Pritilo pilis… Išvyko vasaros svečiai. Vakaro vėsa varo į vidų. Vakarai ilgesni. Uždekime žvakes ir skaitykime medžių laiškus. Žiūrėkite, kiek daug spalvingų laiškų!
Bet mažosios princesės liūdnos – jos dar neišmoko skaityti… Todėl ir į namus neskuba. Senelis išvyko – kas paskaitys laiškus?
Princesės, surinkite pluoštelį laiškų, atvažiuos senelis – paskaitys. Jis moka! Jis ilgai gyveno pamiškėje, todėl moka įvairių medžių kalbą.
Medžiai pasakoja apie vasarą. Kaip tanki lapija saugojo kiškučius nuo lietaus. Kaip patogu buvo paukšteliams tarp šakų krauti lizdelius – nė vienas katinas nematė! Katinų apie pilį daug, bet jie tinginiauja, pelyčių negaudo, tik iš pilies gardesnių kąsnelių kniaukdami prašo. Dirbti reikia!
Matote, kaip smagu, kad medžiai netingėdami gražiai išmargino savo laiškus. Visi laiškai skirtingi, spalvoti, gražūs! Ir dar čeža – patyliukais pasakoja, kas juose parašyta.
Paskaitykime dar… Štai laiškelis tai princesei, kuri tik šiemet gimė pilyje. Nuo pat pumpurėlio lapelis stebėjo, kaip Laurutė augo, augo ir pagaliau į supynes įsirangė! Dabar medelis rašo, kad žiemą būna šalta, Laurutė turi šiltai apsirengti. Iš kur ji žinotų, jei medelis neparašytų, – juk dar nė vienos žiemos nematė, nepajuto.
O štai laiškelis Mildutei. Čia parašyta, kad žiemą prie pilies bus slidu, reikės atsargiai vaikščioti. Anksčiau Mildutė gyveno lygumose, todėl nėra pripratusi prie slidžių kalnelių, bet perskaitys medžio laiškelį – ir viską išmoks. Mildutė labai greitai visko išmoksta.
***
Labanakt, princesės!
***
P.S. Tik suaugusiems. O jūs mokate skaityti medžių laiškus? Ten ir apie aistrą, gimusią pavasarį, primenama. Ten mokoma mylėti ne tik galingai, greitai, audringai, bet ir švelniai, ramiai, ilgesingai… Nukritę lapai primena prabėgusias dienas ir suteikia viltį, kad nelabai pavykusias dienas kitais metais galėsite pakeisti geresnėmis. Tik abiems reikia pasistengti! Ruduo išbando jūsų ištvermę. Bepigu švytėti, sąmojus žarstyti, akimis žybsėti, kai saulė švyti, kai dienos ilgos, o naktys karštos ir trumpos… Dabar laikas žodžiui, rimtai kalbai, sunkiam darbui. Laikas patirti pastovumą ir kaitą.
Atsakymai
Rasa, 2010-09-19 20:56:58
Tik eiti parku šlaminant lapus, tik užuosti jų lengvą gaivų drėgną kvapą, tik gėrėtis spalvomis ir formomis, tik pasirinkti jų ir puokšte pamojuoti skrendančiam paukščiui… O paskui priglausti prie širdies ir sudėjus gražias mintis pasilipti ant suolelio ir iš aukščiau paleisti juos skristi… Ir nukris jie prie kojų tau, jam ar jai… Nusišypsojus nueiti keliu ten, kur kiekviena diena atneš ką nors gero, ką nors naujo, ką nors laukiamo ar netikėto… Pakeliui paimti vieną ar kitą lapą, kuriame matai laišką sau… Grįžus namo reikės susidėti juos į knygą ir sudžiovinti… Rasti kaštoną ir pablizginus į džinsus pasigėrėti jo raštais, pažiūrėt, kaip šviesa žaidžia ant jo slidaus paviršiaus. Kyštelėti jį į kišenę, bus namie įdėtas į vazelę su pajūrio akmenėliais ir kitomis gėrybėmis… Pakeliui atsisėsti ant suolelio ir paskambint draugei, kad sužinotum, jog jai jau daug geriau, kad po dviejų parų ji pagaliau pamiegojo, padėti jai suplanuot bent truputį jos kelio, kad būtų eit lengviau… Išjungus telefoną atsidusti ir nusišypsoti apžvelgus medžius ir dangų… Susikelti kojas ant suolelio ir susiraityti “turkiškai” (žmonių vis vien beveik nėra ir tu niekam nerūpi :), susikišt rankas į kišenes, nes šaltoka ir PABŪTI, prieš keliaujant toliau. Su medžiu, su vėjuku, su dangum, su vystančia žole ir straksinčiu žvirbliu, su gerom mintim ir rudeniška ramybe… Ir žinoti, kad viskas bus gerai… Tiesiog- viskas bus gerai… Ir tai šildo… 🙂
O grįžus išsivirti žolelių arbatos su medumi, susiraityti kaip tingiai katei ant didelės kompo kėdės, įsijungti ramią muziką, paimti knygą ir pasinerti į kitokį pasaulį… Retkarčiais pakelti akis nuo knygos ir nusišypsoti pagalvojus, kad tu irgi vis tik dar lauki laiškų. Net jei vėjo nešamų… Net jei atnešamų į sapną… Net jei perduodamų zylės stuksenimu į langą…
Šilumos jums visiems širdyse, o jau tada jokie rudenys jūsų neatvėsins 🙂
Geda, 2010-09-19 22:16:39
…ir as pasineriau i salstelejusia puvanciu lapu geltona migla… Kauno romanas. Kas parase? Perskaicius si romana Kauno neimanoma nemyleti. Vytauto parkas, Vyduno aleja, Vilniaus gatve, Pazaislio vienuolyno kompleksas ir visa visa kita…Isprovokavote tokius gerus jausmus, maestro…
Regina A., 2010-09-19 23:11:32
Kaip man šiandien reikėjo tokių žodžių, minčių…
Ačiū jums abiems 🙂
Burgis, 2010-09-20 10:40:24
„Sekmadienio vakarą, apie 19 val. 40 min., Kalvarijos savivaldybėje Tarprubežių kaime įvyko kraupi avarija, kurios metu žuvo kūdikis. Automobilis „Ford Fiesta“, vairuojamas neblaivaus R.D., gimusio 1958 m., nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Vyrui nustatytas 2,27 promilių girtumas.“ (lrytas.lt)
*
Ta žmogysta nėra skaičiusi nė vieno laiško, kurį parašė protingi, ramūs ir lėti medžiai…
Rimvydas, 2010-09-21 03:01:22
Gal ta žmogysta kadaise ir skaitė laiškus, mylėjo…
Ką gi mes žinom…
Jolita, 2010-09-27 16:09:42
nu tikrai…
skaitinėjau ilgai šią svetainę…
pagyrimų nerašiau.
daug spalvų pasauly, nemanau, kad “platus” žmogus, matantis viską iš kiek aukščiau nei minia, galėtų kažką smerkti, teisti, vertinti.
Burgis, 2010-09-27 16:38:11
Jolitai: nesupratau – tai čia priekaištas man? Dėl to, kad smerkiu tą kūdikio žudiką? Tai ką smerkti, jei jau net kūdikio žudiko negalima?