„… Kiekvienas kelias veda į šventyklą. Koks gi tai kelias, jei neveda į šventyklą?…“ (Maždaug taip pasakyta gruzinų kino režisieriaus Tengizo Abuladzės filme “Atgaila”, sukurtame 1984 metais . “Atgaila” kažkada šokiravo komunistinio meno “prižiūrėtojus” ir buvo leistas rodyti tik 1987 metais. Filmas 1987 metais apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu_._ )
***
Nuo Priekulės pavažiuok porą kilometrų link Drevernos. Vos dešinėje pasibaigs miškelis, pamatysi link jo sukantį kelią. Naują stambios skaldos sankasą. Teisingai, bet kokia kita danga bematant paskęstų tame buvusio jūros dugno smėlyje. Pavažiavęs porą šimtų metrų tuo naujuoju keliu sustok. Prieš tave – apleista sodyba. Mirusiųjų miesto išeivė. Joje praleidau beveik 10 metų. Į ją pirmą kartą mamai parodyti atvedžiau būsimąją žmoną. Į ją parvažiuodavau studijų metais. Iš jos išnešė mirusį tėvą. Dabar namelio siena suskilusi, langai išdaužyti, veranda apgriauta. Namelis, tvartas, daržinė, šulinys – mirę. Kieme priaugo krūmų, sodas – neįžengiamas…
***
Pažvelk į dešinę – iškasta didžiulė gili duobė. Jos dugne pernai dar nieko nebuvo, šiemet pastatyti du didžiuliai akmenys, vienas apjuostas mažesnių akmenų žiedu. Kosmodromas? Šventykla? Kapavietė? Būsimos gamyklos pamatų duobė?
***
Pažvelk į kairę. Buvusį mūsų daržą (prie pat sodybos, prie pat!) kažkas nupirko, išlygino, iškasė nedidelį tvenkinį (?) apjuosė nauja beveik aklina aukšta medine tvora. Už tvoros – nieko. Kas ten bus?
***
Dar kartą pažvelk į sodybą, bet pakėlęs akis nuo žemės. Matai medžius, gyvus medžius, mūsų medžius. Prie namo kampo – didžiulis klevas. Mama murmėdavo, kad jis ardo namo pamatus. Dabar tegu ardo.
Už daržinės – aukštas beržas. Tai jo viršūnėje tupėjo vargšas varnėnas, kurį aš, žengiantis į paauglystę, nušoviau vienu iš trijų turėtų šautuvų… Atgailauju visą gyvenimą.
Už tvarto – milžiniškas uosis. Jį bardavo už tai, kad lapus mėto ant stogo. Ir vakar mėtė.
Prie keliuko link buvusių vartų – du broliai ąžuolai. Čia supdavau mažąją sesutę… Dabar žinau, kiek ąžuolai užauga per 50 metų.
***
Vakar aplankėme mirusiųjų miestus Raseiniuose, Klaipėdoje, Priekulėje. Čia netoli tėvų kapo sutikau pulkelį buvusių klasės draugų. Malonus sutapimas! Iš Priekulės važiuojant link kapinių visada tenka pravažiuoti pro apleistą mano pradinę mokyklą. Jau daug metų apleistą… O mirusiųjų mieste – daug granito, marmuro. Pastatykime iš tų akmenų mokyklą! Nenutrinkime užrašų, tegu lieka gyvųjų mokykloje. Krizė siaučia tarp gyvųjų, bet aplenkia mirusiuosius. Už tuos marmurus, gėles, žvakes fiziškai ir dvasiškai pamaitintume tūkstančius vaikų – jie tikrai prisimintų, kas juos pamaitino! Nes atmintis išlieka ne akmenyse, statiniuose, o tik žmonėse: kaip žmogaus, medžio, kelio gėris.__
Atsakymai
Senjoras-Stasė, 2009-11-01 14:48:35
Mylėkime gyvuosius, o mirusiems -pagarba
anupriute, 2009-11-01 20:07:40
Mes mylėjome, tebemylime, mylėsime tuos, kuriuos gerbėme, kurie mums buvo brangūs. Žvakeles uždegėme vėlų penktadienio vakarą, kai jau kapuose nieko nebuvo… Išsivaizduokite ant mano brolio antkapėlio sėdėjo didelis katinas. Buvo devyniolikta valanda.Tamsu. Pirmą kartą gyvenime ėjau tokiu metu per kapines Rasti nesunku, užrištomis akimis rasčiau…
sonata, 2009-11-01 21:08:50
O man kažkaip šiom dienom vis teminiai filmai papuolė pažiūrėt – Bertolučio “Mažasis Buda” ir Bergmano “Septintasis antspaudas”. Kas nebijot sau pripažint, kad esam mirtingi (kažkur skaičiau, kad žmogus nesąmoningai įsitikinęs savo nemirtingumu), rekomenduoju… budizmas švelnina požiūrį į natūralią pabaigą, norėčiau kad ir katinuku šioj žemėj dar kartą pabūt… pamenat Vysockį – “Bytj možiet, tot obliezlyj kot byl ranjše niegodiajiem, a etot mylyj čieloviek byl ranjše dobrym psom…” Kažin kaip pasiseks – tik artimųjų prašiau, kad neužritintų tonos granito ant kauburėlio.
g12, 2009-11-02 00:15:46
O gražu… Tikrai.
Egidijus, 2009-11-02 08:33:21
Teisingos p. Burgio mintys… As ir manau kad svarbiausia prisimint gyvuosius…. Na bet pazvelgus i zmoniu prigimty tai tik numirus zmogui zmonija supranta ko neteko… tai irodo garsiu menininku pavyzdziai…
et, 2009-11-02 12:33:22
Keista taip rašyti, bet Vilniaus kapinėse vakar buvo jaukiau nei pačiam mieste. Nors švietė tik žvakelės, nors veidų įžiūrėti negalėjai, bet jutai Žmogų.
siga, 2009-11-13 01:50:18
atleiskit,tik siandien paskaiciau jusu BLOGA ir panorau isiterpt.Teisingai ,sia diena tikriausiai visi perkrato savo gyvenima…ir garantuoju,visi prisimena savo vaikyste…Keista,bet as labai labai aiskiai prisimenu savo vaikyste,jos kvapus ,jausmus,dziaugsmo minutes,nuoskaudas…Velesni metai kazkaip pabluke-gal musu samone nebetokia imli…Vakar nakti pabaigiau skaityti nuostabia knyga”Mano sesers globejas”,autore Jodi Picoult .Pabaigoje tiesiog raudojau balsu…-koks trapus tas musu gyvenimas…negaliu atsigauti nuo tos knygos ispudzio!Tai apie mergaite,sergancia kaulu ciulpu veziu ir apie jos seseri,kuri visa gyvenima buvo jos donore…ir pavargusia ja buti.Kiekvienas puslapis-sedevras.As neatsimenu,kuri knyga mane taip butu sukretus,nors as jas tiesiog”grauziu” ir man jau pakankamai metuku-47.O sia diena negalejau buti ant artimuju kapu,as toli nuo Lietuvos…bet mintimis as su jais.Atleiskit,gal mano mintys labai padrikos,bet tai-tarsi pokalbis su labai geru draugu,kai nereikia galvoti kokiais zodziais prabilti,kad tave suprastu…