***
Ir tai buvo maišto ženklas, kuris buvo gražus tarytum gaisras! Ir visi jie mirė kaip žmonės!
(„Citadelė“)
***
Penktokams siūlau paklausyti valso iš kinofilmo „Mano meilus ir švelnus žvėris“. Man patinka, kai lėta ir švelni meilė virsta aistros siautuliu, o paskui nurimsta, nurimsta… Stebiu, kaip penktokai, kuriuose dar nėra ir būti negali tos kūnų aistringos meilės, klauso. Taip, kaip žmonės atlieka pareigą. Nes penktokui valsas yra tik muzika, o man – gyvenimas…
**
O vakar per „skaipą “ Lukui papasakojau dvi savo pasakėlės (jūs jas skaitėte – apie paklydusį tigriuką ir apie krokodilo pamoką). Kaip Lukas klausė! Aš vos nepravirkau… Lukas klausė visa savo esybe, visa širdimi, nes jis prisimena tas pasakėles (aš negalėjau niekur suklysti!). Lukas laukė ir sulaukė laimingos pabaigos. Tada jis apsidžiaugė, kad viskas kaip buvo taip ir tebėra! Visas nušvito! Pasakos, aš jums sakau, negali keistis! Tūkstantmečius negali keistis, nes vaikai laukia ir turi sulaukti… Vaikų negalima apgauti. O iš suaugusių negalima atimti tūkstantmečius stovinčių gairių.
*
O šiandien aš mačiau, kaip studentai klausė savo kurso draugų mokslinių pranešimų (mes tokią mokslinę konferencijukę susiorganizavome; rekomenduoju – labai gera forma išmokti studijuoti!). O, kad jie būtų klausę kaip Lukas… Bet juos, tuos mano gerus studentus, trikdo buities triukšmas ir būties trapumas. Jie negali nei skaityti, nei klausyti – jie turi atlikti! Ką atlikti ir kodėl atlikti? To jie nežino…
*
O dabar aš vėl skaitau „Citadelę“ ir klausau tiksinčio laiko… Kodėl aš tą tiksėjimą vis labiau girdžiu? Gal todėl, kad beprasmybės fonas toks nykus? Gal todėl, kad mano maištas prieš tą beprasmybę plinta kaip gaisras? O gal todėl, kad ir aš noriu mirti kaip žmogus? Bet kol girdžiu, kol matau, kol skaitau, kol jaučiu – nemirsiu.
*
Adventas yra laukimas. Gerai, kad po to iškart bus kitas laukimas – pavasario, atgimimo… Pradedu svarstyti, ar tame laukime mums dar reikalingas žiniasklaidos fonas? Tas žodžių, vaizdų fonas, nieko bendro neturintis su skaisčiai baltu sniegu apie mūsų namus, su žvaigždėmis žiemos danguje, su prabėgančių dienų ilgesiu… Bet ateis vakaras ir aš vėl skaitysiu, žiūrėsiu, klausysiu. Civilizacijos auka, užjauskite.
Atsakymai
Burgis, 2010-12-08 15:49:01
„Visa kita tėra žodžių vėjas.“
loreta, 2010-12-08 16:48:03
Gražiai parašėte:) Įsivaizdavau skaitydama Jūsų įžvalgų, gal esė, knygą, iliustruotą matematinėmis formulėmis ir meniškomis foto… Graži būtų knyga.
Evaldas Liaugodas, 2010-12-09 10:27:58
Va!!! Dabar aš pasakysiu: ar aš nesakiau! Tiesa, sakiau tyliai mintyse, skaitydamas ankstesnius Jūsų “daidžestus”.. Tikrai nebūtina kasdien teršti savo minčių naujienomis iš viso pasaulio. Juolab, kad jos tyčia parenkamos tokios, kad šokiruotų, gąsdintų, liūdintų.. Yra daug geresnių ir mielesnių dalykų aplinkui. Taip kad išjunkit tą televizorių, atidėkit laikraštį į šoną.. Aš taip jau prieš gerus tris metus padariau, ir gyvenimas tikrai pagražėjo.
Ir dėl pasakų pritariu ir puikiai žinau, kaip jaučiatės. Nors jau trečią vaikutį auginu, bet tik dabar turiu pakankamai laiko kasvakar pamyluoti, padainuoti lopšinę prieš miegą. Ir dažnai man atrodo, kad iš to aš pats gaunu daug daugiau naudos, nei tas mažas ant rankų saugiai susirangęs padarėlis.
Mykolas Okulič-Kazarinas, 2010-12-09 14:34:31
Sekmadienį dvi šeimos ėjome į teatrą. Su 3, 5 ir 6 metų vaikais žiūrėjome Keistuolių teatro spektaklį „Geltonų plytų kelias“. Ar trijų metų mergaitė ištvers dvi dalis po valandą? Ne tik ištvėrė, bet ir „visa savo esybe“ stebėjo visą spektaklį. Ypač suklusdavo pasirodžius naujam veikėjui.
***
Kai vaikams pasakoju kokią nors pažįstamą pasaką, dainuoju dainelę – kartais tyčia ką nors pakeičiu. „Ne, tėveli, ne taip“, – skuba taisyti vyresnioji. Tačiau žiūrėdama „Geltonų plytų kelią“ ji iš karto pareiškė: žiūrėsiu kas kitaip, negu diskelyje. Po spektaklio linksmai konstatavo: „aguonų lauko iš vis nebuvo“. Kai parėjome namo po spektaklio – iš karto panoro dar kartą peržiūrėti daug kartų matytą filmą, dar kartą palyginti. Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad noriu užduoti klausimą: ar tikrai pasakos negali keistis?
Burgis, 2010-12-09 16:20:27
Mykolui: štai koks sutapimas: su penktokais ką tik prisiminėme H.K.Anderseno pasaką apie undinėlę. Viena nergaitė ir sako: „Bet dabar jau yra versija, kad undinėlė atgavo balsą…“.
*
Į vieną mūsų knygą „Attractive English“ paprašiau įdėti tris „Raudonkepuraitės“ versijas…
*
Man labai patinka brazilų animacinio filmuko versija „Trys paršiukai“.
*
Taigi versijos, versijos… Galimos, tik norėtųsi dviejų sąlygų: 1) kad būtų žinomas ir originalas; 2) kad būtų suderinta su vaikais.
NiekurNeiva, 2010-12-09 19:54:20
Burgiui:
Niekada neteko skaityti originalaus „Raudonkepuraitės“ teksto.
Nors jau irgi senokai esu senelis, noriu pasmalsauti:
-
koks buvo pyragėlių įdaras?
-
ar tiesa, kad gėrimas, kurį nešė senelei – tai vynas?
AČIŪ
Burgis, 2010-12-10 09:03:07
NiekurNeiva:
Šarlio Pero pasakos rusiška versija:
„…пирожок и горшочек масла…“
Rusiškos „Vikipedijos“ versija:
„…в северной Италии внучка несла бабушке свежую рыбу, в Швейцарии — головку молодого сыра, на юге Франции — пирожок и горшочек масла…“
„Pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių, taip pat skanių pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi, sūrio ir gabalėlį mėsos bei didelį išdabintą tortą.“
Šarlio Pero angliška versija:
„Take her a cake, and this little pot of butter.“
Brolių Grimų angliška versija:
„Here is a piece of cake and a bottle of wine.“
***
Šįryt proto mankštą baigiau… :-)))
nuoba, 2010-12-10 18:36:26
„Pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių…” – jeigu braškių, tai tą pasaką nedaug močiučių (senelių) pasakojo. O gi tortas irgi neaiškus patiekalas. Akivaizdu, kad pasaka – ne originali
Giedrius, 2010-12-11 12:49:04
…deja, realybė kiek kitokia…
http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/auklejimo-issukiai-nebesinori-gyventi-del-paaugles-dukros-patyciu.d?id=39560025
sonata, 2010-12-11 13:32:10
Giedriui: man tai “patiko” Lapino komentaras – tipiškas lietuviškas. Tik dangus gali padėti… Cha. Pas specus reikia tempti mergičką. Ligos pradžia kaip ant delno. Kol nepilnametė, jos sutikimo nereikia. Tai visiškai neišskirtinis atvejis, tik nekalbama apie tai.
Rasa, 2010-12-11 14:24:51
Sonatai: ? Kodėl mergičką pas specus? Tai kad mamai specų reik, jei ji apsikeitė su vaiku vietom ir neišauga iš skriaudžiamo vaiko vaidmens… Mergina tvarkosi taip, kaip jai leidžiama, kaip sugeba- kova už būvį. Ji tiesiog naudojasi tuo, kuo gali, kuo jai leidžiama naudotis. Juk ji ne visur agresyvi?
sonata, 2010-12-11 14:36:25
Rasai: O vaikai tai ne kopūstuose randami… Jei ir yra, motinos sutrikimas jai netrukdo gyventi ir aprūpinti dukrą, nes tėtis tik popieriuose. Bet, kaip pasake laidos “Valanda su Rūta” herojė, išprivartauta brolių krepšininkų, “realiai tegalėjau atsiremti į dievą”. Kas darosi ? Nusikaltimai vadinami “jaunystės klaidomis”, sutrikimai- bjauriu charakteriu. O dėl konkretaus atvejo – ne visur panelė agresyvi, nes skilusi asmenybė, susidvejinimas.
Rasa, 2010-12-11 15:01:52
Sonatai: Mes juk matom tik iš mamos pusės, ar ne? Taigi spręsti negalim.
Bet vis vien, pasvarstykim- koks čia asmenybės susidvejinimas, jei tai lygiai tas pat, kaip klykiantis žaislo vaikas- nupirksi neištvėręs vieną kartą, turėsi pirkt ir pirkt… Nes paskui jau bus sunku paaiškint, kodėl vieną kartą galima, o kitus kartus ne.
Ji neauklėja dukros, ji klauso jos, kaip klausė mamos. Ji net ne draugiška, ji vergauja dukrai.
Dukra mato- jei galima vadovauti, kodėl gi ne? Tiesiog pasirinko būti “gaujos vadu”, nes nėra nieko už ją stipresnio. Jei mama silpna, vadinasi mergaitė gali pasikliauti TIK savimi, nes ji nieko daugiau neturi į ką galėtų atsiremti.
Tai ir dabar mama daro vieną klaidą po kitos, ištisos klaidos, kai skaitai.
Aišku gaila moters. Gaila, kad ji tokia silpna. Bet nemažiau gaila ir mergaitės.
sonata, 2010-12-14 19:02:04
…iš gailesčio turiu aš būt žiaurus…”. Gydyt reikia. Abi. Kokiais būdais- kitas klausimas.
Rasa, 2010-12-14 23:09:34
Sonatai: 🙂 Visus mus reikia nuo visko gydyti… Ir geriausia vienu patikimu būdu 🙂
sonata, 2010-12-15 14:22:07
Na taip, Rasa, viską galima paverst juokais. Tik žmonės, susiduriantys su tokio pobūdžio problemom, nevaikšto gatvėm ir nesigiria. O artimieji po kokių penkių metų nieko nedarymo ir nurašymo “blogam charakteriui ir auklėjimo klaidom” susigirbia, kai konfliktas baigiasi arba narkotikais, arba priverstiniu gydymu arba savižudybe.