*
Tas likimas – lėkimas, laukimas…
Kas iškęs – kas pratęs?
Niekada nestovėjau parimęs,
Niekada nebuvau be tavęs.
*
Be tavęs – tokio tolimo savo,
Be tavęs – artimiau artimos.
Ir todėl ta diena jau atėjo,
Ir todėl nebaugu dėl žiemos.
*
Nežinau, kada pumpuras gimsta,
Gilėj ąžuolas miega – žinau!
Nusišypso, sustoja, nurimsta
Jie – pasauliui padarę geriau.
*
Tai parašiau dar tada, kai tavęs, Mildute, nebuvo, bet aš jau žinojau, kad tu ateisi…
Šiandien tau – septyneri!
Šiąnakt aš miegojau su tavo sesute, žiūrėjau į ją tokią gražią, galvojau apie ją, bet galvojau ir apie tave. Žinau, kad tau smagu dabar slidinėti Prancūzijoje, bet prisimink, kad mes tavęs laukiame, laukiame!
*
Kai užaugsi dar didesnė, sužinosi, kokie kartais keisti būna tie suaugusieji žmonės. Pavyzdžiui, jiems atrodo, kad senelis gali nusiminti, pavargti, supykti… Senelis, kuris turi tave, Mildute, ir dar tris anūkėlius, niekada nebebus nelaimingas, niekada!
Tu – mano didžioji meilė! Jūs, anūkėliai, mano didžioji meilė! Nepykite, vaikai… Nepyk, mano meile, iš kurios ta didžioji meilė…
***
Milda
_ Vėjas pašėlęs rėksnį kiekvieną bematant nutildo,_
Vėjas – pavasario balsas.
Žalias jau nugali baltą.
Meilės dievaitė ateina karališkai žengianti Milda!
Siūbteli aistros ir potvyniai nuneša tiltus…
Greitas gyvenimas, greitas!
Moterų užgaidos keistos.
Vienija mus ir prie židinio suburia Milda.
Rūmus valdovei – ne praeičiai statosi Vilnius,
Rūmus valdovei širdžių,
Linksmą jos juoką girdžiu,
Seną ir jauną pradžiugina saule nušvitusi Milda.
Atsakymai
Burgis, 2015-01-23 08:54:58
Ir jūs, ir jūs…
kaimietė, 2015-01-23 09:17:23
Toks ryto grožis… ir iš Jūsų sklindanti meilė. Tik gal neišskirkite iš anūkų būrio vieno. Tokie dalykai nepaprastai jautriai priimami.
Sėkmės Jums.
Burgis, 2015-01-23 09:24:04
kaimietei: čia „didžioji“ prasme „vyriausioji“… 🙂
Violeta, 2015-01-23 09:48:19
Klausiu vien tik smalsumo vedina – be jokio vertinimo: man visada buvo labai smalsu, kodėl tokius asmeniškus, intymius dalykus žmonės rašo viešai?
Gal Jūs galite atsakyti, kodėl Jūs rašote taip atvirai?
Juolab, kad ir adresuota konkrečiam asmeniui?
Dar šito nežinau.
aina na, 2015-01-23 10:29:51
Atrodo kaip 10 būtų ?
Virginija, 2015-01-23 11:29:04
Vienybės aikštėje visi jau susirinkę,
Tik kai iš mūsų dar nėra.
Archangelas galingai pūsteli trimitą;
Bet nieks nesikelia. Aš jam sakau:
Tegu sau miega. nes kodėl
Po tiekos negandų ir vargo metų
Dabar turėtų keltis?
Minia staiga nuščiūva, nes kažkas,
Įlipęs į tribūną, aido
Rūsčiai kartojamu balsu prabyla: –
Teisėjas neateis. Teisėjas,
Kurio jūs laukiat, niekad neateis,
Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.
a. a. Alfonsas Nyka – Niliūnas
Burgis, 2015-01-23 12:15:07
Violetai: kokius dalykus?
Aš – laisvas žmogus. Aš – laimingas žmogus. Man nerūpi, kaip mane vertina vargšai. Aš noriu, kad ir kiti būtų laimingi. Aš noriu džiaugtis ir džiuginti. Aš noriu laisvus laisvos šalies žmones išmokyti gyventi atvirai, drąsiai, linksmai.
Jolanta, 2015-01-23 14:59:58
Tenka tik pasidžiaugti profesoriaus Burgio džiaugsmu. Manau meilė, džiaugsmas – užkrečiami (angl. “infectious”). Gal tame ir glūdi raktas į atsakymą, kurio pasąmoniškai ieško Violeta? Gal meilė — išreikšta kitam žmogui atsukus veidą į mėnulį, saulę, mėlyną dangų ir žmoniją – – priverčia ir vienišą medį, ir apsnūdusią, nerangią skruzdę (kaip aš) suvokti, kad realybę konstruot galima įvairiais būdais? Kad vienatvė, nemeilė – tai tik viena realybės išraiška iš daugelio. Pasirodo dar yra ir meilė! Kai kas tai, suvokęs, žiūrėk, ir nubunda (iš sanskrito kalbos žodžio nuBUsti, paBUsti, BUDa, nuBUnda ir t.t.). Taip, kad aš sutinku su profesorium Burgiu: galima meilę užspausti, nesidalinti, laikyti paslėptą užantyje. O galima — atbulai: pasiimti garsiakalbį , telefoną, interneto pelę, užlipti kad ir ant Everesto ir apie tai garsiai pasakyti urbi et orbi, t’sakant. Kodėl gi ne? Kaip tik, kalbant šia tema, nusišypsojau prisiminusi šiandien viename Lietuvos portalų perskaičiusi studentės, pastudijavusios Pietų Korėjoje, patirtį. Ji pasidalino keistu pastebėjimu: tenykščiuose Seulo (ir kitų miestų) studentų bendrabučiuose, kai pasieki tą koridoriaus ribą, kai merginos (pasiekt savo kambarius) suka į kairę, vaikinai-studentai — į dešinę, ten tokia lentelė pakabinta su lakonišku užrašu (akivaizdžiai adresuota įsimylėjeliams): “Prašytume savo jausmų nereikšti neracionaliai”. Tai štai: tokios nuostatos gajos P. Korėjos visuomenėje. Bet juk mes – tūkstančiai kilometrų nuo tos visuomenės! Mes juk – gyvename laisvąjame Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir t.t.!
Violeta, 2015-01-23 20:34:07
Ačiū Jums už atsakymą.
Violeta, 2015-01-24 13:21:17
Kadangi blogo autorius – poezijos mylėtojas, noriu pasidalinti Marcelijaus Martinaičio eilėraščiu:
Aš per pievas, vasariškai margas,
Išėjau šienaut savų dienų…
Aš dabar namo labai nuvargęs
Ir labai laimingas pareinu.
Jau prinoko visos mano dienos,
Augusios tarp plentų ir šilų…
Aš šienauju savo mėnesienas,
Lyg lankas baltųjų dobilų.
O iš kelio melsvą tolių ilgesį
Ir aušras–saulėlydžius namo vežu…
Tiek šviesaus ir nematyto žvilgesio
Pririnkau nuo liepų ir beržų.
Aš dabar taupau dienas, kaip niekad,
Nieks jų neatims,
Neišmainys…
O po visko vėl man laimė lieka –
Tas gilus, neišgeriamas šulinys.
Mano vasara pusiaukelę nuėjo
Mano gyslomis ir po žieve pušų.
Prisigėrusias kaitros ir vėjo,
į gyvenimą
Glėbiais dienas nešu.