*
Aš mėgstu miestą. Aš ilgiuosi kaimo… Nemėgstu gyventi kaime, bet mėgstu būti kaime.
Neabejoju, kad ir jūs šimtus kartų pagalvojate apie miesto ir kaimo privalumus, trūkumus.
Taip, mieste transporto spūstys, užterštas oras…
Taip, kaime nuobodulys, purvas, arti nėra gerų parduotuvių…
*
Ir vis tik – esminis dalykas, kuris man labiausiai įsimena, tai žmonės ir santykiai su jais. Santariškėse prisižiūriu ir miestiečių, ir kaimiečių. Ir tada į galvą lenda keistas palyginimas: ir kaime, ir mieste yra maždaug taip pat, kaip ligoninės palatoje: jei kaimynai mieli – smagu gyventi, nors pats ir sergi, ir skausmų kamuojamas; jei kaimynai nemieli – gyvenimas apkarsta, o dar pats ir sergi, ir skausmų kamuojamas.
*
Prisimenu vaikystę. Ir tėvai mokėsi, ir mes, vaikai, buvome mokomi prisitaikyti prie visokių kaimo žmonių, nesupanašėti su blogiausiais…
Šis mokymas dabar man praverčia ir mieste, ir ligoninės palatoje…
***
P.S.: parašiau šį pamąstymą ir galvoju, kad ne šiandien jį reikėjo parašyti… Šiandien mano širdis dainuoja: Laurutei septyneri! Jau septyneri!
Atsakymai
Virginija, 2017-03-07 20:50:23
Svarbu, Jūsų širdis dainuoja…Labai suprantu, ką reiškia kaimynai , ypač ligoninėje…esu ne kartą buvus dėkinga už iškalbingą tylą.
Aš netikiu nelaime ir tikiu
Draugais, kuriems išdalinau po lygiai
Atstumą tarp pasaulio ir akių –
Šią menką ir netikrą begalybę.
Visi veidai išnyksta šviesoje,
Užgęsta lempos, išryškėja tiesos,
Bet žingsniai susitinka manyje,
Kaip susitinka lygiagretės tiesės.
Tomas Venclova
sonata, 2017-03-07 20:54:27
Laurutei linkim dar daug daug gražių ir linksmų senelio Bronislovo pasakėlių ir pamokėlių:)
Rasa, 2017-03-08 10:55:36
☺ Jūs geriau jau ne iš Santariškių ten dairykitės, o į savo kiemo pušų viršūnes… ☺ Tada išties visiems ramiau… ☺
ainana, 2017-03-08 12:16:46
Be to, šiandien tarybinės moters diena.
Burgis, 2017-03-08 12:21:01
Rasai: kokios Santariškės?! Fotografavau iš verslo centro 18 aukšto. Retkarčiais šen bei ten pabendrauju su protingais žmonėmis…
petras, 2017-03-08 12:58:04
Ten tiesiai matosi buvusi alaus gamykla. miesto privalumas 🙂
Rasa, 2017-03-08 13:24:02
☺ Burgiui: na aš Vilniaus nepažįstu ☺ Parašėt, kad Santariškėse visko prisižiūrit, tai galvojau gal jau ten… ☺
Smagu, kad apsirikau. ☺ Kad Jūs ne ten ☺
kaimietė, 2017-03-08 16:22:05
Kaime ne būti. o gyventi reikia-neskubant, tikrai.
Sokolovas, 2017-03-08 16:48:23
TAI BUVO PRIEŠ KELETĄ METŲ
Pakvietė mane viena pažįstama moteris, į kaimą persikėlusi, pas ją pasisvečiuoti…
Maniau,- vasara, pabūsiu gamtoj, ežere pasimaudysiu…”Turiu NAMĄ”- sakė ji man, “vyras Anglijoj gyvena” 🙂
Važiavau dviem autobusais (Molėtų rajonas). Ir…Dar nenukėliau antros kojos nuo autobuso laiptelio, kaip sulaukiau stotelėje sėdinčio “vietinio”, alaus buteliu apsiginklavusio, piktos replikos-“ko žiūri?”
Gamta, idilė išsvajota…
Pasitiko mane ta pažįstama, kol ėjome, dar keletą tokių “vietinių” išvydau…’Kas čia toks, kas čia?”…O Kaunas jau toli, ir autikas negrįžtamai nuriedėjo…
Paskutinis lašas buvo jos tas “namas”. Patogumai- kampe už užuolaidos. Net rašyt nesmagu, o matyti….
Išgelbėjo “118”. Laimei, mobilus telefonas buvo…Tada ir supratau, kad įmanoma greitai apie autobusus sužinoti. Ir…O laimė! Buvo dar autobusas “Vilnius-Anykščiai”. O iš Anykščių- į gimtąjį Kauną…
Kaimas…Idilė…Ir gyvenimo patirtis.
Nuo tada ir supratau- nori ilsėtis, pirk SPA poilsį Druskininkuose, Anykščiuose, ar dar kur nors. Ir jokių “pažįstamų” su “turimais namais”. 🙂
Rasa, 2017-03-08 23:05:02
☺ Miestas ir kaimas… O kas yra patogumai? Pasvarstykim.
Miestas. Skubėjimas. Triukšmas. Netikras, nesveikas- televizorius, mašinos, kaimynai, telefonas. Tyla- negyva- kažkas yra už plastikinių langų, šarvuotų durų. Žiūrėjimas. Į veidrodį. Reikia pasigražinti tą ir aną… Eidamas į darbą išgirsti piepsintį paukštuką ir širdyje kažkas sučiulba. Keliom minutėm. Darbas- nematai lauko, pas dažną nei langų nei saulės. Plastikinis patogus gyvenimas. Su atskiru kambariuku nusiš…vilpti. Tai vadinama Patogumu.
Kaimas. Saulė. Vėjas. Pieva. Gulėjimas ir žiūrėjimas į debesis. Žiogo svirpimas. Žemuogės skonis burnoje. Nereikia “atrodyti”, pakanka “būti”. Milžiniškas uosis, kurį sodino dar senelis, kai gimė tėtis. Jis teikia pavėsy visam kiemui. Sūpuoklės ant jo šakų. Šulinyje gyvenančios žvaigždės. Akmuo sodo krašte, kuris kalba su tavimi, kai ant jo atsisėdi. Lapė kartais tupinti už tvoros po egle. Beuodegis gaidelis, kuris nepaveja vištų, bet vis vien vadovauja 🙂 Jo kakariekavimas rytinę kavą pakeičia į fantastiško skonio gėrimą… O tyla… Joje- lakštingalos alyvose. Ir kai klausai- širdis pasidaro nurimus, bet tokia didelė- kad, rodos, ja apglėbtum visą pasaulį… Purvas? Žemė ne purvas. Tik mūsų purvinos mintys mato ją tokia. Tai mieste ant mūsų iščiustintų batų ji pavirsta purvu…
Šiaip ar taip esu gryna miestietė ☺ Nežinau nei kada sėklą berti. Bet kai važiuoju į kaimą padėti kuo galiu, aš labai konkrečiai jaučiu net tą vietą, kurioje pasibaigia miesto rūpesčiai. Jie lieka už “sanapolės”. T.y. ten, kur baigiasi asfaltuotas kelias ir įsukam į žvyrkelį, vedantį į mūsų vienkiemį. Ir, žinau, kad kai važiuosiu namo, vos vėl privažiavus sanapolę, mintys ims lėkti ir suktis velnišku greičiu rikiuodamos darbus, tvarkydamos reikalus, primindamos- reikia reikia reikia…