, dalinkite patys giles, švieskite ir uždekite kitus. Ir jeigu tai nėra prisilietimas prie amžinybės, tada aš nežinau kaip tai dar galima būtų pavadinti.
Leisti išnykti? Užgesinti gautą liepsnos dalelę kasdienės sumaišties pelkėje ar ją išsaugoti, puoselėti ir perduoti toliau? Pasirinkimą daro kiekvienas asmeniškai…