Negaliu pamiršti šito vaizdo, to įspūdžio!
Vakar didelėje „Maximos“ parduotuvėje, laisvame plote tarp skyrių stovėjo vyras ir moteris. Vyras laikė prekių vežimėlį, keli įprasti produktai jau buvo vežimėlyje. Keista, bet vežimėlyje buvo ir tuščias „Maximos“ prekių krepšelis. Prie vežimėlio šono stovėjo gal 3-4 klasės mokinukas, gražus mielas vaikas.
Vyras ir moteris stovejo tiesūs, beveik nejudėjo, žiūrėjo vienas į kitą. Minutę, dvi, dešimt… (mano žmona lėtai viską perka…). Jauna, aukšta, elegantiška, labai graži moteris sunkiai tramdė ašaras. Tvirto, stotingo, gerai apsirengusio vyro veidas buvo paraudęs. Retkarčiais vyras ir moteris tyliai tyliai pasikeisdavo trumpomis frazėmis, bet didžiąją laiko dalį tiesiog stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Kažkuriuo momentu moteris iš vežimėlio paėmė prekių krepšelį, bet liko stovėti. Kažkuriuo momentu moteris skubiai nubraukė ištryškusią ašarą, bet liko stovėti. Nei vyro, nei moters veide nebuvo matyti pykčio, susierzinimo.
Bet vaikas, vaikas! Buvo matyti, kad išblyškęs berniukas žino – jokiu būdu neturi teisės sudrumsti tos keistos suaugusiųjų akistatos! Bet suaugusieji užmiršo, kad šalia yra vaikas, kuriam kiekviena tokia akimirka – šūvis tiesiai į širdį, tiesiai į sielą. Žinojau, kad negaliu to padaryti, bet labai daug būčiau davęs už galimybę prieiti prie vaiko, pakalbėti apie ką tik nori, kad tik jis negirdėtų baisiosios tylos, kad tik jis nebūtų suaugusiųjų problemos auka.
Vyrai ir moterys! Nejaugi negalite, nemokate kitaip? Gal jūs, gražūs žmonės, net mėgavotės tuo, kad galite štai taip, viduryje parduotuvės, nekreipdami dėmesio į nieką, spręsti savo gal net rimčiausią (skyrybų?) gyvenimo problemą? Net tuo atveju, jei jūs kalbėjote, galvojote apie ką tik mirusius tėvus – nepateisinu! Šalia stovėjo mažas išgąsdintas zuikutis, o jūs jo nematėte, nė karto į jį net nepažvelgėte! Tai žiauru, nežmoniška!
Atsakymai
Giedrius, 2009-02-06 12:16:47
Yra žmonės…ir yra panašūs į žmones.
AP, 2009-02-06 12:35:52
Gerai, kad jus Dievas apsaugojo nuo tokių išbandymų…
Neprisistatantysis, 2009-02-06 13:35:43
Labai jautrus pastebėjimas.
Noriu paklausti. Kokia tikimybė, kad tokią situaciją būtumėte pastebėjęs prieš tris metus, prieš dešimt, prieš dvidešimt?.. Kaip keičiasi mūsų visų socialinis jautrumas mums bręstant?.. Keičiantis laikmečiui?..
Burgis, 2009-02-06 13:41:28
Tiesa, Nepri…, aš dabar žymiai geriau matau vaikus.
Rasa, 2009-02-06 19:59:23
O kaip manot, nuo kokio amžiaus vaikai jau gali atsimerkti, kad pamatytų tėvus su jų problemomis ir apskritai pasaulį? Vaikai, jei ir nematytų tų konfliktų, vis vien jaustų… Būtų dar papildoma baimė, kad nuo jo slepiama kažkas, nežinia kas. Vaikai- šeimos dalis. Pagaliau vaikai ir spręsti konfliktus mokosi iš tėvų.
Andrius, 2009-02-09 18:33:27
Aš irgi už tai, kad vaikai negirdėtų tėvų barnių, negirdėtų jų nusiskundimų apie sunkią materialinę padėtį ir kitas negandas. vaikas dėl to nekaltas ir niekuo negali padėti tėvams. Bet jo viduje formuojasi kaltės jausmas.
Rasa, 2009-02-09 19:22:05
Andriui: taip, būtų nuostabu, jei visi gyventų gražiai ir laimingai. Ypač vaikai. Bet realybėj dažnai po ilgo melavimo, kad viskas puiku, vaikui smogiama banaliais bet “teisingais” žodžiais: Tėvelis išeis pagyventi atskirai. Tai nereiškia, kad jis tavęs nemyli, tai tik mamytės ir tėvelio reikalas… Viskas bus kaip seniau, viskas gerai…
Ar žinot realiai, kas tada dedasi vaiko širdelėj? Manot tų debiliškų užliūliuojančių “viskas gerai” pakanka, kad vaikas patikėtų? Ar jis nesupras, kad jam jau seniai viską melavo?
Vaikams reikia viską aiškinti. Viską suprantamai ir nuo mažens. Ir tai, kad ne visi gali nusipirkti viską, ko nori, ir apie mirtį. Ne išeitis nugaišusį žiurkėną ar šunį pakeisti gyvu. Vaikai viską supranta, o ko nesupranta, tą jaučia. Ir jie turi išmokti susitaikyti, kad močiutė ne išvažiavo, o mirė. Jie turi išmokti gyventi ne šiltnamy, o pasauly- tokiam, kokiam gyvens. Ir jei sugebat susikalbėt su vaiku, joks kaltės jausmas jam nesiformuos, baimė atsiranda iš nežinojimo, tiek suaugusiems, tiek vaikams.
Ir ne perduoti vaikams savo rūpesčius reik, o aiškinti, aiškinti ir kalbėtis. Apie viską.
Nepykit, kad daug rašau. Pikta. Skaudu dėl vaikų. Mano draugai ką tik įsivaikino trejų neturinčią mergaitę, kurią kita įsivaikinus moteris išmetė, kai susilaukė savo vaiko… Jų giminaitė. Turtuolė…
Viešpatie, kaip skaudu matyti, kai 5-erių vaikutis miega išmestas už durų ant kilimėlio kojoms valytis. Manot išeitis atimt iš tėvų? Bet tada ir be broliukų liks. Be nieko. Ką jau kalbėt “kad vaikai negirdėtų barnių”…
Burgis, 2009-02-09 19:37:25
Rasai: tie žmonės nesipyko, nesibarė, bet vaiko atžvilgiu elgėsi blogiau nei žvėrys – jie nematė savo vaiko. Jūs ne apie tai kalbate… Tėvai gali rodyti vaikams visas emocijas, aistras išskyrus tai, kad vaikas jiems nerūpi! Jei mano aprašytuoju atveju kas nors mirė – tai ir kalbėkite apie tai TRISE, o ne DVIESE! Jei judu skiriatės, tai pirmiausia apie tai kalbėkite su vaiku, o ne tylėkite dviese.
Rasa, 2009-02-09 20:38:04
Burgiui: tiesiog dabar daugelis žmonių apskritai mano, kad šeima, tai du žmonės, o vaikai- nežinau kas, gal priedas ar aksesuaras. Patogus arba ne. Nori išvažiuot į užsienį, vaikai informuojami paskutiniai, kad juos pasiims ar pames kam nors. Skiriasi ar tariasi, net sprendžia tų pačių vaikų ateitį- vaikai sužino faktą paskutiniai. Tėvai tėvai… Gerai, kad jie apskritai dar prisimena, kad turi vaikus. Darbe atėjo du vaikiukai pas mane. Kokių dvejų ir ketverių. Ėmė kraustyt viską, didesnis mažiukę mokė, kad negalima visko imti. Pakalbėjom. Tėvų apskritai nerasta. Kilo noras juos užsidaryt kabinete ir pavaišinus saldainiais palaukt, KADA tėvai prisimins, kad apskritai KAŽKUR vaikšto jų vaikiukai. Paskui vaikiukai nutapeno į knygyną ir bandė parsinešti knygelių… Bet ėmė pypt praėjime 🙂 Taip ir nemačiau, kur buvo jų tėvai, tikriausiai gėrė kavą arba ką nors rinkosi pirkti. Juk šiais laikais kas gi vagia vaikus, daiktus saugot reik-telefonus, mašinas- jie pinigus kainuoja, o vaikai… Jie niekur nedings…
Rasa, 2009-02-09 21:02:13
Ne į temą: linkėčiau, kad gautumėte palaikymą ir pritarimą dėl progimnazijos 🙂 Sėkmės!
Burgis, 2009-02-09 21:08:43
Ačiū, Rasa! Bet posėdis atidėtas savaitei…